Kiekvienas, kas domėjosi žydų klausimu, ir netgi daugelis tų, kurie tuo nesidomėjo, tikriausiai bent jau paviršutiniškai žino apie liūdnai pagarsėjusį dokumentą, žinomą kaip „Siono išminčių protokolai“ – trumpai vadinamą tiesiog "Protokolais"(tekstas lietuvių kalba). Ši nedidelė knygelė, pirmą kartą pasirodžiusi Rusijoje apie 1900 m., tariamai išdėsto kažką panašaus į žydų pasaulinės viešpatijos planą. [1] Šis padrikas, anoniminis veikalas, laisvai suskirstytas į 24 trumpus esė arba atskirus protokolus, pateikiamas kaip savotiški „susirinkimo protokolai“ arba „paskaitos užrašai“ iš akivaizdžiai žinomo ir įtakingo pranešėjo, kuris kalba (tikriausiai) žydų grupei, aiškindamas priemones ir mechanizmus, kuriais jie viešpataus atskirose tautose ir galiausiai visame pasaulyje per pagrindinį lyderį, vadinamą „Suverenu“.
Kaip galima įsivaizduoti, toks veikalas buvo griežtai pasmerktas kaip vienas iš labiausiai antisemitinių XX amžiaus leidinių. Be to, dėl jo anonimiškumo ir neaiškios kilmės jis nuolat buvo smerkiamas kaip „klastotė“; šis teiginys pirmiausia grindžiamas teksto panašumais į ištraukas iš 1865 m. žydų rašytojo Maurice’o Joly knygos „Dialogas pragare“. Ir kadangi tai, kaip mums sakoma, klastotė, visas kūrinys yra suklastotas ir netikras, todėl į jį reikėtų visiškai nekreipti dėmesio.
Tačiau tai, žinoma, yra nesąmonė. Net jei autorius, rašydamas (sakykime) XIX a. pabaigoje, pasisavino tam tikras ištraukas iš Joly knygos, tai nepaneigia joje esančių tiesų; tai tiesiog atskleidžia, kad autorius yra šiek tiek plagiatorius. Protokolai vis tiek galėtų būti autentiškos versijos arba kokio nors tikro žydų plano santraukos. Tačiau kadangi mes net nežinome, ar autorius buvo žydas (apibendrintai perteikęs tikrą planą), ar ne žydas (bandęs pavaizduoti žydus neigiamai), čia beveik neįmanoma padaryti aiškių ir tikslių išvadų.
Kalbant apie mane, aš tikrai turiu tam tikrų žinių apie „Protokolų“ kilmę ir kontekstą, nes 2023 m. redagavau ir išverčiau naują šio kūrinio leidimą: „Siono išminčių protokolai: galutinis anglų kalbos leidimas“, išleistas leidyklos „Clemens & Blair“. Šiame veikale pateikiami pilni „Protokolai“ nauju, lengvai skaitomu amerikietiškos anglų kalbos vertimu, taip pat ankstyvieji komentarai iš 1920 ir 1921 m. bei vėlesnės nacionalsocialistų ir šiuolaikinių mąstytojų analizės. Toliau cituosiu būtent šį leidimą.
„Protokolai“, pirmą kartą išleisti Rusijoje 1903 m., ten sulaukė pirminio susidomėjimo per pirmąją 1905 m. Rusijos revoliuciją – konfliktą (iš tikrųjų, pilietinį karą), kurio metu žydo Leono Trockio ir ketvirtadaliu žydo kilmės Vladimiro Lenino vadovaujamos pajėgos smurtu susidūrė su caru Nikolajumi II; žydai buvo nugalėti, tačiau jų veiksmai neabejotinai bent jau suteikė pagrindo manyti, kad egzistuoja žydų judėjimas, siekiantis dominuoti Rusijoje.
