Rekordinio lygio investicijos: Kinija perka sau vietą Afrikos ateityje

 

Pekino investicijų įsipareigojimai Afrikai sparčiai auga. Tačiau už šio rekordo slypi pokytis. Kinija nori ne tik statyti ir finansuoti, bet ir valdyti bei gaminti.

2026 m. pirmąjį pusmetį paskelbtos Kinijos investicijos Afrikoje pagal „Belt and Road“ iniciatyvą (BRI) palyginti su praėjusiais metais išaugo 254 procentais ir pasiekė rekordinę 33,5 mlrd. JAV dolerių vertę. Šį augimą daugiausia lėmė megaprojektai Etiopijoje ir Egipte. Kinijos įmonės vis dažniau teikia pirmenybę tiesioginėms investicijoms į energetiką, gamybą ir perdirbimą, o ne valstybės skolinimo modeliui, kuris buvo būdingas ankstesniam Pekino ekonominio dalyvavimo šiame žemyne etapui.

Kaip praneša „Green Finance & Development Center“ (GFDC), Afrika sudarė apie 67 procentus visų pasaulyje paskelbtų Kinijos „BRI“ investicijų. Tačiau šio skaičiaus reikšmė glūdi ne tiek vieno pusmečio mastu, kiek tuo, ką jis atskleidžia apie besikeičiančią Kinijos ir Afrikos santykių struktūrą.

Per pirmąjį „BRI“ dešimtmetį Kinijos veikla buvo daugiausia susijusi su Kinijos politikos bankų paskolomis Afrikos vyriausybėms. Šios vėliau pavedė Kinijos valstybinėms įmonėms statyti geležinkelio linijas, kelius, uostus, užtvankas ir elektrines. Atsirandantis naujas modelis suteikia svarbesnį vaidmenį įmonėms, kurios tiesiogiai investuoja į gamybos įrenginius ir pačios prisiima didesnę komercinės rizikos dalį.

Tai rodo, kad Kinijos vaidmuo palaipsniui keičiasi: nuo kreditoriaus ir rangovo – link investuotojo ir pramonės savininko. Todėl Afrikos vyriausybėms vis dažniau kyla ne tik klausimas, kiek kinų kapitalo patenka į šalį, bet ir kiek iš to susidarančios pridėtinės vertės, technologijų ir pramoninių gebėjimų lieka žemyne.

Rekordas, pagrįstas pranešimais

33,5 mlrd. JAV dolerių skaičių reikia vertinti atsargiai. GFDC stebėjimo sistema apima patikimus investicijų pranešimus ir pasirašytus įgyvendinimo susitarimus, kurie paprastai susiję su projektais, kurių apimtis siekia maždaug 20 mln. JAV dolerių ar daugiau. Todėl ji matuoja numatomas investicijas, o ne kapitalą, kuris jau įplaukė į Afrikos šalių ekonomiką.

Tuo tarpu Kinijos prekybos ministerija pirmąjį pusmetį užregistravo 17,52 mlrd. JAV dolerių nefinansinių tiesioginių investicijų visose „BRI“ partnerių šalyse – tai 7,4 proc. mažiau nei praėjusiais metais. Šių skaičių negalima tiesiogiai lyginti: GFDC fiksuoja paskelbtus projektų apimtis, o ministerija matuoja užsienio investicijų srautus.

Vis dėlto šis palyginimas yra informatyvus. Afrikos investicijų planai sparčiai auga, tuo tarpu oficialiai apskaičiuotos Kinijos investicijos visoje „Vienos juostos, vieno kelio“ iniciatyvoje mažėja.

Rössing urano kasyklos pagrindinis įėjimas netoli Arandiso, vakarų Namibijoje. 1976 m. pradėta eksploatuoti atviroji kasykla laikoma didžiausia pasaulyje kasykla, kurioje kasamas tik uranas.

Taip pat ir bendra investicijų suma Afrikoje yra labai koncentruota. GFDC užregistravo investicijų planus, kurių vertė Etiopijoje siekia 14,8 mlrd. JAV dolerių, o Egipte – 12,2 mlrd. JAV dolerių. Taigi šioms dviem šalims tenka apie 80,6 proc. visų žemyno investicijų planų.

Projektų lygmeniu koncentracija yra dar didesnė. „Ming Yang Smart Energy Group“ (SSE: 601615) siūloma programa Etiopijoje vertinama maždaug 14,17 mlrd. JAV dolerių, o planuojama „XinFeng Steel“ plėtra Egipte turėtų siekti apie 10 mlrd. JAV dolerių. Jei šiuos du projektus išskaičiuotume, bendra Afrikos suma per pirmąjį pusmetį sumažėtų iki maždaug 9,3 mlrd. JAV dolerių.

Todėl šis rekordas nėra visos Afrikos vienodo investicijų bumo įrodymas. Jį geriau suprasti kaip du išskirtinius megaprojektus, kurie remiasi platesniu, tačiau žymiai mažesniu investicijų planu.

Etiopija ir Egiptas – naujojo modelio atramos

Etiopija, ko gero, yra ryškiausias pavyzdys, kaip besiformuojantis modelis skiriasi nuo anksčiau taikyto infrastruktūros finansavimo modelio.

„Ming Yang“ atsinaujinančiosios energijos programa kovo mėnesį „Invest in Ethiopia“ forume iš pradžių buvo pristatyta kaip daugiau nei dešimties milijardų JAV dolerių investicija. GFDC vėliau, gegužės mėnesį išdavus investicijų licenciją, nurodė, kad investicijų apimtis siekia apie 14,17 milijardų JAV dolerių.

