Lawrence Wilkerson: NATO ir ES yra mirusios – atsiranda naujas pasaulis

Pulkininkas Lawrence’as Wilkersonas yra JAV kariuomenės atsargos pulkininkas  ir buvęs JAV valstybės sekretoriaus štabo viršininkas.

https://www.youtube.com/watch?v=H9gD_YOeJwA

 

https://www.youtube.com/watch?v=-jgBNqq88VY

„Išgelbėkite mus nuo mūsų išdavikiškos vyriausybės“: Madride kilo masiniai protestai dėl socialistų režimo elgesio su įsiveržimu į Seutą

Įsiveržimas į Ispanijos Seutą tapo didžiule politine problema socialistų premjerui Pedro Sánchezui. Dešimtys tūkstančių ispanų išėjo į Madrido gatves protestuoti prieš vyriausybės veiksmus sprendžiant šią krizę, o tai gali paspartinti politinius pokyčius, kuriuos numatė „Nomura“ analitikai, tikintys, kad per ateinančius 18 mėnesių rinkimų ciklą dešiniųjų populistų judėjimai visoje Europoje įgaus pagreitį.

Liepos pabaigoje apie 72 000 migrantų, iš kurių daugelis, kaip pranešama, buvo karo amžiaus vyrai, įsiveržė į Ispanijos anklavą iš kaimyninės Maroko. Įsiveržimo mastas ir akivaizdus koordinavimas sukėlė susirūpinimą, kad Ceuta tapo taikiniu, pasinaudojant migracijos srautais kaip ginklu. Šis antplūdis kelias savaites panardino anklavą, kuriame gyvena apie 84 000 gyventojų, į visišką chaosą.

Iki rugpjūčio vidurio antroji karo tarnybos amžiaus vyrų banga bandė šturmuoti Ceutos sieną, tačiau šis bandymas iš esmės žlugo.

Nors didžioji dalis migrantų buvo greitai grąžinta arba repatrijuota, šis antplūdis viršijo vietos išteklius, pareikalavo mažiausiai 90 žmonių gyvybių ir sukėlė rimtų abejonių dėl Madrido atviros sienų politikos. Italijos tęsiami pasienio patikrinimai atvykstantiems iš Ispanijos dar labiau parodo, kaip Seutos krizė atsiliepia gerokai už Ispanijos sienų.

Praėjus maždaug pusantro mėnesio po pirmosios migrantų bangos, Madride stiprėja politinis pasipriešinimas Sánchezui ir socialistams. „AP News“ pranešė, kad trečiadienį daugiau nei 50 000 protestuotojų surengė demonstraciją prieš socialistus dėl nepakankamos sienų apsaugos.

Tens of Thousands are FLOODING The Streets In Protest Against Mass-Immigration Across Spain.

Protesters are demanding Prime Minister Pedro Sánchez and Interior Minister Marleska resign after Ceuta was invaded by Muslims from Morocco.

This is how patriots take back their… pic.twitter.com/DEKI7jK5vC

— Benny Johnson (@bennyjohnson) September 2, 2026

Mojantys Ispanijos vėliavomis demonstrantai šaukė: „Vieninga Seuta niekada nebus nugalėta“, „Sánchez – į kalėjimą“ ir „Įsibrovėliai, eikite namo!“, turėdami omenyje tūkstančius migrantų, vis dar esančių mieste.

„Reuters“ pranešė, kad prieš socialistų vyriausybę protestavusių ispanų skaičius siekė beveik 80 000. Protestas sutapo su kasmetine Ceutos diena. Demonstrantai mojavo Ispanijos vėliavomis ir švilpė, skanduodami: „Ceuta nėra parduodama; Ceutą reikia ginti.“

 

Increíble.

Madrid explota contra el gobierno traidor de Sánchez en una manifestación multitudinaria en apoyo de Ceuta.

Gritos “Pedro de Sánchez HDP” y “gobierno dimisión”

Toda España está con Ceuta.

Ceuta será la tumba de Sánchez. pic.twitter.com/ehiGmtWUgf

— Javier Negre (@javiernegre10) September 2, 2026

Vieno demonstranto plakate buvo parašyta: „SOS. Europa, išgelbėk mus nuo mūsų išdavikiškos vyriausybės“, o kai kurie reikalavo, kad valdžia „išvarytų įsibrovėlius“, kiti ragino Sánchezą atsistatydinti.

