Karas Ukrainoje. Trys pokalbiai su Izraelio generolu J.Kedmi

 

1. J. KEDMI: Akivaizdu, kad Putino rezidenciją užpuolė ne Zelenskis ir ne Ukrainos kariuomenė...

JAKOV KEDMI, buvęs Izraelio specialiųjų tarnybų „Nativ“ vadovas, televizijos kanalo „Waldman-LINE“ laidoje „Neutrali zona“ išsako savo nuomonę apie labiausiai rezonansinius 2025 m. tarptautinės politikos įvykius, taip pat komentuoja įvairius Ukrainos ir su ja susijusių įvykių aspektus. 

https://www.youtube.com/watch?v=4QxraXmvOAE

2.Jakovas Kedmi: Trumpas atsisakė antirusiškos doktrinos: 80 metų Amerikos politikos buvo veltui.

Jakovas Kedmi analizuoja dramatišką Amerikos strategijos pokytį po Donaldo Trumpo sugrįžimo, konfrontacijos su Rusija pabaigos ir Ukrainos atsisakymo kaip pagrindinio prioriteto. Pokalbis apie tikruosius sprendimų centrus, Europos vaidmenį, pavojingas provokacijas ir naują pasaulio tvarką, kuri jau formuojasi.

Pirmojoje pokalbio dalyje Jakovas Kedmi bekompromisiškai analizuoja pasaulinę politiką po 2025 m. Jo nuomone, Trumpas nutraukė istorinę JAV ir Rusijos konfrontacijos liniją, atsisakė finansuoti karą Ukrainoje ir nukreipė Amerikos interesus į Arktį, ekonomiką ir strateginę konkurenciją be karo. Europa lieka viena, Ukraina – įrankis, o provokacijos prieš Rusiją tampa pavojinga žaidimu be kontrolės. Analizė, kuri griauna mitus ir parodo didžiųjų valstybių sprendimų logiką.

https://www.youtube.com/watch?v=jIw8S3DKq1M

3. Kodėl Zelenskis nuvyko pas Trumpą? / KEDMI: Tai buvo jų paskutinė galimybė! / Ką JAV nukopijavo iš Putino?

Kodėl JAV nebevertina Rusijos kaip grėsmės ir kas bendro tarp Putino ir Trumpo politikos? Kokie du scenarijai galimi Ukrainoje 2026 m.? Iš kur Rusija turi tris armijas ir kodėl NATO jas sunaikins karo atveju? Į šiuos ir kitus projekto „V temoje“ klausimus atsako Jakovas Kedmi, karinis ekspertas, politinis analitikas, buvęs Izraelio valstybės veikėjas.

https://www.youtube.com/watch?v=0rwm_CqoBKI

Dėl šeimų susijungimo per 50 metų į Vokietiją gali atvykti 7 milijonai sirų

 

„Demografinė laiko bomba“ – dėl šeimų susijungimo per 50 metų į Vokietiją gali atvykti 7 milijonai sirų, teigia olandų migracijos tyrinėtojas. 

70-aisiais metais atvykę turkų ir marokiečių gastarbeiteriai padaugėjo „šešis ar septynis kartus“, ir nėra priežasties, kodėl sirų skaičius nepadidėtų taip pat.

Olandų migracijos tyrinėtojas ir socialinių mokslų daktaras Ruud Koopmans dabartinį spartų natūralizacijos procesą apibūdino kaip „demografinę laikrodinę bombą“, dėl kurios per 50 metų Vokietijoje gali apsigyventi 7 milijonai sirų. Koopmans teigia, kad pagrindinis veiksnys yra šeimų susijungimas, o kadangi daugelis naujai natūralizuotų migrantų giminaičių turi teisę į susijungimą, tai gali pakeisti Vokietiją.

Koopmans kritikuoja Vokietijos spartų migrantų natūralizavimą, kuris buvo inicijuotas paskutinės kraštutinės kairės Vokietijos vyriausybės, vadovaujamos kanclerio Olaf Scholz, kadencijos metu.

„Reikia apsvarstyti, ar pabėgėliams turėtų būti suteikta galimybė taip greitai gauti Vokietijos pilietybę. Jei jie yra Vokietijos piliečiai, šeimos migracijai nėra jokių apribojimų. Tada bet kokia galimybė valdyti šiuos migracijos srautus išnyksta“, – sakė jis interviu žurnalui „Cicero“.

„Ši greita natūralizacija ilgalaikėje perspektyvoje gali būti laikoma demografine laiko bomba“, – pridūrė jis.

Jis pareiškė, kad dabartinė vyriausybė panaikino vadinamąją „turbo naturalizaciją“ po trejų metų. Tiesa ta, kad ši galimybė gauti Vokietijos pilietybę po trejų metų buvo taikoma labai nedaugeliui žmonių, kartais tam tikrose Vokietijos žemėse jų buvo mažiau nei 10.

Tačiau standartinė naturalizacija vis dar yra įmanoma po penkerių metų.

„Matau problemą su natūralizacija. Šis apribojimas dėl šeimos susijungimo taikomas tik tiems, kuriems suteikta papildoma apsauga, kol jie dar neturi Vokietijos pilietybės. Nors federalinės vyriausybės reforma panaikino pagreitintą natūralizaciją po trejų metų, standartinė natūralizacija po penkerių metų – netgi tiems, kurie atvyko kaip pabėgėliai – išlieka“, – sakė jis.

Užsieniečiai Vokietijoje gali gauti pilietybę po penkerių metų, jei įrodo, kad gyvena šalyje legaliai ir yra ekonomiškai nepriklausomi, neturi teistumo ir pakankamai moka vokiečių kalbą. Tačiau taip pat yra daug pranešimų apie sukčiavimą vokiečių kalbos egzaminuose.