Planuojama programa apima vėjo ir saulės energiją, ekologiško amoniako gamybą bei atsinaujinančiosios energijos įrenginių gamybą. Pranešimų duomenimis, gamybos pajėgumas turėtų siekti apie 8,4 gigavatų.

Dar svarbesnė yra investicijos struktūra. „Ming Yang“ neketina tik tiekti įrangą ar statyti elektrinę užsakovo vardu. Pagal planą kinų įmonė turės ir eksploatuos gamybos įrenginius, o dalis gamybos ir energetikos vertės grandinės bus perkeliama į Etiopiją.

Vis dėlto tebėra didelis atotrūkis tarp investicijų licencijos ir finansuojamo 14 mlrd. JAV dolerių vertės turto. Klausimai dėl finansavimo, pagamintos elektros energijos pirkimo ir žaliosios amoniako produkcijos pirkėjų lems, ar projektas iš tiesų bus įgyvendintas beveik tokiu mastu, koks buvo paskelbtas.

Kinija pristato naujos pasaulio tvarkos planą – daugiau galios „Pasaulio Pietums“

Taip pat ir Egiptui pranešta 12,2 mlrd. JAV dolerių suma yra susijusi su vienu pramoniniu projektu. 2025 m. balandį „XinFeng“ pradėjo integruoto metalų komplekso statybą Sokhnoje, esančioje Sueco kanalo specialiojoje ekonominėje zonoje. Iš pradžių projekto vertė buvo 1,65 mlrd. JAV dolerių. Iki 2026 m. jis išsiplėtė iki integruoto plieno komplekso projekto, kurio investicijų apimtis siekia apie 10 mlrd. JAV dolerių. Planuojama, kad jo metinis pajėgumas sieks apie 10 mln. tonų plieno, skirto automobilių pramonei, ir kitų aukštos kokybės plieno gaminių.

Kairui šis projektas atitinka jo pramonės strategiją: pritraukti užsienio gamintojus, sumažinti priklausomybę nuo importuojamų pramonės prekių ir panaudoti Sueco kanalo specialiąją ekonominę zoną kaip eksportui orientuotą bazę, jungiančią Europą, Artimuosius Rytus ir Afriką.

Vis dėlto tebėra didelis atotrūkis tarp investicijų licencijos ir finansuojamo 14 mlrd. JAV dolerių vertės turto. Klausimai dėl finansavimo, pagamintos elektros energijos pirkimo ir žaliosios amoniako produkcijos pirkėjų lems, ar projektas iš tiesų bus įgyvendintas beveik tokiu mastu, koks buvo paskelbtas.

Kinija pristato naujos pasaulio tvarkos planą – daugiau galios „Pasaulio Pietums“

Taip pat ir Egiptui pranešta 12,2 mlrd. JAV dolerių suma yra susijusi su vienu pramoniniu projektu. 2025 m. balandį „XinFeng“ pradėjo integruoto metalų komplekso statybą Sokhnoje, esančioje Sueco kanalo specialiojoje ekonominėje zonoje. Iš pradžių projekto vertė buvo 1,65 mlrd. JAV dolerių. Iki 2026 m. jis išsiplėtė iki integruoto plieno komplekso projekto, kurio investicijų apimtis siekia apie 10 mlrd. JAV dolerių. Planuojama, kad jo metinis pajėgumas sieks apie 10 mln. tonų plieno, skirto automobilių pramonei, ir kitų aukštos kokybės plieno gaminių.

Kairui šis projektas atitinka jo pramonės strategiją: pritraukti užsienio gamintojus, sumažinti priklausomybę nuo importuojamų pramonės prekių ir panaudoti Sueco kanalo specialiąją ekonominę zoną kaip eksportui orientuotą bazę, jungiančią Europą, Artimuosius Rytus ir Afriką.

Tai ypač įspūdinga šalyje, kuri jau daugelį metų kovoja su sudėtinga valstybės skolos padėtimi. Vietoj to, kad vyriausybė imtų milijardus dolerių paskolų, siekdama pasamdyti kinų rangovą, kinų įmonės investuotojas būtų tiesiogiai susijęs su projekto ekonomine sėkme.

Kinijos gamintojams tokios vietos tampa vis įdomesnės, nes silpnesnė vidaus paklausa, pertekliniai gamybos pajėgumai kai kuriose pramonės šakose ir didesnės prekybos kliūtys JAV bei ES didina gamybos užsienyje patrauklumą.

Nuo valstybinio kreditavimo prie verslo rizikos

Ryškiausias įrodymas, kad vyksta visapusiškas pokytis, yra anksčiau vyravusio finansavimo modelio nuosmukis.

Bostono universiteto duomenų bazė „Chinese Loans to Africa Database“ nurodo, kad 2000–2024 m. Kinija Afrikos vyriausybėms ir regioninėms institucijoms suteikė paskolų įsipareigojimų už maždaug 180,87 mlrd. JAV dolerių. Metiniai įsipareigojimai 2016 m. siekė apie 28 mlrd. JAV dolerių, tačiau iki 2024 m. sumažėjo iki šiek tiek mažiau nei 2,1 mlrd. JAV dolerių.

Tuo pačiu metu privačios Kinijos įmonės „Vienos juostos, vieno kelio“ (BRI) iniciatyvos kontekste žymiai padidino savo svarbą. GFDC skaičiavimais, 2026 m. pirmąjį pusmetį privačiojo sektoriaus įmonės visame pasaulyje sudarė 47,7 proc. įsipareigojimų vertės – palyginti su 12,5 proc. 2020 m.