Tada 1914 m. prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Karas Europoje siautėjo tris ilgus metus, dažnai virsdamas į tranšėjų karo aklavietę. Tačiau Anglijos padėtis vis labiau blogėjo, ypač 1916 m. antroje pusėje; tų metų Somos mūšyje ji neteko daugiau nei 600 000 karių. Desperatiškai ieškodami pagalbos, britai sudarė „sutartį su žydų bendruomene“ (Temperley), pagal kurią sutiko padėti sionistiniams žydams įkurti tėvynę Palestinoje, jei Amerikos žydai įtrauktų JAV į karą prieš jos valią. Spaudimas Vudrou Vilsonui greitai sustiprėjo, ir 1917 m. balandį jis pasidavė, paskelbdamas karą Vokietijai. Tada Didžioji Britanija atsakė parengdama Balfūro deklaraciją, kuri buvo pasirašyta tų pačių metų lapkritį. [2]
Vėliau, 1917 m. kovo mėn., buvo nuverstas Rusijos caras Nikolajus, o tai spalio mėn. atvėrė kelią žydų-bolševikų perėmimui valdžios toje šalyje. Žydų veikla pasiekė kulminaciją 1918 m. pabaigoje, kai Vokietija žlugo ir buvo nugalėta, didžiąja dalimi dėl tokių vokiečių žydų kaip Rosa Liuksemburg, Hugo Haase, Karlas Liebknechtas, Karlas Radekas ir Kurtas Eisneris revoliucinės veiklos. Vėliau žydai vadovavo vadinamosios Veimaro vyriausybės formavimui Vokietijoje ir keletą metų dominavo šioje šalyje – iki pat Hitlerio atėjimo į valdžią.
Taigi, per palyginti trumpą laiką daugeliui žmonių tapo akivaizdu, kad žydų veikla karo metais lėmė jų atėjimą į valdžią Rusijoje ir Vokietijoje bei parodė jų dominavimą Didžiojoje Britanijoje ir Amerikoje. Žydai iš tiesų „užvaldė pasaulį“. Dėl to tuomet jau 15 metų senumo „Protokolai“, kurie anksčiau buvo tik keistenybė, dabar galėjo būti suvokiami kaip labai realus ir labai rimtas pasaulinės dominavimo planas. Nežydai visur turėjo vertinti „Protokolus“ kaip tiesioginį veiksmų planą ir atitinkamai su jais elgtis.
„Valdovų valdovas“
Šiuo metu turime turėti omenyje du dalykus. Pirma: Izraelio valstybė, žinoma, dar neegzistavo, kai buvo parašyti „Protokolai“; Izraelis atsirado tik po 1947 m. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos balsavimo, o žydai jį paskelbė tik 1948 m.[3] „Protokolų“ autoriai galėjo tik spėlioti apie būsimą žydų valstybę Palestinoje, kurios 1900 m. tikrai nebuvo numatyta artimiausioje ateityje. [4]
Antra: pasaulinė galia, tačiau, buvo visai kita tema. Dar gerokai prieš 1900 m. daugelis žydų jau laikė de facto „pasaulio valdovais“. Jau 1798 m. vokiečių filosofas Immanuelis Kantas pažymėjo, kad „žydų turtas… akivaizdžiai viršija bet kurios kitos tautos turtą vienam gyventojui šiuo metu“. [5] 1823 m. poetas lordas Byronas rašė: „[Žydai] valdo visas valstybes, viską, visus valdovus“.[6] 1843 m. Bruno Baueris pastebėjo, kad „žydas… savo finansine galia lemia visos [Austrijos] imperijos likimą. Žydas… sprendžia Europos likimą“. [7] O galbūt net daugiau nei Europos. 1860 m. esė Ralphas Waldo Emersonas atkreipė dėmesį į žydų atkaklumą, kurį lėmė ilgametis persekiojimas ir kančios: „Kančia, kuri yra žydo ženklas, šiais laikais padarė jį žemės valdovų valdovu“.[8]
1850 m. vokiečių kompozitorius Ričardas Vagneris jau galėjo skųstis, kad didžiąją dalį Europos visuomenės kontroliuoja žydai. Tai jau nebebuvo žydų „emancipacijos“ klausimas, o greičiau – kaip susidoroti su jų galia. Jis rašė: „Pagal dabartinę pasaulio tvarką žydas iš tiesų jau yra daugiau nei emancipuotas; jis valdo ir valdys tol, kol pinigai liks ta jėga, prieš kurią visi mūsų veiksmai ir sandoriai praranda savo galią.“ Ten, kur valdo pinigai, valdo žydai: tokia buvo jo žinia. Taigi, „pati žydija yra mūsų šiuolaikinės civilizacijos blogoji sąžinė“. 1869 m. paskelbtame tęstiniame ese Wagneris pažymėjo, kad Europos spauda yra „visiškai valdoma žydų“; spaudos kontrolė, kartu su jų sukauptu turtu, lėmė tai, kad žydų bendruomenė tapo „galingiausia mūsų laikų organizacija“. [9]