Daugelis šių naujų piliečių yra vyrai, kurie norės atsivežti savo šeimas į Vokietiją.

„Būtina apsvarstyti, kokias pasekmes tai turės ateityje. Šių (maždaug) milijono žmonių tarpe vyrai yra labai gausiai atstovaujami. Jie daugiausia ieškos santuokos partnerių savo kilmės šalyje. Tai labai tikėtina, nes santuokos šiose šalyse paprastai sudaromos tarp artimų giminaičių. Santuoka šiose visuomenėse taip pat yra ekonominis sandoris tarp šeimų, o bilietas į Europą yra svarbi mainų priemonė“, – sakė Koopmans.

Tada jis paminėjo ankstesnių imigrantų populiacijų spartų augimą, kurie pasinaudojo šeimos susijungimu, kad jų skaičius išaugtų milijonais. Turkai yra geras pavyzdys, kurių skaičius Vokietijoje dabar viršija 6 milijonus. Jie taip pat lieka labai prastai integruoti, ir iš tiesų, neseniai Berlyne vykęs gaujų karas, kuris prisidėjo prie rekordiškai didelio šaudymų skaičiaus sostinėje šiais metais, didžiąja dalimi yra susijęs su turkų mafijos gaujų nesutarimais.

„Pakanka pažvelgti į praeitį: kiek per laiką išaugo iš Turkijos ar Maroko atvykusių gastarbeiterių skaičius dėl šeimų susijungimo ir gimstamumo? Nuo 1973 m., kai buvo nutrauktas jų įdarbinimas, iki šiandien šios grupės skaičius išaugo šešis ar septynis kartus. Jei manysime, kad tas pats pasakytina ir apie sirus – o nėra priežasties manyti kitaip – tai po 50 metų Vokietijoje gyvens septyni milijonai sirų arba Sirijos kilmės piliečių. Ir aš kalbu tik apie sirus, bet tas pats pasakytina ir apie žmones iš Afganistano, Irako, Somalio ir pan.“, – pridūrė tyrėjas.

Koopmans tvirtina, kad po 10 metų žmonėms turėtų būti leista pasilikti Vokietijoje, bet penkeri metai yra per trumpas laikas.

„Jei po 10 metų situacija bus tokia pati, kažkuriuo momentu reikės pasakyti: gerai, žmonės čia yra jau taip ilgai, kad turime jiems pasiūlyti ilgalaikę perspektyvą“, – sako Koopmans. „Bet manau, kad tai daryti po vos penkerių metų yra neteisinga.“

Tačiau Koopmansas daro skirtumą tarp imigrantų.

„Šios problemos, susijusios tiek su integracija į darbo rinką, tiek su aukštu nusikalstamumo lygiu, turi įtakos labai konkrečioms imigrantų grupėms. Jos yra pasekmė to, kad mes neturime tikrai kontroliuojamos migracijos. Ne visi imigrantai yra žymiai per daug atstovaujami nusikalstamumo statistikoje. Daugelis migrantų Vokietijoje yra atvykę iš kitų ES valstybių narių. Jie nėra žymiai per daug atstovaujami nusikalstamumo statistikoje. Kalbant apie dalyvavimą darbo rinkoje, migrantai iš kitų valstybių narių yra netgi geresnėje padėtyje“, – sakė jis.

Tačiau, atsižvelgiant į demografines tendencijas, bet koks natūralizacijos skaičius gali kelti rimtą demografinę krizę Vokietijos gyventojams ateityje dėl didelio žmonių, atvykusių per pastaruosius kelis dešimtmečius, skaičiaus.

Pažymėtina, kad, remiantis nauja „YouGov“ apklausa, dauguma vokiečių dabar palaiko imigracijos moratoriumą. Apklausa rodo, kaip smarkiai vokiečiai per pastaruosius 10 metų pasisuko prieš masinę imigraciją.

Be to, siriečiai, palyginti su vokiečiais, turi itin aukštą nusikalstamumo lygį – per pastaruosius devynerius metus jie padarė 135 000 nusikaltimų prieš vokiečius.

Šaltinis: https://rmx.news/article/demographic-time-bomb-7-million-syrians-could-arrive-in-germany-within-50-years-due-to-family-reunification-says-dutchmigration-researcher/

Veža trečio pasaulio gyventojus į Lietuvą ir čia juos moko pažeidinėti viešąją tvarką

Lietuvos verslininkai skundžiasi, kad jiems trūksta darbuotojų. Aš susidūriau su šokiruojančiu faktu, kuomet greta mūsų namo du trečiojo pasaulio gyventojai, vadovaujami vietinio "gudručio", užsiiminėjo neteisėtu pramoninio masto šiukšlinimu, t.y. vilniečių apvaginėjimu.

Vilniaus šiukšlių surinkimą administruojančiai įmonei "Vasa" išsiunčiau tokį laišką:

Laba diena,

Gruodžio 27 d. apie 14 val. prie atliekų konteinerių, esančių greta P.Vileišio 15 namo, sustojo krovininis mikroautobusas FIAT NLG 865 su užrašu "CITYBEE", iš jo išlipo du tamsaus gymio trečiojo pasaulio gyventojai (galimai pakistaniečiai ar indai ir pan.), ir ėmė dėžes krauti prie konteinerių ir pilti jų turinį į šiukšliadėžes. 

Apsirengiau ir nuėjau sudrausti bei filmuoti pažeidėjus. Mikroautobusas jau buvo nuvežtas kelis metrus. Krovimo metu jis stovėjo visai greta konteinerių, su įjungtais avariniais signalais.

Dėžių į konteinerius buvo iškrauta tiek daug, kad tuščios dėžės netilpo, nors maišai tą dieną iš ryto buvo ištuštinti.