Tai nereiškia, kad Kinijos valstybė pasitraukia iš Afrikos. Politikos bankai, valstybinės įmonės ir diplomatiniai santykiai tebėra svarbūs. Tačiau komercinis mechanizmas tampa įvairesnis.

Pagal ankstesnį modelį Kinijos bankas galėjo suteikti paskolą Afrikos vyriausybei, o ši samdydavo kinų rangovą. Pagal naujesnį modelį Kinijos įmonė tiesiogiai investuoja į elektrinę, plieno gamyklą ar perdirbimo gamyklą ir gauna pelną iš jų nuosavybės bei eksploatacijos.

Mašinos, naudojamos ličio gavybai Sandawanos kasykloje netoli Mberengvos, Zimbabvėje. Kinijos įmonės ten vis daugiau investuoja ir į žaliavos perdirbimą.

Afrikos vyriausybėms, kurios susiduria su ribotesnėmis finansinėmis galimybėmis, tai gali sumažinti poreikį naujas skolas įtraukti tiesiogiai į valstybės balansą. Tačiau tuo pačiu metu tai suteikia Kinijos įmonėms galimybę užsitikrinti ilgalaikį buvimą šalių ekonomikose. Rangovas gali palikti šalį, vos tik baigęs geležinkelio linijos ar užtvankos statybą; o investuotojas, turintis strategiškai svarbų pramonės kompleksą, gali pasilikti dešimtmečiams.

Konkurencija dėl pridėtinės vertės

Afrikos ekonomikoms vis svarbiau tampa nebe klausimas, ar Kinijos investicijos sukuria gamyklas ir infrastruktūrą, o kiek vietinės pridėtinės vertės šie objektai sukuria.

GFDC sektorių duomenys rodo, kad Kinijos investicijų struktūra keičiasi. Metalų ir kasybos sektoriuje per pirmąjį pusmetį jos pasiekė rekordišką 21,8 mlrd. JAV dolerių lygį visame pasaulyje. Apie 80 procentų šios sumos teko perdirbimo įmonėms, o ne žaliavų gavybai. Investicijos į perdirbamąją pramonę buvo visiškai finansuojamos iš investicijų.

Afrikos vyriausybėms tai potencialiai atveria kelią nutolti nuo seniai įsitvirtinusio modelio – eksportuoti žaliavas ir importuoti aukštesnės pridėtinės vertės gatavus gaminius. Plieno gamyklos, mineralų perdirbimo įmonės ir atsinaujinančiosios energijos įrenginių gamyklos gali sukurti darbo vietų ir užtikrinti, kad daugiau gamybos etapų vyktų pačiose Afrikos šalyse.

Tačiau fizinė vieta nebūtinai lemia, kas gauna pelną. Gamyklos Etiopijoje, Egipte ar Maroke gali ir toliau priklausyti kinams bei likti priklausomos nuo kinietiškų mašinų ir tarpinių produktų, o sudėtingiausios tiekimo grandinės dalys gali būti įsikūrusios kitur.

Todėl technologijų perdavimas tampa pagrindiniu išbandymu. Senegalo ekonomistas Mamadou Ndione, kurį cituoja „The Africa Report“, teigia, kad Kinijos investicijos gali suteikti galimybę Afrikos inžinieriams kartu su Kinijos įmonėmis kaupti specialiąsias žinias. Ar tai iš tiesų įvyks, priklauso nuo darbo jėgos išsilavinimo, vietinių tiekėjų įtraukimo, valdymo struktūrų ir vietinių įmonių gebėjimo įsitvirtinti sudėtingesnėse vertės kūrimo grandinės srityse.

Atsinaujinančioji energija aiškiai iliustruoja šį prieštaravimą. Kinijos įmonės gali padėti Afrikos šalims greitai išplėsti papildomus gamybos pajėgumus ir įsitvirtinti vietinėje rinkoje. Vis dėlto didelė dalis Afrikos saulės energijos gamybos tebėra stipriai priklausoma nuo Kinijos pagamintų saulės elementų ir žaliavų. Vietinis surinkimas gali padidinti pramoninę veiklą, tačiau svarbių technologijų kontrolė ir toliau lieka kitur.

Prekybos ir pramonės politika vis labiau susilieja

Kinijos investicijų strategija taip pat vis labiau susipina su prekybos politika. Remiantis Pekino duomenimis, 2026 m. pirmąjį pusmetį dvišalės prekybos apimtis siekė 1,41 trilijono juanių (209 mlrd. JAV dolerių).

Be to, gegužės 1 d. Kinija išplėtė muitų atleidimą visoms 53 Afrikos šalims, su kuriomis palaiko diplomatinius santykius. Taip lengvatinis patekimas į rinką buvo išplėstas už mažiausiai išsivysčiusių žemyno šalių grupės ribų.

Afrikos vyriausybėms šis patekimas į rinką galėtų tapti vis svarbesnis, jei Kinijos investicijos padėtų sukurti gamybos pajėgumus, reikalingus eksportuoti ne tik žaliavas, bet ir perdirbtus bei pramoninius produktus. Tai taip pat atitinka Afrikos kontinentinės laisvosios prekybos zonos tikslus, dėl kurių atskiros šalys galėtų tapti patrauklesnės kaip gamybos vietos didesnei kontinentinei rinkai.

Tačiau tai lemia ryškesnę ribą tarp šalių, kurios gali užtikrinti patikimą energijos tiekimą, transporto galimybes, nuspėjamą reguliavimą ir prieigą prie regioninių rinkų, ir tų, kurioms to nepavyksta.

