Valdas Anelauskas. Dėl karo Ukrainoje pirmiausia reikėtų kaltinti Ameriką ir NATO. 2 dalis

 

Pradžia. 

Rusija negali leisti, kad Ukraina virstų „virš jos iškeltu durklu Vašingtono rankose“, todėl Rusija ir yra tiesiog priversta ginti save. Tokį pareiškimą kanalo „Rusija 24“ eteryje prieš keletą dienų išsakė Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos direktorius Sergejus Naryškinas. Ir jį puikiausia galima suprasti.

 

Jau daugiau kaip prieš dvidešimt metų įtakingos geopolitikos analize užsiimančios amerikiečių analitinės agentūros „Stratfor“, palaikančios glaudžius ryšius su CŽV (ji kartais net ir vadinama „neoficialia CŽV“, todėl visa jos publikuojama medžiaga yra verta išskirtinio dėmesio), internetinėje svetainėje, tiesiai šviesiai, buvo pasakyta, kad Ukrainos atskyrimas nuo Rusijos ne tik susilpnintų pastarąją, bet ir apskritai kiltų pagrįstos abejonės dėl Rusijos politinio, ekonominio ir karinio išlikimo tokiu atveju. Taigi, „Stratfor“ analitikų nuomone, teigti, kad Rusija be Ukrainos atsidurtų lūžio taške — būtų net pernelyg švelnus apibudinimas, nes be Ukrainos Rusija esą bus pasmerkta skausmingam kritimui į „geopolitinį marazmą“, galų gale, galbūt net ir „geopolitinę nebūtį“...

 

Šie geopolitikos ekspertai įsitikinę, net ir be karo galima stipriai pakenkti Rusijai, tereikia paprasčiausia pakeisti Ukrainos geopolitinę orientaciją. Provakarietiška Ukraina būtų, jeigu ne durklas nukreiptas į Rusijos širdį, tai bent jau kaip „pastoviai besidarbuojantis grąžtas“...

 

Kartoju, apie visa tai ne vakar ir ne prieš mėnesį buvo rašoma ir kalbama, o jau prieš dvidešimt metų. Lygiai kaip ir Zbignevo Bžezinskio knyga „Didžioji šachmatų lenta“ pasirodė ne vakar. Prisiminkime, pirmoji Ukrainos  „oranžinė revoliucija“ įvyko 2004 metais.

 

Na o Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas tai juk puikiai supranta, kokią didžiulę grėsmę Rusijai kelia Amerikos globalizmas ir hegemonija, todėl ir pademonstravo dabar nepaprastą kietumą JAV spaudimo akivaizdoje. Amerika ir jos vasalai stengiasi pavaizduoti V.Putiną demoniška asmenybe kaip tik būtent dėl to, kad JAV hegemonijai dabartinis Rusijos prezidentas yra ypač pavojingas, mat prezidento Putino kieta pozicija garantuoja ir Rusijos, kaip valstybės, kietumą.

 

Visai nebūtina tapti Rusijos istorijos specialistu, kad suvoktum, jog XX amžiuje Rusijai teko patirti daugybę sunkių išmėginimų, iššūkių, sukrėtimų. Ypač paskutiniame dešimtmetyje, kuomet vyko Amerikos organizuotas Rusijos išprievartavimas ir apiplėšimas. Rusijos žmonės juk nenorėtų patirti panašų košmarą dar kartą...

 

Ir tuo iš dalies remiasi išties didžiulis prezidento Vladimiro Putino populiarumas bei autoritetas. Kai Putinas pažada rusams dėti visas pastangas ir kovoti iki galo priešinantis Amerikos diktatui, žmonės juo tiki. Jo populiarumo rodikliai, beje, ypatingai ir auga po būtent kiekvieno naujo konflikto tarp Rusijos ir Vakarų.

 

Kontrastas tarp šios dienos Rusijos ir prieš 20+ metų buvusios katastrofiškoje padėtyje Rusijos — didžiulis, sakyčiau, grandiozinis!.. Putinas, galima sakyt, iš naujo atkūrė valstybę, kuri daugiau nebėra užsienio interesų tarnaitė.

 

Putinas tiesiog siekia, kad Rusija eitų savuoju politiniu ir ekonominiu ir dvasiniu keliu, atsiribodama nuo globalistinių Vakarų, norinčių praryti Rusiją kaip savitą civilizaciją. Taip kad todėl Amerika ir jos vasalai Putiną šiandien ir vaizduoja jau tiesiog kažkokia lyg demoniška asmenybe, būtent dėl to, kad Amerikos hegemonijai paprasčiausiai yra pavojingas toks Rusijos sustiprėjimas bei įtaka pasaulyje.