Pridedu pramoninio masto šiukšlintojų video.

Pagarbiai, Algimantas Lebionka

https://youtu.be/GiBWGAU71k4  

Epilogas

Mūsų namo gyventojai, dauguma kurių yra pensininkai, moka už nuolatos brangstantį buitinių šiukšlių išvežimą. Tuo pat metu per savo langus mes matome šokiruojančius vaizdus, kuomet gamybinės įmonės utilizuoja savo atliekas mūsų sąskaita. Tai vagystė. 

Mano aprašytas atvejis dar bjauresnis. Iš užsienio atvežti darbuotojai mūsiškių sukčių mokomi ne dirbti, bet vogti iš Lietuvos piliečių. Mano nuomone tokios įmonės turėtų būti atskiriamos nuo atvežtinių darbuotojų, baudžiamos.

Breitbart: Didysis pakeitimas: juodaodžio Prancūzijos įstatymo leidėjo užslėptas pasigyrimas apie vietinės populiacijos išstūmimą

 

Afrikos kilmės Prancūzijos įstatymų leidėjas sukėlė pasipiktinimą, nes, atrodo, pasveikino vadinamąjį „didįjį pakeitimą“ – vietos gyventojų pakeitimą užsieniečiais.

Carlos Martens Bilongo, kraštutinės kairės partijos „La France Insoumise“ (Prancūzija maištoje/LFI) narys, pasirodęs podkaste „African Bookstore“, pasigyrė, kad mažumos išstumia vietinius prancūzus, pranešė „Le Journal du Dimanche“.

Nenurodydamas konkrečių grupių, apie kurias kalbėjo, Val-d'Oise parlamento narys, gimęs Prancūzijoje Kongo (DRK) ir Angolos tėvų šeimoje, ragino žmones „parodyti jiems, kad mes esame gausesni ir protingesni“.

„Jei turime daugiau vaikų nei jie, tai jų bėda. Jei jie norėjo turėti vaikų, turėjo tiesiog mylėti vienas kitą, mylėtis ir turėti vaikų. Mums pavyko juos turėti. Mūsų motinos sugebėjo mus tinkamai užauginti“, – tęsė Bilongo.

Nors LFI įstatymų leidėjas, atrodo, stengėsi, kad jo komentarai būtų pakankamai nekonkretūs, vienas iš interviu vedėjų netgi pažymėjo, kad jo komentarai, atrodo, patvirtina prancūzų filosofo Renaud Camus sugalvotą „Didžiojo pakeitimo“ koncepciją, kuri teigia, kad pasaulio elitas savo gyventojus laiko pakeičiamais ekonominiais vienetais, o ne žmonėmis, turinčiais teisę išsaugoti savo kultūrą savo tėvynėje.

Nors Vakarų tradiciniai žiniasklaidos kanalai ir įsitvirtinę politikai bandė šią nuomonę pateikti kaip „kraštutinės dešinės konspiracijos teoriją“, neseniai atliktas nacionalinis tyrimas parodė, kad pusė Prancūzijos gyventojų tiki, kad Didysis pakeitimas yra realus ir kad elitas aktyviai bando juos pakeisti jų pačių šalyje.

Nors pastaraisiais dešimtmečiais Prancūzijoje vykusios masinės migracijos sukėlė didelį socialinės sanglaudos destabilizavimą, šalyje dažnai vyksta teroro išpuoliai ir rasiniai neramumai, kraštutinės kairės LFI lyderis Jean-Luc Mélenchon anksčiau bandė už šiuos neramumus kaltinti vietinius prancūzus, kurie priešinasi pokyčiams.

„Kai aš gimiau, vienas iš dešimties prancūzų turėjo užsienietį senelį, dabar tai vienas iš keturių. Todėl tie, kurie save vadina vietiniais prancūzais, kelia rimtą problemą visuomenės sanglaudai“, – praėjusiais metais sakė buvęs prezidento kandidatas.

Kadangi daugelis darbininkų klasės rinkėjų, ypač kaimo vietovėse, atkakliai atmeta jo multikultūrinį socializmą, Mélenchon aktyviai siekia, kad jo kairioji partija įtiktų etninių mažumų rinkėjų blokams, daugiausia islamo kilmės. Dėl to LFI buvo apkaltinta bendradarbiavimu su radikaliomis islamistų grupėmis, ypač Musulmonų brolija.

Reaguodamas į LFI nario Bilongo komentarus, senatorius Stéphane Ravier sakė, kad ketina pateikti skundą prokuratūrai. „Reconquest“ politikas sakė: „Prancūzijoje vis dar leidžiamas tik baltųjų rasizmas; teisingumo sistema turi imtis griežtų priemonių, kad juos apsaugotų.“

https://www.breitbart.com/europe/2025/12/29/great-replacement-black-french-mp-appears-to-boast-about-outbreeding-native-population/

Berliner Zeitung: Dešinieji ekstremistai Ukrainoje: kaip karas stiprina radikalus, o Europa ignoruoja problemą

Karas dešiniąsias ekstremistų grupes Ukrainoje išstūmė į politinį centrą. Dėl Vakarų tiekiamų ginklų jos gali tapti grėsme Europos saugumui.

Karas Ukrainos dešiniosioms ekstremistinėms jėgoms atnešė auksinį amžių. Didelis personalo trūkumas, ypač ketvirtus karo metus, iškėlė kraštutinių dešiniųjų grupuotes į kovos su Rusija frontą. Anksčiau buvę politinės periferijos atstovai, įsitvirtinę futbolo chuliganizmo, subkultūrinėse jaunimo aplinkose ir pusiau nusikalstamose tinkluose, jie tapo nacionaliniais didvyriais ir „Europos gynėjais“.

