Ateis diena, kai Katalikų Bažnyčios prelatai bus paprašyti paaiškinti, kokios intrigos ir sąmokslai galėjo atvesti į sostą tą, kuris veikia kaip Šėtono tarnų tarnas.
Deus, qui beato Petro Apostolo tuo,
collatis clavibus regni cælestis,
ligandi atque solvendi pontificium tradidisti:
concede; ut, intercessionis ejus auxilio,
a peccatorum nostrorum nexibus liberemur.
Dieve, kuris, patikėdamas savo apaštalui Petrui,
dangaus karalystės raktus,
suteikė jam pontifikalinę galią surišti ir atrišti:
jo užtarimu suteik,
kad būtume išlaisvinti iš mūsų nuodėmių pančių.
- Tebūnie pagirtas Jėzus Kristus.
Šiandien Bažnyčia Romoje švenčia Šventojo Petro katedros šventę, kurios simbolis ir bažnytinė išraiška yra valdžia, kurią mūsų Viešpats suteikė apaštalų kunigaikščiui.
Šios šventės pėdsakų randame nuo III a., tačiau 1588 m., liuteronų erezijos laikais, Paulius IV, reaguodamas į apaštalo buvimo Romos mieste neigimą, nustatė, kad katedros qua primum Romæ sedit Petrus šventė bus švenčiama sausio 18 d. Kitą pirmosios šventojo Petro įkurtos vyskupijos - Antiochijos - katedros šventę visuotinė Bažnyčia švenčia vasario 22 d.
Norėčiau atkreipti dėmesį į šį svarbų aspektą: kaip žmogaus organizmas, atsiradus ligai, išsiugdo antikūnus, kad ją užkrėtus būtų galima nugalėti; taip ir bažnytinis kūnas, atsiradus klaidų užkratui, ginasi nuo jo, su didesniu įkarščiu tvirtindamas tuos dogmų aspektus, kuriems gresia erezijos pavojus. Dėl šios priežasties Bažnyčia su didele išmintimi skelbė tikėjimo tiesas tam tikrais laikotarpiais, o ne anksčiau, nes iki tol tikintieji tomis tiesomis tikėjo ne tokia aiškia ir artikuliuota forma ir dar nebuvo būtina jų konkretizuoti.
Į arijoniškąjį mūsų Viešpaties dieviškosios prigimties neigimą atsako šventieji Nikėjos ekumeninio susirinkimo kanonai, kuriuos atkartoja nuostabūs senovinės liturgijos kūriniai; į Mišių aukos vertės neigimą, transsubstanciaciją, sufragmentus ir indulgencijas atsako šventieji Tridento susirinkimo kanonai, o kartu su jais - ir didingi liturgijos tekstai.
Šiandienos šventė yra atsakas į prieš popiežių nukreiptą apaštalo Petro Romos vyskupijos įkūrimo neigimą, kurį Paulius IV norėjo paskelbti būtent tam, kad pakartotų protestantų ginčijamą istorinę tiesą ir sustiprintų iš jos kylančią doktriną.
Eretikai ir jų neomodernistų pasekėjai, per pastaruosius 60 metų užkrėtę Kristaus Bažnyčią, elgiasi priešingai. O ten, kur jie įžūliai neneigia Katalikų Magisteriumo, jie stengiasi jį susilpninti nutylėdami, praleisdami ir formuluodami taip, kad jis taptų dviprasmiškas ir todėl priimtinas net tiems, kurie jį neigia.
Būtent taip elgėsi ir praeities ereziarchai; taip elgėsi Vatikano II Susirinkimo novatoriai; taip elgiasi ir tie, kurie, kad nebūtų apkaltinti formalia erezija, siekia panaikinti tas „imunines apsaugas“, kuriomis save apdovanojo Bažnyčia, kad tikėjimas pakliūtų į klaidą ir užkrėstų tas apsaugas erezijos maru.
Beveik viskas, ką Mistinis Kūnas išmintingai plėtojo per amžius, ypač per antrąjį krikščioniškosios eros tūkstantmetį, harmoningai augdamas kaip vaikas, kuris tampa suaugusiu ir stiprėja kūnu bei dvasia, dabar buvo sąmoningai užtemdyta ir cenzūruota, apgaulingai pasiteisinant grįžimu prie pirmapradžio krikščioniškosios senovės paprastumo ir siekiant neišpasakyto tikslo suklastoti katalikų tikėjimą, kad įtiktų Bažnyčios priešams.
Jei paimsite Montinjo mišiolą, jame nerasite aiškių erezijų; bet jei palyginsite jį su tradiciniu mišiolu, pamatysite, kad tiek daug maldų, sukurtų apreikštajai tiesai ginti, praleidimas buvo daugiau nei pakankamas, kad reformuotos Mišios taptų priimtinos net liuteronams, kaip jie patys pripažino po to, kai buvo paskelbtos tos pražūtingos ir dviprasmiškos apeigos. Kad tai patvirtintų, net Šventojo Petro katedros šventės Romoje ir Antiochijoje buvo sujungtos į vieną, vardan tos panaikintos kultūros, kurią modernistinė sekta priėmė bažnytinėje srityje gerokai anksčiau, nei pabudę kairieji pasisavino ją civilinėje srityje.
Sausio 18 d. švenčiame popiežiaus šlovę, kurią simbolizuoja Apaštališkoji katedra (Cathedra Apostolica), meniškai įkomponuota genialiojo Berninio ant Vatikano bazilikos apsidos altoriaus, kuriame dominuoja Šventąją Dvasią vaizduojantis alebastrinis langas, saugomas keturių Bažnyčios daktarų: Augustinas ir Ambraziejus lotynų Bažnyčioje, šventasis Atanazas ir šventasis Jonas Auksaburnis graikų Bažnyčioje.
Pirminiame projekte, kuris per amžius išliko nepakitęs, kėdė buvo virš altoriaus, kurio niokojantis novatorių įniršis nepagailėjo ir perkėlė ją tarp apsidos ir Išpažinties altoriaus. Tačiau būtent altoriaus ir kėdės architektūrinėje vienovėje, kuri šiandien sąmoningai ištrinta, randame Petro primato doktrinos pagrindą, kuris remiasi Kristumi, Tuo, kuris yra lapis angularis (kertinis akmuo), lygiai kaip ir aukos altorius, kuris taip pat yra Kristaus simbolis, yra akmeninis.
Švenčiame popiežystę istoriniu sunkios krizės ir apostazės etapu, kuris pasiekė net sosto, kuriame pirmą kartą sėdėjo Petras, lygį. Ir nors mūsų širdys plyšta kontempliuojant griuvėsius, kuriuos sukėlė novatorių niokojimas, pakenkęs daugybei sielų ir dieviškosios didybės šlovei; nors maldaujame iš dangaus šviesos, kuri leistų mums suprasti, kaip suderinti mūsų Viešpaties pažadą Non prævalebunt su nenutrūkstamu erezijų ir skandalų srautu, skleidžiamu to, kurį Apvaizda mums skyrė bažnytinio kūno vadovo poste kaip bausmę už hierarchų per šiuos dešimtmečius padarytas nuodėmes; matydami susiskaldymą tarp tų, kurie save apgaudinėjo, kad vis dar turi vienuolyne atskirtą popiežių, ir schizmą Šiaurės Europos vyskupijose su jų nedora sinodo kelione, kurios labai norėjo Bergoglio, prisimename šviesaus atminimo Leono XIII pranašystę, norėjusio į egzorcizmo maldą prieš šėtoną ir atkritusius angelus įterpti tuos baisius žodžius, kurie anuomet turėjo skambėti beveik skandalingai, bet kuriuos šiandien suprantame antgamtine prasme:
Ecclesiam, Agni immaculati sponsam, faverrimi hostes repleverunt amaritudinibus, inebriarunt absinthio; Ad omnia desiderabilia ejus impias miserunt manus. Ubi sedes beatissimi Petri et Cathedra veritatis ad lucem gentium constituta est, ibi thronum posuerunt abominationis et impietatis suæ; ut percusso Pastor, et gregem disperse valeant.
Baisūs priešai pripildė Bažnyčią, Nekaltojo Avinėlio nuotaką, kartėlio, užnuodijo ją nuodais, apnuodijo absentu; jie uždėjo savo piktas rankas ant visų trokštamų dalykų. Ten, kur buvo įsteigtas palaimintojo Petro Sostas ir Tiesos Sostas, kad apšviestų tautas, ten jie pasistatė savo bjaurasties ir bedievystės sostą, kad, mušdami Ganytoją, išsklaidytų ir kaimenę.
Šie žodžiai parašyti neatsitiktinai: jie buvo užrašyti po to, kai Leonas XIII Mišių pabaigoje turėjo viziją, kurioje Viešpats suteikė šėtonui maždaug šimto metų laikotarpį Bažnyčios žmonėms išbandyti. Jie atkartoja Palaimintosios Mergelės žinią, pasakytą La Salette prieš 50 metų: „Roma praras tikėjimą ir taps Antikristo buveine“, ir šiek tiek daugiau nei dešimtmečiu ankstesnė už trečiąją Fatimos paslapties dalį, kurioje, tikėtina, Dievo Motina išpranašavo hierarchijos apostazę, susijusią su Vatikano II Susirinkimu ir liturgijos reforma.
Kiekvienas tikintysis per amžius galėjo žvelgti į Romą kaip į tiesos švyturį. Nė vienas popiežius, net patys kontroversiškiausi istorijoje popiežiai, tokie kaip Aleksandras VI, niekada nedrįso uzurpuoti savo šventos apaštališkosios valdžios tam, kad sugriautų Bažnyčią, sugadintų jos magisteriumą, sugadintų jos moralę ir sumenkintų jos liturgiją. Per didžiausias audras Petro katedra išliko nepajudinama ir, nepaisant persekiojimų, niekada nesuklydo vykdydama Kristaus jai suteiktus įgaliojimus: Ganyti mano avinėlius. Ganykite mano avis (Jn 21, 15-19).
Šiandien ir jau dešimt metų Viešpaties kaimenės avinėlių ir avių šėrimą tas, kuris dabar sėdi Petro soste, laiko „iškilminga kvailyste“, o Viešpaties apaštalams duotą įsakymą - „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“ (Mt 28: 19-20) - laikoma apgailėtinu „prozelitizmu“, tarsi dieviškoji Šventosios Bažnyčios misija prilygtų eretiškai sektų propagandai. Taip jis sakė 2013 m. spalio 1 d., 2014 m. sausio 6 d., 2016 m. rugsėjo 24 d., 2018 m. gegužės 3 d., 2018 m. rugsėjo 30 d., 2019 m. birželio 6 d., 2019 m. gruodžio 20 d., 2020 m. balandžio 25 d. ir dar kartą visai neseniai, 2023 m. sausio 11 d.
Ir štai žlunga paskutinis, dūsaujantis pėdsakas to, kas buvo Vatikano II Susirinkimas, kuris „misiją“ [missionarietà] pavertė savo šūkiu, nesuprasdamas, kad norint skelbti Kristų pagoniškam pasauliui pirmiausia reikia tikėti antgamtinėmis tiesomis, kurių Jis mokė apaštalus ir kurias Bažnyčia privalo ištikimai saugoti.
Katalikų doktrinos sumenkinimas, jos nutylėjimas ir išdavystė, siekiant įtikti šio amžiaus mentalitetui, nėra tikėjimo darbas, nes ši dorybė remiasi Dievu, kuris yra Aukščiausioji Tiesa; tai nėra vilties darbas, nes negalima tikėtis išganymo ar pagalbos iš Dievo, kurio apreiškiamąjį autoritetą ir gelbstinčiąją meilę atmetame; tai nėra meilės darbas, nes negalima mylėti To, kurio esmę neigiame.
Koks vulnus ištiko bažnytinį kūną, dėl kurio hierarchijos vadovai gali atsitraukti nuo tikėjimo ir sukelti skandalą ne tik katalikams, bet ir viso pasaulio žmonėms? Tai piktnaudžiavimas valdžia. Tai tikėjimas, kad su valdžia susijusia galia galima naudotis visiškai priešingais tikslais, nei tie, kurie įteisina pačią valdžią.
Tai yra užimti Dievo vietą, uzurpuoti Jo aukščiausią galią spręsti, kas teisinga, o kas ne, nuspręsti, ką dar galima sakyti žmonėms, o kas laikytina senamadišku ar atgyvenusiu vardan pažangos ir evoliucijos. Tai reiškia naudotis šventųjų raktų galia atrišti tai, kas turėtų būti surišta, ir surišti tai, kas turėtų būti atrišta. Tai nesuprasti, kad valdžia priklauso Dievui ir niekam kitam ir kad tiek tautų valdovai, tiek Bažnyčios prelatai hierarchiškai pavaldūs Kristui, Karaliui ir Aukščiausiajam Kunigui.
Trumpai tariant, tai yra atskyrimas sosto nuo altoriaus, vikaro ir regento valdžios nuo valdžios to, kuris tą valdžią daro šventą, patvirtintą iš aukščiau, nes Jis turi jos pilnatvę ir yra jos dieviškoji kilmė.
Tarp Romos pontifiko titulų kartu su Christi Vicarius pasikartoja ir Servus servorum Dei titulas. Jei pirmąjį Bergoglio paniekinamai atmetė, tai jo pasirinkimas pasilikti antrąjį skamba kaip provokacija, kaip rodo jo žodžiai ir darbai. Ateis diena, kai Bažnyčios prelatų bus paprašyta paaiškinti, kokios intrigos ir sąmokslai galėjo atvesti į sostą tą, kuris veikia kaip šėtono tarnas, ir kodėl jie baimingai talkino jo ekscesams arba tapo šio išdidaus eretiško tirono bendrininkais.
Tegul dreba tie, kurie žino, bet vis tiek tyli dėl klaidingo apdairumo jausmo: savo tylėjimu jie nesaugo Šventosios Bažnyčios garbės ir nesaugo paprastų žmonių nuo skandalų. Priešingai, jie įstumia Avinėlio nuotaką į gėdą ir pažeminimą, o tikinčiuosius nuo Išganymo skrynios išstumia pačią tvano akimirką.
Melskimės, kad Viešpats malonėtų mums suteikti šventą popiežių ir šventus valdovus. Prašykime Jį užbaigti šį ilgą išbandymų laikotarpį, dėl kurio, kaip ir dėl kiekvieno Dievo leidžiamo įvykio, dabar suprantame, koks esminis dalykas yra instaurare omnia in Christo, viską perkelti į Kristų; koks pragariškas - tiesiogine prasme - yra pasaulis, atmetantis Kristaus viešpatavimą, ir kokia velniška yra religija, kuri su panieka nusivelka savo karališkus drabužius - drabužius, nudažytus Avinėlio krauju ant kryžiaus, - kad taptų galingųjų, Naujosios pasaulio tvarkos, globalistų sektos tarnaite. Tempora bona veniant. Pax Christi veniat. Regnum Christi veniat.
Ir taip gali būti.
+ Carlo Maria Viganò, arkivyskupas
2023 m. sausio 18 d.
Cathedra sancti Petri Apostoli, qua primum Romae sedit
