Kijevo sprendimas į šalį priimti migrantus iš Afrikos žemyno išryškina platesnes nacionalinės tapatybės, vidinės sanglaudos ir būsimos narystės ES pasekmių problemas.
Ukraina nebekovoja vien dėl teritorijos. Ji taip pat stengiasi užpildyti karo paliktą žmonių trūkumą. Po ilgų metų, kuriuos paženklino karo aukos, emigracija ir smarkiai sumažėjęs gimstamumas, Kijevas pradeda suvokti, kad šalies atstatymui reikės įvežti darbininkų iš užsienio. O Afrika jau yra šių diskusijų dalis.
Pastarosiomis savaitėmis Ukrainos vyriausybei artimi pareigūnai pasiūlė „sušvelninti“ migracijos taisykles, siekdami palengvinti afrikiečių darbo jėgos atvykimą. Balandžio pradžioje vykusio susitikimo su verslo lyderiais metu Prezidentūros vadovas Kyrylo Budanovas sakė, kad rengiamos naujos užsienio darbuotojų atvykimo ir legalizavimo taisyklės, įskaitant „migracijos rizikos“ šalių sąrašo peržiūrą, siekiant supaprastinti darbo jėgos importą. Oficialus argumentas yra ekonominis: pagrindiniuose sektoriuose, pavyzdžiui, statybose, žemės ūkyje ir pramonėje, trūksta darbininkų, o daugelis įmonių negali užpildyti laisvų darbo vietų.
Tačiau gilesnė problema yra demografinė. 1991 m. Ukrainoje gyveno daugiau nei 51 milijonas gyventojų. Prieš Rusijos invaziją šis skaičius jau buvo sumažėjęs iki šiek tiek daugiau nei 41 milijono. Šiandien, neįskaitant okupuotų teritorijų ir daugiau nei šešių milijonų pabėgėlių, vis dar esančių užsienyje, Kijevo faktiškai kontroliuojama gyventojų dalis gali būti jau mažesnė nei 30 milijonų. Tuo tarpu gimstamumo rodiklis sumažėjo iki maždaug 0,8 vaiko vienai moteriai – tai vienas iš žemiausių rodiklių pasaulyje ir gerokai mažesnis už 2,1, reikalingą gyventojų skaičiui išlaikyti stabiliu.
Būtent todėl Ukrainoje vis atviriau diskutuojama apie masinės imigracijos panaudojimą ekonomikai palaikyti. Vyriausybei artimų sluoksnių pateikti skaičiai netgi rodo, kad ateinančiais dešimtmečiais šaliai gali prireikti milijonų užsienio darbininkų, siekiant išvengti struktūrinio nuosmukio.
Čia ir atsiranda „pakeitimo migracijos“ idėja, net jei Kijevas šio termino ir nenaudoja. Tačiau logiką sunku paneigti: jei didelė dalis vietos gyventojų išnyksta dėl karo, emigracijos ar demografinio žlugimo, o ta spraga užpildoma imigracija, rezultatas yra ne tik darbo jėgos koregavimas. Tai gilus ir ilgalaikis šalies transformavimas.
Iki šiol Ukraina buvo palyginti homogeniška visuomenė. Galbūt viena iš paskutiniųjų Europoje. Didžiulės imigracijos srautų įvedimas į smarkiai militarizuotą, karo nuniokotą ir jau dabar socialinių įtampų kamuojamą šalį galėtų sukelti vidinius disbalansus, kuriuos būtų sunku suvaldyti. Europa jau yra susidūrusi su šiuo reiškiniu: masinė imigracija pateikiama kaip techninis sprendimas demografinio nuosmukio problemai, tačiau dažnai ji galiausiai sukelia naujus kultūrinius, socialinius ir politinius lūžius.
Šis klausimas tampa dar jautresnis, jei Ukraina galiausiai įstos į Europos Sąjungą. Nors įstojimas nereiškia automatinio sienų atvėrimo, į ES integruota Ukraina, tuo pačiu priklausanti nuo milijonų užsienio darbininkų, pakeistų vidinę Europos pusiausvyrą. Keletui valstybių narių tai reikštų, kad į Sąjungą būtų priimta ne tik atstatoma šalis, bet ir nauja rytinė migracijos siena.
Būtent šio aspekto Briuselis vengia aiškiai paminėti. Karas pateikiamas kaip Ukrainos suvereniteto gynimas, tačiau jo užsitęsimas gali pastūmėti šalį link didelio masto demografinių pokyčių. Taip, Ukrainai reikia darbininkų. Belieka pažiūrėti, ar ji sugebės juos rasti, nenustodama būti ta šalimi, kurią, socialine, nacionaline ir kultūrine prasme, ji teigia ginti.