Pateisinant karine būtinybe, jiems buvo suteiktos plačios laisvės: galimybė kurti savo kovinius dalinius, prieiga prie modernių NATO ginklų sistemų ir mokymas Vakarų karinėse bazėse. Asmenys, kurie anksčiau buvo laikomi nepriimtinais, šiandien yra kviečiami kaip pranešėjai į prestižines Vakarų universitetus ir mąstymo laboratorijas.

Ši raida nevyko savaime. Ji tapo įmanoma dėl sistemingo gražinimo, kurį vykdė politikai, žurnalistai, intelektualai ir aktyvistai, pasirengę nutylėti nepatogius faktus. Vienas iš pavyzdžių yra nacių ir neapykantos simbolių naudojimas Ukrainos karinėse dalyse. Nors tiek Ukraina, tiek Vokietija oficialiai baudžia už nacių simboliką, 3-iosios šturmo brigados padalinys, įkurtas Azovo veteranų, perėmė modifikuotą versiją žinomo SS specialiojo padalinio Dirlewanger ženklo. SS runos, imperijos erelis ir keltų kryžiai taip pat yra labai populiarūs Ukrainos kariuomenėje.

Ar Europa yra bendrai atsakinga?

Dar labiau nei simbolika nerimą kelia Ukrainos įsitvirtinusios kraštutinės dešinės ideologija. Ji yra įsišaknijusi OUN ir UPA – organizacijų, kurios buvo įsitraukusios į holokaustą, etninį valymą Lenkijoje Antrojo pasaulinio karo metu ir politinį terorą – garbinime. Azovo regiono jaunimo centruose, pavyzdžiui, „Centuria“, Stepanas Bandera ir Romanas Šuchvičius garbinami kaip moraliniai ir politiniai pavyzdžiai.

Azovo judėjimas, geriausiai organizuota ir įtakingiausia kraštutinė dešinioji jėga šalyje, atvirai propaguoja autoritarinį pasaulėžiūrą. Vadovo kultas ir smurto garbinimas, demokratijos atmetimas, rasinis ir etninis nacionalizmas, antisemitizmas, antiislamizmas ir homofobija. Jų ideologai atvirai reiškia panieką Europai, kurią jie vaizduoja kaip dekadencišką, silpną ir degeneravusią – pernelyg tolerantišką, pernelyg hedonistišką ir pernelyg susitelkusią į žmogaus teises. Migracija laikoma civilizacijos savižudybe, vedančia prie „Europos islamizacijos“ ir „baltosios rasės išnykimo“. Europos vyrai yra išjuokiami kaip išlepinti, bailūs ir nesugebantys ginti tautos, tėvynės ir šeimos.

Europa vis labiau atrodo ne kaip sąjungininkė, o kaip morališkai bankrutavusi ir nepatikima partnerė. Kraštutiniai dešinieji kaltina Europos vyriausybes išdavyste. Jų nuomone, europiečiai nesuvokia Rusijos grėsmės, laikosi kompromisų su Kremliumi ir sabotuoja Ukrainą vėluodami tiekti ginklus, skirdami nepakankamą finansavimą ir taikydami neveiksmingas sankcijas.

Kiekvienas taikos susitarimas kelia pavojų, kad Ukrainos kraštutinė dešinė jį vertins ne kaip kompromisą, o kaip pralaimėjimą. O pralaimėjimai reikalauja kaltininkų. Karo kurstomas pyktis gali lengvai nukreiptis prieš Europą. Todėl Europos elitas turėtų susitaikyti su nemalonia realybe: kaip išvengti tapti tų jėgų, kurias pats ginklavai, mokai, įteisino ir finansavai, taikiniu? Istorija pateikia niūrią pamoką. Šiandien šlovinami „laisvės kovotojai“ rytoj gali grįžti kaip „teroristai“.

Marta Havryshko

https://www.berliner-zeitung.de/politik-gesellschaft/geopolitik/ukraine-krieg-extreme-rechte-asow-europa-sicherheitsrisiko-li.10011082

BBC nuotr.

"Responsible Statecraft": Kodėl rusai nesukilo, kad sustabdytų karą Ukrainoje

Po Sovietų Sąjungos žlugimo naujoji Rusija susidūrė su sudėtingu uždaviniu sukurti nacionalinę tapatybę, kuri apimtų radikalias Rusijos praeities prieštaravimas ir skatintų integraciją su Vakarais, tuo pačiu išlaikant Rusijos savitumą.

Karas Ukrainoje smarkiai pakeitė visuomenės požiūrį į šį klausimą ir paskatino didžiąją dalį Rusijos gyventojų susivienyti aplink nacionalines idėjas. Tai prisidėjo prie Rusijos atsparumo karui ir padėjo sužlugdyti Vakarų viltis, kad ekonominis spaudimas ir dideli nuostoliai susilpnins paramą karui ir prezidentui Vladimirui Putinui. Sprendžiant iš iki šiol turimų įrodymų, viltis, kad Vakarai pasieks šiuos tikslus ateityje, yra labai maža.

Pirmasis posovietinis prezidentas Borisas Jelcinas siekė radikaliai atsiriboti nuo komunizmo ir savo valdymą grindė savo šalies – ir savo paties – praeities neigimu, palikdamas Rusijai gilų neigiamos tapatybės jausmą. Vladimiras Putinas, pradėjęs eiti pareigas, pateikė pozityvesnę viziją, orientuotą į integraciją su Vakarais (nors ir Rusijos sąlygomis bei remiantis Rusijos nepriklausomybės išsaugojimu), tačiau ji žlugo dėl nesuderinamų skirtumų tarp Rusijos ir Vakarų.

