Prieglobsčio siekianti migracija, šeimų susijungimas ir aukštas gimstamumo lygis lemia, kad islamo pasekėjų dalis Vakarų Europoje vis labiau auga. Be remigracijos politikos vietiniai gyventojai taps mažuma. Ar tuomet islamas perims valdžią? Arba gali kilti pilietinio karo pobūdžio konfliktai. Šioje analizėje islamizacija nagrinėjama demografinių pokyčių kontekste.
Musulmonų imigrantų gimstamumo rodikliai yra žymiai aukštesni nei mažėjančios Europos vietinės gyventojų dalies. Kartu su tolesne imigracija iš islamo šalių per ateinančius dešimtmečius daugumoje Europos šalių musulmonų gyventojų dalis toliau didės.
Maždaug po 10–20 metų, priklausomai nuo tolesnės imigracijos masto ir konkrečios šalies, šie pokyčiai bus pažengę taip toli, kad juos atšaukti bus beveik neįmanoma. Tuomet jaunosios kartos musulmonai sudarys daugumą.
Europa tuomet palaipsniui taptų musulmonų kultūrinės erdvės dalimi. Kuo vėliau bus pradėtas tendencijos pasikeitimas, pasireiškiantis remigracija, tuo sunkiau ir konfliktingiau tai vyks.
Demografinės problemos?
Vokietijoje ir Austrijoje tik kelios vietinės gyventojų grupės susilaukia palyginti daug vaikų: kelios labai konservatyvios aukštesniosios klasės šeimos, kurioms vaikų priežiūra (auklės ir pan.) nekelia problemų, bei kelios labai krikščioniškos ir (arba) kaimo šeimos, kurios statistiniu požiūriu neturi didelės reikšmės. Be to, yra kai kurios vietinės socialiai nuskriaustos žemesniosios klasės šeimos, kurios nuolat neturi darbo, nesugeba susitvarkyti su savo gyvenimu ir kontracepcija.
Didžioji dauguma dirbančiųjų susilaukia nedaug vaikų: kadangi daugeliu atvejų vieno iš tėvų pajamų nebeužtenka tinkamai aprūpinti šeimą, (kelių) vaikų išlaikymas ir priežiūra tampa sudėtingi – o spaudimas įmonėse vis didėja.
Savaime gyventojų skaičiaus mažėjimas nebūtų neįveikiama problema išsivysčiusiai ekonomikai. Jei darbo jėgos kvalifikacija ir produktyvumas yra pakankamai aukšti, visiškai įmanoma išlaikyti ir mažėjančią, ir senėjančią visuomenę. Japonijos ir Pietų Korėjos kapitalizmas eina šiuo prisitaikymo keliu ir sėkmingai įveikia šiuos pokyčius be jokios imigracijos, o jų gyventojai turi aukščiausią gyvenimo lygį pasaulyje.
Šiuo atžvilgiu automatizavimas, robotika ir dabar jau ir dirbtinis intelektas atlieka esminį vaidmenį. Larry Fink, galingos turto valdymo bendrovės „BlackRock“ vadovas, atvirai pareiškė, kad tos šalys, kurios vykdo ribojančią imigracijos politiką (jis konkrečiai paminėjo Japoniją, Pietų Korėją ir Kiniją), ilgalaikėje perspektyvoje pasieks aukštesnį gyvenimo lygį ir spartesnį produktyvumo augimą. Kadangi šios valstybės beveik neleidžia imigracijos, jos sparčiai plėtoja dirbtinį intelektą ir robotiką (apie tai jau rašėme).
Žvelgiant globaliai, siekiant užtikrinti tvarią planetos apgyvendinamumą, gyventojų skaičiaus mažėjimas taip pat būtų pageidautinas. Europoje ir išsivysčiusiose Azijos šalyse (Japonijoje, Kinijoje, Pietų Korėjoje) jis jau vyksta. Šiaurės ir Pietų Amerikoje bei Indijoje augimas yra nuosaikus. Tik mažiausiai išsivysčiusios pasaulio regionai, būtent Afrika ir islamo pasaulis, vis dar patiria masinį gyventojų skaičiaus augimą.