1873 m. rašytojas Frederikas Millingenas išleido brošiūrą pavadinimu „Žydų pasaulio užkariavimas“. Joje jis rašė, kad „žydai… dabar yra turtingiausia ir įtakingiausia žmonių klasė; ir [jie] pasiekė milžiniškos galios padėtį, kokios nerandame visoje istorijoje“. [10] Kalbant konkrečiai apie Vokietiją, 1879 m. žurnalistas Vilhelmas Marras išleido įtakingą esė „Žydų pergalė prieš vokiškumą“, kuriame smerkė faktą, kad „žydai triumfavo pasauliniu istoriniu mastu“. Į naivią ir nekaltą Vokietiją „įsiskverbė švelni, gudri, lanksti žydų bendruomenė“, kuri nugalėjo „monarchišką, riterišką, sunkiai judantį vokiečių tautą, skatindama jo ydas“ – tai yra, išnaudodama jo silpnybes. „Vokietijai galas“, – daro išvadą Marras.[11]
1880 m. Laurentas Oliphantas rašė apie žydų „didžiausio masto finansines operacijas“. „Dėl finansinės, politinės ir komercinės reikšmės, kurią žydai dabar pasiekė“, jie tapo nepakeičiamu sąjungininku bet kokiame būsimame konflikte.[12] Vėliau, savo įtakingoje knygoje „Žydų Prancūzija“ (1885 m.), prancūzų žurnalistas Edouardas Drumontas pateikė šokiruojantį ir, atvirai sakant, neįtikėtiną teiginį: „Žydai valdo pusę pasaulio kapitalo.“ Kalbėdamas konkrečiai apie Prancūziją, jis pažymėjo, kad bendras tos šalies turtas siekė apie 150 milijardų frankų, „iš kurių žydai valdo mažiausiai 80 milijardų“ – tai yra, šiek tiek daugiau nei pusę.[13] Praėjus dešimtmečiui, istorikas Goldwin Smith patvirtino šį požiūrį: „Judėjizmas dabar [1894 m.] yra didžiausia finansinė jėga Europoje, tai yra, didžiausia jėga iš visų“.[14]
Taigi visa tai buvo iškilę ir sklandė intelektualų sluoksniuose gerokai anksčiau, nei buvo parašyta galutinė „Protokolų“ versija. Bet kokios ten kalbos apie pasaulinę valdžią nebuvo vien spekuliacijos; tai jau buvo gerokai pažengę. Tai buvo realistiškai pasiekiama. Ir tai buvo pasiekiama ranka. Jie turėjo tik laikytis plano.
Ir čia, manau, tampa aišku, kad „Protokolų“ autoriaus ar autorių tapatybė galbūt neturi reikšmės. Dokumente gana išsamiai aprašomas „žydų planas“, siekiantis tolimų praeities laikų: bet kokiomis priemonėmis sukaupti turtus, tuos turtus panaudoti vyriausybei papirkti, o tada pasinaudoti vyriausybės galia, kad žaidimo sąlygos taptų dar palankesnės žydams. Galiausiai siekti pasaulinės kontrolės. Visa tai daryti tuo pačiu metu pasinaudojant kiekviena proga sumenkinti, pažeminti, įžeisti ir sunaikinti gojus (nežydus); pasaulis yra nulinės sumos žaidimas, ir kiekvienas ne žydų praradimas yra žydų laimėjimas. Nesilaikyti jokio moralinio kodekso, išskyrus „pirmiausia – žydai“. Jėga suteikia teisę, o tikslas pateisina priemones. Toks planas galioja jau tris tūkstančius metų, ir toks jis yra šiandien; jis veikė praeityje ir neabejotinai veiks ateityje. „Dievas“ (Jahvė) tai žydams pažadėjo seniai, ir jis laikėsi savo žodžio. Tai yra „Protokolų“ žinia. Ar tai yra tikros žydų sąmokslo demaskavimas, ar kokio nors žydų nekenčiančio antisemito darbas, iš tikrųjų nesvarbu. Jame visiems matyti aiškiai išdėstytas tikrasis planas. Mes galime arba juo vadovautis, arba nuspręsti jį ignoruoti.[15]
Du aktualūs klausimai
Likusioje šio straipsnio dalyje sutelksiu dėmesį į du klausimus: pirma, kaip šis planas atrodo šiandien, atsižvelgiant į neseniai pasaulyje įvykusius įvykius? Antra, kas galėtų būti laikomi naujaisiais „Siono vyresniaisiais“ – kitaip tariant, kas yra įtakingiausi žydai (bent jau Amerikoje), tie, kurie galbūt vadovauja žydų dominavimo siekiams?