Nuo tada valstybė stengiasi suformuluoti nuoseklią tapatybės koncepciją, kuri apibrėžtų Rusijos išskirtinumą. Tik Antrasis pasaulinis karas pasirodė esąs potencialus vienytojas, nes dauguma rusų išreiškė pasididžiavimą Rusijos vaidmeniu jame, o vadovybės naratyve jis įgijo beveik religinę pagarbą.

Išskyrus pasididžiavimą „Didžiuoju Tėvynės karu“ (taip Antrasis pasaulinis karas vadinamas Rusijoje), bendra visuomenės reakcija į tapatybės kūrimą ilgą laiką buvo vangia. Kai be jokio įspėjimo Rusijos visuomenei prasidėjo karas Ukrainoje, iš pradžių jis buvo sutiktas su netikėjimu, sumaištimi ir sutrikimu. Dauguma žmonių buvo labiau susirūpinę savo galimybėmis išlaviruoti sudėtingoje situacijoje, nei parama savo šaliai.

Ne daugiau. Beveik ketveri metai karo iš esmės pakeitė Rusiją. Valstybės propagandos skatinami, daugelis paprastų rusų ėmė didžiuotis, kad Rusija išgyveno Vakarų priešiškumą. Šį jausmą stiprino Vakarų panieka rusų tautai ir rusų kultūrai – įžeidimai, kuriuos uoliai cituoja valstybės kontroliuojama Rusijos žiniasklaida. Rusijos visuomenė sunkiai supranta, kaip situaciją galima vertinti iš kitos pusės, ir pripažinti, kad Vakarų susirūpinimas gali būti pagrįstas; pavyzdžiui, Kremliaus bandymai kištis į 2016 m. JAV prezidento rinkimus geriau paaiškina neigiamą Vašingtono požiūrį į Rusiją, o ne anksčiau buvusius kultūrinius prietarus.

Jau kurį laiką patriotizmas atrodo stiprėjantis: naujokų verbavimas vyksta stabiliai, vyrai nori tarnauti (žinoma, už labai didelį atlyginimą), o moterų ir pensininkų judėjimas „Padėk armijai“ nerodo jokių silpnėjimo požymių. Priešintis šiai tendencijai laikoma socialiai nepriimtina ir pavojinga.

Nors būtent Rusija įsiveržė į Ukrainą ir toliau puola buvusią „brolišką tautą“, daugelis Rusijos gyventojų šį karą laiko gynybiniu ir neišvengiamu. Suvokimas apie išorinę grėsmę suvienijo didžiąją dalį tautos, o antivakarietiškumas tapo plačiai paplitęs. Daugelis rusų įsitikinę, kad Vakarai Rusijai nori blogo ir, turėdami progą, sieks jai pakenkti, jei ji nebus pakankamai stipri, kad apsigintų.

Valstybė, kuri turi pareigą ginti, turėtų būti remiama – paradoksalu, bet net ir tada, kai, kaip parodė Kursko įsiveržimas, ji to nepadarė. Civilinių gyventojų, kurie septynis mėnesius buvo įstrigę Ukrainos okupacijos sąlygomis, pasakojimai daugeliui rusų atskleidė karo realybę, o išpuoliai prieš Rusijos teritoriją, dėl kurių, pagal oficialius duomenis, žuvo 621 civilis gyventojas, Europos Rusijoje sukėlė nesaugumo jausmą. Trumpo atėjimas į valdžią pažymėjo atsitraukimą nuo priešiškumo JAV, tačiau vyraujantis požiūris į jo taikos iniciatyvas yra skeptiškas.

Šis naujas nacionalinės tapatybės jausmas yra susijęs ne tik su karu. Jis taip pat kyla iš ekonominio dinamiškumo. Rusijos ekonomika, kuri yra labiausiai sankcionuojama pasaulyje, trejus metus iš eilės patyrė nuolatinį augimą. Nepaisant infliacijos, vyrauja optimistinis požiūris į ateitį. Karas paskatino inovacijas. Valstybiniai ir privatūs gamintojai skatina technologijų pažangą, panašiai kaip Antrojo pasaulinio karo metu, kai buvo sukurti „Katyusha“ raketos ir T-34 tankai. Nors ne visi išradimai yra novatoriški, jų yra daug ir jie plačiai reklamuojami.

Rusijos vystymosi modelis yra dar vienas svarbus tapatybės ramstis. Didelės valstybės prievolės, viešosios investicijos, prieinamos komunalinės paslaugos ir maži mokesčiai yra įprastos normos, kurių tikisi Rusijos piliečiai ir kurios sudaro socialinės sutarties tarp jų ir valstybės sudedamąsias dalis. Jie mano, kad jų kolegos Vakaruose šiuo atžvilgiu yra nepalankioje padėtyje.

Šalis taip pat patiria savotišką kultūrinį renesansą. Nors 2022 m. Vakarų pasaulis atšaukė rusų kultūrą, o visuomenė tai suvokė kaip kolektyvinę bausmę, dabar tai tapo nauja norma. Todėl dėmesys persikėlė į vidaus išteklius ir Rusijos visuomenę. Didžiuosiuose miestuose atidaryta daug naujų teatrų, pastatyta naujų pjesių, surengta muzikos koncertų, atidaryta meno galerijų ir kultūros centrų, kurie tenkina augančią paklausą šioms paslaugoms. Jau per COVID-19 pandemiją rusai atrado savo šalį keliaudami, o tai lėmė vidaus turizmo augimą, įskaitant anksčiau neprieinamus regionus, pvz., Dagestaną ir Čečėniją.