Skirtingai nei Japonija, tradicinės imigracijos šalys – JAV, Kanada ir Australija – ir toliau remia imigraciją, tačiau bent iš dalies siekia užtikrinti, kad šie imigrantai būtų geriau nei vidutiniškai kvalifikuoti ir mokėtų šalies kalbą – anglų.
Vokiškai kalbančiose šalyse taip pat buvo laikotarpių, kai gyventojų skaičius mažėjo ir vyko masinė imigracija: dėl 30-metų karo 1618–1648 m. Vokietijos imperija neteko šešių iš anksčiau turėtų 18 milijonų gyventojų; keletą dešimtmečių vėliau buvo priimta apie 60 000 hugenotų (iš Prancūzijos išvarytų protestantų), kurie daugiausia buvo geriau kvalifikuoti nei vietiniai gyventojai ir netrukus Prūsijoje ėmė vaidinti svarbų vaidmenį.
Dėl nacizmo ir pasaulinio karo Vokietijos imperija neteko 7–8 milijonų gyventojų (nacių aukos, emigrantai, kariai, civiliai karo aukos); dabartinės Vokietijos teritorijoje 1945 m. buvo priimta apie 12 milijonų pabėgėlių iš prarastų rytinių teritorijų (8 milijonai – vėlesnėje Vakarų Vokietijoje, 4 milijonai – vėlesnėje Rytų Vokietijoje), kurie, turėdami tokią pačią kvalifikaciją, kalbą ir kultūrą bei esant ekonominiam pakilimui, greitai integravosi.
Didėjanti musulmonų imigracija
Didžiojoje Britanijoje ir Prancūzijoje musulmonų imigracija vyko daugiausia iš buvusių kolonijų – atitinkamai iš Pakistano ir Šiaurės Afrikos. Vokietija nuo 1955 m. buvo sudariusi darbo jėgos įdarbinimo susitarimus su Italija, Graikija ir kitomis šalimis, o 1960 m. karinio perversmo metu į valdžią atėjusi Turkijos vyriausybė dabar spaudė Vokietiją sudaryti tokį patį susitarimą – kaip socialinės įtampos šalyje išleidimo vožtuvą, nes Turkija susidūrė su gyventojų migracija iš kaimo į miestą, masiniu nedarbu ir kairiųjų socialiniais protestais.
Vokietijos darbo ministerija ne tik turėjo ekonominių abejonių dėl tokio susitarimo su nekvalifikuotais turkų darbininkais tikslingumo, bet ir manė – kaip rašo vokiečių-turkų kilmės rašytoja Necla Kelek – kad kultūrinis ir religinis atotrūkis nėra palankus visuomenės taikai. Tai, kad susitarimas vis dėlto buvo sudarytas 1961 m., lėmė JAV spaudimas, nes po pralaimėjimo Kuboje jos norėjo užkirsti kelią kairiųjų perversmui NATO šalyje – Turkijoje.
Apie 1970 m. maždaug 10 procentų tuometinių maždaug 35 milijonų Turkijos gyventojų visiškai arba iš dalies gyveno iš giminaičių iš Vokietijos siunčiamų pinigų perlaidų. 1973 m. ilgai trukęs ekonomikos pakilimas pagaliau baigėsi, o 1974 m. buvo nutraukti Vokietijos susitarimai su Pietų Europa; dauguma italų, taip pat darbininkai iš Graikijos, Ispanijos ir Portugalijos (kur tuo metu buvo nuverstos karinės diktatūros) grįžo į savo tėvynę.
Tačiau dauguma turkų liko Vokietijoje, nes Turkijos vyriausybė visiškai nesidomėjo savo užsienio valiutos šaltinių sugrįžimu. Iš vieno milijono turkų Vokietijos Federacinėje Respublikoje 1974 m. pusė buvo bedarbiai, tačiau bedarbystė Vokietijos socialinėje valstybėje vis tiek buvo kur kas geresnė nei niūri bedarbio padėtis Turkijoje. Vokietijos ar Austrijos pilietybė arba nuolatinis leidimas gyventi Turkijoje jau seniai laikomi esmine nuotakos kainos ir susitarimų (priverstinių) santuokų dalimi.