 

Daugiau nei prieš dvidešimt metų, viename savo straipsnyje, publikuotame Rusijoje leidžiamame žurnale „Poliarinė žvaigždė“ („Полярная звезда“), ir aš sakiau, kad suklupusiai Rusijai kaip galint greičiau reikia pakilti, sutvirtėti. Ir štai dabar Rusija, užuot, kaip Vakarai tikėjosi, amžinai klūpėjusi, pagaliau ėmė ir atgimė, pakilo tarsi Feniksas iš pelenų, iš mirtinai sužalotos šalies vėl tapo išdidžia, nepriklausoma, galinga valstybe!..

 

Būtent tai ir siutina šiandien Vakarus. Juolab, kad Rusija palyginti neseniai, vos prieš kelis dešimtmečius, buvo JAV nugalėtas „priešas numeris vienas“! Tas priešas su dideliu triukšmu tada pavirto beveik niekuo, nusirito į bedugnę ir toliau degradavo, paklusniai vykdydamas, ką jam liepia nugalėtojas. Ir štai staiga jau nebeklauso, visiškai neklauso?!.. Kaip gali pasaulio žandaras JAV toleruoti tokį nepaklusnumą?..

 

Amerika niekaip negali susitaikyti su Rusijos atgimimu. Todėl tad Rusija Vakarų propagandoje ir vaizduojama lyg savotiškas monstras, kuris pakilo iš pelenų tam, kad pražudytų vadinamąjį Vakarų pasaulį.

 

Bet iš tikrųjų viskas yra priešingai: būtent JAV nori valdyti visą pasaulį, o Rusija trukdo šiai hegemonijai, todėl Amerika ir nori pasmaugti Rusiją. Šiandien būtent Rusija — didžiausia kliūtis Amerikos globalios geopolitikos tikslams. Todėl tad Rusijos kaip priešo įvaizdis reikalingas Amerikai.

 

Kadangi šiuolaikinė Rusija, priešingai ne buvusi komunistinė TSRS, neturi aiškios valstybinės ideologijos, ji demonizuojama tiesiog kaip Rusija, kurstant prieš ją neregėto intensyvumo neapykantą, ypač šalyse su ja besiribojančiose. Lietuva — geriausias pavyzdys.

 

Prezidentaujant Ronaldui Reiganui atvirai Amerikos deklaruojamas tikslas buvo Tarybų Sąjungos sugriovimas. Tai jiems pavyko, TSRS sugriuvo. O kad dabartinė, atrodytų, nauja valstybė Rusijos Federacija nebegalėtų būti varžove Amerikos pasaulinei hegemonijai, buvęs JAV viceprezidentas Dikas Čeinis juk labai aiškiai yra pareiškęs: „Rusiją reikia tiesiog sunaikinti“.

 

Skamba panašiai, kaip prieš dešimt metų Lietuvoje vienas ekstremalus rusofobas laikraštyje „Kauno žinios“ irgi rašė: „Rusija turi dingti iš pasaulio politinio žemėlapio. Ar su visais žmonėmis, kurie gal visai nekalti? Taip, su visais. Su visais ir viskuo“. Paskui, tiesa, girdėjau, tą išprotėjusį rašytoją negyvą iš Nemuno ištraukė. Bet jeigu tokie bepročiai tampa valstybių prezidentais, tada visam pasauliui iškyla realus pavojus!..

 

Vakarai visada buvo, yra ir bus priešiški Rusijai jau vien dėl to, kad savąjį savitumą ir suverenitetą branginanti Rusija yra tokia, kokia ji yra. Kaip pažymi vis to paties „Stratfor“ analitikai: „JAV bėdai, Rusija yra labai atspari bet kokiai amerikietiškai įtakai, pradedant nuo įkalbinėjimų bei pažadų ir baigiant tiesioginiu spaudimu“.

 

Kaip kažkas (nepamenu kas) labai gerai pasakė, Rusija — tai psichologinis Vakarų kompleksas, save įsimylėjusio Herojaus, kuris negali pakęsti šalimais milžino, kompleksas. Milžiną reikia arba užmušti, arba prijaukinti — tokia Herojaus misija.