Karo pradžioje apie 170 kultūros veikėjų protestuodami pabėgo iš Rusijos, tarp jų – 76-erių metų rusų diva Alla Pugacheva ir aktorė Chulpan Khamatova, kuri vaidino tarptautiniu mastu pripažintame filme „Sudie, Lenine!“ ir rusų televizijos seriale „Zuleikha atveria akis“. Iš visų emigrantų šios dvi moterys, ko gero, sulaukė didžiausio pripažinimo kaip rusų populiariosios kultūros ikonos. Pugacheva, gyvenanti Izraelyje, Kipre ir Latvijoje, dėl savo ekstravagantiškos asmenybės vis dar domina vyresniosios kartos rusus, tačiau kaip atlikėja ji prarado populiarumą. Ironiška, kad jos buvęs vyras Philipp Kirkorov, kuris liko Rusijoje, tapo šalies populiariausiu pramogų pasaulio atstovu. Khamatova koncertuoja teatre Rygoje, Latvijoje, o vienintelis žinomas jos vaidmuo kine yra filme apie imigraciją. Iki šiol vienintelis kultūros veikėjas, kuriam pavyko pasiekti sėkmingą karjerą Vakarų šalyse, yra režisierius Kirill Serebrennikov, o kiti turi auditoriją daugiausia tarp rusų emigrantų.

Iš pradžių žinomų asmenybių išvykimas sutrikdė išsilavinusius rusus, bet taip pat sudarė erdvę kitiems, pavyzdžiui, „Šamanui“ (Jaroslavui Dronovui), patriotinės popmuzikos princui, arba Jurui Borisovui, pagrindiniam personažui Oskaro apdovanojimus pelniusiame filme „Anora“, kuris sulaukia pasiūlymų iš žymių tarptautinių režisierių. Palaipsniui rusų asmenybių užsienyje, susidūrusių su svetimu kultūriniu kontekstu ir neturinčių masinės auditorijos ar stabilaus finansavimo, padėtis pradėjo kelti pašaipą jų tėvynėje. Manoma, kad jei išvykę rusai tikėjo, kad jų antikarinė pozicija bus atlyginta nauja karjera Vakarų šalyse, jie klydo.

Pabrėžimas rusų kultūros tapo ryškesnis, ir ne tik dėl karo. Rusija, atmetusi „woke“ ideologiją, kai ji atsirado pasaulinėje arenoje, pristatė save kaip „tikrąją“ arba tradicinę XX a. Europą. Tai patinka netgi daugeliui liberalių rusų, kurie siekė prisijungti prie praeities Vakarų civilizacijos, bet ne prie to, kuo ji tapo šiandien. Netgi tarp rusų, kurie stipriai priešinosi karui, yra pasitenkinimo jausmas, kad Rusija nebeturi kultūriškai nusileisti Vakarams.

Todėl šiandieninė Rusija yra kitokia šalis nei ta, kuri įstojo į karą, su didesniu socialinės sanglaudos jausmu ir pasitikėjimu savo, kaip tautos, gyvybingumu. Ilgalaikėje perspektyvoje tai gali lemti gilius Rusijos tapatybės pokyčius. Bent jau trumpalaikėje perspektyvoje tai palaikys visuomenės norą tęsti karą.

Anna Matveeva

Dr. Anna Matveeva yra vyresnioji kviestinė mokslo darbuotoja King's College London, Rusijos institute, ir knygos „Through Times of Trouble: Conflict in Southeastern Ukraine Explained from Within“ (Lexington Books, 2018) autorė. Ji specializuojasi taikos ir konfliktų klausimais, anksčiau dirbo Jungtinių Tautų vystymo programoje.

https://responsiblestatecraft.org/russian-identity/

Nuo krikščioniškos iki musulmoniškos daugumos: Libano pamokanti istorija Europai

 

Krikščionys buvo dauguma iki 1980-ųjų; šiandien jie sudaro maždaug trečdalį gyventojų ir gyvena vis didėjančio musulmonų daugumos spaudimo sąlygomis.

Krikščionys Libane iš demografinės daugumos tapo mažuma. 

Nuo I a. (kai krikščionybę įvedė tokios asmenybės kaip šv. Petras ir šv. Paulius) iki XX a. vidurio Libane dauguma gyventojų buvo krikščionys. Libano kalnai, kurie tebėra krikščioniškasis šalies centras, dažnai minimi Biblijoje.

Libanas buvo užkariautas arabų islamo Rashidun kalifato 636 m. po krikščioniškosios Bizantijos (Rytų Romos) imperijos pralaimėjimo Yarmouk mūšyje. Vėliau Osmanų imperija okupavo Libano kalnus nuo jų užkariavimo 1516 m. iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos 1918 m. Libanas tapo nepriklausomas nuo Prancūzijos 1943 m.

Maronitai yra didžiausia krikščionių konfesija Libane, istoriniu požiūriu susitelkusi Libano kalnuose. Jie žinomi dėl savo unikalios Rytų katalikų bažnyčios (kuri tebėra bendrystėje su Roma) ir sirų kalbos naudojimo liturgijoje, nors šiandien jie daugiausia kalba libaniečių arabų kalba. Maronitai suvaidino svarbų vaidmenį kuriant šiuolaikinį Libaną. Šiandien jie išlaiko savitas kultūrines ir religines tradicijas, kurių šaknys siekia IV a. šv. Maroną.

Graikų ortodoksų bendruomenė yra antra pagal dydį krikščionių grupė. Kitos istorinės krikščionių bendruomenės yra katalikai (chaldėjai, graikai, lotynai, armėnai ir siriai), rytų ortodoksai (armėnų apaštališkieji, siriai ir koptų) ir Asirijos Rytų Bažnyčia.

Iki 1980-ųjų krikščionys vis dar sudarė demografinę daugumą šalyje. Šiandien kadaise klestėjusi krikščionių bendruomenė sumažėjo iki maždaug trečdalio.  