Marokas kinų investuotojams vis dažniau prisistato ne tik kaip vidaus rinka, bet ir kaip gamybos platforma, susieta su Europos ir Afrikos tiekimo grandinėmis. Egipto Sueco kanalo specialioji ekonominė zona laikosi panašios strategijos.

Todėl konkurencija tarp Afrikos šalių vis mažiau susijusi su siekiu bet kokia kaina pritraukti kinų kapitalą. Vietoj to svarbiausia užsitikrinti vietą tarptautiniuose kinų įmonių gamybos tinkluose.

Kita priklausomybės forma

Perėjimas nuo valstybės teikiamų paskolų prie tiesioginių investicijų keičia ekonominės priklausomybės pobūdį, o ne neišvengiamai ją mažina.

Valstybės paskolos atveju pagrindinė rizika susijusi su vyriausybės įsipareigojimu grąžinti paskolą, jei projektas nepasiteisina. Tiesioginių investicijų atveju didesnė komercinės rizikos dalis tenka įmonei ir jos finansuotojams. Tačiau vyriausybės gali ir toliau prisiimti netiesioginius įsipareigojimus – pavyzdžiui, suteikdamos žemės koncesijas, mokesčių lengvatas, garantijas, elektros pirkimo sutartis ir paramos infrastruktūrą.

Net ir vietinė gamyba automatiškai nesumažina priklausomybės nuo Kinijos. Šalis gali tapti mažiau priklausoma nuo gatavų prekių importo, bet tuo pačiu metu labiau priklausyti nuo Kinijos kapitalo, mašinų, technologijų ir tarpinių produktų.

Taigi investicijų kokybė tampa ne mažiau svarbi nei jų kiekis. Ilgalaikiai padariniai priklausys nuo to, ar bus įtraukti vietiniai tiekėjai, ar vietos darbo jėga įgis perkeltinus įgūdžius ir ar vis sudėtingesni gamybos etapai bus perkelti į priimančiąją šalį.

Ar 2026 m. taps lūžio tašku?

Įrodymai, kad Kinijos ekonominis modelis Afrikoje keičiasi, tampa vis įtikinamesni. Valstybinis kreditavimas, palyginti su 2010-ųjų dešimtmečio pikiniu laikotarpiu, smarkiai sumažėjo, privačios įmonės sudaro žymiai didesnę „BRI“ įsipareigojimų dalį, o investicijos vis dažniau nukreipiamos į gamybos, perdirbimo ir energetikos objektus.

Tačiau rekordinė 33,5 mlrd. JAV dolerių suma pirmąjį pusmetį vis dar nepaprastai priklauso nuo vos kelių paskelbtų projektų. Daugiau nei keturi penktadaliai bendros sumos tenka Etiopijai ir Egiptui, o vien „Ming Yang“ ir „XinFeng“ projektai sudaro apie 24 mlrd. JAV dolerių planuojamų investicijų.

Jei šie projektai iš tiesų būtų įgyvendinti beveik tokiu mastu, kaip buvo paskelbta, 2026 m. galėtų tapti svarbiu etapu Kinijos ir Afrikos ekonominių santykių plėtroje: etapu, kai Pekino įtaka aiškiau pereitų nuo vyriausybių finansavimo ir infrastruktūros statybos prie gamyklų, energetikos projektų ir perdirbimo įmonių nuosavybės.

Jei, priešingai, projektai būtų atidėti, sumažinti arba susidurtų su sunkumais užsitikrinant finansavimą, tie patys skaičiai greičiau parodytų, kaip greitai „BRI“ paskelbimai gali pralenkti faktiškai realizuojamus kapitalo srautus.

https://www.berliner-zeitung.de/article/china-investitionen-afrika-belt-road-initiative-rekord-10288928

Trampo administracija nutraukia „Medicaid“ finansavimą vaikų „lyties keitimui“

 

Trampo vadovaujamos Sveikatos ir žmogaus paslaugų departamento (HHS) naujasis įstatymas draudžia naudoti federalines „Medicaid“ ir „CHIP“ lėšas paauglių lytinio brendimo blokatoriams, priešingos lyties hormonams ir translyčių operacijoms nepilnamečiams dėl „rimtų pavojų“ ir „negrįžtamos žalos“.

Naujasis įstatymas draudžia „Medicaid“ finansuoti tokias procedūras kaip brendimo blokatorių skyrimas ir chirurginis kūno žalojimas lyties tapatybės sumaištį patiriantiems vaikams. Ji taip pat draudžia šias procedūras pagal Vaikų sveikatos draudimo programą (CHIP) – kitą mokesčių mokėtojų finansuojamą iniciatyvą, skirtą mažas pajamas gaunantiems vaikams. Reglamentas bus įvedamas palaipsniui, o kai kuriems asmenims bus leista toliau gauti šias procedūras.