 

Iš tikrųjų aš ir nematau didelio skirtumo tarp to, kas buvo šaltojo karo laikais, ir kaip yra dabar. Viskas kartojasi. Šiandien drąsiai galime konstatuoti: šaltojo karo laikų konfliktas ne tik nepasibaigė 1991 metais subyrėjus TSRS, bet, priešingai, įvyko esminė jo eskalacija!..

 

Kaip anksčiau Tarybų Sąjunga trukdė Amerikai tapti pasaulio valdove, taip šiandieninė Rusija — tarytum pagalys vadinamosios „Naujosios Pasaulio Tvarkos“ ratuose, trukdantis globalizacijos ir vesternizacijos mašinai visu greičiu riedėt pirmyn. Rusija vienintelė užima aiškią, nuoseklią poziciją globalizmo, liberalizmo bei amerikietiškos hegemonijos akivaizdoje — sako tvirtą „NE“, be kokių nors kompromisų.

 

Rusų lokys nešoka pagal Vakarų dūdelę. Man labai patiko štai šie Rusijos prezidento V. Putino Sočyje, „Valdai“ tarptautinio klubo konferencijoje 2014 metais pasakyti sakiniai, kas turbūt ir taps viena žinomiausių jo kalbų, ir kas paskui buvo plačiai komentuojami pasaulyje: „Kaip sakoma, kas leidžiama Jupiteriui, tas neleidžiama jaučiui. Mes su tuo negalime sutikti. Galbūt jaučiui ir neleidžiama, bet noriu jums pasakyti, kad meška niekieno leidimo neprašys! Meška pas mus laikoma taigos šeimininke ir ji nesiruošia, aš tai tikrai žinau, kur nors į kitas klimatines zonas persikraustyti. Jai ten — nejauku. Tačiau ir savo taigos ji niekam neatiduos.“

 

Štai todėl ir spaudžia Rusiją visais įmanomais būdais. Štai todėl ir Lietuvoje visą šį laiką taip intensyviai buvo peršama, kad Rusija — tai amžinas ir didžiausias mūsų visų priešas. Todėl, kad būtent Rusija yra didžiausia grėsmė ir kliūtis Amerikos globalios geopolitikos tikslams. Amerikos tikslas — sukurti tokią situaciją: JAV — vienintelė absoliučiai nepriklausoma ir visagalė (kaip Dievas) supervalstybė, o po Amerika — paklusnus „kitas pasaulis“.

 

Todėl tad Vakarų globalistai labai ir norėtų, kad Rusijos, kaip valstybės, apskritai nebūtų. Kažkada buvęs KGB užsienio žvalgybos vadovas Leonidas Šebaršinas ironiškai pastebėjo: „Vakarams iš Rusijos tereikia vieno — kad jos nebūtų“. Strategiškai, istoriškai, geopolitiškai Rusijos paprasčiausiai neturi būti! Tai mes ne kartą girdėjome. Tokios nebūties pasiekimui šiandien ir reikalingas galingas taranas — NATO aljansas.

 

Vyksta dabar tiesiog ekspansinis JAV veržimasis į Rytus — Drang nach Osten — NATO artėja vis labiau prie Rusijos sienų. NATO — tai JAV agresijos instrumentas.

 

O kaip gi kitaip galima būtų vertinti šį galimo Rusijos apsupimo NATO karinėmis bazėmis procesą?.. Ne Rusija juk plečia savo bazes prie JAV krantų, o JAV veržiasi prie Rusijos.

 

Negi kas nors dar mano, kad Rusija lauks, kol NATO bazės bus pastatytos prie Kremliaus sienų?

 

Amerikos nuostata dabar yra tokia, kad reikia vykdyti nuolatinę „sulaikymo“ ar „spaudimo“ politiką Rusijos atžvilgiu. Nesidomintis pasaulio reikalais žmogus gali ir iš tiesų gal pagalvoti, kad tai Rusija plečia savo valdžią visuose kontinentuose ir baigia apsupti vargšę ir nelaimingą Ameriką savo karinėmis bazėmis. Realiai gi viskas yra atvirkščiai.

 

Taip kad Amerikos politiką ir derėtų vadinti ne „sulaikymu“, o „spaudimu“, ar dar tiksliau — „smaugimu“. Tokios politikos šerdis — apjuosti Rusiją taip vadinamu „anakondos žiedu“. Norėdama suryti auką, anakonda savo taikinį apsupa ir smaugia. Amerika su tokia savo politika tad ir stengiasi apsupti Rusiją, kad vėliau galima būtų ją galutinai sunaikinti, pasmaugti.