Libano atvejis yra įspėjimas Europai, kuri, atrodo, sparčiai islamizuojasi dėl masinės migracijos ir mažėjančio gimstamumo Europoje. 

Henry Zakaria, Libano aktyvistas, kuris pasisako už krikščionišką tautą Libano kalnuose, portalui europeanconservative.com sakė:

Pagrindinės priežastys, dėl kurių mažėja krikščionių skaičius Libane, yra [1975–1990 m.] pilietinis karas, emigracija ir suvereniteto praradimas. Krikščionys išvyko po dešimtmečių nestabilumo, ekonominio žlugimo ir islamo jėgų okupacijos. Dabartinė politinė sistema skatina demografinę nelygybę ir daro krikščionių gyvenimą nepakeliamą. Tai galima pakeisti tik atkuriant autonomiją ir savivaldą Libano kalnuose.

Demografiniai pokyčiai, kuriais musulmonai tapo dauguma, paspartėjo po arabų karo prieš mus. Krikščionių emigracija smarkiai išaugo, o šiitų ir sunitų šeimos demografiškai išsiplėtė ir persikėlė į vietoves, kurios anksčiau buvo krikščioniškos. Šis pokytis nebuvo natūralus augimas, tai buvo pakeitimas, įvykdytas invazijos, okupacijos, etninio valymo ir politinių manipuliacijų būdu.

Zakaria taip pat atkreipė dėmesį į Sirijos ir Palestinos invazijų į Libaną pasekmes:

Palestinos teroristų grupuotės įsiveržė į Libaną po 1948 m. karo Izraelyje ir vėl 1970-aisiais, paverstų savo stovyklas terorizmo zonomis. Sirija įsiveržė 1976 m. taikydama taikos palaikymo pretekstą ir liko 30 metų. Abiejų bangų pasekmės buvo Libano stabilumo ir krikščioniškos tapatybės sunaikinimas.

„Hezbollah“ išaugo 1980-aisiais, finansuojama Irano ir saugoma Sirijos. Kai po karo krikščioniškos pajėgos nusiginklavo, „Hezbollah“ išlaikė savo ginklus, prisidengdama „pasipriešinimu“. Laikui bėgant ji užgrobė valstybę, kariuomenę ir visas svarbiausias institucijas. Dabar ji yra tikroji Libano Respublikos valdovė, kuri faktiškai tapo Irano Islamo Respublikos tęsinys.

1982 m. įkurta Irano remiama „Hezbollah“ išlaiko tvirtą įtaką Libane per savo šiitų rėmėjus ir vyriausybę, įskaitant parlamentą. Kaip pažymi žurnalistas ir rašytojas Danielis Greenfieldas:

Krikščionių politikai gali oficialiai užimti aukštas ir, kai kuriais atvejais, rezervuotas pareigas Libano vyriausybėje, tačiau dažnai jie yra tik islamo teroristinių grupuočių priedanga ir marionetės. 

Šiitų islamo perėmimas Irano, islamo teroristinių grupuočių augimas regione ir regioninio šiitų džihadizmo plitimas iš Teherano iš esmės pavertė Libaną iš krikščioniškos šalies islamo marionetiniu režimu.

Per daugelį metų Libano krikščionys susidūrė su daugybe išpuolių, nes šalis vis labiau kontroliuojama „Hezbollah“, kuri savo galią įgyvendina naudodama smurtą ir bauginimus.  

Pasak žmogaus teisių organizacijos „Open Doors“, pagrindinės Libano krikščionių baimės atspindi krikščionių bendruomenių demografinį mažėjimą ir su tuo susijusią baimę, kad gali tapti vis sunkiau išlaikyti ilgalaikį demografinį lygį ir politinę įtaką. Ši baimė yra ypač aktuali, atsižvelgiant į augančią šiitų bendruomenių galią ir, ypač, „Hezbollah“ įtaką. 

Krikščionys Libane susiduria su didžiausia religine priešiškumu daugiausia islamo tikėjimo regionuose, pavyzdžiui, Tripolyje, Bekaa slėnyje (ypač ten, kur yra Sirijos pabėgėlių stovyklos), Pietų Beirute (pavyzdžiui, šiitų priemiestyje El Dahye), Palestinos pabėgėlių stovyklose (netoli Tripolio ir Beiruto) ir „Hezbollah“ kontroliuojamuose regionuose į pietus ir rytus nuo Bekaa slėnio.

Dėl to krikščionių bendruomenės tradiciškai krikščioniškose vietovėse vis labiau jaučia politinį spaudimą. Be šiitų „Hezbollah“, yra ir sunitų bendruomenė, kurios daugelis narių yra radikalai, ypač vietovėse, kuriose „Islamo valstybė“ (ISIS) tebėra populiari. Praeityje taip pat buvo musulmonų savižudžių išpuolių prieš krikščionis. Pavyzdžiui, 2016 m. birželio mėn. aštuoni savižudžių sprogdintojai surengė dvi atakų bangas prieš krikščionišką Al Qaa miestą šiaurės rytų Libane, per kurias žuvo mažiausiai penki žmonės.