„Reakcija buvo nepakankama, pavėluota, o svarbiausia – vyriausybė visiškai nevykdė savo pareigų. Negalime būti antrarūšiais piliečiais, o mūsų siena neturi būti nustumta į antrą planą“, – sakė 45-metis mokytojas Davidas Hernandezas, vakar dalyvavęs demonstracijoje.

S. Sánchez ketvirtadienį parlamentui pareiškė, kad nėra jokių įrodymų, jog įsiveržimas per sieną buvo suorganizuotas ar įvykdytas Maroko valdžios institucijų.

„Galiu jus užtikrinti, kad nė viena institucija – nei diplomatinė tarnyba, nei Europos Komisija, nei jokia tarptautinė organizacija – nepateikė Ispanijos vyriausybei jokių tvirtų įrodymų, kad Marokas suplanavo ar įvykdė šį incidentą. Absoliučiai jokių“, – sakė S. Sánchez.

Didėjantis pasipiktinimas Sánchezu ir socialistais Madride tik sustiprina visoje Europoje plintančią nepasitenkinimo bangą. „Nomura“ analitikas Andrzej Szczepaniak dabar prognozuoja, kad per ateinančius 18 mėnesių dešiniosios partijos pasieks reikšmingų laimėjimų Vokietijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Šveicarijoje ir Jungtinėje Karalystėje.

 Dešinioji partija „Alternatyva Vokietijai“ šį sekmadienį turėtų laimėti Saksonijos-Anhalto rinkimus, o kiti apklausų duomenys rodo, kad Marine Le Pen turi dideles galimybes laimėti kitų metų Prancūzijos rinkimus.

Neigiamas atgarsis prieš kairiųjų vyriausybes Europoje taip pat plinta kaip gaisras po Pietų Ameriką. Dešiniųjų pažiūrų senatorius Flávio Bolsonaro artėja prie lygybės su socialistų prezidentu Luiz Inácio Lula da Silva prieš kitą mėnesį vyksiančius rinkimus. Didžioji dalis Pietų Amerikos jau atmetė socializmą, įskaitant neseniai vykusius Kolumbijos prezidento rinkimus, po kurių į valdžią atėjo D. Trumpo remiamas prezidentas.

Iki 2026 m. vidurio Pietų Amerika jau buvo visiškai pasikeitusi. Argentina, kuriai vadovauja Milei, Čilė, kuriai vadovauja Kast, Kolumbija, kuriai vadovauja de la Espriella, Peru, kuriai vadovauja Keiko Fujimori, Ekvadoras, kuriam vadovauja Noboa, Bolivija, kuriai vadovauja Paz, ir Paragvajus, kuriam vadovauja Peña – visos šios šalys priklauso politinei dešinei.

Bendras motyvas yra tas, kad tautą naikinantis socializmas yra atmetamas.

https://www.zerohedge.com/political/save-us-our-traitor-govt-massive-madrid-protests-erupt-over-socialist-regimes-handling

Prof.Vytautas Radžvilas apie mankurtų mokyklą Vilniuje. Mainai: globalių viešpačių stiklo karoliukai – į lietuviškų žemės kirminų auksą

 

Prof. habil.dr. Vytautas Radžvilas. Mainai: globalių viešpačių stiklo karoliukai – į lietuviškų žemės kirminų auksą

Straipsnis skelbtas Pozicija.org 2026-09-02

Tautos forumo bendražygio Almanto Stankūno kalbą Vilniaus miesto savivaldybės tarybos posėdyje turėtų išgirsti kiekvienas ne tik sostinės, bet ir Lietuvos gyventojas. Ji šito tikrai verta. Joje demaskuojamas istorinis Vilniaus apiplėšimas viduryje baltos dienos, kokio Lietuva, atrodo, dar neregėjo.

Tam entuziastingai pritarė dauguma Tarybos narių, kurių vardų nevalia pamiršti. Kad būtų galima patraukti atsakomybėn, kai tam ateis laikas.

Prof.V.Radžvilas

Iškalbingi skaičiai: per metus beveik milijoną, o per šimtmetį – beveik 100 milijonų

Almantas Stankūnas pasakė esmę: Tarptautinė Amerikos mokykla Vilniuje, kurią lanko turtingiausių užsienio ir Lietuvos piliečių šeimų vaikai, šimtmečiui atleista nuo nuomos už jos pastatą Senamiestyje mokesčio.