 

Taigi ir kas vyksta Ukrainoje yra tiesiog dalis Amerikos geopolitinio karo prieš Rusiją. Kiršinti slavų tautas, kad kiršintojui būtų lengviau jomis manipuliuoti... Jeigu Ukraina išeitų iš Rusijos sferos, tai tada Amerikos „anakondos žiedas“ tik dar labiau suspaustų Rusiją. Ir, jei ne Putino įžvalgumas — Rusijoje seniai būtų Ukrainos variantas.

 

Įžymusis rusų rašytojas Aleksandras Solženicynas dar 2006 metais rašė: „NATO metodiškai didina savo karinį aparatą — plečia bloką į Rytų Europą ir į pietus nuo Rusijos. Visa tai nepalieka jokių abejonių, kad ruošiamasi apsupti Rusiją, o po to panaikinti jos nepriklausomybę“.

 

Na ir ką gi, sakykit, tokiu atveju turi daryti rusai? Leisti užveržti geopolitinę kilpą aplink save, vadinasi, iškelti „baltą vėliavą“ savo žemėje. Iki šiol to dar Rusijoje nebuvo.

 

Ką gi daryti Rusijai tokioje situacijoje? Ką daryti valstybei, kuriai paskelbtas karas? Atsakymas paprastas: pereiti į ataką. Tiktai puolimas ir pasitiktinės kautynės gali atnešti pergalę.

 

Britų istorikas ir filosofas Arnoldas Toinbis pats buvo didelis Rusijos priešininkas, tačiau tuo pat metu ir vienas intelektualiausių Vakarų pasaulio žmonių. Kadaise jis labai aiškiai pasakė, kad „visa rusų karų istorija yra gynybinio pobūdžio“.

 

Tiek daug priešiškų karinių pajėgų palei Rusijos sieną nebūta nuo Hitlerio laikų. Prieš keletą metų Lenkijos teritorijoje, pavyzdžiui, vyko pačios didžiausios po Šaltojo karo pabaigos NATO karinės pratybos, siekiant pademonstruoti Rusijai jėgą, kurios būtent ir buvo pavadintos ANAKONDA.

 

Oregono valstijos, Judžino miesto, kur aš gyvenu, vietiniame laikraštyje neseniai buvo vieno mano pažįstamo čionykščio žurnalisto straipsnis, kur jis tiesiai šviesiai ir klausia: kaip JAV reaguotų, jeigu Rusija ar Kinija bandytų dislokuot savo kariuomenę Meksikoje arba Kanadoje? Ar JAV toleruotų tokį „anakondos žiedą“?.. Prisiminkime taip vadinamą Karibų krizę, kuomet TSRS dislokavo Kuboje savo raketas ir JAV dėl to buvo labai užpykusi...

 

Tai čia tik vietinio laikraščio mažame provincijos mieste žurnalisto parengta publikacija, o juk galėčiau paminėti nemažai net ir labai stambaus kalibro politikų, visuomenės veikėjų, kurie dabar JAV panašiai kalba. Pavyzdžiui, tokie du labai įžymūs politikai — Patrikas Bjukinenas bei Ronas Polas, abu siekę JAV prezidento posto. Tokių kritiškų, nepritariančių oficialiai JAV valdžios pozicijai Rusijos ir Ukrainos atžvilgiu nuomonių čia yra labai daug ir jų vis daugėja.

 

Jeigu pažvelgtume į XXI amžiaus geopolitinės krizės ištakas, ko gero,  bene svarbiausias faktorius yra tai, kad Amerika pažeidė istorinį JAV ir TSRS susitarimą, įjungdama postsovietines šalis į NATO bei kurdama savo karines bazes ne tik buvusioje Jugoslavijoje, bet ir visai prie pat Rusijos sienų.

 

Kaip žinia, Gorbačiovas juk aiškiai buvo susitaręs su tuometiniu JAV prezidentu Reiganu (o paskui ir su prezidentu Bušu-vyresniuoju), kad Maskva atsisakys taip vadinamos Brežnevo doktrinos, išformuos Varšuvos bloką ir leis susijungti Vokietijai, bet už tai buvo tvirtai pažadėta nebeplėsti NATO aljanso Rytų kryptimi — į buvusį Varšuvos bloką ir buvusias TSRS respublikas.