Darbo jėgos įdarbinimo sustabdymą buvo galima palyginti lengvai apeiti pasinaudojant šeimos susijungimo teise, ir turkų bei turkų kilmės asmenų skaičius Vokietijoje iki šiol išaugo iki 3–3,5 milijono. Be to, laikui bėgant prisijungė musulmonai iš kitų šalių, o su „2015–2016 m. pabėgėlių banga“ – ypač afganai, siriečiai, irakiečiai, šiaurės afrikiečiai ir kt. Nors 1987 m. Vokietijos Federacinės Respublikos gyventojų surašyme buvo užregistruota dar 1,65 milijono musulmonų, 2000 m. Vokietijos vyriausybė jų skaičių įvertino nuo 2,8 iki 3,2 milijono (t. y. beveik dvigubai per 13 metų). Manoma, kad 2025 m. Vokietijoje jau gyvens 7 milijonai musulmonų.
Demografas Herwig Birg dar 2007 m. skundėsi: „Nėra statistikos apie musulmonus, o žmonės nenori žinoti šių skaičių dėl abejingumo, neatsakingumo ir bailumo prieš ateitį – ir tai pasakytina apie visą politinį spektrą, nuo kairiųjų iki dešiniųjų.“ Kiti vertinimai, skiriantys nuo Islamo konferencijos pateiktų, jau 2017 m., įskaitant visus prieglobsčio prašytojus ir neregistruotus asmenis, numatė, kad Vokietijoje gyvena nuo 8 iki 10 milijonų musulmonų.
Austrijoje 2017 m. pradžioje musulmonų (be turkų – daugiausia arabų, afganų, čečėnų, bosnių) skaičius šalyje buvo įvertintas 700 000; 2001 m. gyventojų surašymo duomenimis jų buvo dar 346 000. Šiuo metu oficialiai manoma, kad jų yra 800 000, tačiau vargu ar tikėtina, kad nuo 2017 m. šis skaičius padidėjo tik 100 000.
Islamizacija Europos šalyse vyksta keliais lygmenimis. Pirma, musulmonų gyventojų dalis dėl didesnio gimstamumo ir imigracijos auga palyginti greitai. Antra, musulmoniškų šalių bendruomenėse stiprėja religingųjų įtaka, o pasaulietinių ir „kultūrinių musulmonų“ (kurie į religiją nežiūri taip rimtai) skaičius mažėja. Remiantis šiais dviem aspektais, trečia, konservatyvios islamo organizacijos ir islamistinės grupuotės savo reikalavimuose tampa vis agresyvesnės.
Skaitmeninė islamizacija
Kalbant apie musulmonų gyventojų skaičiaus augimą Europos šalyse, prognozuoti yra sunku. Daugelyje šalių netgi nėra tikrų tyrimų apie dabartinę jų dalį bendroje gyventojų sudėtyje, o ES ir vyriausybių vadovybė akivaizdžiai siekia pateikti kuo mažesnius skaičius. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje kalbama vos apie 4 milijonus musulmonų, ko niekas rimtai nepriima, o Prancūzijoje – tik apie 6 milijonus (tačiau įvertinimai siekia iki 10 ar net 11 milijonų).
Be to, tolesnė raida priklauso nuo kelių veiksnių: ar musulmonų imigracija vėl pasieks tokius aukščiausius rodiklius kaip 2015 ir 2016 metais, ar tęsis šiek tiek mažesniu mastu (labiausiai tikėtinas variantas), ar bus iš esmės sustabdyta? Kiek šeimų susijungs su imigrantais? Kaip kinta migrantų gimstamumo rodikliai?