Vadinti nuomos mokesčiu 30 eurocentų už vieną kvadratinį metrą toje miesto dalyje yra patyčios iš sveiko proto, nes dabartinė nuomos reali kaina svyruoja apie 20 eurų. O tų kvadratinių metrų nei daug, nei mažai – beveik 4000, dar tiksliau – 3800.

Toliau – elementari daugyba, kurią bendražygis pasitelkė savo kalboje: atsiribojus nuo visų būsimųjų mokesčio indeksavimų, nespėliojant, kiek jis išaugs po kelių ar juo labiau keliasdešimties metų, o tik mechaniškai pritaikius dabartinę kainą visam nuomos laikotarpiui, Vilniaus miestui ši „parama“ mokyklai per mėnesį kainuotų 80 000 eurų, per metus beveik milijoną, o per šimtmetį – beveik 100 milijonų eurų. Už ką iš vilniečių ir Lietuvos mokesčių mokėtojų kišenių bus ištraukta ši iš tiesų kosminė suma?

Jeigu esame patiklūs kaip kūdikiai, pritarkime autoritetingam Seimo pirmininko J. Oleko paliudijimui, kad mokykla atlieka neįkainojamą vaidmenį skatindama Lietuvos ekonomikos augimą, tad toji menkutė suma esanti tik kuklus mokestis už artėjantį tiesioginių užsienio investicijų lietų: „Mes žinome, kaip svarbu užsienio diplomatui ar verslininkui, planuojančiam persikelti į Vilnių, rasti patikimą vietą vaikų ugdymui. AISV atlieka šį svarbų vaidmenį. Tai yra jūsų indėlis skatinant tiesiogines užsienio investicijas ir Lietuvos ekonomikos augimą“.

Taigi rastas išties originalus būdas stiprinti šalies ekonomiką – iš lietuvių kišenės apmokėti užsienio verslininkų atžalų ugdymą, lyg šie „investuotojai“ būtų tikrai verti sušelpti vergetos.

Viešieji užrašai Vilniuje

Sostinės mero argumentai

Sostinės meras pasirodė esąs atviresnis be užuolankų išklodamas net tris argumentus, kodėl šimtas milijonų mokyklai yra neverti dėmesio arbatpinigiai Vilniaus ir Lietuvos biudžetui: „Šis sprendimas užtikrina AISV mokyklos stabilumą ir galimybę drąsiai planuoti ateitį Vilniuje dešimtmečius į priekį.

Miestui šis sprendimas yra svarbus stiprinant tarptautinius ryšius su savo strateginiais partneriais“. Aiškiau pasakyti neįmanoma: tarptautinė mokykla, kurioje mokosi turtingų užsieniečių ir ypač turtingų lietuvių vaikai, negalėtų būti „stabili“ ir „neturėtų galimybės drąsiai planuoti ateitį Vilniuje“, jeigu visam šimtmečiui neužsitikrintų valstybės garantuotų dotacijų – kasmetinės milijoninės subsidijos, apie kurią nepriteklių kamuojamos kitos šalies mokyklos nedrįsta net susapnuoti.

Taip pat be užuolankų pasakoma, kad tie milijonai – kaina už „tarptautinį Vilniaus įvaizdį“ ir kasmetinė duoklė Lietuvai hipotetiškai kada nors padėsiantiems gintis sąjungininkams.

Tačiau trečiasis mero argumentas įžūlumu ir cinizmu pranoksta lakiausią vaizduotę ir turėtų užgniaužti kvapą visai visuomenei, jeigu ji įsiklausytų į Almanto Stankūno pateiktus skaičius ir vertinimus. V. Benkunskas atvėrė kortas ir tiesiai pasakė, kad tokios tarptautinės mokyklos kaip Tarptautinė Amerikos mokykla Vilniuje papildo valstybinę švietimo sistemą, „suteikia kitokią ugdymo tradiciją mūsų vaikams ir čia reziduojančių svečių vaikams“.

Kas slypi už „kitokios ugdymo tradicijos“?

Taigi, kas buvo pasakyta?

O buvo pasakyta štai kas. Pirmą kartą šitaip atvirai buvo pripažinta, kad šalyje kryptingai formuojama lygiagreti ir visiškai nuo lietuviškosios ugdymo tradicijos bei tautos ir valstybės poreikių atsaistyta lietuvių ir Lietuvos piliečių ugdymo sistema. Visais įmanomais būdais ir priemonėmis plėtojamas bei stiprinamas „,globalius“ jos tikslus turintis įgyvendinti vadinamųjų tarptautinių mokyklų tinklas.