 

Paskui Rusija, siekdama mažinti įtampą, dargi likvidavo savo karines bazes Kuboje, Vietname ir kitose šalyse, ratifikavo sutartį dėl branduolinio ginklo sumažinimo, išvedė kariuomenę iš Rytų Europos (tame tarpe ir Pabaltijo) šalių. Taigi, kai kurie politikai ir komentatoriai tada ėmė kalbėti apie NATO „natūralią mirtį“, nes šaltasis karas, rodos, lyg ir baigėsi, Vakarų šalys daugiau nebeturi nei priešų, nei jokios rimtos karinės grėsmės...

 

Tačiau NATO vadovai, su lemiamą balsą turinčia JAV, tiesiog nusispjovė į Reigano ir Gorbačiovo pasirašytus susitarimus, o taip pat 1997 metais Rusijos ir NATO pasirašytus atitinkamus susitarimus nebeplėsti bloko Rytų kryptimi. Netrukus į NATO karinį bloką įjungtos Lenkija ir kitos buvusios Varšuvos sutarties karinio bloko šalys, o paskui ir Pabaltijo šalys. Rusija, dėl žlugusios ekonomikos ir karinės negalios, tuo metu negalėjo realiai pasipriešinti tokiems NATO plėtros sprendimams.

 

Rusijos prezidentas V. Putinas, dar 2007 metais, kalbėdamas Miuncheno saugumo konferencijoje, kreipėsi į tuometinį NATO generalinį sekretorių Chavierą Solaną, primindamas ir pacituodamas jo pirmtako Manfredo Viornerio pasakytus žodžius 1990 metais įvykusioje konferencijoje skambiu pavadinimu „Atlanto aljansas ir Europos saugumas“: „Pats faktas, kad mes esame pasiruošę nedislokuoti NATO pajėgų už Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijos, suteikia TSRS tvirtas saugumo garantijas“. Manau, iš šito pareiškimo galima padaryti vienintelę teisingą išvadą: ankstesnis NATO vadovas M. Viorneris buvo davęs Rusijai pakankamai tvirtas garantijas, kad NATO karinis aljansas nebesiplės už Vokietijos ribų ir neartės prie Rusijos sienų.

 

Deja, niekas dabar tokių NATO vadovybės pareiškimų nebeprisimena arba tiesiog nenori prisiminti... Taigi, būtent sulaužius šį istorinį susitarimą, atsirado dabar ir geopolitinė krizė Ukrainoje. Ir šis karas kilo būtent dėl to.

 

Vienas Londone leidžiamo dienraščio „The Times“ politinis apžvalgininkas dar 2008 metais labai teisingai rašė: „Vardan tolimesnės ekspansijos į Rytus JAV ir NATO tampa nesulaikoma politine-karine mašina, atkakliai artėjančia prie Rusijos sienų, pasiglemžiančia visas šalis, įsispraustas pirmiausia į Europos Sąjungos ekonomines ir politines struktūras, o po to į NATO karinę struktūrą“.

 

Beje, čia galėčiau vėl pacituoti Zbignevą Bžezinskį, kuris yra pasakęs: „Jeigu NATO plėtros neapvainikuos sėkmė, tai negatyviai atsilieps ir Europos plėtros idėjai. Amerikai Europa — pagrindinis geopolitinis placdarmas Eurazijoje. Europos plėtra ir NATO šalių skaičiaus augimas — labai svarbūs trumpalaikiams ir ilgalaikiams amerikiečių politikos interesams“. Štai taip, tiesiai šviesiai!..

 

Taip kad vardan Amerikos „nacionalinių interesų“ dabar, žūt būt, ir siekiama priartinti JAV karinę galią ir NATO bazes tiesiai prie Ukrainos sienų su Rusija. Visiškai aišku, Amerikai būtent dėl to ir reikia geopolitiškai atplėšti Ukrainą nuo Rusijos, paverčiant ją antirusišku placdarmu NATO karinėms bazėms. Ukraina apskritai tėra reikalinga Amerikai tik dėl galimo NATO smūgio Rusijai. Lygiai kaip ir Lietuva.

 

Atėjo metas, kai tampa aišku, jog Ukrainos krizės priežastys slypi pirmiausiai JAV ir NATO planuose dėl priešraketinės gynybos sistemos dislokavimu šalia Rusijos sienos, turint tikslą užtikrinti jų potencialą „pirmajam smūgiui“, kaip tai yra vadinama beprotiškų branduolinių strategų žargonu.