„Šiandien nutraukiame federalinių mokesčių mokėtojų lėšų skyrimą vaikams atliekamoms lyties keitimo procedūroms“, – antradienį paskelbė JAV Sveikatos ir socialinių paslaugų departamento sekretorius Robertas F. Kenedis jaunesnysis. „Šios intervencijos kelia rimtą riziką ir gali padaryti negrįžtamą žalą. Federalinė vyriausybė daugiau nenaudos „Medicaid“ ir „CHIP“ lėšų toms procedūroms finansuoti, kurios neatitinka įrodymų standarto, kurio nusipelno mūsų vaikai.“

„Vaikai nusipelno mūsų apsaugos, o ne eksperimentinių intervencijų, kurios kelia rimtą riziką ir nesuteikia jokios įrodyta naudos“, – taip pat pareiškė „Medicare“ ir „Medicaid“ paslaugų centrų administratorius dr. Mehmetas Ozas. „Nutraukdami federalinį finansavimą šioms lyties keitimo procedūroms, mes vadovaujamės mokslu, taupome mokesčių mokėtojų pinigus ir, svarbiausia, apsaugome vaikus nuo galimos negrįžtamos žalos, kad jie galėtų tikrai klestėti.“

Žmogus negali pakeisti savo lyties – tai patvirtina gamtos dėsniai ir biologija. Be to, tyrimų duomenimis, šios procedūros yra susijusios su padidėjusia nevaisingumo, kaulų tankio sumažėjimo ir insulto rizika.

Be to, kaip praneša „LifeSiteNews“, kvalifikuoti medicinos ekspertai įspėjo apie eksperimentinių translyčių vaistų ir procedūrų ilgalaikes pasekmes.

Ši naujiena sulaukė pagyrimų iš organizacijos „American Principles Project“, kuri gina šeimos vertybes.

„Prezidentas Trampas pagaliau sustabdė „Medicaid“ lėšų skyrimą vaikų lyties keitimui, ir jau buvo laikas, kad kas nors Vašingtone pirmiausia pagalvotų apie vaikus ir šeimas“, – teigė Terry Schilling komentaruose, nusiųstuose „LifeSiteNews“.

„Nė vienas sunkiai dirbantis amerikietis neturėtų būti priverstas finansuoti negrįžtamų hormoninių terapijų ir operacijų, kurios, prisidengiant radikalios ideologijos vėliava, iškraipo sveikus jaunus kūnus“, – teigė T. Schillingas.

Tuo tarpu kairioji, LGBT teises remiančioji organizacija „Human Rights Campaign“ tvirtino, kad „lyties patvirtinanti priežiūra gali žymiai pagerinti ją gaunančių žmonių gyvenimą“.

Šaltinis

Larry Johnson: Ar Trumpas paskelbs pergalę prieš Iraną ir pasitrauks nesudaręs branduolinio susitarimo?

 

Larry Johnsonas yra buvęs CŽV žvalgybos analitikas, kuris taip pat dirbo JAV Valstybės departamento Kovos su terorizmu biure.

https://www.youtube.com/watch?v=iwRRJkWRVyo

https://www.youtube.com/watch?v=Gh5Gg1Uo3jc

Rekordinis deportacijų iš Lenkijos skaičius. Vyrauja viena tauta

 

Iš Lenkijos išsiųstų užsieniečių skaičius 2025 m. smarkiai išaugo, o šiais metais jis gali pasiekti rekordą – tai rodo „Interia“ gauta informacija. Tarp dažniausiai iš šalies deportuojamų asmenų yra ukrainiečiai.

Iš Vidaus reikalų ir viešojo administravimo ministerijos „Interia“ pateiktų duomenų matyti, kad 2023 m. iš Lenkijos buvo deportuota 3 tūkst. žmonių. Po dvejų metų (2025 m.) šis skaičius išaugo daugiau nei 330 proc. Tuomet buvo išsiųsta 10 tūkst. užsieniečių.

Šie metai šiuo atžvilgiu gali tapti rekordiniai. Vien per pirmąjį 2026 m. pusmetį buvo atlikta 6 tūkst. deportacijų.

„Palyginti su atitinkamu praėjusių metų laikotarpiu, deportacijų skaičius išaugo beveik 30 proc.“, – praneša Vidaus reikalų ir administracijos ministerija, patikslinanti, kad per praėjusių metų pirmąjį pusmetį iš Lenkijos buvo išsiųsta 4,6 tūkst. asmenų.

Tarp deportuotųjų didžiausią grupę sudaro Ukrainos piliečiai. Užsienio reikalų ir administracijos viceministro Maciejaus Duszczyko nuomone, tai lemia paprastas faktas, kad mūsų šalyje jų yra daugiausia iš visų užsieniečių.

Be ukrainiečių, iš Lenkijos dažnai išsiunčiami Gruzijos, Baltarusijos, Moldovos ir Kolumbijos piliečiai.

Praėjusią savaitę „Teisės ir teisingumo“ partijos atstovai paskelbė, kad, jei atėjo į valdžią, bus deportuojami Ukrainos vyrai, esantys karo prievolės amžiaus ir neturintys darbo Lenkijoje. Remiantis „IBRiS“ atlikta apklausa laikraščiui „Rzeczpospolita“, net 67,2 proc. lenkų pritaria PiS pasiūlymui. „Tikrai“ pritaria 43,8 proc. apklaustųjų, o 23,4 proc. į klausimą atsakė „greičiausiai taip“.

https://pch24.pl/wiadomosci/rekordowa-liczba-deportacji-z-polski-przewaza-jedna-nacja,730044

Jiang Xueqin: „Lūžio taškas – kodėl Vakarai byra“

 

Jiang Xueqin yra populiaraus švietimo kanalo „Predictive History“ vedėjas:     / @predictivehistory

https://www.youtube.com/watch?v=QEysVg7ftWk

https://www.youtube.com/watch?v=WBO1RcPFZs4

Europos vertybių apsauga: Meloni ir Frederiksen pasisako už griežtą migracijos politiką

 

Italijos ministrė pirmininkė Giorgia Meloni ir Danijos vyriausybės vadovė Mette Frederiksen pirmadienį (2026 m. rugpjūčio 10 d.) FB paskelbė bendrą pareiškimą, kuriame įspėja apie nekontroliuojamos migracijos į Europą pasekmes. Tai dviejų politikų, turinčių labai skirtingą politinę praeitį, aljansas. Vis dėlto abi aiškiai prisipažįsta esą ištikimos Europos krikščioniškam kultūriniam paveldui ir reikalauja jo apsaugos bei išsaugojimo.

