Laiko spiralė mano gyvenime

 

Sovietiniai laikai. Septinto dešimtmečio pradžia. Aš ketvirtokas. Mano suolo draugas - Brazilijos komunisto lietuvio ir brazilės mulatės vaikas. (Sovietinė valdžia anuomet kvietė lietuvius komunistus grįžti į Lietuvą, skirdavo jiems butus). Mokytoja aiškino mums, kaip gera gyventi TSRS.

Aš pasakiau:

„Mano suolo draugo tėvas Brazilijoje buvo bedarbis, bet jie turėjo mašiną ir šunį. Mano tėvas Mokslų Akademijos instituto mokslinis sekretorius, bet mes neturime nei mašinos, nei šuns“.

Sekančią dieną teko atsivesti mamą.

Brazilų šeima grįžo atgalios. Aiškino, kad „mamai netinka klimatas.“

Po kelių metų. Aš, berods, šeštokas. Sovietijoje tuomet buvo kviečių stygius, mokykloje išduodavo mokiniams tik po vieną bulkutę, o jų atsargas laikė užrakintas medinėje dėžėje.

Mokytoja per pamoką aiškino apie plastmases, iš jų gaminamus daiktus, kad jos pakeis metalus, medį ir t.t.

Aš pasakiau: „Kaip gerai, valgysime plastmasines bulkutes ir duoną“.

Sekančią dieną teko atsivesti mamą.

Panašūs mano išsišokimai ir komentarai tęsėsi. Gediminas Kirkilas, su kuriuo viename suole sėdėjau 10 ir 11 klasėse, man prisegė „Bambalo“ pravardę.

Toks jau esu, negaliu nebambėjęs. Pasisekė, kad Biochemijos institute dirbęs laboratorijoje saugumietis mūsų neskundė, o klasės draugė perspėjo, kad prie jos nepolitikuotume. Supratome, nedarėme draugei kiaulystės.

Pastaruoju metu rašiau ir bambėjau dėl migrantų vežimo, iškrypimų diegimo, Lietuvos griovimo ir t.t.

Tėvų neliko, jų nebekviečia, o mane vis pamyli auklėtojai iš policijos ir prokuratūros. Stengiasi cenzoriai: FB paskyras periodiškai naikina, portalus blokuoja.

Kelis dešimtmečius baimintis nereikėjo. Šiokia tokia žodžio laisvė buvo. Vėliau, ypač įstojus į didelę liberastinio š. krūvą, vadinamą ES, laisvės ir žmogaus teisės ėmė trauktis, kaip Šagrenės oda.

Taip šlykštu nuo tos nesibaigiančios propagandos ir „purvasklaidos“ skleidžiamo melo, bet suprantu, kad istorijos spiralė anrąsyk peržengė Brežnevo, Chruščiovo laikus, sugrįžo į pokarį, KGB siautėjimo epochą, netruks, sugrįšime į fašizmą. Net hitleriukas jau parinktas, užkimęs toks, seilėmis besitaškantis, prisiuostęs. Užčiaups. Uždraus. Sumindys.

Štai ir karas vyksta, o vienas idiotas iš Norvegijos Davose pasakė: „Ginklai yra kelias į taiką“. Kaip tai primena Jaroslavo Hašeko „Narsiojo kareivio Šveiko“ personažų leksiką.