 

Rusijos atžvilgiu daroma NATO spaudimą, akivaizdų norą tęsti plėtrą, kol šis karinis aljansas aprėps kiekvieną „demokratinę“ šalį Rytų Europoje ir Centrinėje Azijoje, darosi labai sunku atskirti nuo ankstesnės Vakarų ekspansijos į rytines teritorijas. Tad kodėl gi rusai neturėtų nuogąstauti dėl NATO armijų bei raketų, prie Rusijos sienų? Juk ši ekspansija veda prie teritorinės apsupties, kas yra labai panašu į tai, ko kažkada siekė, bet taip ir nesugebėjo pasiekti Napoleonas ir Hitleris!..

 

Taigi, kaip prieš keletą metų akcentavo Tarptautinio Stokholmo taikos tyrimų instituto ekspertas Džonas Melvinas: „Tai, ką dabar daro Rusija, pirmiausia yra jos pastangos sustabdyti Vakarų įtaką ir galimą NATO plėtrą į Rytus, bet tikrai ne ekspansija ar kokios nors buvusios savo įtakos atkūrimas!..“. Su šio eksperto nuomone sunku būtų nesutikti. Taip kad tai visu 100 procentų sutampa ir su mano paties asmenine nuomone.

 

Rusijos prezidento Vladimiro Putino veiksmus dabar aš vertinu ne kaip agresiją, bet kaip gynybą. Kas Putinui belieka, jei Amerika sulaužė visus pažadus ir susitarimus dėl NATO nesiplėtimo į buvusias TSRS respublikas bei Rytų Europos šalis? Negi JAV tikisi, kad Putinas lengva ranka atiduos Ukrainą ir žiūrės, kaip jo panosėje NATO steigia savo bazes? Kvaila būtų šitaip galvoti.

 

Rusijos prezidentas V. Putinas, kaip ir bet kuris kitas suverenios šalies vadovas, tiesiog yra įpareigotas ginti savo valstybę. Todėl rusai ne tik nekaltina prezidento Putino dėl sankcijų, bet dar labiau jį palaiko. Negana to, gyventojai puikiausiai supranta, kad Vakarai neapkenčia Putino ne dėl kokių nors jo klaidų, o greičiau atvirkščiai.

 

Putinui nereikia NATO bazių pasienyje aplink Rusiją!.. Jis juk ir taip labai ilgai ir kantriai kentėjo visa tai, kas Ukrainoje vyksta, bandė derėtis, taikiu būdu pasiekti, kad ten nebūtų NATO, kad Ukraina taptų neutralia šalimi, tačiau niekas — nė Ukrainos „pianistas“, nė Vakarų „partneriai“ —  jo neklausė. Tiesiog net tyčiojosi! Tai kas jam tada beliko daryti?

 

Rusijai karas nereikalingas, bet ir savo sienų saugumą (o Ukrainos įstojimas į NATO sukelia būtent tiesioginę grėsmę Rusijai), ji už jokius pinigus neparduos.

 

Kaip kadaise Rusijos kunigaikštis Aleksandras Nevskis sakė, jei kažkas ateis su kalaviju, tai nuo to kalavijo pats ir žus (Кто с мечом к нам придёт, от меча и погибнет!), o dabar Rusijai ir yra grasinama būtent NATO kalaviju.

 

Šiame kontekste man dabar jau aišku ir kodėl Lietuvai skirtas toks neadekvačiai aktyvus vaidmuo visame tame su Ukraina susijusiame konflikte arba geopolitiniame žaidime.

 

Mažoms šalims visada, deja, tenka, nori to ar nenori, prie kažkokios didelės valstybės šlietis. Na, o tos didelės valstybės mažomis paprasčiausia naudojasi ir tiek.

 

Jeigu dabar JAV savo geopolitiniams tikslams naudoja Lietuvą, tai nejaugi Rusija turėtų būti dėl to labai patenkinta? Jau vien dėl to, kad Lietuva dabar tarnauja JAV interesams, ji savaime tampa Rusijos priešu. Kita vertus, Rusija, kaip valstybė, suprantama, irgi tada yra atitinkamai Lietuvos priešas. Tačiau čia gi ne Rusijos buvo šitoks pasirinkimas, o greičiau Lietuvos!..

 

Ne patys lietuviai, ne mūsų Tauta, aišku, šitą vaidmenį sau pasirinko, o šitaip „pasaulio galingieji“ viską nusprendę. Čia jų yra toks geopolitinis planas.