Faktas yra tas, kad, pavyzdžiui, imigruotų turkių moterų gimstamumo rodikliai pastaruoju metu antrosios ir trečiosios kartos atstovėms sumažėjo, tačiau vis dar yra žymiai aukštesni nei vietos gyventojų. Pastaraisiais metais vien dėl gimstamumo rodiklių musulmonų skaičius Vokietijoje kasmet padidėdavo gerokai daugiau nei 100 000, ir ši tendencija stiprėja. Ar turkų gimstamumo rodiklių mažėjimas tęsis, ar, atsižvelgiant į sustiprėjusią islamizaciją bendruomenėje ir Recepo Erdogano bei jo bendražygių raginimus gimdyti, ši tendencija pasikeis?
Pastaraisiais metais į šalį atvykusių afganių ir arabų moterų gimstamumo rodiklis siekia 3,3 vaiko, o Austrijoje gimusių moterų – vidutiniškai 1,29 vaiko. Tam tikrų užuominų teikia tokie faktai, kaip antai tai, kad Turkijos gyventojų skaičius (nepaisant emigracijos) nuo 1975 iki 2015 m. padvigubėjo nuo 40 iki 80 milijonų.
Aiškius požymius apie bendrą tendenciją rodo ir duomenys apie vaikus bei paauglius. Vokietijoje pradinukų tarpe musulmonų dalis yra maždaug keturis kartus didesnė nei bendroje gyventojų sudėtyje; vis daugiau Prancūzijos, Belgijos, Nyderlandų, Vokietijos ar net Austrijos rajonų, o kai kuriais atvejais net ištisose miestuose, musulmonai sudaro daugiau nei 50 procentų pradinukų, o tarp naujagimių jų dalis kartais viršija pusę. Jei šią tendenciją ekstrapoliuosime ir susiesime su tolesne musulmonų imigracija, tampa aišku, ką tai reikš po 10, 20 ar 30 metų.
Prognozės
Vural Öger, turkų kilmės turizmo verslininkas (kuris, kaip teigia žiniasklaida, prieš savo koncerno bankrotą paslėpė savo turtą) ir buvęs SPD parlamentaras, dar 2004 m. sakė: „Tai, ką 1529 m. pradėjo Kanuni Sultanas Suleimanas, apgulęs Vieną, mes įgyvendinsime pasitelkdami gyventojus – mūsų stiprius vyrus ir sveikas moteris. 2100 m. Vokietijoje gyvens 35 milijonai turkų. Tuomet vokiečių gyventojų skaičius sieks maždaug 20 milijonų.“
Ši prognozė gali būti šiek tiek perdėta, tačiau tendencija yra aiški. Minėtas demografas Herwigas Birgas taip pat dar 2005 m. apskaičiavo, kad 2050 m. imigrantų populiacija Vokietijoje (t. y. ne tik musulmonai) sudarys apie 19 milijonų žmonių, o etniniai vokiečiai susilpnės iki 49 milijonų. Tai buvo konservatyvus įvertinimas: jau 2025 m., pagal Federalinės statistikos tarnybos duomenis, Vokietijoje 21,8 milijono žmonių turėjo „migracijos kilmę“.
O garsus britų-amerikiečių islamo tyrinėtojas ir politinis patarėjas Bernardas Lewisas dar 2004 m. viename interviu sakė: „Europa taps arabų Vakarų, Magrebo, dalimi. Tai patvirtina migracija ir demografija. Europiečiai vėlai tuokiasi ir neturi vaikų arba jų turi nedaug. Tačiau vyksta intensyvi imigracija: turkai Vokietijoje, arabai Prancūzijoje, pakistaniečiai Anglijoje. Jie tuokiasi anksti ir turi daug vaikų. Remiantis dabartinėmis tendencijomis, Europoje vėliausiai iki 21-ojo amžiaus pabaigos musulmonai sudarys gyventojų daugumą.“
Ögerio, Birgo ir Lewiso prognozės yra gerokai senesnės nei 20 metų. Nepaisant milžiniškų valstybės lėšų, skiriamų migracijos tyrimams, įvairovei ir pan., dabartiniai oficialūs moksliniai tyrimai nepateikia jokių duomenų arba pateikia juos taip, kad jie būtų neaiškūs. Išimtis yra politikos mokslų tyrinėtojas Michaelas Ley, kuris 2017 m. prognozavo, kad, jei demografinė raida išliks tokia pati, musulmonų dalis Austrijoje (ir Vokietijoje) kas dešimt metų padvigubės. Tai reikštų: nuo 10 procentų 2017 m. iki 20 procentų 2027 m., iki 40 procentų 2037 m. ir t. t. Pagal jo prognozę musulmonai Austrijoje (arba Vokietijoje) jau kada nors tarp 2040 ir 2050 m. sudarytų daugumą.