Leiskite man pradėti nuo protokolų nagrinėjimo eilės tvarka, išskiriant kai kurias ištraukas, kurios šiandien ypač aktualios. Toliau skaitytojas turi turėti omenyje, kad čia, Amerikoje, abi pagrindinės politinės partijos yra kontroliuojamos žydų pinigų. Respublikonai gauna ne mažiau kaip 25 % savo politinio finansavimo iš žydų šaltinių, o demokratai – ne mažiau kaip 50 %.[16] Taigi abiejų partijų veiksmai atspindi žydų norus ir interesus. Amerikos politika yra žydų politika, paprastai ir aiškiai.
Galiausiai skaitytojas pats turi nuspręsti, ar toliau cituojamos ištraukos – kurios dabar yra bent 125 metų senumo – atitinka dabartinius įvykius.
„Aprašysiu mūsų sistemą tiek iš mūsų pačių, tiek iš gojų perspektyvos“ (P1, p. 77). [17] Žodis „goyim“ („goy“ daugiskaita) yra žydų terminas, reiškiantis panieką ne žydams. Tai iš karto rodo, kad tai yra (nominaliai) žydų dokumentas, kuriame ne žydai, arba pagonys, vertinami su visiška panieka. Šis pastarasis teiginys vargu ar kelia ginčų; jei yra viena dominuojanti žydų tautos savybė, siekianti tūkstantmečius, tai yra tam tikra mizantropija – neapykanta visiems ne žydams.[18] Toks požiūris yra gerai užfiksuotas Senajame Testamente, Talmude ir „Šulchan Aruch“. Ši mizantropija tūkstančius metų buvo tarsi žydų tautos skiriamasis bruožas, ir šiandien ji tebėra tokia pat aktuali kaip ir anksčiau; tai yra pagrindinė žydų suprematizmo sudedamoji dalis, kuri įkvepia beveik visus turtingus ir galingus žydus.
„Ši užduotis [sunaikinti valdžioje esančius] tampa lengvesnė, jei pats [goy] valdovas yra priėmęs laisvės, „liberalizmo“ idėją“ (P1, p. 77). Liberalizmas, laisvai apibrėžiamas kaip plačią minties ir veiksmų laisvę, pasirodė naudingas žydams, nes suteikia jiems leidimą paleisti į pasaulį visokias žalingas, kenksmingas idėjas ir institucijas, nukreiptas prieš nekaltus žmones. Griežtai valdomoje visuomenėje, veikiančioje pagal priežiūros, nuosaikumo ir reguliavimo principus, žydų galimybės yra ribotos; laisvoje ir liberalioje visuomenėje „viskas leidžiama“, ir žydai turi visišką laisvę.