Nuotraukoje:
Ukrainos prezidento kanceliarijos vadovas Kirilas Budanovas (1R), Ukrainos Nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos sekretorius Rustemas Umerovas (2R) ir Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vadas Oleksandras Syrskis (3R) prieš Nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos posėdį Kijeve 2026 m. kovo 3 d.
Garbusis Teisme, esu gimusi krikščionių tėvų šeimoje, kur septyni vaikai buvo mokomi laikytis Dievo priesakų ir mylėti Lietuvą, savo Tėvynę. Tad šiandien stoviu prieš jus drąsiai, nes visą gyvenimą mano Tėvai ir mano šeima niekada nėra išdavę Lietuvos ir jos gynėjų, nėra apsivogę ir nėra paėmę nė vieno kyšio, kuo ir aš nesu susitepusi per visą savo gyvenimą.
Stoviu prieš jus drąsiai, nes savo straipsniu, dėl kurio turinio esu teisiama, išsakiau asmeninę nuomonę ir požiūrį, vertinau ir kritikavau labai akivaizdžius reiškinius, kurie vyksta mano Tėvynėje. Tokią teisę man, Lietuvos pilietei, suteikia Lietuvos Konstitucijos 25 straipsnis, leidžiantis reikšti savo nuomonę. Vis dar tikiuosi ir viliuosi, jog Lietuva yra ne represyvi, bet demokratinė valstybė, kurioje žodžio ir asmens išraiškos laisvė nėra tuščios propagandinės deklaracijos. Vis dar viliuosi, kad Lietuvos demokratinė valstybė, kaip gera motina, gerbia ir saugo savo šalies vaikus patriotus.
Mano straipsnyje (žiūr.žemiau, A.L.) pateikiami neiškraipyti, niūrią lietuvių kalbos tikrovę atitinkantys ir visiems žinomi faktai. Dar kartą pabrėžiu, kaip ir pirmajame posėdyje, jog neturiu jokių priešiškų nuostatų prieš Lietuvoje gyvenančius kitataučius. Visą gyvenimą dirbau su įvairių tautybių vaikais, ir per tą laiką nebuvo nė vieno nusiskundimo dėl mano priešiškumo, kad jie esą ne lietuviai; niekam į galvą neateidavo tokios mintys. Anaiptol, visada skatindavau namuose kalbėti savo prigimtine kalba, nes kalbų mokėjimas padeda kiekvienam žmogui rasti geresnių galimybių gyvenime.
Kiekviename krašte gyvena įvairių šalių žmonių. Jų gyvena ir mūsų šalyje, ir mūsų Vilniaus mieste, tad man, kaip Lietuvos pilietei, yra labai svarbu, ar kitatautis yra garbingas žmogus, ar jis yra lojalus mano šaliai, ar nepiktnaudžiauja jos Konstitucija, – ar jos nuostatų neiškraipo savo tautinės bendrijos naudai ir ar jis neniekina lietuvių tautos. Man labai svarbu, ar jis moka lietuvių kalbą, ar jos mokosi, ar jis įsiliejęs į mūsų valstybės gerovės kūrimą savo nuoširdžiu darbu, talentais ir patirtimis.
Todėl tokiems kitataučiams ir rašiau, kad čia gyventų, pasiliktų pas mus ir kurtų savo gyvenimą kartu su mumis. Man visada rūpėjo ir rūpi ne kitataučiai savaime, bet rūpi virš mano Tėvynės pakibusi nuolatinė grėsmė, kuri kyla iš kai kurių kitataučių elgesio apraiškų, todėl ir rašiau, kad iš kitataučių noriu vienintelio dalyko – pagarbos mūsų kalbai ir lojalumo mūsų valstybei.
Savo straipsniu kitataučiams pasakiau, kad mes, lietuviai, norime gyventi draugiškai, bet tai bus įmanoma tik tuo atveju ir tik su tais, kurie taip pat nori su mumis gyventi draugiškai. Ir dėl to yra pasirengę elgtis taip, kaip dera elgtis būnant ar gyvenant Lietuvos valstybėje, kvėpuojant jos oru ir valgant lietuviškos žemės išaugintą duoną.