 

Amerika išnaudos Lietuvos, kaip ir kitų šalių, teritoriją kaip kovų areną, kad išvengtų sugriovimų savo pačios teritorijoje. Lietuva čia atlieka tarsi prezervatyvo vaidmenį, kuris bus išmestas, vos tik taps nereikalingas.

 

Visada sakiau ir sakysiu, kad Rusija apskritai domisi dabar Lietuva būtent vien tik todėl, kad mūsų šalis, pagal JAV globalistų planą, yra paversta ne vien tik tokiu lyg ir, kažkur skaičiau buvo parašyta, „smirduku“ Rusijos pašonėje, bet juk jau ir tiesiogiai verčiama realiu Rusijos priešu!.. Na, ir kas man galėtų pasakyti, kad šiandien Lietuva atseit nėra Rusijos priešas?

 

Jei kam apskritai įdomi mano nuomonė, tai aš galėčiau, tiesiai šviesiai, pasakyti, jog visiškai sutinku su Rusijos politologu Michailu Aleksandrovu, kuris labai aiškiai pasakė: „Pabaltijo šalys, kaip NATO narės ir JAV sąjungininkės, karo atveju būtų teisėti Rusijos taikiniai“. Ir kodėl gi ne?

 

Jeigu amerikiečiai, vos tik panorėję, gali nė iš šio, nė iš to užpulti Jugoslaviją, Afganistaną, Iraką, Libiją ar bet kurią kitą pasaulio šalį, tai ir rusai, lygiai taip pat, turi teisę užpulti Ukrainą arba, tarkim, net ir Lietuvą... Kažkaip nepamenu, kad kažkas — „tarptautinė bendruomenė“ — būtų lieję krokodilo ašaras kada NATO bombardavo Belgradą...

 

Beje, minėtas rusų politologas teisingai pastebėjo: „Baltijos šalys — tai ne kažkoks nekaltas avinėlis“. Visu šimtu procentų aš su juo sutinku!..

 

Jeigu amerikiečių vadovaujamas NATO aljansas pultų Rusiją, kaip M. Aleksandrovas ir paaiškino, atsakomasis smūgis gali būtų nukreiptas prieš agresorių, t. y. prieš bet kurią NATO šalį. Na o Lietuva jau beveik 20 metų ir priklauso NATO. Jei bus užpulta Rusija, tai ir Lietuva, kaip NATO šalis, kurioje dislokuota NATO kariuomenė, automatiškai bus laikoma agresore, dėl to ji ir nukentėtų atitinkamai...

 

Be abejo, tas rusų politologas M. Aleksandrovas, kaip jis pats labai aiškiai pabrėžė, išreiškė tik savo asmeninę nuomonę. Tai jokiu būdu nėra (kol kas) oficiali Rusijos pozicija, tačiau, kaip kitame interviu jis teigė: „Lietuviai gyvena kažkokiame iliuzijų pasaulyje. Jie kažkodėl mano, kad būdami NATO ir ES gali kenkti kitiems ir jiems už tai nieko nebus...“.

 

Ne kartą esu sakęs, man atrodo, dabar kol kas Lietuvai yra išvis skirtas tarsi tik mažo, įkyriai lojančio šunėko vaidmuo, kuris, gavęs komandą, privalo Rusiją nuolat įžūliai erzinti. O juk tereikia vieno gero spyrio ir to pasiutusio šunėko lojimas kaip mat bus nutildytas!..

 

Prisimenu, kai pirmąkart lankiausi dabartinėje „nepriklausomoje“ Lietuvoje, buvau apsistojęs Klaipėdoje ir kas rytą bėgdavau krosą, savo įprastinius penkis kilometrus. Tose apylinkėse kur aš bėgiodavau, prie Trinyčių tvenkinio, mane kaskart vis užsipuldavo mažas, įžūlus šuniūkštis, kuris lodamas taikydavosi įkąst man į koją. Iš pradžių buvau gan tolerantiškas, reaguodavau į garsiai lojančio šunėko atakas atlaidžiai, tik perspėjau kelis kartus šuniuko šeimininkę, gan arogantišką poniutę, kad mano kantrybė vieną dieną gali ir baigtis, jei būsiu, kaip sakoma, ne ta koja iš lovos išlipęs, ir tada jos keturkojo draugo lauktų liūdnas galas. Ir ką gi? Vieną rytą būtent taip ir atsitiko. Tam šunėkui kažkaip pavyko įsikibt dantimis į mano kelnes, o man neliko nieko kito, kaip geru spyriu pasiųst jį, tarsi futbolo kamuolį, tiesiai į tvenkinį!.. Sportbačio smūgis, vis tiktai, nebuvo toks stiprus, kaip būtų spyrus karišku kerzu, tad įžūlusis šuniukas tik išsimaudė tvenkinyje ir tiek, o jo šeimininkė, isteriškai spiegdama, lakstė tvenkinio krantu, nežinodama kaip tą savo „smirduką“ gelbėti. Tačiau po šio incidento, rytais ten bėgiodamas, daugiau jų niekad nebesutikau... Ir koks būtų šios „pasakėčios“ moralas? O gi tai tik paprasta iliustracija liaudiškai išminčiai — „netampyk liūto už ūsų“!..