„Visiškai vadovaujantis paviršutiniškomis aistromis, prietarais, papročiais, tradicijomis ir sentimentaliomis teorijomis, minia įsitraukia į partijų nesutarimus, kurie užkerta kelią bet kokiai galimybei pasiekti susitarimą, net ir tokį, kuris būtų pagrįstas visiškai pagrįstu mąstymu. Kiekvienas minios sprendimas priklauso nuo atsitiktinės arba iš anksto suderintos daugumos… (P1, p. 78). Demokratijoje valdo „minia“, t. y. masės; tačiau jų sprendimai grindžiami įvairiausiais iracionaliais dalykais („paviršutiniškomis aistromis“, „prietarais“ ir pan.). Partijų nesutarimai – pavyzdžiui, „kairės“ prieš „dešinę“ – nustelbia sveiką mąstymą ir gerą sprendimą, netgi tuo metu, kai žydų prižiūrėtojai sugeba „iš anksto nustatyti“ rezultatą, manipuliuodami žmonėmis per žiniasklaidą.
„Tas, kuris nori valdyti, privalo griebtis gudrybių ir veidmainystės. Kilnios ir visuomenei priimtinos savybės – tokios kaip sąžiningumas ir atvirumas – politikoje tampa ydomis, nes jos lyderį nugalės greičiau nei galingiausias priešas“ (P1, p. 78). Žydų politika nusileidžia iki žemiausio bendro vardiklio. Politiko moralinė dorybė yra ne tik nereikšminga, bet ir trukdo.
„Atsižvelgiant į dabartinį visų valdžios institucijų nestabilumą, mūsų galia bus nepažeidžiamesnė už bet kokią kitą, nes ji bus nematoma, kol įsitvirtins taip tvirtai, kad jokia gudrybė negalės jos pakenkti“ (P1, p. 79). Žydai yra meistrai slėpti tiek savo tapatybę, tiek savo veiksmų pasekmes. Žydų galia iš tiesų yra didžiąja dalimi nematoma paprastam žmogui; net šiame interneto amžiuje reikia nemažai pastangų, norint atskleisti tiesą.
„Tai, kad tautos atstovus galima pakeisti [per rinkimus], atiduoda juos į mūsų rankas ir praktiškai leidžia mums spręsti dėl jų paskyrimo“ (P1, p. 82). Amerikos rinkimai iš esmės yra nepertraukiamas prožydų ir proizraelietiškų kandidatų srautas. Kai vienas palieka postą, jo vietą užima naujas „išrinktasis“. Tokios išimtys kaip Kentukio valstijos Tomasis Masis yra retos ir iš esmės neturi galios ką nors pakeisti. Visai neseniai pastebėjome nedidelį poslinkį link labiau antiizraelietiškos (bet niekada antisemitinės) retorikos, tačiau dar neaišku, kiek tai bus reikšminga.
„Mums būtina, kad, kai tik įmanoma, karai nesuteiktų jokių teritorinių pranašumų; tai perkelia karą į ekonominį lygmenį ir privers tautas suvokti mūsų dominavimo stiprumą“ (P2, p. 83). Nuo Antrojo pasaulinio karo žydų kurstomi karai perėjo nuo teritorinių laimėjimų prie ekonominių laimėjimų; nuo teritorinių pralaimėjimų prie ekonominių pralaimėjimų. Anksčiau teritorija buvo svarbi, tačiau 1948 m. žydams įkūrus savo valstybę, teritorinė plėtra tapo iš esmės nereikšminga – išskyrus, žinoma, Izraelį, kuris turi nesibaigiančią troškulį užkariauti daugiau žemės – „Didžiojo Izraelio“ projektą. („Protokoluose“ gausu akivaizdžių dvigubų standartų: taisyklių, galiojančių gojams, bet ne žydams.)
„Mūsų iš žmonių pagal jų nuolankumo laipsnį atrinkti valdininkai neturės valdymo patirties; todėl jie lengvai taps mūsų žaidimo marionetėmis…“ (P2, p. 83). Praktiškai visi žymūs politikai, o taip pat ir dauguma mažiau žinomų, yra visiškai pavaldūs žydų interesams ir žydų pinigams. Jų karjeros sėkmė ar žlugimas priklauso nuo to, ar jie laikosi žydų-izraeliečių linijos. Amerikoje taip yra jau mažiausiai 50 metų, tačiau dabar tai akivaizdu labiau nei bet kada anksčiau; pakankamai pažvelgti, kiek politikų ragina visiškai nutraukti pagalbą Izraeliui; patraukti Izraelį atsakomybėn už karo nusikaltimus; surengti atvirą diskusiją apie žydų ir žydų pinigų visapusišką vaidmenį vyriausybėje, versle, akademinėje bendruomenėje, spaudoje ir pramogų pasaulyje – nė vieno. Visiškas nuolankumas – tai šiandienos žaidimo taisyklės.