Mano straipsnis yra publicistinis, jame išreiškiau savo pilietinę ir politinę poziciją kartu parodydama savo asmeninę istorinę patirtį. Jis nėra kažkoks buitinis apmąstymas jame keliamu klausimu. Savo paskutinėje kalboje dar kartą pamėginsiu atskleisti šio straipsnio esmę, tikslą ir prasmę, todėl kalba nebus trumpa, tad prašau gerbiamojo Teismo kantrybės mane išklausyti iki galo.
Antroji dalis. Dar kartą apie valstybinį lietuvių kalbos statusą
Pirmiausia leiskite priminti svarbiausius Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Valstybinės kalbos įstatymo principus, kurie reglamentuoja valstybinės kalbos statusą ir jos vartojimą mūsų šalyje, nes tai tiesiogiai susiję su mane į šio teismo salę atvedusio griežto, bet teisingo straipsnio tema. Pirma, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsnis aiškiai nustato, kad valstybinė kalba yra lietuvių kalba.
A. Laučienė ir jos gynėjas teisme
Antra, Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo 1 straipsnis įsakmiai įtvirtina valstybinės kalbos vartojimą viešajame gyvenime; įtvirtina kalbos apsaugos, kontrolės ir atsakomybės principus už įstatymo pažeidimus.
Trečia, Įstatymo 4 straipsnis įpareigoja visas Lietuvoje veikiančias institucijas, įstaigas, įmones ir organizacijas rengti visus raštvedybos, apskaitos, finansinius ir techninius dokumentus valstybine kalba.
Ketvirta, Įstatymo 7 straipsnis numato, kad gyventojų aptarnavimas visose pagrindinėse viešosiose srityse – sveikatos, transporto, teisėsaugos, socialinės apsaugos ir kitose – turi vykti valstybine kalba, o už įstatymo vykdymą atsako įstaigų vadovai.
Penkta, Įstatymo 24 straipsnis aiškiai nurodo, kad jokie veiksmai prieš valstybinės kalbos statusą, nustatytą Konstitucijoje, nėra leistini.
Šešta, Konstitucijos 25 straipsnis, taip pat Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnis garantuoja kiekvienam žmogui teisę laisvai reikšti savo mintis, įsitikinimus, skleisti informaciją, – valdžios netrukdomam ir nepaisant valstybių sienų – tai pamatinė demokratinės visuomenės vertybė.
Pagrindinė mano paskelbto straipsnio mintis buvo ši: daugybė nuolatinių Lietuvos gyventojų čia gyvena ir elgiasi taip, lyg Konstitucijos straipsnis ir tik ką paminėtos bei kitos Valstybinės kalbos įstatymo normos jiems negalioja, o panieką įstatymams ir pačiai lietuvių tautai, jos kalbai demonstruoja viešai ir įžūliai.
Maža to, ši panieka demonstruojama geopolitiniame kontekste, kurio neįvertino man baudžiamąją bylą inicijavusi prokuratūra: prasidėjus karui Ukrainoje, Rusija ir Baltarusija pradėjo hibridinį karą prieš Lietuvos valstybę. Viešai prieinamais duomenimis, į Lietuvą pastaraisiais metais atvyko ne tik karo pabėgėliai iš Ukrainos, bet ir daugiau nei 60 tūkstančių migrantų iš Rusijos ir Baltarusijos, kurių didžiausia koncentracija yra Vilniuje.
Alina Laučienė. Lietuvi, tavo šalis pavojuje! Kitataučiai perima valdymą! Atsimerk!
Kiekvienas lietuvis, turintis bent menkiausią politinę sąmonę, privalo Tautai pasakoti, aiškinti, kad rusai, lenkai, baltarusiai, ukrainiečiai nėra jokios mažumos – jie yra tautinės bendrijos, nes turi savo didžiules tėvynes.
Kiekvienam lietuviui praverstų ant sienos pasikabinti Europos žemėlapį, kad pradėtų “judėti” pilkosios smegenėlės. Kai pažvelgi į neaprėpiamai didelę Rusiją, kažkodėl dabar žemėlapiuose jau maliavojamą geltonai, o ne raudonai, kaip anksčiau (juk ji išpampusi tautų tautelių, o dabar ir Ukrainos, krauju – todėl žemėlapyje ji, o ne Grenlandija, turėtų būti raudona ), šiurpas krečia, o mūsų Lietuva tokia mažytė…
Todėl tegul ateina drąsa jiems garsiai pasakyti: važiuokite namo ir puoškite savo plačią, neapžiojamą tėvynę, o mes puošime savąją, tik be jūsų. Bet jeigu norite čia pasilikti, prašom: kurkite savo verslus, šeimas, lankykite tik lietuviškas mokyklas ir besąlygiškai pakluskite Lietuvos Konstitucijai ir įstatymams.