Meloni vadovauja dešiniosios nacionalistinės partijos „Fratelli d’Italia“, o Frederiksen yra socialdemokratė. Pareiškime jos abi pabrėžia: „Mes esame iš labai skirtingų politinių stovyklų ir, žinoma, ne visais klausimais sutariame.“ Vis dėlto jas „vienija noras apsaugoti Europą“.

Giorgia Meloni pareiškime rašoma:

Bendras kreipimasis į Europą

Kartu su Danijos ministre pirmininke Mette Frederiksen dalijamės keletą minčių apie Europos ateitį, jos piliečių saugumą ir būtinybę ginti mūsų vertybes bei gyvenimo būdą ⤵️

„Mieli visi,

Suprantame, kad daugelis gali stebėtis mūsų bendradarbiavimu. Mūsų politinės pozicijos labai skiriasi ir, žinoma, ne visais klausimais sutariame.

Esame vienintelės dvi moterys, vadovaujančios vyriausybėms ES. Viena iš mūsų vadovauja didelei pietų šaliai, kita – mažai šiaurės šaliai. Tačiau mus vienija noras ginti Europą.

Mes nepritariame nekontroliuojamai imigracijai į Europą ir skatiname griežtą migracijos politiką tiek savo šalyse, tiek visoje Europoje.

Niekas negali paneigti neteisėtos imigracijos neigiamo poveikio mūsų visuomenei: nusikalstamumo lygio augimo, didėjančio spaudimo viešosioms paslaugoms ir piliečių pasitikėjimo mažėjimo.

Ypač rimta situacija susidaro, kai nelegalūs migrantai, neturintys teisės gyventi mūsų šalyse, padaro smurtinius nusikaltimus, prekiauja narkotikais arba įvykdo seksualinius nusikaltimus.

Suprantama, kad Europos piliečiai tikisi konkrečių veiksmų iš savo politinių atstovų. Per ilgai, ypač paprasti žmonės, mokėjo pernelyg didelę kainą dėl nekontroliuojamos imigracijos. Mūsų pareiga – toliau ryžtingai stengtis pateikti konkrečius sprendimus piliečiams, ypač tiems, kurie yra labiausiai pažeidžiami, ir užtikrinti didesnį saugumą bei apsaugą mūsų bendruomenėms.

Kartu mums pavyko pakeisti Europos žmogaus teisių konvencijos taikymo pusiausvyrą užsieniečių, padariusių sunkius nusikaltimus, atžvilgiu. Dėl to dabar turėtų padaugėti išsiuntimų.

O ką dar galime padaryti? Reikia įsteigti repatriacijos centrus trečiosiose šalyse, taip pat rasti kitus novatoriškus sprendimus už Europos ribų. Dėl to uoliai dirbame.

Tačiau to nepakanka. Mūsų įstatymų laikymasis turi eiti koja kojon su Europos vertybių paisymu. Tai taikoma nelegaliems migrantams, bet taip pat ir milijonams užsienio piliečių, kurie legaliai gyvena mūsų šalyse ir visoje Europoje.

Abi esame didžiuojamės Europos krikščionišku kultūros paveldu ir norime jį saugoti. Tikimės, kad tie, kurie atvyksta į mūsų šalis ir nusprendžia Europą paversti savo namais, gerbs mūsų vertybes ir nebandys mums primesti gyvenimo modelių, kurių nepripažįstame.

Manome, kad tai yra teisingas kelias, siekiant apsaugoti Europą ir mūsų bendras vertybes. Ir tikime, kad milijonai europiečių pritaria šiam įsitikinimui.“

Nėra dešiniosios ar kairiosios migracijos politikos – tik globalistinė arba nacionalinė politika. Prof.Vytautas Radžvilas

 

Labai nustebino, bet dar smarkiau nuvylė tai, kad „Respublikos“ portale taip ir nebuvo paskelbtas V. Budniko interviu „Vakaro žinioms“ migracijos klausimu.

Jame į problemą žvelgiama iš esmės, tuo padarant galą paviršutiniškoms ir pigioms spekuliacijoms šia tema.

Buvusios „dešiniosios“ ir esamos „kairiosios“ valdžios palaikoma masinė imigracija į Lietuvą ir sparčiai vykstanti krašto kolonizacija – tiesioginė ir akivaizdi grėsmė lietuvių tautos ir valstybės išlikimui. Todėl atrodytų, kad apie šią grėsmę derėtų kalbėti atsakingai ir kiek įmanoma dalykiškiau bei giliau.

Itin nelinksma išvada

Kiekvienas virš nuvalkiotų banalybių pakylantis konceptualus straipsnis yra aukso vertės lėkšto plepėjimo sraute ir turėtų būti skelbiamas kuo plačiau. Tačiau kai toks tekstas lieka neprieinamas daugybei skaitytojų, kuriuos galėtų lengvai pasiekti turint nors krislelį geros valios ir nuoširdaus rūpesčio dėl Lietuvos ateities, norom nenorom tenka prieiti itin nelinksmą išvadą.