„Šiuolaikinių valstybių rankose yra viena didžiulė jėga, kuri skatina žmonių mąstymo judėjimus: spauda. Spaudos vaidmuo – nurodyti būtinus reikalavimus, užregistruoti žmonių skundus, išreikšti ir skatinti nepasitenkinimą. Laisvos žodžio teisės triumfas įkūnijamas spaudoje; tačiau vyriausybės nesugebėjo pasinaudoti šia galia, ir ji atiteko į mūsų rankas. Jos dėka mes įgijome įtaką, likdami nuošalyje.“ (P2, p. 84). Žydai valdo, kontroliuoja arba kitaip dominuoja visose pagrindinėse JAV žiniasklaidos korporacijose: „Comcast“ (Brian Roberts), „Disney“ (Dana Walden ir neseniai – Bob Iger), „Warner Bros“ (Michael DeLuca), „Paramount Skydance“ (David ir Larry Ellison) bei „Fox“ (sionistų Murdochų šeima, greičiausiai iš dalies žydų kilmės).
„Dėka spaudos mes sukaupėme auksą savo rankose, nors tai mums kainavo upes kraujo ir ašarų. Tai mums kainavo daugelio mūsų pačių žmonių auką. Bet kiekviena mūsų auka Dievo akyse verta tūkstančio gojų“ (P2, p. 84). Iš dešimties turtingiausių amerikiečių bent penki yra žydai: Larry Ellison, Mark Zuckerberg, Larry Page, Sergey Brin ir Michael Dell. (Galimas Elono Musko ir Džefo Bezoso žydų kilmės paveldas, žinoma, padidintų šį skaičių.) Netoli sąrašo apačioje yra ir kiti žydai, tokie kaip Maiklas Bloombergas, Džefas Jasas, Stivenas Švarcmanas, Miriam Adelson, Merilin Simons, Henris Samueli, Len Blavatnikas ir Danas Gilbertas. Didžioji dalis jų turto kyla iš aukštųjų technologijų, kurios dabar iš esmės yra „spaudos“ dalis.
„Šiandien galiu jums pasakyti, kad mūsų tikslas yra visai šalia. Liko tik nedidelis atstumas, ir Simbolinės Gyvatės – mūsų tautos simbolio – ciklas bus užbaigtas. Kai šis ratas užsidarys, visos Europos valstybės bus įtrauktos į jį, tarsi į nesulaužomas grandines“ (P3, p. 85). ES vėliava – tai mėlyname fone išdėstytų auksinių žvaigždžių ratas; ją sukūrė žydas Paulas M. G. Levy. Šiandien Europa neabejotinai yra žydų kontrolėje – tiek viduje, tiek netiesiogiai, per JAV įtaką.
„Norėdami paskatinti valdžios mėgėjus piktnaudžiauti savo galia, mes visus jėgų polius pastatėme vieną prieš kitą, išugdydami jų liberalias tendencijas siekti nepriklausomybės. Mes skatinome kiekvieną žingsnį šia kryptimi; į visų partijų rankas įdėjome galingus ginklus ir padarėme valdžią kiekvieno siekio tikslu. Vyriausybes pavertėme arenomis, kuriose vyksta partijų karai. Netrukus visur įsivyraus chaosas ir bankrotas“ (P3, p. 85). Politiniai nesutarimai yra puiki priemonė, leidžianti nukreipti dėmesį nuo tikrosios problemos, būtent žydų manipuliacijų ir visuomenės kontrolės.