Nemėginkite Lietuvai kelti jokių reikalavimų, nes jūsų čia niekas neskriaudžia. Tai jūs skriaudžiate ir niekinate lietuvių tautą, kurios sukurta gerove kasdien naudojatės. Juk jūsų niekas nemaldavo, niekas jėga neatitempė čia atvykti ir įsikurti.
Jūs patys nusprendėte tai padaryti, tai ir elkitės pagarbiai su šalimi, kurioje esate svečiai, bet ne šeimininkai. Svečiui visada turi būt gerai, nesvarbu, ką ir kiek šeimininkas jam duoda. O šis šeimininkas – Lietuva- duoda daugiau, negu pakanka. Ar kas matėte, kaip įrengtos lenkiškos ir rusiškos mokyklos?
Nė vienas save gerbiantis kitatautis, turintis nors vieną lašelį nelietuviško kraujo, sau neleis eiti į Lietuvos valdymo organus, o tuo labiau į Seimą, kad galėtų žeminti lietuvių tautą ir tyčiotis iš jos kalbos bei raidyno, tyčiotis iš jos švietimo struktūros, ją visiškai sugriaunant.
Mūsų Tauta kadaise buvusi labai išmintinga, nes apie besiveržiančius ten, kur jiems turėtų būti uždrausta eiti, sakydavo: “Kiek vilką nemaitink, vis tiek į mišką žiūri”. Lenkui į galvą nesutilptų mintis, kad koks nors Lenkijoje gyvenantis lietuvis atsibogintų į jų Seimą ir įžūliai pasiūlytų į lenkų abėcėlę įvesti papildomų raidžių, nes Suvalkuose gyvenantys lietuviai nepatenkinti. Bet Lietuvoje lenkė Dobrovolska tai galėjo padaryti, taip sakant, pamaloninti savo tautiečius, gyvenančius Lietuvoje, nes daugelis Seime sėdinčiųjų yra ne lietuviai, o tik pasislėpę po lietuviškomis pavardėmis, arba yra lietuviai, tik praradę garbę ir sudeginę savo sąžinę.
Daugiau nei milijonas lietuvių dėl dirbtinai sukurto skurdo Tėvynėje yra išsiskirstę po pasaulį. Kuo, pavyzdžiui, anglai palaikytų tokius lietuvius, kurie imtų ir pareikalautų įvesti į anglų abėcėlę lietuviškas varneles ant č, ž, š? Pasakyti, kad palaikytų idiotais, tikriausiai, būtų per švelnu.
Žydai, kuriuos kadaise karalius Gediminas kvietė atvykti į Lietuvą taikiai gyventi ir įsikurti, nuolat pateikia Lietuvai savo reikalavimus ir kišasi į valstybės valdymą nesibaigiančiais Kukliansky ir kitų veikėjų reikalavimais. Gal lietuviai turėtų garsiai jiems priminti, ką padarė Lietuvoje jų tautiečiai slavinai, dušanskiai, razauskai ir kiti?
O lenkai, Vilniaus ir jo krašto okupantų Pilsudskio ir Želigovskio tarpukariu suvilkti iš visų Lenkijos kampų ir apgyvendinti Vilniuje, Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose (koks padorus žmogus sutiks palikti savo mielą šalį?) niekaip neįstengia “įsikirsti” į lietuvių kalbą. Net nesugeba lietuviškai perskaityti savo gatvės pavadinimo!
Kodėl bijoma apie tai kalbėti garsiai, juk čia mūsų TĖVYNĖ? O ką jau kalbėti apie Lietuvoje gimusius rusus, daugiausiai okupantų vaikus ir vaikaičius, kurie didžiuojasi, kad nemoka lietuviškai?
Girdžiu aštuoniolikinę rusų moksleivę rusiškai draugei sakant: “Man ta lietuvių kalba dzin, dzin, dzin! Aš laiminga, kad nemoku nė vieno lietuviško žodžio!”. Taip gali pasakyti tik nemokšiškos, nedėkingos tautos atstovas, savo elgesiu ir kalba patvirtinantis, kokia buka jo tauta. Prieštaraujančių šiuo klausimu neturėtų būti.
Grįžkime prie mažumų klausimo. Kiek jų turime Lietuvoje? Turime tik TRIS mažumas: totorius, karaimus ir romus. Kodėl mažumos? Jie nebeturi savo tėvynės. Bet jie labai pagarbiai elgiasi Lietuvos atžvilgiu ir nieko iš Lietuvos nereikalauja. Ar tai pastebėjote? Totoriai ir karaimai puikiai kalba lietuviškai. O kai kurios tautinės bendrijos visada kelia riksmą, šantažuoja amžinais kaltinimais ir nepagrįstais reikalavimais.
Visa tai pasakokime tautiečiams, kad nesusigundytų gailėti tų klykiančių tautinių bendrijų. Vilnius sausakimšas rusakalbių, nebeatpažįstamai pasikeitęs ir slogus. Aiškiai matome, kad jie dabar žvalgo teritoriją ir ketina įsikurti su visa savo keiksmažodine “matų” kultūra. Ar to lietuvis nori?
Jeigu kas kreipiasi gatvėje rusiškai, turėkime tautinio orumo lietuviškai paklausti: “ Kuo galiu jums padėti?”. Dabar jie įsigudrino šlebezavoti angliškai. Neatsakykime. Juk čia mūsų Tėvynė, čia kalbama lietuviškai, kodėl turėčiau savo šalyje kalbėti angliškai? Angliškai kalbėsiu, kai būsiu Anglijoje. O geriausiai nereikia nieko sakyti, tik ramiai žiūrėti į akis. Kitataučiai pamatys mūsų plieninę poziciją ir dar kartą pagalvos, ar norėtų čia likti.
Taip jiems priminsime, kad čia kalbama lietuviškai, kad lietuvių kalba yra valstybinė kalba, nes čia yra LIETUVOS, bet ne perėjūnų žemė. Nudžiugo širdis, kai autobuse garsiai rėkaujančioms rusėms (kitaip jos nemoka, tai jų “kultūra”) vienas orus lietuvis pasakė: “Prašom nutilti, čia autobusas, o ne jūsų virtuvė. Lietuviai nenori klausytis okupantų kalbos!” Argi lietuviai išdrįstų Rusijoje autobuse garsiai kalbėti ir rėkauti? Argi Rusijoje lietuvis išdrįstų lietuviškai kreiptis su prašymu? Jokiu būdu, ne! Prieš ten vykdamas, išmoktų daug rusiškų posakių.
Taigi save gerbiantis žmogus prieš vykdamas gyventi į kitą šalį, išmoks bent 100 frazių, kad neapsikiaulintų. Pavyzdys: viena pažįstama su šeima atsidūrė Atėnuose ieškodami darbo. Abu su vyru, tobulai mokėdami anglų kalbą, visą dieną ėjo į įstaigas, kavines, užeigas prašydami darbo angliškai. Graikai yra orūs, jie žino savo vertę: mandagiai išklausydavo, net neatsakydavo į jokį “Hello!” ir toliau tęsdavo savo darbą. Pora greitai susiprato - per savaitę žmona išmoko 400 graikiškų frazių (ne žodžių), o vyras 500. Vėl žygiuoja į tas pačias įstaigas, bet dabar jau kreipiasi graikiškai. Oho, visai kitas reikalas! Graikai plačiai šypsosi, graikai siūlo darbą, graikai kviečiasi į svečius!
O pas mus rusiškai (!) kalbančios parduotuvių kasininkės ukrainietės niekaip nesugeba išstenėti lietuviškai: “Prašom, ačiū, prašom paimti kvitą, geros dienos!”. Aptarnavimo srityje, užėjus karui Ukrainoje, pradėjo klestėti baisi antikultūra. Juk visi turėjome pastebėti, kad net mūsų kitatautės pardavėjos, dar visai neseniai buvusios tokios mandagios ir mielos, pasidarė šiurkščios ir tingios pasakyti “Prašom”. Išmoko iš Ukrainos rusių. Ar leisime taip ir toliau tęstis?
Kiekvienas lietuvis tokiai kasininkei turi priminti mandagaus aptarnavimo taisykles ir išsikviesti vadybininką pasiaiškinti. Bet čia ne tik tautos bukumas ar negebėjimas kalbėti kitomis kalbomis, čia dar ir baisi neapykanta, vidinis įsiūtis, kad mūsų tauta yra labiau išsilavinusi.
Pasibaisėtina, ir koks nusmurgęs turi būti lietuvio supratimas, kai būryje yra vienas Lietuvos, lietuviškai nekalbantis, rusas ar (rečiau) lenkas, o penki ar daugiau esančių lietuvių pradeda kalbėti jų kalba! Tai ne lietuviai, tai visiškai nusistekenę būrai, neturintys jokio supratimo apie lietuvišką savivertę. Tokiems iki graikų toliau nei iki mėnulio.
Taigi pradėkime kalbėtis su savo kitataučiais kaimynais tik lietuviškai. Šitaip mokysimės būti lietuviais, nes dar nesuprantame, kas esame. Jeigu nuo pat Nepriklausomybės pradžios būtume tai suvokę, šiandien Lietuvos valstybės teismo įtvirtintų formalių reikalavimų Pietryčių Lietuvoje gyvenantiems ir dirbantiems lietuviams mokėti tautinių bendrijų kalbą neturėtume. Įdomu, ar Suvalkuose dirbantys ir gyvenantys lenkai irgi privalo kalbėti lietuviškai? O Baltarusijoje esančiuose lietuviškuose kaimuose – salelėse?
Lietuvoje kitataučiai privalo mokėti mūsų valstybinę kalbą, o ne mes jų! Dėl to esame visi asmeniškai kalti, ne tik tie, esantys valdžioje, priiminėjantys antivalstybinius įstatymus. Visada prisiminkime, kodėl jie vilkai, nuolat žiūrintys į mišką, į savus, bet ne į mus, ir už juos nebalsuokime!
Darosi nebejauku ir visai nelinksma, kai Lietuvos Respublikos Seime lietuvis Lietuvos Prezidentas ar Seimo pirmininkė Čmil (ji ne lietuvė, tad ir neturi tautinės pajautos) savo kalbą išrėžia angliškai! Visiems akivaizdžiai parodant, kad pats Prezidentas negerbia savo Valstybės ir jos valstybinės kalbos (o gal labai labai norėjo pasipuikuoti, jog moka angliškai?).
Lietuvi, pradėk mąstyti, kur visa tai nuves, ir iš savęs pradėk daug daugiau reikalauti. Padėk savo TĖVYNEI išlikti…Tegul amžiams prasmenga Suslovo posakis: “Lietuva bus, tik be lietuvių”.
Autorė yra Nacionalinio susivienijimo valdybos narė
Turtingiausias Ukrainos žmogus įsigijo prabangų nekilnojamąjį turtą Monako centre. Atsižvelgiant į skelbiamą kainą, siekiančią beveik pusę milijardo eurų, tai greičiausiai yra viena iš brangiausių privačių nekilnojamojo turto sandorių istorijoje.
Ukrainos oligarchas Rinat Achmetov įsigijo penkių aukštų prabangų butą prestižiniame Monako naujos statybos rajone Mareterra. Kaip teigia „Bloomberg“, remiantis dokumentais, 21 kambario buto pirkimo kaina siekia apie 471 mln. eurų. Nekilnojamasis turtas yra išskirtiniame „Le Renzo“ pastate, kuris stovi tiesiai prie vandens. Apartamentai užima apie 2 500 kvadratinių metrų plotą – neskaitant erdvių balkonų ir terasų su vaizdu į Viduržemio jūrą. Remiantis dokumentais, įrengimas apima, be kita ko, privatų baseiną, sūkurinę vonią bei mažiausiai aštuonias automobilių stovėjimo vietas.
Billionaire Rinat Akhmetov bought a vast, five-floor luxury apartment in Monaco’s most prestigious new development for an eye-popping €471 million ($554 million), making it one of the biggest single home transactions in history https://t.co/8dBH6MLag6
Duomenys apie sandorį, kuris buvo užbaigtas 2024 m., paimti iš Kunigaikštystės nekilnojamojo turto registro išrašų, taip pat iš nutekėjusių elektroninių laiškų ir sutarčių projektų. Juos išnagrinėjo verslo žurnalas „Bloomberg Businessweek“ bendradarbiaudamas su ne pelno siekiančia organizacija „Distributed Denial of Secrets“. Achmetovo holdingo bendrovė „System Capital Management“ (SCM) iš esmės patvirtino įsigijimą, tačiau nepateikė jokios informacijos apie konkretų objektą ar kainą. Savo pareiškime bendrovė paaiškino, kad SCM tarptautinis investicijų portfelis jau daugiau nei dešimt metų apima ir aukščiausios klasės nekilnojamąjį turtą. Projektas „Le Renzo“ priskiriamas prie šių turto objektų; investicija pirminėje rinkoje buvo atlikta dar 2021 m.
Minėtos sumos gerokai viršija ankstesnius pasaulinės prabangaus nekilnojamojo turto rinkos rekordus. Pavyzdžiui, britų projektų vystytojas Nickas Candy pardavė nekilnojamąjį turtą Londono Čelsio rajone už gerokai daugiau nei 350 milijonų dolerių, o JAV rizikos draudimo fondų valdytojas Kenas Griffinas kažkada sumokėjo apie 240 milijonų dolerių už penthausą Niujorke. Taigi, pirkimo sutartis dėl buto Monake buvo sudaryta iškart prieš Rusijos įsiveržimą į Ukrainą 2022 m. pradžioje. Vėliau kilęs karas smarkiai sukrėtė ir Achmetovo verslo imperiją, nes, be kita ko, didelė dalis jo energetikos ir pramonės objektų tėvynėje buvo užpulta arba sunaikinta. Vis dėlto „Bloomberg Billionaires Index“ jo turtą, kuris daugiausia susijęs su metalurgijos, kasybos ir energetikos sektoriais, šiuo metu vertina daugiau nei septyniais milijardais JAV dolerių.
La vérité# .... Va être difficile ! pour ceux qui ont donnés pour l'Ukraine aux caisses Leclerc ect ...🤑
Le milliardaire Rinat Akhmetov a acquis un appartement de luxe au sein du nouveau complexe immobilier le plus prestigieux de Monaco pour 471 millions d'euros, faisant de… pic.twitter.com/LmD9FbFi5R
Dėl savo mažo ploto ir mokesčių rojaus statuso Monakas nuo seno laikomas brangiausia nekilnojamojo turto rinka pasaulyje. Mareterra rajonas, kuriame įsikūrė Achmetovo naujoji rezidencija, buvo pastatytas per daugiau nei dešimt metų trukusį statybos projektą ant iš jūros atkovotos žemės. Jis apima 114 prabangių vilų, miestų namų ir butų ir buvo oficialiai atidarytas princo Alberto II tik 2024 m. pradžioje. Achmetovui tai nėra pirmasis sensacingas pirkimas: jau 2019 m. jis už 200 mln. eurų įsigijo istorinę „Villa Les Cèdres“ Prancūzijos Rivjeroje. Be to, 2011 m. jis nusipirko penthouse'ą elitiniame Londono komplekse „One Hyde Park“.
Douglas Makgregor yra atsargos pulkininkas, karo veteranas ir buvęs JAV gynybos ministro vyresnysis patarėjas. Pulkininkas Makgregoras teigia, kad JAV taikos derybos yra tokios pat apgaulingos kaip ir ankstesnės derybos, o JAV ruošiasi totaliam karui su Iranu.
Rusijos Federacijos užsienio reikalų ministro S. V. Lavrovo kalba ir atsakymai į klausimus Antalijos diplomatiniame forume, Antalija, 2026 m. balandžio 18 d.
Ukraina susiduria su didėjančia struktūrine problema: dėl karo kilęs darbo jėgos trūkumas verčia Kijevo vadovybę imtis naujų priemonių. Iš kelių Ukrainos žiniasklaidos pranešimų dabar aiškėja, kad taip pat svarstoma galimybė labiau atverti rinką užsienio darbo jėgai. Pagrindinis dėmesys skiriamas iniciatyvai, kuri, pasak karinės žvalgybos tarnybos vadovo Kyrylo Budanovo, rengiama aukščiausiu lygiu.
Remiantis vieningais 2026 m. balandžio 17 d. Ukrainos žiniasklaidos pranešimais, vyriausybė ketina svarstyti galimybę sušvelninti iki šiol galiojusius darbo migracijos apribojimus. Konkrečiai kalbama apie vadinamojo valstybių, kuriose yra padidinta migracijos rizika, sąrašo peržiūrėjimą. Iki šiol šis sąrašas iš esmės lemia, iš kokių šalių darbo jėga gali palyginti lengvai atvykti į Ukrainą ir ten dirbti.
Taigi Budanovas verslo atstovams paaiškino, kad Užsienio reikalų ministerijai ir saugumo tarnybai buvo nurodyta peržiūrėti šį sąrašą „atsižvelgiant į ekonomikos poreikius“. Situacijos priežastys yra aiškios: daugelis pramonės šakų kenčia nuo akuto darbo jėgos trūkumo, kurį dar labiau pagilino mobilizacija, emigracija ir karo pasekmės.
Dėmesys sutelkiamas į Afriką
Ypač įdomus yra kontekstas, kuriame šios mintys buvo išsakytos. Keletas pranešimų nurodo, kad Budanovo pareiškimams prieš tai vyko aukšto rango vyriausybės pareigūnų susitikimas dėl bendradarbiavimo su Afrikos valstybėmis. Šis susitikimas turėjo įvykti prieš keletą savaičių ir buvo skirtas Ukrainos strateginei krypčiai Afrikos žemyno atžvilgiu.
Šiame kontekste tampa aišku, kad Afrika vertinama ne tik kaip politinė ar ekonominė partnerė, bet ir kaip potencialus darbo jėgos šaltinis. Ataskaitose aiškiai nurodoma sąsaja tarp Afrikos politikos ir darbo migracijos, nors kol kas nėra tiesioginio pranešimo apie didelio masto įdarbinimo programas.
Oficialūs pareiškimai šiuo klausimu lieka atsargūs. Pirminiuose šaltiniuose nėra aiškiai kalbama apie tikslinį Afrikos darbo jėgos importą. Vietoj to bendrai kalbama apie užsienio darbo jėgos įdarbinimo palengvinimą. Vis dėlto iš Afrikos derybų konteksto išryškėja aiški kryptis.
Ekonominis spaudimas kaip varomoji jėga
Iniciatyva pirmiausia yra ekonomiškai motyvuota. Įmonės jau seniai praneša apie sunkumus užpildyti laisvas darbo vietas. Ypač tai aktualu pramonės, statybos ir tam tikrų paslaugų sektoriuose. Karas ne tik pakeitė demografinę struktūrą, bet ir sustiprino vidaus migraciją šalyje. Todėl planuojamas taisyklių sušvelninimas galėtų reikšti esminį kurso pasikeitimą ir iš esmės atverti vartus į Europą – ir kartu į ES – dideliam skaičiui afrikiečių migrantų.
Balandžio 18 d. Iranas vėl uždarė Ormuzo sąsiaurį. Prieš 24 valandas visos didžiosios žiniasklaidos priemonės skelbė apie greitą susitarimą, Amerikos pergalę ir karo pabaigą. Jos klydo. O Iranas JAV veiksmus pavadino žodžiu, kuris viską keičia – „piratavimu“.
Kodėl šalis, kuri bombarduojama 50 dienų iš eilės, kurios aukščiausiasis lyderis buvo nužudytas pirmąją karo dieną, kurios valiuta per mėnesį prarado 15 % vertės, vis dar priima savarankiškus sprendimus? Atsakymas nėra Irano raketose. Atsakymas – Kinija.
Per pastaruosius 10 metų Kinija tyliai kūrė nematomą struktūrą, kuri dabar gelbsti Iraną nuo žlugimo. Kol Vašingtonas džiaugėsi sankcijomis, Pekinas metodiškai kūrė lygiagrečią sistemą. Ir būtent dabar, šiais dienomis, matome ją veikiančią.
Šiame vaizdo įraše aptariame:
— Kas yra „Tylos dešimtmetis“ ir kodėl apie jį nekalbama pagrindinėse žiniasklaidos priemonėse
— Keturis Kinijos struktūros lygmenis, kurie išlaiko Iraną ant kojų
— Kaip Kinija apeina SWIFT sistemą ir moka už Irano naftą juaniais
— Kas yra „šešėlinė laivyba“ ir kaip 700 000 barelių Irano naftos kasdien tampa „Malaizijos“
— Kodėl Kinija turi 1,2 milijardo barelių strateginių atsargų ir kaip tai neutralizuoja JAV spaudimą
— Kaip kinų palydovas šiuo metu stebi JAV bazes Persijos įlankoje
— Trys scenarijai, kas įvyks iki paliaubų pabaigos
Ormuzo sąsiauris vėl uždarytas. Naftos kaina viršija 120 dolerių už barelį. Tarpininkai iš Turkijos, Egipto, Pakistano ir Saudo Arabijos dirba vienu metu. Trumpas rašo laiškus Xi Jinpingui. O Pekine tarp žmonių, kurie dešimt metų planavo būtent šį momentą, niekas nėra nustebęs.
Tai nėra karas tarp JAV ir Irano. Tai trijų žaidėjų žaidimas, kuriame Amerika iki šiol apsimeta, kad trečiojo žaidėjo kambaryje nėra. Ir kol Vašingtonas žaidžia „Twitter“ – Pekinas žaidžia dešimties metų partiją.
Žiūrėkite iki galo – paskutinės minutės paaiškina, kodėl kitas krizė Pietų Kinijos jūroje vyks pagal tą patį scenarijų.
