viesulas 22: Thilo Sarrazinas apie šiandieninę Vokietiją: „Dar blogiau, nei prognozavau“

Buvęs Bundesbanko valdybos narys Thilo Sarrazinas, kurio 2010 m. išleista knyga „Deutschland schafft sich ab“ („Vokietija pati save naikina“) sukėlė daug diskusijų, vėl grįžo į dėmesio centrą su pataisytu savo bestselerio leidimu ir teigia, kad jo pirminės prognozės apie masinę migraciją ir demografines permainas Vokietijoje smarkiai pranoko realybę.

Interviu Čekijos naujienų portalui Echo24 J. Sarrazinas apmąstė savo ankstesnį darbą, pažymėdamas, kad nors jo prognozės iš esmės buvo teisingos, imigracijos mastas ir tempas, ypač po 2015 m. krizės, pranoko jo pirminius skaičiavimus.

https://www.echo24.cz/a/Hjktt/special-30-rozhovoru-tydenik-echo-thilo-sarrazin-o-dnesnim-nemecku-jeste-horsi-nez-jsem-predpovidal

Dar blogiau, nei prognozavau, sako Thilo Sarrazinas apie šiandieninę Vokietiją

Šiandien, žvelgiant retrospektyviai, Sarrazine galima įžvelgti kažką panašaus į šiuolaikinį pranašą, žmogų, kuris iš pradžių vienas, paskui ilgą laiką būdamas mažumoje kalba apie tai, kas po metų netikėtai tapo pagrindine rinkimų kampanijos tema.

Likus penkeriems metams iki migrantų krizės pradžios ir jos garsiosios frazės „Mes galime tai padaryti“, Vokietijos kanclerė Angela Merkel kreipėsi į vietos centrinio banko valdybos narį Thilo Sarraziną. Jis buvo skandalingos knygos apie nesėkmingą Vokietijos musulmonų mažumos integraciją „Deutschland schafft sich ab“, vėliau išverstos į čekų kalbą kaip „Vokietija nusižudo“, autorius. Parduota 1,5 mln. egzempliorių, ji tapo geriausiai parduodamu politinės literatūros žanro leidiniu po Hitlerio „Mein Kampf“.

Sarrazinas, žinoma, nebuvo nacis, o Socialdemokratų partijos (SPD) narys - ir, žinoma, tradicionalistas, kaip liudija viena labiausiai cituojamų jo bestselerio eilučių: „Norėčiau, kad mano vaikaičiai po šimto metų vis dar gyventų Vokietijoje, kurioje dienos ritmo nelemia muedzinų giedojimas.“ Tačiau Merkel jį atleido iš banko, dar po dešimties metų trečiu bandymu jį pašalino jo paties partija, žmona neteko pradinių klasių mokytojos darbo.

Šiandien, žvelgiant retrospektyviai, Sarrazine'e galima įžvelgti kažką panašaus į šiuolaikinį pranašą, žmogų, kuris iš pradžių vienas, paskui ilgą laiką būdamas mažumoje kalba apie tai, kas po metų staiga tapo pagrindine rinkimų kampanijos tema. Sarrazinas pakartotinai išleido minėtą knygą, papildytą ištraukomis, kuriose jis lygina savo tuometines prognozes su dabartine padėtimi.

Ar prieš penkiolika metų buvote teisus, ar būtumėte ką nors pataisęs?

Apskritai, manau, buvau teisus, ir tai buvo įrodyta, o aš tai išsamiai aprašiau komentaruose, kuriais įvairiose vietose papildžiau naujojo leidimo tekstą. Bet taip, vis dėlto klydau. Mano 2008 ir 2009 m. skaičiavimai, atlikti remiantis Federalinės statistikos tarnybos duomenimis, buvo pagrįsti vidutinės trukmės migracijos įverčiais, vadinamosiomis šalies gyventojų skaičiaus augimo prognozėmis. Tie vertinimai buvo nuo 50 000 iki 100 000 migrantų per metus. Tuo metu rašiau apie grėsmę Vokietijai, remdamasis mažo gimstamumo ir tuo metu dar palyginti nedidelės imigracijos deriniu. Mano scenarijaus dinamiką lėmė ne imigracijos lygis, o didesnis imigrantų gimstamumas. Tačiau tai, kad per pastaruosius dešimt metų, t. y. nuo migracijos krizės pradžios, migracija į Vokietiją vidutiniškai sudarė 500 000 žmonių per metus, o ne 100 000, kaip manoma, dar labiau pablogino padėtį. Iš 500 000 atvykėlių 200 000 atvyko arba iš ES, arba iš Rytų Europos, Ukrainos ir pan. Tačiau likusieji 300 000 žmonių atvyko iš Sirijos, Afganistano ir pan. Taigi šiandien Vokietijos perspektyvos gyventojų sudėties ir kultūrinių grėsmių požiūriu yra daug nepalankesnės nei tos, kurias nusakiau prieš 15 metų. Tada prognozavau, kad per kelis dešimtmečius vokiečiai savo tėvynėje taps mažuma. Tačiau tai įvyks daug greičiau.

Viena iš pagrindinių jūsų prognozių buvo ta, kad per tris-keturias kartas, t. y. maždaug per šimtą metų, vokiečių skaičius sumažės nuo 80 iki 20 milijonų, o musulmonų skaičius šoktels nuo keturių iki 35 milijonų.

Taip, ir ši raida vis spartėja (šiuo metu Vokietijoje gyvena apie šešis milijonus musulmonų - red.). Naujajame leidime skaičiuoju, kad 2070 m., t. y. po 45 metų, 80 proc. gimdymų sudarys ne vokiečių motinos. Ir kad dauguma gimdymų bus iš musulmonų šeimų. Tokie yra mano šiandieniniai vertinimai, tačiau, kaip man nurodyta, pridedu, kad padėtis gali dar labiau pablogėti. Pavyzdžiui, jei kils dar viena staigi masinės imigracijos banga.

Ką tik „Die Zeit“ laikraštyje aptikau duomenis, kad Vokietijoje jau dabar gyvena daugiausia užsienyje gimusių žmonių pasaulyje. Dvidešimt procentų, o tai net šiek tiek daugiau nei JAV.

Tai gali būti tiesa. Tačiau lemiamą reikšmę turi pasiskirstymas pagal amžiaus grupes. Mūsų federalinėje statistikoje migracinės kilmės žmonės fiksuojami kaip statistinė kategorija. Jai priskiriami žmonės arba žmonių, kurie gimė ne Vokietijoje, tėvai, ir nors vyresnių nei 65 metų žmonių grupėje 15 proc. turi migracijos patirties, tarp penkiolikmečių jų yra 45 proc., o tarp naujagimių - daugiau nei 50 proc. Etniniai vokiečiai sudaro tik apie 40 proc. gimusiųjų. Cituoju iš 2020 m. Statistikos tarnybos metraščio. Tai skaičiai, nuo kurių labai priklauso, kaip atrodys Vokietijos gyventojai 2070 m., atsižvelgiant į tai, kad iki jų liko tik maždaug dvi kartos.

Ar jūsų niūrios prognozės pasitvirtino švietimo srityje?

Prognozavau neigiamą tendenciją. Motyvavau tuo, kad mokinių rezultatai sumažės dėl pasikeitusios visuomenės sudėties, paprasčiausiai todėl, kad skirtingoms gyventojų grupėms mokykloje sekasi skirtingai. Taigi, kai padidėja prasčiau besimokančiųjų grupės dalis, bendras vidurkis sumažėja. Tai paprasta matematika. Ši prognozė išsipildė iki kraštutinumo. Tarptautiniuose palyginimuose, tokiuose kaip Pisa, matome staigų švietimo nuosmukį.

Šią tendenciją neabejotinai lemia keletas veiksnių. Kai 2008-2009 m. rašiau savo pirmąją knygą, vaikai ir skaitmeninė žiniasklaida nebuvo didelė tema. Tačiau faktas ne tik tas, kad pradinio ugdymo nuosmukis pažengė daug toliau, nei net aš tikėjausi, bet dar svarbiau tai, kad išlieka maždaug tokie patys mokinių grupių rezultatų skirtumai pagal jų kilmę ar tėvų kilmę.