Sausio 21 d. sukako 100 metų nuo Vladimiro Lenino mirties. Minint šią datą prisimename praėjusią epochą, žmones, kurie marksizmą leninizmą sovietmečiu kalė mums į galvas. Ta proga reikia paminėti ir Vytautą Landsbergį, kuris 2022 m. Seimo pripažintas pirmuoju atkurtos Lietuvos valstybės vadovu.
Prof.Povilas Gylys „Respublikoje“ rašė: “Per pastaruosius trisdešimt metų nuolat, bet daugiau šešėlyje, cirkuliavo informacija apie tai, kad Vytautas Landsbergis 1952 metų pavasarį įstojo į stalininį komjaunimą (tuo metu dar kai kur veikė rezistencijos židiniai), kad po kelerių metų jis pradėjo dėstyti tuometinės Konservatorijos (dabar Muzikos ir teatro akademija) Marksizmo leninizmo katedroje ir dėstė ten socialistinio realizmo teoriją”.
1969 m., kuomet įstojau į Vilniaus universitetą, buvo privalomas marksizmo-leninizmo studijavimas. Teko konspektuoti Karlo Markso ir Vladimiro Lenino raštus. Šį bei tą išmanau apie šį mokslą. Nėra abejonių, kad marksizmas leninizmas padarė didelę įtaką Europos kairiųjų judėjimams, įtakojo ekonomikos, politologijos, filosofijos mokslus.
Žemiau pateikiu buvusio Pasaulio banko padalinio vadovo, ekonomikos profesoriaus Valentino Katasonovo straipsnio „V. I. Leninas apie imperializmą. Kiek tai aktualu šiandien?“ vertimą.
„V. I. Leninas apie imperializmą. Kiek tai aktualu šiandien?“
Pasaulio proletariato lyderio darbai ir šiandien skamba gana šiuolaikiškai
Sausio 21 d. minimos šimtosios Vladimiro Lenino, sovietų valstybės įkūrėjo, palikusio didžiulį teorinį palikimą, mirties metinės. Pilną jo raštų rinkinį (PRR) sudaro 56 tomai (knygos, straipsniai, esė, laiškai, dokumentai). Sovietmečiu man teko nuolat naudotis daugeliu šio rinkinio tomų. Kai kuriuos kūrinius teko skaityti tik iš reikalo (ruošiantis egzaminams, paskaitoms, kalboms). Kai kuriuos skaičiau savo noru ir susidomėjęs. Iš pastarųjų ypač pabrėžiu 1916 m. Lenino parašytą veikalą "Imperializmas kaip aukščiausia kapitalizmo stadija". Vis dar kartkartėmis jį perverčiu.....
Sovietmečiu veikalas "Imperializmas kaip aukščiausia kapitalizmo stadija" pagrįstai buvo pristatomas kaip savotiškas "kompasas", padedantis politikams, ekonomistams, istorikams ir filosofams orientuotis sudėtingame įvairių įvykių pasaulyje. Knyga padėjo, šiuolaikiškai tariant, sudėlioti "dėliones" iš atskirų fragmentų, detalių, faktų, susijusių su ekonomikos, finansų, politikos, tarptautinių santykių, karinių reikalų, ideologijos ir propagandos sritimis ir t. t. Lenino knyga buvo savotiškas "kompasas", leidęs politikams, ekonomistams, istorikams ir filosofams orientuotis sudėtingame įvairių įvykių pasaulyje.
Trumpai apie Lenino knygos istoriją. Ją jis parašė 1916 m. Šveicarijoje, dirbdamas Ciuricho bibliotekoje. Knyga buvo rengiama kelis mėnesius. Galutinio varianto, kuris buvo brošiūros formato (mažiau nei pusantro šimto puslapių), pirminė medžiaga buvo daugybė konspektų, ištraukų ir pastabų, kurias autorius padarė dirbdamas su pirminiais šaltiniais.
Tyrėjai apskaičiavo, kad parengiamosios medžiagos apimtis buvo maždaug 50 spausdintų lapų (tipografinis matavimo vienetas: vienas spaudos lankas yra maždaug 16 knygos teksto puslapių). Kad būtų aišku, tai maždaug atitinka pirmojo "Kapitalo" tomo apimtį. Vėliau ši medžiaga buvo išleista pavadinimu "Užrašai apie imperializmą" (18-asis PRR tomas). Jose pateikiamos ištraukos iš 148 knygų (iš jų 106 vokiškų, 23 prancūziškų, 17 angliškų ir 2 išverstos į rusų kalbą) ir 232 straipsnių (iš jų 206 vokiškų, 13 prancūziškų ir 13 angliškų), patalpintų 49 skirtinguose periodiniuose leidiniuose (34 vokiškuose, 7 prancūziškuose ir 8 angliškuose). Tarp pagrindinių autoritetų, kuriais rėmėsi Leninas, buvo Karlas Kautskis, Johnas Gobsonas, Rudolfas Hilferdingas, Gerhartas Schulze-Gewernitzas, Hermannas Levi, Otto Eidelsas, Alfredas Lansubrgas, Jakobas Risseris, Sigmundas Schilderis ir daugelis kitų.