Žinoma, tai nusprendžiama kur kas anksčiau: kai musulmonai šalyje sudaro 30 ar 40 procentų gyventojų, atsižvelgiant į šią dinamiką, reikalas jau išspręstas. Mat šalies islamizacija nėra nuspręsta tik tada, kai musulmonai sudaro visų gyventojų daugumą. Ji baigiasi, vos tik jaunosios kartos musulmonai tampa dauguma (santykiai senelių namuose neturi jokios reikšmės). Ir kaimo regionuose, kur kai kurie žmonės vis dar jaučiasi saugūs, šis procesas vyksta tik šiek tiek lėčiau.
Jei politikoje neįvyks didžiulis posūkis ir kiti esminiai veiksniai iš esmės nepasikeis, Vakarų Europos islamizacija bus užbaigta vėliausiai per 20 metų. Tai tikrai pasakytina apie Austriją, Vokietiją, Nyderlandus, Belgiją, Prancūziją, Didžiąją Britaniją ir Skandinaviją, bet, matyt, taip pat ir apie Šveicariją, Italiją bei Ispaniją.
Be to, iš 145 milijonų Rusijos gyventojų apie 20 milijonų yra musulmonai (daugiausia totoriai ir Kaukazo tautos); jų dalis nuolat didėja, nes jų gimstamumas yra žymiai didesnis nei rusų moterų. Vienintelės Europos šalys, kurių nepalietė kiekybinė islamizacija, yra Vengrija, Slovakija, Čekija, Lenkija ir Baltarusija, taip pat, tikriausiai, Baltijos valstybės ir Rumunija, galbūt dar Kroatija ir Slovėnija.
Kokybinė islamizacija
Be kiekybinės islamizacijos, per pastaruosius 30 metų Europos musulmonų bendruomenėse vis stiprėja konservatyviosios ir religinės jėgos. Įvairių imigracijos ir daugiakultūriškumo šalininkų lūkesčiai, kad šiuolaikinėje vakarietiškoje visuomenėje musulmonai (kaip anksčiau krikščionys) laikui bėgant ir kartų kaitos metu vis labiau pasaulietės, visiškai nepasitvirtino. Priešingai, įvairūs tyrimai skirtingose šalyse ar miestuose rodo, kad jaunesnės musulmonų kartos Europoje yra religingesnės nei jų tėvai.
Tų, kurie save vertina kaip tikinčius arba labai tikinčius, skaičius nuo tūkstantmečio pradžios išaugo nuo maždaug 55 iki maždaug 85 procentų (įvairūs tyrimai šiuo klausimu, priklausomai nuo klausimo formuluotės ir regiono, skiriasi tik nežymiai). Apie trys ketvirtadaliai musulmonų dieviškus įstatymus laiko viršesniais už valstybinius, o gerokai daugiau nei pusė atvirai teikia pirmenybę islamui ir šariatui, o ne demokratijai. Austrijoje 80 procentų 2015–2016 m. pabėgėlių pritaria tam, kad moterys dėvėtų veido šydą arba bent jau skarelę.