Labai panašu, kad net patriotiška save laikančioje žiniasklaidoje vengiama iš esmės kalbėti apie imigraciją ir jos keliamus pavojus paprasčiausiai todėl, kad net Lietuvos likimą galintį nulemti klausimą mėginama panaudoti instrumentiškai – tik kaip dar vieną grupuočių kovos dėl valdžios įrankį. Mat nesugebėjimas arba vengimas kalbėti iš esmės visada sukuria tai, ką galima pavadinti instrumentinių spekuliacijų erdve.

Joje randasi tariamų idėjinių takoskyrų migracijos klausimu fantomai ir kuriami imitaciniai kovotojų su realia grėsme įvaizdžiai. Pasirodo, galima be vargo sukonstruoti tokią viešiesiems ryšiams tarnaujančią fikciją, kokia tapo ir paplito menama skirtis tarp neva vykdomos kairiosios ir galimos vykdyti dešiniosios migracijos politikos.

Visada rusenusios šios fikcijos žarijos virto kaitriai suliepsnojusiu laužu pratrūkus vadinamajai Seutos migrantų krizei. Jos fone užtenka pasakyti, kad reikia griežčiau saugoti Europos Sąjungos išorės sienas, reikliau ir sparčiau integruoti atvykėlius, tvirtu ir valdingu tonu pasakyti, kad imigrantai privalo gerbti mūsų kultūrą ir neprimetinėti iš tolybių atsineštų gyvenimo taisyklių – jau esi dešiniosios politikos atstovas! 

Ir sulauksi liaupsių kaip kuo tikriausias „dešinysis“ – tokiu buvo entuziastingai „pakrikštytas“ socialdemokratų vyriausybės vidaus reikalų ministras. Tikėti ir maitintis tokiomis iliuzijomis paprasčiausiai pavojinga. Būtent todėl toks svarbus ir naudingas jas išsklaidantis V. Budniko interviu.

Jame kalbama iš esmės – nes trumpai, bet taikliai nusakomas idėjinis Europos Sąjungos integracijos pagrindas ir jos galutinis tikslas.

Integracijos iš principo neįmanoma suvokti remiantis vadinamuoju sveiku protu. O kol vadovaujamasi paviršutinišku ir nieko bendro su tikrove neturinčiu integracijos principo ir mechanizmo supratimu, tol praktiškai neįmanoma suvokti ir patikėti, jog ant vadinamųjų leftistinių pamatų statoma ES iš principo negali būti niekas kita, o tik totalaus tautų ir nacionalinių valstybių naikinimo mašina.

Jos vienas svarbiausių kūrėjų Žanas Monė (Jean Monnet) yra aiškiai pasakęs: Europa iki šiol neegzistavo. Ją dar privalome sukurti, kad ji galėtų atsiskleisti pati sau.

Socialinės inžinerijos projektas

Tai reiškia, kad kasdienis buitinis įsivaizdavimas, jog „integracija“ yra paprastas žmonių, tautų ir valstybių vienijimosi procesas, yra absoliučiai klaidingas. Šitaip įsivaizduoti šį vyksmą yra tas pat, kas tikėti, kad atomas yra mažytė Saulės sistema, kurioje apie branduolį/centrą tarsi miniatiūrinės planetos sukasi kitos dalelės.

Europos integracija yra antropologinės ir socialinės inžinerijos projektas, radikalumu pranokstantis SSRS „būsimo komunistinio žmogaus“ ir Trečiojo Reicho „antžmogio“ kūrimo projektą. Turi būti sukurtas naujasis gerasis europietis – „europinis antžmogis“, neturintis nieko bendro su iki šiol (vis dar) atpažįstamu europiečiu. Jam atsirasti absoliučiai būtiną sąlygą trumpai nusakyti galima šitaip: visos Europos tautos turi būti PERMALTOS taip, kad taptų beforme žmogiškąja medžiaga „naujajam europiečiui“ formuoti.

Toleruojama ir faktiškai įteisinta masinė nelegali imigracija į ES tokia tapo tik todėl, kad ji sąmoningai ir tikslingai naudojama kaip viena svarbiausių tokio permalimo priemonių ir tarnauja kaip įrankis kurti vadinamąjį „paneuropinį demosą“, arba, pasakant kitaip – naujųjų europiečių liaudį.

Politinis tokios eurointegracijos dėmuo reiškia tai, kad ES yra savita globalistinės valdysenos sistema, nesuderinama su politinių tautų ir nacionalinių valstybių egzistavimu.

Kalbant paprastai – kol lietuvis, lenkas, vokietis, italas jausis ir laikys save pirmiausia lietuviu, lenku, vokiečiu, italu, o ne „europiečiu“, ir žvelgs pirmiausia į Vilnių, Varšuvą, Berlyną, Romą, o ne į Briuselį – tol jis bus prastai ir nepatikimai valdomas gerasis europietis. Todėl „integruota“ pagal dabartinius principus ES gali būti tik ištautinta ir išvalstybinta Europa – tai absoliutus ideologinis ir politinis imperatyvas.

Tautas ir valstybes būtina paversti „paneuropiniu demosu“, arba „naujųjų europiečių liaudimi“, pirmiausia tam, kad toks „europietis“ reikalingas ir yra tobulai pritaikytas šiam globalistinės valdysenos modeliui. Situacija iš principo panaši į SSRS laikus, nors esama ir gana reikšmingų doktrininių bei technologinių valdysenos būdo skirtumų. Apie tai plačiau – kita proga.

O kol kas užteks pasakyti tiek, kad V. Budniko interviu aiškiai įvardyta reikalo esmė: toks integracijos modelis gali būti grindžiamas tik globalaus pasaulio be sienų, tai yra pasaulio kaip pereinamojo kiemo, ideologija.