„Mes, priešingai, rūpinamės… gojų degradacija. Mūsų galia glūdi chroniškame darbininkų nepakankamame maitinime ir silpnume, nes dėl to jie patenka į mūsų valdžią ir nesugeba rasti nei jėgų, nei energijos jai pasipriešinti. Alkis suteikia kapitalui didesnę galią darbininkų atžvilgiu nei bet kokia suvereni teisinė valdžia aristokratijos sąlygomis. Per vargą, pavydą ir neapykantą mes manipuliuojame minia ir sutrypiame tuos, kurie mums trukdo“ (P3, p. 86). Nesveikas maistas, narkotikai, alkoholis, cheminiai konservantai, cukrus, dirbtinai sukeltos pandemijos – visa tai skirta masėms įtraukti į priklausomybę ir jas susargdinti, kad jos nesugebėtų normaliai funkcionuoti kasdieniame gyvenime, jau nekalbant apie tai, kad skirtų laiko ir pastangų rimtiems politiniams klausimams.
„Ši neapykanta [aukštesnėms klasėms] dar labiau sustiprės dėl ekonominės krizės, kuri sustabdys finansines operacijas ir visą pramonės veiklą. Sukėlę visuotinę ekonominę krizę visomis įmanomomis klastingomis priemonėmis ir pasinaudodami auksu, kuris visiškai yra mūsų rankose, mes vienu metu visose šalyse išmesime į gatves didžiules darbininkų minias“ (P3, p. 87). Puikus Didžiosios depresijos, kurią greičiausiai sukėlė žydų veiksmai, numatymas. [19] taip pat numato vėlesnes ekonomines krizes, pavyzdžiui, 1973 m. naftos krizę, 1980-ųjų pabaigos „šiukšlinių obligacijų“ krizę, 2008 m. nekilnojamojo turto rinkos žlugimą, „Covid“ recesiją – ir dabar Irano karo sukeltą finansinę krizę.
„Esant dabartinei padėčiai, kaip tarptautinė jėga, mes esame nepažeidžiami; jei mus užpuls viena valstybė, kitos mus parems“ (P3, p. 88). 2003 m. Malaizijos ministras pirmininkas Mahathir Mohamad pasakė: „Šiandien žydai valdo pasaulį per tarpininkus. Jie verčia kitus kovoti ir mirti už juos.“ Jis kalbėjo apie žydų kontrolę JAV kariuomenėje ir vykdomojoje valdžioje. Žinoma, Izraelis šiuo metu atrodo labai pažeidžiamas dėl žydų pernelyg didelių ambicijų Irane, Libane ir Gazos ruože; tačiau net ir pralaimėjimas ten nereiškia pasaulio žydų galios pabaigos. Kol jie valdo ar kontroliuoja trilijonus dolerių, jie iš esmės yra „nepažeidžiami“.
„Mes sukursime stiprią centralizuotą vyriausybę, kad sutelktume socialines jėgas po mūsų valdžia“ (P5, p. 91). Žydai visada siekė centralizuotos vyriausybės kontrolės, nes tai jiems žymiai palengvina galios svertų manipuliavimą. Decentralizuotą sistemą kontroliuoti yra žymiai sunkiau. Todėl nuo 1900 m. JAV ir Europoje matome didžiulį spaudimą siekiant sukurti didelę centralizuotą vyriausybę – iš čia ir kilo ES susikūrimas.
„Visi vyriausybės mechanizmo ratai sukasi mūsų rankose esančio variklio veikimu, o tas variklis yra auksas“ (P5, p. 92). Pinigai iš tiesų yra lemiamas veiksnys JAV politikoje, o žydai, be abejonės, skiria daugiau politinių lėšų nei bet kuri kita interesų grupė.
„Turime nukreipti gojų visuomenių švietimą taip, kad jų rankos beviltiškai nukristų prie šonų, kai tik jie susidurs su bet kokia užduotimi, kuriai atlikti reikalinga iniciatyva. Veiksmo intensyvumas, kylantis iš individualios veiksmų laisvės, praranda savo jėgą, kai susiduria su kito asmens laisve. Tai suduoda sunkų smūgį moralės dvasiai, sukeldamas nusivylimus ir nesėkmes“ (P5, p. 93). Vakarų akademinė bendruomenė yra katastrofiškoje padėtyje tiek JAV, tiek Europoje. Žydų pinigai, administratoriai ir dėstytojai visiškai iškreipė tradicinę akademinės bendruomenės stiprybę, o žydų įkvėpta „woke“ ideologija užteršia visus lygmenis.