Šios konservatyvios ir religingos musulmonų daugumos pasireiškia, pavyzdžiui, Austrijoje, kur apie 70–75 procentai turkų balsuoja už Erdogano islamo partiją. Panašios jėgų santykiai vyrauja tarp imigrantų iš Afganistano, Irako, Sirijos ir Šiaurės Afrikos; dar labiau islamistiški yra čečėnai ir somaliečiai, o šiek tiek modernesni – tik iraniečiai ir bosniai. Jei 1980-aisiais ar 1990-aisiais politiniai pabėgėliai iš Turkijos ar Irano, turintys pasaulietišką ir dažnai kairiųjų pažiūrų savimonę, dar sudarė reikšmingą šių šalių imigrantų dalį, tai per pastaruosius 20 metų atvykusių migrantų tarpe šios grupės sudaro tik nedidelę mažumą.
Minėtos bendros tendencijos konkrečiai reiškė, kad musulmonų bendruomenėse kaimynams buvo daromas vis didesnis spaudimas – eiti į mečetę, kad šeimos moterys dėvėtų skareles, kad moterys išeitų iš darbo vietų, kuriose dirba kartu su vyrais, ir pan. Mokyklose vis dažniau pasitaikydavo, kad jaunuoliai mergaites skirstydavo į „padorias“, dėvinčias skareles, ir „ištvirkėles“, nedėvinčias skarelių.
Nors daugeliu atvejų mergaites dėvėti skarelę verčia tėvai ar broliai, vis pasitaiko atvejų, kai pasaulietiškai mąstantys tėvai iš islamo kultūrinės erdvės turi stebėti, kaip jų vaikai islamizuojami draugų ratų, mečečių ir kaimynystės įtakos. Kaip teigiama Korane (4,89 ir 5,51 suros) ir kaip pamoksluojama daugelyje mečečių, musulmonai raginami kuo mažiau bendrauti su „kuffar“ (= netikinčiaisiais) ir jokiu būdu nesudaryti su jais draugystės; be to, 60 procentų Vokietijoje gyvenančių turkų neturi jokių socialinių ryšių už savo bendruomenės ribų.
Per pastaruosius 15 metų islamo kritikai vis dažniau buvo bauginami ir gąsdinami. Daugelyje mokyklų mokiniai ar net mokytojai beveik nebedrįsta pasakyti nieko skeptiško apie islamą, nes tuoj pat susiduria su agresyviais paaugliais ar tėvais, kurie mano, kad buvo įžeista pranašo „garbė“. Nors į islamo kritiką, kurią organizuoja islamo asociacijos ir remia kairieji bei liberalūs intelektualai, reaguojama verkšlenimu, kaltinimais rasizmu ir agresija, pačioje bendruomenėje plačiai paplitęs žiaurus ir visuotinis neapykanta europiečiams, žydams ir homoseksualams.
Minėta turkų kilmės islamo kritikė Necla Kelek jau 2012 m. rašė šia tema: „Kas išgirsta, kaip grupė musulmonų berniukų ir mergaičių, vyrų ir moterų tarpusavyje kalba apie vokiečių mergaites, vokiečius ar žydus, tam tiesiog užgniaužia žodį dėl to atmetimo ir paniekos, su kuria susiduria.“
Daugelyje šalių jau susiformavo ir paralelinė teisinė sistema, kurioje imamai ir islamo „taikos teisėjai“ teisia pagal šariatą. Daugelyje Anglijos, Prancūzijos ar Vokietijos miestų islamistų paaugliai, pasivadinę šariato policija, klajoja gatvėmis. Prancūzijos priemiesčiuose maršrutiniai autobusai kartais gali važinėti tik su musulmonų vairuotojais, nes priešingu atveju jie būna padegami.
Vis daugiau Europos miestų turi vadinamąsias „no-go“ zonas, kurių net policija negali pasiekti ir kurias de facto kontroliuoja musulmonų gaujos. Nors Briuselio Molenbeeko rajonas tapo tarptautiniu mastu žinomas kaip islamizmo ir teroristų židinys, 2016 m. Prancūzijoje (pagal tuometinio miestų plėtros ministro Patricko Kannerio duomenis) buvo apie 100 tokių Molenbeekų. Fizikas Fewzi Benhabib, kuris iš Alžyro pabėgo į Prancūziją nuo islamistų, 2015 m. savo straipsnyje „Kaip mano miestas tapo islamistinis“ labai įspūdingai aprašė pokyčius Paryžiaus priemiestyje Saint-Denis.
