Judaizme yra sąvoka, kuri funkcionaliai stebėtinai panaši į Italijos mafijos „omertà“ – gerai žinomą tylos kodeksą, draudžiantį išduoti bendražygius. „Omertà“ – tai tylos kodeksas ir atsisakymas bendradarbiauti su teisėsaugos institucijomis, sudarantis pagrindinį pietų Italijos organizuoto nusikalstamumo ramstį, užtikrinamas bauginimu, baime ir garbės praradimu.
Nors „omertà“ saugo nusikalstamas organizacijas, žydų sąvoka „mesirah“ (hebrajiškai – „išdavimas“) atsirado dėl kitokios istorinės būtinybės: apsaugoti žydų mažumas nuo ne žydų valdžios institucijų. „Mesirah“ draudžia žydams pranešti apie savo bendruomenės narius ne žydų valdžios institucijoms, taip sukuriant lygiagrečią vidinės lojalumo ir tylos sistemą, kuri žydų bendruomenėse veikia jau tūkstančius metų.
Pagal tradicinę žydų teisę „mesirah“ – tai draudžiamas veiksmas, kai vienas žydas, esant žydų teisės draudžiamoms aplinkybėms, praneša apie kito žydo elgesį ne rabinistinėms institucijoms. Šis draudimas apima tiek asmens, tiek jo turto perdavimą. Draudimas taikomas tiek asmeniui, tiek turtui – tai pabrėžia „Šulchan Aruch“ (lietuvių k.) knygos skyriuje „Choshen Mishpat“ 388, kur draudžiama išduoti bendratikį žydą, „nesvarbu, ar tai būtų jo asmuo, ar jo pinigai“. Žydas, kuris jį pažeidžia, yra „moser“ – informatorius, o istorinės pasekmės būdavo griežtos. Viduramžių žydų teismai Ispanijoje kartais informatorius pažymėdavo ženklu, o pakartotinius pažeidėjus nubaudžia mirtimi; XIX a. Rusijoje „moser“ kartais būdavo randamas nuskendęs upėje.
„Mesirah“ draudimas yra giliai įsišaknijęs žydų teisėje, įtvirtintas Babilono Talmude ir sugriežtintas viduramžių teisės kodifikatorių. Talmudas pateikia ryškų pavyzdį „Bava Kamma“ 117a. Vienas vyras atėjo pas Babilonijos išminčių Ravą ir paskelbė, kad ketina parodyti kito žydo šiaudus pagoniškosioms valdžios institucijoms, kurios juos konfiskuos. Ravas jam du kartus uždraudė tai daryti. Vyras atsakė, kad vis tiek ją parodys, ir Ravas Kahana, sėdėjęs priešais Ravą, vietoje sulaužė informatoriaus kaklą. Ravą savo poelgį pateisino, cituodamas Izaiją, argumentuodamas, kad, kai žydo nuosavybė patenka į priešiškas rankas, savininko gyvybei kyla pavojus. Tada jis liepė Kahanai bėgti į Izraelio žemę, nes persų valdovai, kurie anksčiau toleravo tokius poelgius, užleido vietą valdžios atstovams, „ypač jautriems kraujo praliejimui“, kurie jį teisiamų už žmogžudystę.
Viduramžių teisės kūrėjai tą griežtumą įtvirtino kaip galiojančią teisę. XII a. rašydamas, Maimonidas savo veikale „Mišne Tora“ skyriuje „Chovel uMazzik“ (įstatymai apie asmenį, sužeidžiantį kitą asmenį ar žalojantį turtą) nustatė taisykles, taikomas „moserui“. Jis atskyrė žydą, kuris savanoriškai perduoda kolegos turtą „stipriam, įstatymų nepaisančiam asmeniui“, nuo to, kuris tai daro prievarta, ir teigė, kad informatorius netenka savo dalies ateityje. Apie patį informatorių jis kalbėjo atvirai. „Leidžiama nužudyti „moser“ bet kurioje šalyje, net ir šiais laikais, kai teismas nebeskiria mirties bausmės“, – rašė Maimonidas „Chovel uMazzik“ 8 skyriuje. „Leidžiama jį nužudyti prieš jam pranešant.“ „Šulchan Aruch“, autoritetingas XVI a. kodeksas, perėmė šį draudimą, uždrausdamas žydui išduoti kitą žydą pagoniui, „net jei tas žydas yra „raša“ (nedoras žmogus) ir „baal aveirot“ (nuolatinis nusidėjėlis), ir net jei tas žydas jį persekioja“, kaip nurodyta „Choshen Mishpat“ 388 skyriuje.