Tais laikais, kai sovietiniuose universitetuose studijavome "Imperializmą kaip aukščiausią kapitalizmo stadiją", dėstytojai mums sakė, kad Leninas griežtai kritikavo visus be išimties autorius, kuriais rėmėsi. Tai tiesa. Tačiau atidus skaitymas įtikina, kad Leninas pirmiausia skolinosi, o tik paskui kritikavo. Ne be pagrindo kai kurie tyrinėtojai šį Lenino veikalą vadina "santrauka" arba " apžvalga". Tai įvairių šalies ir ypač užsienio šaltinių apie naujausius kapitalizmo ekonomikos ir politikos reiškinius kompiliacija (gerąja prasme). Uoliai ir ištvermingai Leninas "perkasė" didžiulę medžiagą - praktiškai viską, kas tuo metu buvo parašyta imperializmo ir monopolinio kapitalizmo tema.
Šio veikalo (pasirodžiusio po 1917 m. revoliucijos) įžangoje Leninas rašė, kad jį varžė tokios aplinkybės kaip carinė cenzūra, todėl jam teko atsisakyti daugumos savo ideologinių vertinimų ir išvadų. Be to, jam teko sumažinti veikalą iki brošiūros formato (iš pradžių planuota parašyti visavertę monografiją). Tačiau galbūt ši aplinkybė, priešingai, tapo privalumu. Net tie, kurie nepritaria marksizmo-leninizmo ideologijai, skaito jį su susidomėjimu.
Atvirai prisipažinsiu: daugelį Lenino darbų skaičiau be susidomėjimo ir su dideliu vargu. Ir ne tik dėl marksistinės ideologijos (kuriai esu labai kritiškas) pertekliaus, bet ir dėl tam tikro sunkaus autoriaus literatūrinio stiliaus. Tačiau veikalas "Imperializmas kaip aukščiausia kapitalizmo stadija" tokių savybių neturi. Stiliumi jis skiriasi nuo daugumos kitų "klasiko" kūrinių. Tai tikriausiai galima paaiškinti tuo, kad Leninas turėjo nepaskelbtą šio kūrinio bendraautorių. Tačiau galbūt jį reikėtų vadinti redaktoriumi. O šis redaktorius buvo labai talentingas - istorikas ir būsimasis sovietų akademikas Michailas Pokrovskis. Μ. N. Pokrovskis tuo metu gyveno Prancūzijoje ir redagavo leidyklos "Parus" išleistą brošiūrų seriją apie Vakarų Europos valstybes Pirmojo pasaulinio karo metais. Be kita ko, jis redagavo ir minėtą Lenino knygą. Kai kuriais duomenimis, būsimasis akademikas labai sutrumpino rankraštį ir įtikino Leniną parengti patrauklią ir populiarią brošiūrą, o ne sunkią monografiją. Pažymėtina, kad galutinis rankraščio variantas buvo paantraštėje " Populiarioji apybraiža".
Kūrinys pirmą kartą buvo išspausdintas 1917 m. viduryje Petrograde atskira brošiūra leidykloje "Parus". Vėliau, autoriui gyvam esant, kūrinys buvo daug kartų perspausdintas. Dar Leninui gyvam esant jis buvo išverstas į daugelį užsienio kalbų ir išleistas užsienyje. Leninas specialiai parengė prancūziškojo ir vokiškojo leidimų pratarmę (pirmą kartą paskelbta 1921 m. žurnale "Komunistų internacionalas" Nr. 18).