Religinio poslinkio priežastys
Islamas yra ne tik religija, bet ir valdymo ideologija. Ekspansija ir pretenzijos į valdžią yra giliai įsišaknijusios jo mokymuose. Tačiau po 1300 metų, per kuriuos iš esmės sėkmingai buvo pavergtos ir kolonizuotos kitos tautos, XIX ir XX amžiuje teko patirti pralaimėjimus, kuriuos lėmė modernusis Vakarų pasaulis: Šiaurės Afrikos piratų valstybių likvidavimas, Osmanų imperijos žlugimas, musulmoniškų regionų kolonizavimas Europos valstybių.
Tai sukėlė nesaugumo jausmą islamo pasaulyje, įpratusiam viešpatauti. Dėl to regiono politinės jėgos ėmė orientuotis į vakarietiškas koncepcijas. Nuo 1950-ųjų iki 1970-ųjų islamo erdvė vystėsi pasaulietine ir iš dalies socialistine kryptimi.
Gamalas Abdelas Nasseris Egipte, Achmedas Sukarnas Indonezijoje, Mohammedas Mossadeghas Irane, Muamaras al-Kaddafi Libijoje, Baath partijos Sirijoje ir Irake, FLN Alžyre ir PLO Palestinoje buvo buržuaziniai-nacionaliniai pasaulietiniai judėjimai. Paprastai jie buvo autoritariniai, dažnai antisemitiniai ir, be abejo, neatsiejami nuo islamiškų mąstymo modelių, tačiau vis dėlto siekė modernizuoti savo valstybes pagal vakarietišką pavyzdį.
Tačiau tai reiškė ne tik tai, kad moterys tokiuose miestuose kaip Alžyras, Kairas, Damaskas ar Kabulas galėjo vaikščioti su trumpomis sijonais ir kad daugelyje šalių susiformavo stiprus darbininkų judėjimas (ypač Indonezijoje, Irane ir Irake). Tai taip pat reiškė ekonomines priemones, pavyzdžiui, nacionalizaciją, kuriomis buvo siekiama suvaldyti savo ekonomiką ir kurios prieštaravo Vakarų korporacijų interesams.
O kadangi kai kurios iš minėtų politinių jėgų save laikė socialistėmis ir iš dalies orientavosi į Tarybų Sąjungą, JAV ir jų sąjungininkai pradėjo remti konservatyvias jėgas. Irane tai buvo šachas, kuris 1953 m. atėjo į valdžią per CŽV vadovaujamą karinį perversmą. Vėliau, vis dėlto, būtent islamistinės jėgos (pavyzdžiui, Indonezijoje, Afganistane, Persijos įlankos valstybėse ir galiausiai Sirijoje) patyrė naują pakilimą dėl JAV paramos.
Dėl to vis labiau plito ideologinis sugrįžimas prie konservatyvių islamo tradicijų. Vienas iš pagrindinių veiksnių buvo tai, kad nuo 1980-ųjų islamo valstybės, tokios kaip Saudo Arabija ar Kataras (su JAV pagalba), o vėliau – Erdogano vadovaujama Turkija, visame regione masiškai rėmė islamistines jėgas politiškai ir, svarbiausia, finansiškai. Naudodamiesi beveik neribotomis Saudo Arabijos ir Kataro lėšomis, vahabitai, salafistai, Musulmonų brolija ir kiti islamo ekstremistai patyrė vis stipresnį pakilimą.
Globalizacijos ir interneto amžiuje ši raida neaplenkė ir Europos musulmonų. Prie Saudo Arabijos ir Kataro lėšų bei „Musulmonų brolijos“ tinklų čia prisidėjo dar Turkijos finansuojami kultūros klubai ir Turkijos apmokami imamai, kurie čia skatina AKP islamizmą.