Šios bausmės griežtumas pranoksta fizinį baudimą. Kaip aiškina rabinas Hershel Schachter, tam tikrais ritualiniais tikslais „moser“ laikomas ne žydu net ir tuo atveju, jei jis kitais atžvilgiais yra pamaldus, nes pranešdamas apie nusikaltimą „jis parodo, kad nepripažįsta visos Klal Yisroel [Izraelio bendruomenės] vienybės“. Praktiškai tai neleidžia jam rašyti Toros ritinio ar atlikti ritualinio skerdimo – pareigų, skirtų geros reputacijos žydams; šis draudimas teisės kodeksuose siejamas su „Yoreh Deah“ 281 ir „Rama“.
Abi sistemos numato griežčiausią bausmę – mirtį – tiems, kurie pažeidžia tylos kodeksą. Pagal žydų teisę „din moser“ principas leidžia vykdyti nuolatinių informatorių egzekuciją. Kaip toli kadaise siekė šis griežtumas, rodo pasakojimas, išsaugotas rabino Reuveno Margalioto jo Talmudo komentare „Margaliot HaYam“ – istorija, kurią jam papasakojo tėvas iš šeimos gimtojo miestelio Lenkijoje. Įžūlus vietinis informatorius Jom Kipuro išvakarėse įėjo į sinagogą ir, apsirengęs savo maldos šalu, atsistojo šalia rabino. Keletas vyrų jį sugriebė, užkimšo jam burną jo pačio šalu, nunešė prie upės šalia sinagogos ir paskandino. Kai valdžios institucijos tyrė mirties aplinkybes, nė vienas maldininkas neištarė nė žodžio. Panašiai ir mafijos kultūroje „omertà“ pažeidimas laikomas didžiausiu išdavystės aktu, už kurį baudžiama mirtimi. Abiejų sistemų vykdymo mechanizmai remiasi bendruomenės bendrininkavimu ir bendru supratimu, kad tylėjimas yra būtinas išlikimui.
Sudėtingiausias šiuolaikinis šio termino taikymo atvejis susijęs su vaikų seksualinio išnaudojimo atvejais uždarose ortodoksų bendruomenėse, kur „mesirah“ kartais buvo panaudota prieš ne tą asmenį. 2012 m. baudžiamojoje byloje prieš Nechemya Webermaną, Satmaro bendruomenės patarėją, nuteistą už mergaitės išnaudojimą per trejus metus ir nubaustą 103 metų laisvės atėmimo bausme, liudijusi auka buvo kai kurių bendruomenės narių pavadinta „moser“, o keturi vyrai buvo suimti už bandymą ją įbauginti, kad ji atsiimtų kaltinimus. Tai buvo tarsi šios doktrinos deklaruojamos logikos atspindys – ginti ne persekiojamąjį, o pačią auką.
Norint suprasti, kaip bendruomenė pasiekė šį tašką, verta žinoti jos ištakas. Satmaras – tai ultraortodoksinis chasidų judėjimas, susiformavęs aplink rabiną Yoelį Teitelbaumą, kuris 1905 m. apsigyveno Vengrijos mieste Szatmare (dabar – Satu Mare Rumunijoje) ir per kelis dešimtmečius ten sukūrė savo dvarą. Teitelbaumas išgyveno Holokaustą, maždaug metus praleido Mandatinėje Palestinoje, o 1946 m. atvyko į Niujorką, kur atkūrė bendruomenę Bruklino Viljamsburgo rajone. Šį judėjimą apibūdina aršus antisionizmas, atmetantis šiuolaikinę Izraelio valstybę kaip nuodėmingą žmonių pasisavinimą išganymo, kuris turėtų būti paliktas Mesijui. Šiandien Viljamsburgo ir Kirjas Džoelio bendruomenės kartu sudaro didžiausią chasidų grupę pasaulyje.
Šioje uždaroje bendruomenėje bent vienas vyras atsisakė nusisukti. Rabinas Nuchem Rosenbergas tapo ryškiausia asmenybe, pasipriešinusia tylai, apgaubusiai piktnaudžiavimo atvejus jo bendruomenėje. Jis vadovavo pagalbos aukoms skirtai telefono linijai chasidų Williamsburge ir visą Webermano teismo procesą stebėjo atvirai remdamas kaltintoją. Atsakomosios priemonės buvo greitos. Kitą dieną po 2012 m. gruodžio mėn. nuosprendžio vyras vardu Meilech Schnitzler, kurio tėvas buvo vienas iš Rosenbergo įvardytų kaltinamųjų dėl prievartos, prie žuvų turgaus puolė jį ir išpylė jam į veidą puodelį baliklio. Rosenbergas patyrė nudegimus aplink akis ir išvengė aklumo tik todėl, kad praeivis apipylė jo veidą vandeniu. Schnitzler prisipažino kaltu dėl sunkaus nusikaltimo ir gavo penkerius metus lygtinio atleidimo, o ne laisvės atėmimo bausmę. 2014 m. teismo raginamas atsiprašyti teisme, jis paprašė Rosenbergo atleidimo, tačiau šis atsisakė. „Tu nepadarei žalos man. Tu padarei žalą visiems vaikams, kuriuos aš atstovauju“, – sakė jis.
Atsižvelgiant į besikeičiančią JAV žydų bendruomenės demografinę situaciją, panašūs „mesirah“ atvejai greičiausiai daugės. Beveik vien tik dėl gimstamumo skirtumo, kurį „Pew“ įvertino kaip 3,3 vaiko vienam ortodoksų suaugusiam, palyginti su 1,4 neortodoksų žydų, ortodoksų žydai šeimas kuria penkeriais metais anksčiau (pirmasis vaikas gimsta 23,6 metų amžiaus, palyginti su 28,6 metų), o jų amžiaus mediana yra vos 35 metai, palyginti su 53 metais reformistų ir 62 metais konservatyvių žydų, todėl JAV žydų bendruomenė smarkiai pasislinks ortodoksų pusėn. Jeilio universiteto demografas Edieal Pinker prognozuoja, kad iki 2063 m. ortodoksų dalis išaugs nuo 12 iki 29 procentų, o reformistų ir konservatorių konfesijų dalis sumažės nuo 50 iki 39 procentų, ir jos praras beveik pusę savo narių, kurių amžius yra nuo 30 iki 69 metų.
Kadangi per ateinančius dešimtmečius ortodoksinis judaizmas taps dominuojančia Amerikos žydų gyvenimo išraiška, „mesirah“ draudimas neišnyks istorijos užmarštyje. Jis plis, skatinamas jaunos, uždaros ir sparčiai daugėjančios gyventojų grupės, kuri pasaulietinę valstybę laiko svetima ir dažnai priešiška jėga. Vakarų visuomenės remiasi pilietinio lojalumo principu, kurį „mesirah“ praktika aiškiai paneigia. Nėra jokio kompromiso tarp teisinės sistemos, reikalaujančios, kad kiekvienas pilietis būtų liudytojas, ir religinio kodekso, kuris kiekvieną liudytoją vadina išdaviku. Vienas iš jų turi pasitraukti. Istorija rodo, kad tai nebus kodeksas, sustiprintas dviejų tūkstančių metų tremties.