Kaip teisingai pažymi meras, šis tinklas neša „kitokią ugdymo tradiciją“, kuri galbūt puikiai tinka užsieniečių vaikams. Bet jis užmiršo pasakyti ar bent paklausti: ką ši tradicija duoda Lietuvai, o svarbiausia – kuo verčia lietuvių vaikus?

Almantas Stankūnas yra ne tik vienintelis apie tai išdrįsęs prabilti Vilniaus miesto tarybos narys, bet, ko gero, pirmasis šį klausimą principingai ir glaustai, bet iš esmės, kiek leido trumputė pasisakymo trukmė, į jį atsakęs šalies politikas. Tokia kosmopolitinė mokykla, kurioje, kaip paaiškėjo posėdžio metu, net 70 peoc. vyresniųjų klasių mokinių yra lietuviai, ugdo Lietuvai absoliučiai susvetimėjusius „globalaus pasaulio“ piliečius.

Šito neslepia ir pati mokyklos direktorė: „AISV stengiamės sudaryti sąlygas vaikams augti ateities lyderiais, pokyčių kūrėjais, ir tikimės, vieną dieną – taikaus globalaus pasaulio lyderiais“.

Į šnekas apie „ateities lyderius“ galima būtų nekreipti dėmesio. Visada ironiškai vertinu ir nuoširdžiai bjauriuosi skaitydamas arba klausydamas bet kokią savigyrą, kai vienokia ar kitokia mokykla – nuo pradinės iki universiteto – prisistato esanti vadinamųjų lyderių ugdymo kalvė. Tai ne tik tuščia, bet ir kvaila.

Viešieji užrašai Vilniuje

Viešieji užrašai Vilniuje

Mokykla nėra ir iš principo negali būti lyderių serijinės gamybos cechas. Lyderiai nekepami konvejeriu kaip bandelės kepykloje ar gaminami kaip forminės plytos fabrike. Viskas, ką gali padaryti net puikiausia mokykla – tai kryptingai ir nuosekliai ugdyti mokinio dorybes ir kilnų charakterį bei suteikti kiek įmanoma gilesnes žinias ir kuo geresnį bendrąjį išsilavinimą. Ar visa tai gavęs jaunas žmogus taps tikru lyderiu – tai jau ne mokyklos valioje.

Šiuo atžvilgiu Tarptautinė Amerikos mokykla nesiskiria ir niekada nesiskirs nuo kitų gerų mokyklų. Jose būna negabių ir destruktyvaus charakterio mokinių, daugumą sudaro geri, bet kuklesnių gebėjimų vaikai, paprastai randasi ypač gabių ir vedlių charakterio bruožų turinčių jaunų žmonių.

Būtent jie subrendę ir esant palankioms aplinkybėms natūraliai tampa tikrais lyderiais. Bet mokyklos direktorė atvirai kalba apie visai kitokią lyderystę.

Vilniaus mero reklamuojama „kitokia ugdymo tradicija“ neugdo ir nėra skirta išugdyti Lietuvai ištikimą ir savo Tėvynei tarnauti pasiruošusį pilietį.

Mokykloje besimokantiems lietuviams numatoma misija – tapti „pokyčių kūrėjais ir globalaus pasaulio lyderiais“ – yra pernelyg ambicinga ir didinga, kad prisiėmę naštą gelbėti ir keisti visą pasaulį, jie iš savosios globalios žiūros aukštybių dar įstengtų pastebėti tokį mažytį žemės lopinėlį kaip Lietuva ir juo labiau jaustųsi esą kuo nors įsipareigoję savo beviltiškai provincialiai gimtinei.

Viešieji užrašai Vilniuje

Misija – tapti pokyčių ir globalaus pasaulio kūrėjais

Tokio pobūdžio mokykla, kai sėdima vienoje klasėje su užsienio diplomatų ir verslininkų vaikais, savaime yra palanki aplinka ugdyti jaunus lietuvių pasipūtėlius, neabejojančius savo išskirtinumu ir pranašumu prieš bendraamžius. Tačiau jeigu joje būtų ugdomi tik pretenzingi pižonai, suteiktą jų mokyklai subsidiją laikantys savo šventa privilegija ir savaime suprantama teise – dar būtų pusė bėdos.