Seutą užplūdę afrikiečiai tam tikra prasme yra ir šios ideologijos aukos šią akimirką (nes dauguma po kelių dienų buvo išsiųsti namo), ir ja instrumentiškai besinaudojantys apsukrūs būsimieji Europos užkariautojai bei valdovai vidutiniuoju ir garantuotai ilguoju laikotarpiu.

Niekas neatšaukė ES šalims primestų neteisėtų imigrantų priėmimo kvotų

Europos Sąjungos valdantysis politinis sluoksnis neketina ir iš principo negali atsisakyti šios JT Migracijos paktu oficialiai įteisintos ideologinės pasaulio be sienų koncepcijos. Be jos dabartinis integracijos projektas paprasčiausiai žlugtų. Todėl viskas, ką jis sugebėjo padaryti – tai patvirtinti ES prieglobsčio ir migracijos paktą, grindžiamą ta pačią „atviros Europos“ ir pasaulio kaip visos žmonijos pereinamojo kiemo koncepcija.

Vienintelė šio pakto paskirtis – administraciškai šiek tiek sureguliuoti ir padaryti tvarkingesnį net neketinamą stabdyti masinio antplūdžio į Senąjį žemyną srautą. Tai reiškia, kad plano pakeisti europiečius svetimų tautų ir kultūrų atvykėliais iš viso pasaulio neatsisakoma. Jis tik tvarkingiau ir drausmingiau įgyvendinamas.

Niekas neatšaukė ES šalims primestų neteisėtų imigrantų priėmimo kvotų. Bet galima rinktis – priimti sienos pažeidėjus arba už nepriėmimą sumokėti baudą, skambiai pavadintą solidarumo mokesčiu. Lietuvos vidaus reikalų ministras linkęs rinktis baudą. Bet šitoks pavyzdingai klusnus Briuselio kvotų direktyvos vykdymas kažkodėl pompastiškai suskubtas pavadinti posūkiu dešiniosios migracijos politikos link.

Taigi ši ir kitos ,,dešiniosiomis“ vadinamos kosmetinės ir masinės imigracijos į Europą neatšaukiančios priemonės yra grynai techniniai sprendimai, niekaip nekeičiantys toliau vykdomos leftistinės migracijos politikos esmės.

Iš tikrųjų nėra ir iš principo negali būti jokios dešiniosios ar kairiosios migracijos politikos – yra tik globalistinė arba nacionalinė politika.

Valstybės visais laikais saugojo savo išorės sienas ir pačios sprendė, kam ir kokiomis sąlygomis leisti jas peržengti. Sienų apsauga niekada nebuvo laikoma ideologiniu dešiniosios ar kairiosios politikos klausimu. Ji buvo laikoma savaime suprantama valstybės teise ir pareiga, o gebėjimas saugoti sienas – jos suverenumo išbandymu ir įrodymu.

„Dešinieji“ Lietuvoje – tikrai keistas reiškinys

Todėl interviu pagrįstai teigiama, kad visoms ES šalims, o ypač tokioms nedidelėms kaip Lietuva, reikia ne „dešiniosios“ migracijos politikos, bet besąlygiškai susigrąžinti teisę kontroliuoti savo sienas griežtai atsisakant paklusti JT Migracijos ir ES Prieglobsčio ir migracijos pakto nuostatas.

Europoje yra šalių ir politinių jėgų, kurios šito atkakliai reikalauja ir kovoja už šią teisę. Lietuvoje nėra nei vienos partijos, kuri išdrįstų apie tai net prasižioti. Užtat visos jos puola uoliai vykdyti Briuselio aprobuotas dalines ir kosmetines Briuselio aprobuotas masinės imigracijos reguliavimo priemones, o kai kurios net skuba tai vadinti dešiniąja migracijos politika. Tai – absoliutus ir ypač ciniškas šalies piliečių mulkinimas.

Apskritai „dešinieji“ Lietuvoje – tikrai keistas reiškinys. Jie nedrįsta prieštarauti leftistinėms Briuselio direktyvoms ir juo labiau prieš jas sukilti. Bet klusniai vykdydami Briuselio leidžiamas naudoti priemones, turinčias sušvelninti šių direktyvų kraštutinumus, jie kažkodėl pateikia jas kaip antileftistinės dešiniosios politikos pavyzdžius, neva įrodančius, jog tokia politika esanti galima. Kitaip negu daugelyje ES šalių, Lietuvoje nėra tikros dešinės ir kairės.

Todėl nėra ir jokių principinių ir praktiškai atpažįstamų ideologinių skirčių valstybės politikoje. Yra tik į skirtingos „dešiniosios“ arba „kairiosios“ retorikos rūbą įvilkta ta pati leftistinė globalistinė migracijos politika.

Nuo amžių gyvuojantis sveiko proto požiūris, kad valstybė negali būti pereinamasis kiemas su kiauromis sienomis, arba kad šeima yra moters ir vyro sąjunga savaime nėra jokios dešiniosios pažiūros. Juo labiau – jokia dešinioji partinė ir valstybinė politika.

Užuot postringavus apie dešinumą ar kairumą reikia paprasčiausiai liautis drebėjus prieš Briuselį ir pradėti principingai ginti savo tautos ir valstybės interesus.

Seutos krizė parodė, kad metas nusigręžti nuo globalistinės ir atsigręžti į nacionalinę migracijos politiką.

https://www.pozicija.org/prof-habil-dr-vytautas-radzvilas-nera-desiniosios-ar-kairiosios-migracijos-politikos-tik-globalistine-arba-nacionaline-politika/