Garsus iš Sirijos kilęs islamologas Bassam Tibi, laikantis „Frankfurto mokyklos“ tradicijų, kuris 1990-ųjų pradžioje sukūrė terminą „Euro-islamas“, apibūdinantį liberalią islamo atmainą Europoje, 2016 m. pripažino, kad ši koncepcija žlugo ir įsigalėjo „hijabo islamas“ bei paralelinės visuomenės.
Šia prasme JAV ir Didžioji Britanija, vedamos neapykantos Tarybų Sąjungai ir Rusijai, yra iš dalies atsakingos už religinį posūkį islamo pasaulyje. Kadangi pasaulietinės ir „socialistinės“ jėgos islamo pasaulyje buvo nuverstos arba pačios buvo žiaurios diktatūros, ekonominės ir kultūrinės modernizacijos procesas žlugo.
Dėl to vis labiau plito ideologinis sugrįžimas prie konservatyvių islamo tradicijų. Vienas iš pagrindinių veiksnių buvo tai, kad nuo 1980-ųjų islamo valstybės, tokios kaip Saudo Arabija ar Kataras (su JAV pagalba), o vėliau – Erdogano vadovaujama Turkija, visame regione masiškai rėmė islamistines jėgas politiškai ir, svarbiausia, finansiškai. Naudodamiesi beveik neribotomis Saudo Arabijos ir Kataro lėšomis, vahabitai, salafistai, Musulmonų brolija ir kiti islamo ekstremistai patyrė vis stipresnį pakilimą.
Globalizacijos ir interneto amžiuje ši raida neaplenkė ir Europos musulmonų. Prie Saudo Arabijos ir Kataro lėšų bei „Musulmonų brolijos“ tinklų čia prisidėjo dar Turkijos finansuojami kultūros klubai ir Turkijos apmokami imamai, kurie čia skatina AKP islamizmą.
Garsus iš Sirijos kilęs islamologas Bassam Tibi, laikantis „Frankfurto mokyklos“ tradicijų, kuris 1990-ųjų pradžioje sukūrė terminą „Euro-islamas“, apibūdinantį liberalią islamo atmainą Europoje, 2016 m. pripažino, kad ši koncepcija žlugo ir įsigalėjo „hijabo islamas“ bei paralelinės visuomenės.
Trečia, daugelyje Europos šalių taip pat yra reikšmingų grupių, pavyzdžiui, kinų, vietnamiečių ar filipiniečių, kurie taip pat kilę iš visiškai kitokių kultūrinių aplinkų, tačiau su kuriais vietiniai gyventojai neturi jokių esminių konfliktų. O Austrijoje prieš 30 metų (Balkanų karų metu) serbų atžvilgiu vyravo kur kas didesnė neapykanta nei turkų atžvilgiu, tačiau nepaisant to serbų kilmės žmonės iš kartos į kartą vis labiau integruojasi į priimančiąją visuomenę.
Libano „Naujosios kairės“ atstovas, islamologas Ralphas Ghadbanas, jau 2011 m. paaiškino, kad priežastis, dėl kurios Europoje susiformavo ikimodernios musulmonų paralelinės visuomenės, „visų pirma glūdi pačioje islamo aplinkoje. Ji išsiplėtė ir įsitvirtino tiek, kad leidžia sukurti sąlygas, panašias į tas, kurios buvo jų kilmės šalyje. (…) Taigi priežastis pirmiausia glūdi ideologijoje, kurią atnešė imigrantai. Būtent daugiausia nesmurtiniai islamistai skatino islamo tapatybę ir sukūrė islamo aplinką. Jie sukūrė švietimo įstaigų ir islamo centrų tinklą, kuris leido autentiškai atkurti šią aplinką. Savarankiškas atsiskyrimas jau seniai nėra vien tik reakcija į visuomenės atmetimą: tai greičiau yra auklėjimo ir socializacijos, nukrypstančios nuo daugumos visuomenės normų, rezultatas.“ O šios normos ir ši ideologija yra įsišaknijusios islame kaip politinėje-totalitarinėje, karingoje ir ekspansyvioje religijoje.
https://report24.news/remigration-kalifat-oder-buergerkrieg-analyse-die-islamisierung-europas/