Didžioji problema ir tikrasis pavojus yra tas, kad mokykloje jie ruošiami „pokyčių kūrėjų ir globalaus pasaulio lyderių“ misijai. O tai jau – anaiptol ne įprastinė profesinė ir kūrybinė, bet ideologinė ir politinė lyderystė. Jie mokomi suvokti save kaip būsimuosius globalaus pasaulio valdovus ir šios žemės viešpačius.

Bet ko gali tikėtis Lietuva iš tokios mokyklos ugdytinių, kurių „išrinktumo“ sąmonė yra visiškai išvaloma nuo visų gelminio lietuviškumo apraiškų? Ar šitaip ugdomi, jie iš tikrųjų nėra ruošiami globalių pokyčių vardan bet kada paaukoti savo tautą ir valstybę?

Tikėtina, kad toks klausimas kai kuriems skaitytojams gali pasirodyti tiesiog šventvagiškas. Vienas kitas pasakys, kad autorius tirština spalvas ir iš nieko kuria baubus. Todėl dera čia pat aiškiai sudėlioti visus taškus, nes laiko žaidimams tiesiog nebėra.

Angliškai visus dalykus besimokantiems moksleiviams numatytos tik lietuvių kalbos pamokos. Lietuvių kalba mokykloje faktiškai laikoma užsienio kalba. Tad koks gali būti sugebančio sklandžiai susišnekėti buitinėmis temomis, bet nuodugniai nesimokiusio ir iš esmės nemokančio gimtosios kalbos, mokykloje nei kiek nesupažindinto su lietuvių literatūra, kultūra ir istorija jauno žmogaus santykis su savo tauta ir Tėvyne?

Ar gali atkirstas nuo šių giliausių lietuviškumo pradmenų moksleivis pažinti savo tautos šaknis ir savastį, perimti jos tradicijas ir dvasią, įgyti pilietinės pareigos valstybei sampratą, išsiugdyti meilės Tėvynei jausmą ir tapti sąmoningu patriotu, pasiruošusiu be išlygų ginti savo šalį? Be abejo, tai retoriniai klausimai.

Tačiau jie padeda lengviau įsivaizduoti, kuo gali virsti šitaip ugdomas „globalus lietuvis“, kai jo išlietuvintoje sąmonėje susitiks fanatiškas „globalių pokyčių kūrėjo“ įkarštis su atsainios paniekos Lietuvos žmonėms ir ledinio abejingumo savo tautos likimui mišiniu.

Globalaus pasaulio lyderio ir šios žemės viešpačio vaizduotėje savąjį lietuviškumą branginantis ir saugantis tautietis bus tik niekingas šios žemės kirminas, kurį būtina nušluoti kaip kliūtį, trukdančią pažangiajam žmonijos avangardui pergalingai žengti pokyčių keliu į nežinomą ateitį. Ar sunku ir skausminga dėl tos ateities be sąžinės graužaties ir dvejonių paaukoti ir savo tamsią bei atsilikusią tautą? Istorija į šį klausimą jau ne kartą yra atsakiusi.

Istorijos pamokos

Istorijoje pavyzdžių netrūksta. Užtenka prisiminti Osmanų imperijos janyčarus, kai iš turkų pavergtų tautų šeimų atimti berniukai būdavo perauklėjami taip, kad tapę rinktine sultono kariauna, jam įsakius elgdavosi kaip nuožmiausi savo kilmės tautų skerdikai ir budeliai.

Arba į SSRS okupuotą ir aneksuotą Latviją sugrįžę su šeimomis per Stalino „valymus“ gyvi išlikę raudonieji latvių šauliai. Šie komunizmo idėjų apakinti sugrįžėliai neturėjo jokių sentimentų tautiškai Latvijai. Todėl veikė kaip Maskvai ištikimiausi krašto administratoriai ir negailestingiausi savo tautos naikintojai.

Tokie pavyzdžiai primena ir įspėja, kaip pavojinga ir pragaištinga sutraukyti tautos narius saistančius kalbinius ir kultūrinius ryšius. Vaikantis globalių imperinių tikslų būna išardomas vientisas ir organiškas tautos gyvenimo audinys ir sunaikinamas artumo savo tautiečiams ir net menkiausios atjautos jiems jausmas.

Turtinė ir socialinė praraja tarp visų tautų aukštuomenės ir prastuomenės sluoksnių gyvuoja nuo neatmenamų laikų. Kai kurios tautos patyrė sunkius laikotarpius, kai šie sluoksniai šnekėjo net skirtingomis kalbomis bei priklausė beveik nesusisiekiantiems kultūriniams pasauliams.