Iš pradžių Leninas nurodė, kad pagrindinis šio veikalo rašymo tikslas - išsiaiškinti Pirmojo pasaulinio karo priežastis. Keista, bet dauguma autoritetingų mąstytojų Vakaruose, kurie XIX-XX a. sandūroje užsiėmė kapitalizmo studijomis, Pirmąjį pasaulinį karą "pramiegojo". Jie atkreipė dėmesį į smarkiai išaugusį valstybių ekonominio ir finansinio gyvenimo internacionalizavimą, tačiau padarė klaidingas išvadas. Jie manė, kad būtent ekonominio gyvenimo internacionalizacija ir didėjanti atskirų valstybių ekonominė tarpusavio priklausomybė užtikrins tarptautinį saugumą. Kad karai (bent jau dideli) nebus palankūs niekam (įskaitant monopolijas). XX a. pradžioje pasaulyje tvyrojo visuotinio atsipalaidavimo atmosfera, visi noriai tikėjo, kad karų epocha baigėsi, o žmonijos laukia rami ir laiminga ateitis. Tuo metu visame pasaulyje triumfavo "ekonominio materializmo" ir "pažangos" ideologija. "Kabinetiniai" mokslininkai ir daugelis politikų žiauriai suklydo. Jie nepastebėjo giliųjų 1914-1918 m. kruvinų žudynių, nusinešusių milijonus žmonių gyvybių (žuvo daugiau kaip 10 mln. kareivių, 18,3 mln. sužeistų; civilių aukų skaičius - 11,4 mln. žmonių), priežasčių.
Leninas, sprendžiant iš jo darbų, parašytų iki 1914 m. (pirmieji 25 PRR tomai), taip pat nesitikėjo tokio didelio masto karo. Tačiau, jo garbei, "klasikas" greitai suvokė pagrindines karo priežastis ir sugebėjo jas aiškiai suformuluoti. Rašymo metu veikalas "Imperializmas..." be įtampos buvo išsamiausias, giliausias ir suprantamiausias 1914-1918 m. pasaulinių žudynių paaiškinimas. Taigi veikalo "Imperializmas..." negalima vadinti tik kompiliacija. Vis dėlto autorius įnešė svarų indėlį į naujų reiškinių kapitalizmo ekonomikoje ir politikoje supratimą.
Knyga iš tiesų buvo pavyzdys, kaip įvykiai politikos pasaulyje, ypač pasaulinėje politikoje, gali ir turi būti siejami su visuomenės ekonominėje sferoje vykstančiais procesais ir pokyčiais. Konkrečiai Leninas parodė, kad tokie radikalūs pokyčiai kaip perėjimas nuo konkurencijos ir "laisvosios rinkos" prie monopolijų ir šių monopolijų rinkos pasidalijimo lemia didelius pokyčius politikoje. Šiuos pokyčius Leninas pavadino pirmaujančių Vakarų šalių perėjimu prie imperializmo.
Knygos pavadinime esantis žodžių "imperializmas" ir "kapitalizmas" derinys tuo metu daugeliui žmonių atrodė nepažįstamas. "Kapitalizmas" buvo suprantamas kaip tam tikras visuomenės ekonominės struktūros modelis (privati gamybos priemonių nuosavybė, samdomojo darbo išnaudojimas, pelno siekimas, kapitalo kaupimas ir t. t.). O "imperializmas" (iš lot. imperium - valdžia, viešpatavimas) - valstybės politika, kuria siekiama užgrobti ir pavergti kitas šalis ir teritorijas. Imperializmas siekia amžių glūdumą, kai kapitalizmo iš viso nebuvo, o egzistavo didžiosios imperijos. Pavyzdžiui, Babilono, Asirijos, Persijos, Romos, Osmanų. Leninas parodė, kad XX amžiuje formuojasi naujo tipo imperija, kuri yra ne žemvaldžių aristokratijos, karinės kastos ar kunigų aukštuomenės valdžia, o kapitalistinės oligarchijos, pagrįstos monopolijų galia.
Priminsiu pagrindinius veikalo "Imperializmas..." punktus. Jį sudaro 10 dalių (skyrių). Pagrindinis jo autoriaus tikslas - parodyti, kad XIX-XX a. sandūroje įvyko peraugimas kapitalizmo pradinio kapitalo kaupimo epochos (taip pat ir laisvosios konkurencijos) išsigimė į monopolistinį kapitalizmą, nustatyti tokio peraugimo ekonomines ir politines pasekmes. Jei ekonomikos srityje svarbiausias naujojo kapitalizmo etapo bruožas buvo monopolijų dominavimas, tai politikos srityje - didėjantis monopolijų kontroliuojamų valstybių agresyvumas. Smarkiai suintensyvėjusią išorinę ekonominę, politinę ir karinę kapitalo ekspansiją Leninas kvalifikavo kaip naujo tipo imperializmą. Leninas išskyrė penkis pagrindinius imperializmo požymius:
1) kapitalo koncentracija ir centralizacija pasiekia tokį laipsnį, kad susiformuoja monopolijos;
2) pramonės ir bankų monopolinis kapitalas susijungia ir tuo pagrindu susiformuoja finansinis kapitalas;
3) kapitalo eksportas tampa vyraujančiu prekių eksporto atžvilgiu;
4) įvyksta ekonominis pasaulio pasidalijimas tarptautinėmis monopolijų sąjungomis;
5) baigiamas teritorinis pasaulio padalijimas ir prasideda jo perdalijimas.