Pastaraisiais metais krikščionių bendruomenės ir šventosios vietos vis dažniau tampa agresijos, pavyzdžiui, plėšimų, vagysčių ir išžaginimų, taikiniu. Tai daugiausia vyksta daugiausia krikščionių apgyvendintose vietovėse, kurios ribojasi su daugiausia sunitų ir šiitų apgyvendintomis vietovėmis. Nusikaltėliai dažniausiai yra šiitų gaujos arba Libane gyvenantys ir dirbantys siriečiai. Taip pat įtariama, kad į tai įtraukti kai kurie palestiniečiai iš netoliese esančių pabėgėlių stovyklų. Šiose vietovėse krikščionės moterys gali būti musulmonų vyrų priekabiaujamos dėl to, kad nešioja neislamiškus drabužius. Islamo priespauda daugiausia paliečia iš islamo į krikščionybę atsivertusius žmones, ypač daugiausia musulmonų gyvenamose vietovėse. Krikščionys, kilę iš musulmonų šeimų, paprastai neatskleidžia savo tikėjimo ir dažnai toliau laikosi islamo aprangos kodekso. 

Be to, musulmonai sugadino keletą bažnyčių ir krikščionių nuosavybės objektų Libane. Pavyzdžiui, 2024 m. sausio mėn. grupė musulmonų apiplėšė ir suniokojo mažiausiai dešimt bažnyčių Beirute ir Libano kalnuose.

Pasak „Open Doors“, bažnyčios musulmonų vietovėse dažnai nusprendžia nerodyti religinių simbolių ir ikonografijos, kad nesukeltų priešiškumo iš musulmonų bendruomenių, kuriose jos yra įsikūrusios. 2021 m. susirėmimai tarp šiitų ir krikščionių kaimų pietų Libane, kuriuos kontroliuoja „Hezbollah“, paliko šešis sužeistuosius. Susirėmimų metu krikščionių religiniai simboliai buvo užpulti ginkluotų šiitų. 

Pastaraisiais metais musulmonai sugadino ar sunaikino įvairius kitus krikščioniškus simbolius ar šventoves viešose vietose. 2019 m. gruodžio mėn. ir 2020 m. gruodžio mėn. Kalėdų eglutės buvo sudegintos Dinniyeh, musulmonų mieste šiaurės Libane. Taip pat Tripolyje Kalėdų eglutės buvo sudegintos 2019 m. gruodžio mėn. ir 2023 m. gruodžio mėn. 2024 m. lapkričio mėn. Faraya buvo suniokotas prakartėlės eksponatas – buvo pašalinta kūdikio Jėzaus figūra, o šalia jos padėtas pistoletas.

„Open Doors“ pažymi, kad Libano bažnyčioms ir krikščioniškoms organizacijoms gali būti pavojinga pasisakyti prieš diskriminaciją ir priespaudą. Kritika tam tikrų grupių, pvz., „Hezbollah“, atžvilgiu gali sukelti grasinimus, šmeižto kampanijas ar kitas rimtas pasekmes. 

Zakaria sakė europeanconservative.com:

Libanas yra faktiškai padalytas. Krikščionys gyvena daugiausia Libano kalnuose ir šiaurėje, o musulmonai dominuoja pietuose ir Bekaa slėnyje. Kasdieniniai santykiai daugiausia yra civilizuoti, tačiau pasitikėjimas yra silpnas, o sambūvis yra labiau geografinis nei socialinis.

Dauguma krikščionių laiko „Hezbollah“ okupacinę jėgą, sunaikinusią Libano suverenitetą. Keletas politikų bendradarbiauja su ja iš baimės ar asmeninių interesų, tačiau paprasti žmonės jaučia gilų nepasitenkinimą.

Kaip sprendimą Zakaria siūlo sukurti maronitų valstybę Libano kalnuose:

Mūsų vizija – atkurti Libano kalnus kaip maronitų, kitų krikščionių ir druzų tėvynę, suverenią valstybę, grindžiamą taika, kultūros atgimimu ir Vakarų bei Viduržemio jūros regiono aljansais. Libano krikščionims reikia vienybės, stipraus diasporos tinklo ir drąsos atkurti naują valdymo modelį.

Žurnalistas ir rašytojas Danielis Greenfieldas taip pat pažymi:

Islamo galios augimas reiškia, kad krikščionių ir žydų tautų likimai Vakarų pasaulyje ir Artimuosiuose Rytuose yra tarpusavyje susiję. 19 amžiaus Libano istorija yra priverstinis priminimas, kad krikščionių ir žydų teisės bet kurioje musulmonų pasaulio vietoje priklauso nuo Vakarų valstybių politinės ir karinės tvirtybės. Idealiu atveju, tos valstybės galėtų turėti 19 amžiaus valstybių drąsą įsikišti ir padaryti Libaną krikščionišku.

Tačiau nesant tokio noro tiesiogiai įsikišti ir grąžinti kolonijinę musulmonų gyventojų bendruomenę į jos pirmines teritorijas, dviejų valstybių sprendimas galėtų išsaugoti krikščionišką Libaną, kuris priešingu atveju greičiausiai išnyktų per vieną kartą. Tyla tai padarys.

Ar musulmonų daugumos Libanas yra ateitis, kuri laukia Vakarų Europos? Vakarai turėtų užkirsti kelią šiam katastrofiniam rezultatui, pertvarkydami savo imigracijos politiką ir tuo pačiu metu remdami Libano krikščionis, padėdami jiems sukurti dviejų valstybių sprendimą Libane arba federalinę sistemą, kuri padės išsaugoti krikščionių buvimą ten. 

Autorius: Uzay Bulut

Uzay Bulut yra Turkijoje gimusi žurnalistė, anksčiau dirbusi Ankaroje. Ji daugiausia domisi Turkija, politiniu islamu ir Artimųjų Rytų, Europos bei Azijos istorija.

Nuotraukoje: 2025 m. lapkričio 12 d. piligrimai dalyvauja mišiose Maronitų vienuolyne Šv. Marono, kuriame yra Šv. Charbelio šventovė, kalnų kaimelyje Annaya. JOSEPH EID / AFP

https://europeanconservative.com/articles/analysis/from-christian-to-majority-muslim-lebanons-cautionary-tale-for-europe/