Pavyzdžiui, tokia šalimi buvo tapusi Anglija po prancūzakalbių normanų užkariavimo. Tačiau paprastai būdavo bent jau intuityviai jaučiamos ir tokio pasidalijimo keliamos grėsmės. Būtent kad skirtingos kalbos paverčia turtinę ir statuso prarają tarp tos pačios tautos narių neperžengiama antropologine bedugne.

Kalba simboliškai ir faktiškai padalija tautą ir į skirtingas žmogiškų būtybių rūšis. Ji neperžengiama susvetimėjimo siena atskiria visateisius ir visagalius žemės viešpačius nuo beteisių ir bejėgių tos pačios žemės kirminų, turinčių vienintelę pareigą – nuolankiai tarnauti viešpačiams ir klusniai vykdyti visas jų užkraunamas prievoles.

Žvelgiant per tokios perspektyvos prizmę, Lietuvos ir Vilniaus valdžių dosnumas Tarptautinei Amerikos mokyklai atrodo kaip skaudžios praeities prikėlimo ir tamsiai niaurios ateities ženklas.

Vienas tragiškiausių ir tamsiausių Lietuvos istorijos šešėlių neabejotinai yra šimtmečius trukusi ir be galo pavėluotai įveikta kalbinė lietuvių tautos atskirtis. Ji buvo tokia ryški, kad trikdė net kai kuriuos tautos didžiūnus, kurie savo laiškuose apgailestavo nemoką savo protėvių gimtosios kalbos.

Kiek šiuos apgailestavimus lėmė asmeninės ir gal vis dar rusenęs tautinės savigarbos ir kaltės jausmas, o kiek politinė nuovoka ir valstybinis interesas – atskiras klausimas. Juk pasiduoti pagundai priklausyti tariamai pažangesnei ir civilizuotesnei tautai bei perimti jos kalbą reiškė atlikti saviniekos ir nusižeminimo aktą.

Savosios tapatybės ir kalbos išsižadėjimas bent pasąmoningai negali būti išgyvenamas kitaip, kaip atvirai neišsakytas savęs pažeminimas. Juk puikaudamasis tapęs „aukštesnės“ tautos nariu kartu vis tiek tyliai pripažįsti, jog gėdijiesi gimęs nevisavertėje tautelėje, kalbančioje kažkokia tamsių laukinių šnekta.

Įžvalgesni lietuvių didikai ir bajorai taip pat jautė, kad perimant svetimą kalbą bei kultūrą ir faktiškai tampant tik etnografiškai šiek tiek savita kitos tautos grupe darosi vis sunkiau apginti savuosius savarankiško valstybingumo siekius. Iš tiesų, kam reikia dviejų tos pačios tautos valstybių – ar Lietuvos didžiūnams neužtektų autonominės provincijos valdytojų teisių?

XXI a. mankurtų ugdymo modelis

Šis trumpas ekskursas į praeitį leidžia iš esmės ir visiškai kitaip pažvelgti į tai, ką iš tikrųjų slepia protu nesuvokiamo dosnumo Tarptautinei Amerikai mokyklai aktas. Juo Lietuva ne tik yra sąmoningai atbloškiama į tamsiausius tautinės saviniekos ir valstybinės savigriovos laikus.

Šis dosnumo protrūkis yra didžiai simboliškas. Pirmą kartą, nei kiek nesigėdijant ir nesislepiant, šalies mokesčių mokėtojų lėšomis milžiniška suma finansuojama mokykla, skirta ištautinti ir išvalstybinti lietuvių jaunimą.

Tikslingai formuojami būsimieji lietuviški „globalaus pasaulio lyderiai“ – tai ne kartą Lietuvos istorijoje regėti jokios tautinės ir valstybinės jausenos neturintys būsinieji krašto valdytojai ir administratoriai. Naiviai tikintys esantys pasaulio ir Lietuvos pažangos avangardas.

Pasipūtėliškai tuo besididžiuojantys, laikantys save žemės druska ir niekinantys Lietuvą bei jos žmones. Tokia „parama“ į Lietuvą paprasčiausiai perkeliamas tipiškas neokolonijinės mokyklos modelis ir diegiamas savo dvasia ir mokymo turiniu griežtai antilietuviškų mokyklų tinklas. Jose besimokantys užsienio šalių piliečių ir lietuvių vaikai mokomi mąstyti „globalaus pasaulio“ vaizdiniais ir yra ugdomi atsainiai globėjiško požiūrio į vietos „čiabuvius“, jų kalbą bei kultūrą dvasia.

Tokios mokyklos – XXI a. mankurtų ugdymo kalvės. Jų gausėja ir jos apgaubiamos vis didesne Lietuvos valstybės globa ir rūpesčiu. Jų plėtrai kuriamos šiltnamio sąlygos.

Lietuvoje vis kryptingiau diegiama ir vis labiau įsitvirtina praeityje klestėjusi tautinės saviniekos „filosofija“, tik išsakoma šiuolaikiškesniu globalizmo ideologijos, „tarpautiškumo“ ir „civilizacinės pažangos“ žargonu.

Iškalbinga, kad ryškiausiu šios antitautinės ideologijos vėliavnešiu tapo Vilniaus universitetas. Buvęs ir esamas milžiniškomis pastangomis kadaise atlietuvintos šios mokslo įstaigos rektoriai. net nemato reikalo slėpti požiūrio, kad dėl amžinos garbės būti civilizacijos pažangos avangardu lietuviams yra tikslinga išsižadėti tos pažangos stabdžiu neva tapusios savo kalbos bei kultūros.

Pasakant trumpai – faktiškai pataria ir siūlo lietuviams kuo greičiau išnykti kaip atskirai bei savitai tautai. Kitaip tariant – pasiaukoti ant globalaus progreso altoriaus. Šito netrokštantys daryti ir neskubantys pranykti globalizmo verpetuose lietuviai esantys praeities atgyvenos, kuriuos pelnytai nuo Žemės paviršiaus nušluos pergalingas istorinės pažangos triumfo žygis.

Kaip rodo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos posėdis, sostinės ir šalies politikieriai dar entuziastingiau žengia komunistinių kolaborantų internacionalistų pramintu, pažangos keliu, strimgalviais skubėdami sunaikinti lietuvių tautą, kurios dalimi jie akivaizdžiai savęs nebelaiko.

***
O parama Tarptautinei Amerikos mokyklai Vilniuje apskritai reiškia, kad įvyko begalę kartų visuose pasaulio pakraščiuose regėti mainai.

Už blizgančius stiklo karoliukus ir veidrodėlius – spindintys aukso gabalėliai ir žėrintys brangakmenių akmenėliai. Lietuvoje tokie mainai buvo paprasčiausiai pakartoti.

Globalių Žemės viešpačių „tarptautiškumo“ stiklo karoliukai sėkmingai iškeisti į lietuviškųjų žemės kirminų auksą – šimtamilijoninę „,paramą“ globalių lyderių mokyklai. Lietuviams iškilmingai pranešta, kad tai esąs „,sąžiningas abipusiai pelningas“ sandoris.

Sohu (Kinija):Ukrainą remia vis mažiau valstybių

 

Kadaise pasaulio šalys prisiėmė tvirtą kaip uola pažadą ginti pasaulinį stabilumą ir klestėjimą, tačiau keičiantis tarptautinei padėčiai jos ėmė iš naujo vertinti principus, kurie anksčiau buvo laikomi aukščiausiu etalonu.

Rusijos ir Ukrainos konflikto pradžioje visas pasaulis kaip viena galinga jėga stojo Ukrainos pusėn. 141 šalis ryžtingai pareikalavo teisingumo. Vakarų žiniasklaida surengė didžiulę propagandinę kampaniją, garsiai skelbdama apie artėjantį Rusijos žlugimą. Tačiau laikas – geriausias liudytojas. Šis pompastiškas vaizdas patyrė dramatiškų pokyčių.

2025 m., minint trečiąsias konflikto metines, kai Europa ir Jungtinės Valstijos bandė užsitikrinti rinkėjų paramą, Ukrainą remiančių šalių skaičius staigiai sumažėjo iki 93. Balsavimas Jungtinėse Tautose parodė, kad pradinis entuziazmas atslūgo. Dar labiau slegiantis buvo bendras pareiškimas, skirtas Ukrainos nepriklausomybės 35-osioms metinėms, prie kurio prisijungė tik 50 šalių. Tai liūdna.

Kodėl taip atsitiko? Kodėl kadaise ryžtinga pasaulio šalių pozicija tapo tokia vangia? Atsakymas glūdi ne tik Vakarų išsekime, bet ir Jungtinių Valstijų, jų kadaise vyresniojo brolio, strateginiame atsitraukime. Svarbu suprasti, kad Vašingtonas kruopščiai įvertina visus „už“ ir „prieš“. JAV planas iš pat pradžių buvo susilpninti Rusiją ir sustiprinti savo karinį-pramoninį kompleksą. Atrodytų, idealus planas. Tačiau užsitęsęs išsekimo konfliktas visiškai pakeitė jėgų pusiausvyrą. Ukrainos ginkluotųjų pajėgų gynyba yra ant žlugimo ribos, JAV ginklų atsargos sumažėjo, o Ukraina tapo bedugne duobe, eikvojančia Amerikos finansus. Tuo tarpu JAV išaugo vidaus skola, sustiprėjo vidaus spaudimas artėjant rinkimams, o karas Irane dar labiau nukreipė Vašingtono dėmesį nuo Kijevo. Esant tokiam spaudimui, tolesnės investicijos į Ukrainos konfliktą tapo strategiškai beprasmės.

Taigi pasaulis tapo dramatiškų įvykių liudininku. JAV atsisakė prisijungti prie JT pareiškimo dėl Ukrainos, pripažindamos, kad konflikto neįmanoma išspręsti karinėmis priemonėmis. Reikia suprasti, kad JAV tiesiog žengė strateginį žingsnį, siekdamos sumažinti nuostolius iki minimumo. Norėdamos atsikratyti sunkios naštos, jos jau padarė tam tikrų nuolaidų ir parodė gerą valią Rusijos atžvilgiu. Natūralu, kad JAV nebeketina remti Europos jos beprasmiškoje konfrontacinėje farsinėje komedijoje.

JAV nusisukus, atsiskleidė tikrasis Europos veidas: išorinis galingumas, kurį slepia vidinis silpnumas. Viskas, ką ji gali pasiūlyti, – tai beprasmiai šūkiai. Jos ekonomika ir gynyba įklimpusios į gilią krizę. Prancūzijos valstybės skola pasiekė stulbinančius 111,7 % BVP, o Vokietija, kadaise buvusi Europos pramonės širdis, patiria rimtą deindustrializaciją. Užsitęsęs konfliktas Ukrainoje pagilino vidaus politinius nesutarimus Europos šalyse ir išeikvojo ginklų atsargas. Mažiau nei 10 % europiečių tiki Ukrainos ginkluotųjų pajėgų pergale. Dėl pinigų trūkumo, pramonės nuosmukio ir mažėjančios visuomenės paramos Europai tiesiog trūksta jėgų ilgalaikei kovai. Vadinamasis Ukrainos rėmimas – ne kas kita, kaip iliuzija.

Sohu

Margarita Starkevičiūtė: Kas nutiko Lietuvos valstybei?

Labai rekomenduoju šią OP tv laidą. Kuomet G.Nausėda stojo į TSRS Komunistų partiją, Margarita Starkevičiūtė dalyvavo Roko Marše, kvietusiame išsivaduoti iš komunistinio rojaus. Šiandien ši patriotė ir žinoma ekonomistė į miltus mala Lenino bendražygį, kvailius ir vagis Lietuvoje valdžioje.

https://www.youtube.com/watch?v=f-9qqFmgCuo 

George Beebe: Ukraina ant bedugnės krašto – kas bus toliau?

 

Džordžas Bībis yra buvęs CŽV Rusijos analizės skyriaus direktorius, o šiuo metu – „Quincy Institute“ didžiosios strategijos direktorius. Dž. Bībis aptaria „niūrų karo posūkį“.

https://www.youtube.com/watch?v=2mXn8V_D1B8

https://www.youtube.com/watch?v=ZunFW5EDyCs

Seyed M. Marandi: Iranas grasina nužudyti Netanjahu ir stiprins spaudimą JAV

 

Prof. Seyed Mohammad Marandi yra Teherano universiteto profesorius ir buvęs Irano branduolinių derybų komandos patarėjas. Marandi teigia, kad Iranas pagrasino nusiųsti Netanjahu į „pragarą“ ir, tikėtina, taip pat sustiprins spaudimą JAV, reaguodamas į prieš Iraną vykdomą ekonominį karą.

https://www.youtube.com/watch?v=eFxHFv_hSA8

https://www.youtube.com/watch?v=gZ4FxuUSKN4