Pirmuosius keturis bruožus galima pavadinti ekonominiais, o penktasis bruožas yra karinio-politinio pobūdžio. Nagrinėjamame veikale Leninas parodė, kad 1914 m. prasidėjęs pasaulinis karas nebuvo "atsitiktinio" aplinkybių sutapimo rezultatas. Jį sukėlė ekonominės priežastys, pirmiausia tai, kad "klasikinis" kapitalizmas ėmė virsti monopoliniu kapitalizmu. Net ir "klasikiniam" kapitalizmui (su vadinamąja "laisva" konkurencija) sunku išlikti valstybių sienų ribose, nes pelno siekianti kapitalistinė gamyba neišvengiamai susiduria su ribota mokumo paklausa vidaus rinkoje. Beje, "Imperializmo..." autorius giliai suprato šią problemą, kai XIX a. pabaigoje parašė knygą "Kapitalizmo raida Rusijoje. Stambiosios pramonės vidaus rinkos formavimosi procesas" (pirmą kartą legaliai kaip atskira knyga išleista 1899 m.).
Kuo labiau nepakenčiamas tampa monopolinio kapitalo susispaudimas nacionalinėse sienose, ir santykinio kapitalo perviršio mastas smarkiai didėja. Tai yra santykinis, o ne absoliutus kapitalo perteklius. O tai reiškia santykinai mažą ir nuolat mažėjantį kapitalo pelningumą. Kapitalai veržiasi į išorę, kur gali gauti didesnį pelną. Tačiau už valstybių sienų jie susiduria su kitų šalių kapitalų pasipriešinimu ir konkurencija. Iki tam tikrų ribų kapitalo konkurencija vyksta taikiai. Šią konkurenciją iš dalies reguliuoja įvairios tarptautinės monopolijų sąjungos. Tačiau dėl santykinio kapitalo pertekliaus atsiradę prieštaravimai tampa tokie aštrūs, kad tarptautinės monopolijų sąjungos nebepajėgia "civilizuotomis" priemonėmis užtikrinti rinkų, žaliavų šaltinių ir kapitalo taikymo sričių pasidalijimo. Monopolijos pradeda pritraukti savo valstybių pajėgumus kovai dėl "vietos po saule". Iš pradžių politiniu ir diplomatiniu, o paskui ir kariniu požiūriu. Prasideda imperialistiniai karai. Pirmieji tokie imperializmo epochos karai buvo: Ispanijos ir Amerikos (1898 m.); Anglijos ir Būrų (1899-1902 m.); Rusijos ir Japonijos (1904-2005 m.). Tai buvo tik "repeticijos", kurių kulminacija tapo 1914-1918 m. Pirmasis pasaulinis karas.
Įdomi "Imperializmo..." išvada, kad imperializmas yra aukščiausia ir paskutinė kapitalizmo raidos stadija. 7-10 skyriai skirti apibendrintai imperializmo charakteristikai, esamų sąvokų kritikai ir imperializmo, kaip aukščiausios ir paskutinės kapitalizmo stadijos, istorinės vietos analizei bei socialistinės revoliucijos išvakarėms. Antroje dalyje Leninas ne kartą vadina imperializmą "parazitiniu", "pūvančiu" ir "mirštančiu" kapitalizmu.
Vėlesniuose Lenino raštuose šie monopolistinio kapitalizmo apibūdinimai tapo pastovūs. Vėliau Leninas užfiksavo, kad kapitalizmas tapo valstybinis-monopolinis. 1917 m. spalį Leninas parašė brošiūrą "Artėjanti katastrofa ir kaip su ja kovoti", kurioje apibrėžė tokį kapitalizmą: "Valstybinis-monopolinis kapitalizmas yra pilniausias materialinis pasirengimas socializmui, yra jo pirmtakas, yra ta istorinių kopėčių pakopa, tarp kurios (pakopos) ir pakopos, vadinamos socializmu, nėra jokių tarpinių pakopų". Savo knygoje Imperializmas kaip aukščiausia kapitalizmo pakopa. Šimtmečio metamorfozės (1916-2016 m.)" pabrėžiu: Lenino veikalas tebėra aktualus ir labai padeda suprasti daugelį XXI a. pasaulio ekonominių ir politinių reiškinių.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą