Su kedais, bet kvailas: apie valstybei žalingą migracijos politiką (trys siužetai)

Arturas Orlauskas, "Iš kiemo pusės" #1089

(7:43) Lietuva sutinka su vizų režimo palengvinimu pakistaniečiams

https://www.youtube.com/watch?v=256ncIcAiQA

A.Zuokas - ne mano herojus, bet šis jo video objektyvus.

https://www.youtube.com/watch?v=YUo8jWUNCDs

Kas atvėrė migracijos vartus į Lietuvą? | Artūras Zuokas ir Vydūnas Sadauskas

Kas dešimtas dirbantysis Lietuvoje jau yra užsienietis. 2010 m. buvo kas šimtasis.

Laidos anonse sakoma:

Kaip čia atsidūrėme? Kas iš tikrųjų sprendė, kas atvažiuoja dirbti į Lietuvą – valstybė ar tarpininkai? Ir ką daryti toliau?

Su Artūru Zuoku kalbamės apie darbo migraciją ir imigraciją, Filipinų ir Izraelio modelį, užsienio studentus, Kauno mečetę, lietuvių kalbą Vilniaus viešajame transporte ir apie tai, ko galime pasimokyti iš Gedimino laiškų.

Tiesa – per vidurį. Neužkibkite ant „už“ ir „prieš“ kabliuko.

O kaip manote jūs: kas turėtų spręsti, kiek ir kokių darbuotojų reikia Lietuvai?

⏱ Turinys

00:00 Anonsas

01:23 227 tūkst. užsieniečių Lietuvoje

02:47 Migracija ar imigracija?

04:59 Ukrainiečiai ir baltarusiai

06:45 Studentai, Bolt ir Wolt

07:50 Konkursas ir įmonė iš Dubajaus

10:27 Uždaryti 4 centrai

11:44 Filipinai ir Izraelio modelis

13:26 145 tūkst. bedarbių ir 16 tūkst. laisvų vietų

17:25 Kodėl vežame vairuotojus, o ne inžinierius

22:59 Lenkijos pavyzdys

25:37 Kauno mečetė

29:28 Istorija apie mečetę Antakalnyje

32:24 Šeimos ir studentai

36:53 Benkunskas ir 105 VVT vairuotojai

41:29 Švietimas ir kalba

44:31 Gedimino laiškai

AR VEŠIME IŠ PAKISTANO IR BANGLADEŠO DAUGIAU?

Naujiena, kuri buvo Užsienio reikalų ministerijos (URM) išvadinta melagiena, visgi kelia rimtų klausimų. Tiek Pakistano, tiek prieš tai Bangladešo Užsienio reikalų ministerijos paskelbė su Lietuvos atstovu, URM viceministru Vidmantu Verbicku aptarusios lengvesnio vizų išdavimo, studentų judėjimo ir panašius klausimus. Nepasakyta, ar ir kas sutarta, tik kad klausimai buvo tokie. Žinia plačiai pasklido socialiniuose tinkluose ir jau tikrai ne be pykčių, nes ko jau ko, o daugiau migracijos iš šių šalių Lietuvos piliečiai nenori. Lietuvos URM žinią paneigė ir išvadino melagiena, esą tokie klausimai nebuvo aptarti. Išeina, kad arba Lietuvos, arba tų šalių URM klaidina visuomenes.

Nepulsiu komentuoti situacijos, kuri visiškai neaiški. Realiausiai atrodo, kad tokios temos buvo keliamos, tačiau nieko jomis nesutarta. Jeigu taip atsitiko, taip reikia ir pasakyti. Nėra jokios gėdos atmesti galimus šių šalių prašymus. Jeigu tokie buvo ir buvo atmesti. Bet geriausia išvis nespėlioti. Geriausia žinoti faktus. Todėl šiandien oficialiai kreipiausi į Užsienio reikalų viceministrą Verbicką su keliais konkrečiais klausimais: kas kalbėta, kas sutarta arba nesutarta su migracija susijusiais klausimais tiek su Pakistanu (dėl kurio išleistas paneigimas), tiek su Bangladešu, dėl kurio, beje, niekas nėra paneigta.

Visai pabaigai, nepriklausomai nuo URM atsakymų, socialiniuose tinkluose veikiančios Bangladešo piliečių leidimų gyventi Lietuvoje arba vizų gavimo schemos, konsultacijų šiais klausimais mastai ir bendras Lietuvos kaip lengvos patekti šalies įvaizdis yra skandalingi savaime. Tai Lietuva turėtų kelti studentų vizų klausimus Bangladešui. Klausimus dėl bendrų pastangų riboti fiktyvių studentų migraciją.

Vida van Kassel komentaras FB. Kokiam sveiko proto asmeniui gali šauti į galvą importuoti publiką iš tokių šalių kaip Pakistanas ar Bangladešas 🤦‍♀️, tai dar ir su Somaliu ir Afganistanu sutartis reiktų sudaryt, jeigu jau skandint Lietuvą, tai pilnu tempu, ką čia smulkintis 🤬

Kodėl Prancūzija dega? Dr.David Skrbina

Vargu ar tai naujiena, kad daugelis Europos valstybių šiuo metu susiduria su sunkumais. Infliacija, nedarbas, biudžetinės krizės ir didelės energijos sąnaudos – visa tai daro neigiamą poveikį. Daugelis vyriausybių taip pat patiria pasitikėjimo krizę, nes imasi kraštutinių ir antidemokratinių veiksmų, siekdamos atremti „kraštutinę dešinę“ – ir taip pačios save paralyžiuoja tiek dėl vidinių nesutarimų, tiek dėl silpno vadovavimo. Be to, Europos šalys bendrai priėmė keletą pražūtingų užsienio politikos sprendimų: jos viską pastatė ant kortos remdamos ir gindamos Ukrainą, nesiėmė jokių veiksmų, kad pasipriešintų Izraelio nusikaltimams žmoniškumui Palestinoje, ir nesiėmė jokių veiksmų, kad pasipriešintų neteisėtam ir neetiškam JAV ir Izraelio karui prieš Iraną; jos pralaimi visose trijose fronto linijose vienu metu.

Iš visų šiuo metu krizę patiriančių valstybių nė vienai nesiseka blogiau nei Prancūzijai. Kasdien žiniose pasirodo pranešimai apie visoje šalyje vykstančius riaušes, o vyriausybė iki šiol pasirodė visiškai nesugebanti tinkamai į jas reaguoti. Žiniasklaidos reportažai ir analizė yra pasibaisėtini; niekas nepateikė nieko daugiau nei pačius banaliausius situacijos vertinimus („perpildytos klasės“, „nepakankamai finansuojamos socialinės programos“, „aukštos pragyvenimo išlaidos“ ir pan.).

Vienas akivaizdus būdas suprasti, kodėl Prancūzija yra tokioje ypatingai blogoje padėtyje, – pažvelgti į pagrindinius socialinius demografinius rodiklius. Net trumpiausias tyrimas šia kryptimi yra labai informatyvus.

Norėčiau iškelti hipotezę, kad Vakarų šalies socialinis stabilumas arba neramumai priklauso nuo ne Vakarų demografinių veiksnių buvimo – arba, paprasčiau tariant, nuo ne Vakarų etninės kilmės žmonių skaičiaus. Tos šalys, kuriose yra mažiausiai ne Vakarų kilmės gyventojų, mėgausis didžiausiu stabilumu ir harmonija, o tos, kuriose jų yra daug, labiausiai kentės nuo nepasitenkinimo ir neramumų. Bent jau taip teigiu.

Bent jau per pastarąjį šimtmetį trys ne Vakarų demografinės grupės istoriškai buvo Europos socialinių neramumų centre: žydai, juodaodžiai ir musulmonai. Taigi, norint atlikti greitą, pirmojo lygio situacijos įvertinimą, galima tiesiog įvertinti kiekvienos iš šių trijų etninių grupių skaičių Europos šalyse ir tada ieškoti sąsajų su socialiniais neramumais.

Jei net paviršutiniškai įvertinsime šias tris etninės grupes, pastebėsime, kad didžiausią gyventojų skaičių turi trys šalys: Vokietija, Jungtinė Karalystė ir Prancūzija. (Iš šios analizės neįtraukiu tokių Europos mikrovalstybių kaip Monakas ir Andora, taip pat neįtraukiu Rusijos, Ukrainos ir Turkijos, kurios, pagal kai kuriuos vertinimo kriterijus, laikomos „europietiškomis“.) Viena vertus, tai nenuostabu, nes tai yra trys didžiausios šalys pagal bendrą gyventojų skaičių, todėl būtų galima tikėtis, kad jose gyvena daug visų mažumų grupių atstovų. Vis dėlto didelis skaičius sukuria masinį poveikį, ypač kai šios grupės yra vienoje šalyje. Tai gerai žinoma sąvoka, turinti įvairių pavadinimų, įskaitant „kritinės masės teoriją“, „aglomeracijos teoriją“, ir aptariama keliuose socialinės filosofijos aspektuose. Dėl to, pavyzdžiui, Vengrijoje procentine dalimi yra daugiau žydų nei Vokietijoje, tačiau Vengrijos žydai neturi tokio socialinio kapitalo ar kolektyvinės energijos, kokią turi didesnė Vokietijos žydų bendruomenė. O Švedijoje musulmonų procentinė dalis (8 %) yra didesnė nei Vokietijoje ar Jungtinėje Karalystėje, tačiau dėl mažo jų skaičiaus bendras poveikis yra mažesnis.

Mano kiekvienos etninės grupės skaičiavimai yra tokie: ten, kur radau nurodytą intervalą, naudojau didesnius skaičius, darant prielaidą, kad „oficialūs“ skaičiai beveik neabejotinai yra per maži:

Žydai:

Vokietija 170 000

Jungtinė Karalystė 310 000

Prancūzija 600 000

Juodaodžiai:

Vokietija 1 000 000

Jungtinė Karalystė 3 000 000

Prancūzija 5 500 000

Musulmonai:

Jungtinė Karalystė 4 100 000

Vokietija 5 600 000

Prancūzija 6 600 000

Iš karto į akis krenta faktas, kad Prancūzijoje, palyginti su kitomis dviem šalimis, gyvena akivaizdžiai daugiausia šių trijų problemų keliančių etninių grupių atstovų – iš tiesų, daugiau nei bet kurioje kitoje Europos šalyje. Vėlgi, tai nėra akivaizdu, ypač atsižvelgiant į tai, kad Prancūzija iš čia paminėtų trijų šalių turi mažiausią gyventojų skaičių.

Šie skaičiai pateikiami žemiau esančioje diagramoje: pirmiausia – juodaodžių ir musulmonų, po to – žydų:

Remiantis mano teiginiu, kad būtent šios etninės grupės tradiciškai kelia daugiausia problemų Europoje, atsižvelgiant į šiuos skaičius, turėtume tikėtis, kad Prancūzijoje kils daugiausia nesutarimų ir socialinių neramumų – ir iš tiesų, dabar atrodo, kad taip ir yra. Tai nėra naujas reiškinys; ten neramumai bręsta jau gerokai daugiau nei šimtmetį. Intensyvi Prancūzijos kolonizacija tiek Šiaurės Afrikoje, tiek Subsacharos Afrikoje prasidėjo 1830-aisiais ir tęsėsi iki pat XX amžiaus; istorijos požiūriu kolonijos yra žinomos kaip pirminis veiksnys, paskatinęs ne Vakarų kilmės imigraciją. Kalbant apie žydus, jie į šalį ėmė plūsti maždaug nuo 1700 m., o XIX a. pabaigoje jų skaičius išaugo iki beveik 100 000; būtent tuo metu tokie kritikai kaip Eduardas Drumontas galėjo parašyti savo reikšmingą veikalą „Žydų Prancūzija“ (1886 m.), kuriame teigė, kad jau tuo metu Prancūzijos visuomenė buvo smarkiai sugadinta. Iš tiesų Drumontas tvirtino, kad žydai, nors ir sudarė vos 0,2 % gyventojų, valdė šiek tiek daugiau nei pusę viso Prancūzijos turto – tai stebinanti situacija.

Bet kuriuo atveju, šios aplinkybės aiškiai padarė savo. Remiantis mano analize, šiandien Prancūzija yra beveik beviltiškoje padėtyje. Turėti daugiausia bet kurios iš šių trijų mažumų atstovų jau yra pakankamai blogai, tačiau tai, kad viena tauta turi daugiausia visų trijų, ilgalaikėje perspektyvoje yra katastrofiška. Pagal mano teiginį, Prancūzija neturi jokios vilties pasiekti socialinį stabilumą; nuolatinis nuosmukis yra neišvengiamas, kol ji radikaliai nesumažins visų trijų grupių skaičiaus.

Esant dabartinėms aplinkybėms, kai iki prezidento rinkimų liko šeši mėnesiai, atrodo, kad Marine Le Pen greičiausiai taps prezidente. Jei būčiau jos patarėjas, pasiūlyčiau imtis radikalių veiksmų: parengti planą, kaip per ketverius metus visų trijų grupių skaičių sumažinti 90 %. Tai neabejotinai lemtų stebuklingą Prancūzijos atgimimą, o pati Le Pen būtų paskelbta tikra nacionaline didvyre – tarsi Charles Martel ir Žana d’Ark viename asmenyje. Pažiūrėkime, kaip jai seksis šioje srityje.

Galiausiai be jokių komentarų pažymiu, kad JAV gyvena didelės visų trijų nelaimingų mažumų bendruomenės: 6 milijonai musulmonų, 7 milijonai žydų ir 53 milijonai juodaodžių. Palieku skaitytojui pačiam palyginti šiuos skaičius su Prancūzijos duomenimis ir įvertinti Amerikos ateities perspektyvas.

Dr.David Skrbina

David Skrbina, PhD, yra buvęs filosofijos profesorius iš Mičigano universiteto, Dearborne. Jis yra keliolikos knygų autorius arba redaktorius, tarp jų – „The Jesus Hoax“ (2-asis leidimas, 2024 m.), „The Metaphysics of Technology“ (Routledge, 2015 m.) ir „Panpsychism in the West“ (MIT Press, 2017 m.).

https://www.unz.com/article/why-france-is-burning/

Vokietija: Bayreuto mieste tamsiaodis vyras bandė pagrobti 7-metį ir jį nutempė šimtus metrų

7-metis po apsilankymo baseine norėjo važiuoti namo dviračiu, tačiau pateko į tamsiaodžio vyro gniaužtus – šis jį sugriebė ir bandė pagrobti. Laimei, panikos apimtas vaikas sugebėjo ištrūkti. Dabar ieškoma tamsiaodžio vyro su „išraiškingomis sidabrinėmis akimis“.

Antradienio popietę (spalio 20 d.) 7-metis po apsilankymo Bayreuto uždarame baseine stovėjo prie dviračių stovų: jis norėjo važiuoti namo. Tuomet prie jo priėjo nepažįstamas vyras. Iš pradžių jis esą pažadėjo berniukui picą, o tada jį sugriebė.

Nežinomasis, apibūdinamas kaip tamsiaodis, stambus ir aukštas, pasak liudijimų, tempė berniuką už savęs nemažą atstumą: pasak policijos atstovės, jis vedė jį per geležinkelio perėją, perėjo Hohenzollernring gatvę ir tempė jį per raudoną pėsčiųjų šviesoforą. Tuo metu juodas lengvasis automobilis turėjo staigiai stabdyti.

Nusikaltėlis toliau tempė berniuką – apie 250 metrų, tolyn nuo judrios gatvės į pėsčiųjų taką. Pasiekęs „Rosenau“ taką, panikos apimtas berniukas pagaliau sugebėjo ištrūkti ir pabėgo. „Jis nubėgo namo ir papasakojo tėvui apie šį incidentą“, – teigė policijos atstovė spaudai. Šis nedelsdamas iškvietė policiją. 7-metis, bent jau išoriškai, liko nesužeistas. Net nenorisi įsivaizduoti, kas būtų nutikę pradinukui, jei pagrobimas būtų pavykęs.

Tamsus veido atspalvis, pastebimas žvairumas

Pareigūnai nedelsdami pradėjo nusikaltėlio paiešką, tačiau jis dar nesulaikytas. Jis apibūdinamas kaip 50–60 metų amžiaus vyras, tamsaus veido ir su „išskirtiniu žvilgsniu“. Jis dėvėjo juodą „Nike“ kepurę, rudas trumpas kelnes ir rudus marškinėlius. Policija teigia, kad į šį incidentą žiūri labai rimtai. Dabar ji tikisi gauti informacijos iš praeivių.

https://report24.news/bayreuth-hunderte-meter-mitgeschleift-dunkelhaeutiger-wollte-7-jaehrigen-entfuehren/

Richard Wolff: Imperijos nuosmukis – krizė, prieštaravimai ir karas

Prof. Richardas Wolffas aptaria imperijos nuosmukį, susijusį su politine krize, prieštaravimais ir karu.

https://www.youtube.com/watch?v=dt_EqfaoLRw

https://www.youtube.com/watch?v=YbhCPvrZPdQ

Vilniuje baigiama sunaikinti brangi freska

Vilniaus Petro Vileišio gatvėje, ant griuvėsių priešais namą Nr.14, 2018 metais buvo nutapyta brangi freska. Jos autorius - žinomas dailininkas Vytautas Poška (žiūr.žemiau). Šių metų kovo mėn. namas imtas rekonstruoti, o freska intensyviai naikinama. Spalio 21 dienos nuotraukoje matome iš rekonstruojamo namo sienos ir freskos kyšančius švelerius (nuotrauka aukščiau).

Situacija slogi ir slegianti. Ar Vilnius toks turtingas, nebeturi kur dėti pinigų, kad ant griuvėsių tapo freskas už keliolika tūkstančių eurų, o po 7 metų jas sunaikina?

Vilniuje, Petro Vileišio gatvėje demonstruojamas siaubingas miesto merijos  neūkiškumas ir mokesčių mokėtojų pinigų švaistymas. 

Negalima, mano nuomone, į mero postą rinkti iš provincijos atvykusius apsukrius vaikinus benkunskus, kuriems sostinė - vien tik vieta, kur galima į valias pasipelnyti. 

2018-08-31 paskelbiau šiai istorijai skirtą straipsnį "Vilnius - valdomas neadekvataus mero. Brangi freska šiukšlyne", kelis video siužetus. Straipsnyje rašiau:

Kodėl Vilniui taip nesiseka ir į mero postą čia nuolatos pasodinamas koks idiotas? Vienas, Šniobelio premijos laureatas, eismą tvarkė pasitelkęs šarvuotį, o dabartinis, irgi liberalas, apsivogusios partijos atstovas, žengė dar toliau beprotystės lankomis – sugalvojo tvarkyti šiukšles meno pagalba.

Ant sklidinai prišikto negyvenamo namo sienos Vileišio gatvėje, greta prastai tvarkomo šiukšlyno, puikus profesionalas Vytautas Poška tapo freską. Tokia Vilniaus miesto savivaldybės, vadovaujamos liberalo Remigijaus Šimašiaus, valia.

Freskos buvo tapomos rūmuose, bažnyčiose, ant reprezentacinių pastatų sienų. Tai labai brangus, didelio profesionalumo reikalaujantis ir didelę išliekamąją vertę turintis darbas. Todėl, aš galiu tvirtai pasakyti – Vilniaus meras yra neadekvatus. Taip švaistyti pinigus, tapant avarinių namų sienas, bet to, esančias greta šiukšlyno, yra beprotystė, meno ir menininkų, miestiečių negerbimas.

https://www.youtube.com/watch?v=P7lK7dRKxBo