 

Amerikos kovoje dėl pasaulinio viešpatavimo būtent Pabaltijo šalys dabar taptų karinių veiksmų tarp NATO ir Rusijos priešakiniu ir bene pačiu pagrindiniu placdarmu. Na, o tai lietuvių Tautą stato, sutikite, į labai, labai rimtą pavojų.

 

Buvęs JAV karinių pajėgų Europoje vadas Filipas Bridlavas jau 2016 metais pareiškė, jog JAV „pasirengusi kovoti ir nugalėti“ Rusiją. Kalbėdamas JAV Kongrese, generolas Bridlavas tada atkreipė dėmesį į Kaliningrado sritį — pirmojo NATO smūgio objektą kilus karui. Tokiu būdu, amerikiečių generolas patvirtino, kad hipotetinis NATO ir Rusijos karinis susidūrimas prasidės nuo Pabaltijo, ir jeigu pirmojo NATO karinio smūgio objektu taps Kaliningrado sritis, tai pirmojo Rusijos karinio smūgio objektu taps Lietuva.

 

Jeigu Kaliningrado sritis įvardinama pirmojo smūgio objektu, akivaizdu, kad atsakomojo Rusijos smūgio objektu taps būtent Lietuva, Latvija ir Estija. Pirmiausia, todėl, kad tik šios NATO šalys turi sieną su Rusiją, antra, todėl, kad jos priklauso tam pačiam regionui, kaip ir Kaliningradas, trečia, todėl, kad būtent Kaliningradu, „tvirtove, kurią būtina įveikti“, amerikiečių generolas aiškina būtinybę didinti NATO pajėgas Pabaltijo šalyse.

 

Pabaltijį tiesiog numatoma panaudoti kaip puolimo placdarmą, o tai neišvengiamai paverčia Lietuvą pirmuoju Rusijos taikiniu. Jeigu kils karinis konfliktas tarp NATO ir Rusijos, jame dalyvautų branduolinės pasaulio valstybės. Štai kodėl Lietuva šiandien tapo atominio karo pavojaus įkaite!

 

Juk yra žinoma, kad Kaliningrado srityje dislokuotos raketos, skriedamos keturis kartus didesniu už garsą greičiu, Lietuvą pasiektų per vos 3 minutes, o tada lietuviams jau tikrai maža nepasirodytų!.. Kalbu apie tai turėdamas omeny, jog Lietuva yra šalis, ne tik palaikanti galimą Amerikos agresiją prieš Rusiją, bet netgi būsianti tos agresijos placdarmu, iš kurio bent dalinai puolimas būtų vykdomas...

 

Bet kokia NATO provokacija arba net ir karinė klaida gali tapti Lietuvos nušlavimo nuo žemės paviršiaus priežastimi. Kaip kažkas neseniai gerai pastebėjo, nesvarbu, kaip užsibaigs NATO karas su Rusija, o prasidės jis Pabaltijo šalių sunaikinimu... Sakykime, net jei Rusija šio karo metu bus pažeminta ir nugalėta, net jei „civilizuoto pasaulio“ jėgomis išvis nušluota nuo žemės paviršiaus, — Lietuvos žmonės vis tiek nieko nepamatys, nes mūsų šalis bus paprasčiausia pirmoji nušluota nuo žemės paviršiaus. Užtektų paleisti Lietuvos pusėn iš Kaliningrado srities keletą „Iskanderų“ ir per kelias minutes iš mūsų valstybės nė šlapios vietos neliktų!.. Tada tai jau tikrai, galima sakyti, įvyktų Lietuvos tūkstantmetės istorijos pabaiga!..

 

Nejaugi lietuviai tokie kvaili, kad nori tapti Rusijos raketų taikiniais?!..