„Turime sugebėti įveikti bet kokį pasipriešinimą, išprovokuodami karą su bet kurios šalies kaimynais, kurie drįsta mums priešintis. Tačiau jei tie kaimynai savo ruožtu nuspręstų susivienyti prieš mus, turime atsakyti sukeldami pasaulinį karą“ (P7, p. 97). Įspūdingas abiejų pasaulinių karų, jau nekalbant apie Šaltąjį karą, I ir II Irako karus, Afganistano karą, Ukrainos ir Rusijos karą, o dabar – JAV ir Izraelio karą su Iranu – numatymas. Didieji karai yra nepaprastai naudingi žydų interesams; jie duoda karo laikotarpio pelną, pertvarko pasaulines galios struktūras ir nužudo daug gojų.
„[A]pibendrinant mūsų sistemą, skirtą Europos „goy“ vyriausybių pavergimui, mes jiems pademonstruosime savo galią per pasikėsinimus ir terorizmą“ (P7, p. 98). Izraelis yra pagrindinė terorizmą remiančioji valstybė pasaulyje, o Izraelio „Mossad“ – pagrindinė politinių pasikėsinimų organizacija, kurią iš arti seka žydų įtakos paveiktos JAV ginkluotosios pajėgos ir CŽV.
„Kadangi dar nėra saugu atsakingus vyriausybės postus tiesiogiai patikėti mūsų broliams žydams, mes juos patikėsime žmonėms, kurių praeitis ir charakteris yra tokie baisūs, kad tarp jų ir tautos yra milžiniška praraja. Tokie lyderiai, jei nepaklustų mūsų įsakymams, susidurtų tik su pasmerkimu ir įkalinimu. Šis faktas privers juos ginti mūsų interesus iki pat mirties dienos“ (P8, p. 99). Amerikos žydai tiesiogiai užima daug įtakingų pareigų (maždaug 35 dabartiniai Kongreso nariai, taip pat ministrų postai ir vienas Aukščiausiojo Teismo teisėjas), tačiau likusieji ne žydai beveik visi yra blogo charakterio, net jei jie ir pataikauja žydų bei Izraelio interesams. Žydų šantažas neabejotinai priverčia daugelį iš jų laikytis nustatytos linijos – tikriausiai įskaitant ir prezidentą Trumpą.
„Mes jau faktiškai sunaikinome visas vyriausybes, išskyrus savąją, nors formaliai daugelis jų vis dar egzistuoja. Šiuo metu, jei kokia nors vyriausybė protestuoja prieš mus, tai daroma tik kaip savaime suprantamas dalykas, pagal mūsų norą ir mūsų įsakymą; taip yra todėl, kad jų antisemitizmas yra būtinas, kad galėtume kontroliuoti savo mažesniuosius brolius“ (P9, p. 100). Dauguma Vakarų vyriausybių – ir daugelis kitur – šiuo metu yra beviltiškai neveiksnios arba kitaip „sunaikintos“. Geras valdymas trukdytų žydų valdžiai, todėl jis bus silpninamas visur, kur tik įmanoma. „Antisemitizmo“ šmėkla nuolat keliama visose Vakarų šalyse, siekiant tiek sutelkti visus žydus, tiek įbauginti mases, kad jos imtųsi dar labiau žydus saugančios politikos.
„Mes paveikėme teisines procedūras, rinkimų įstatymus, spaudą, asmens laisvę – ir, svarbiausia, švietimą: laisvos egzistencijos kertinį akmenį. Mes suklaidijome, sugadinome, apgavome ir demoralizavome gojų jaunimą, šviečiant pagal principus ir teorijas, apie kurias žinome, kad jos yra klaidingos, bet kurias patys įkvėpėme“ (P9, p. 101). Savaime suprantama.
Akivaizdus dvigubų standartų taikymas
Antrojoje „Protokolų“ dalyje diskursas tampa labiau į ateitį orientuotas – čia aiškinama būsima socialinė tvarka, kai valdžią perims žydų valdovas. Pažymėtina, kad daugelis dalykų, kuriuos žydai šiandien propaguoja, esant gojų valdžiai, bus panaikinti žydų valdymo laikotarpiu; taip yra todėl, kad dabar jie siekia žalingų ir destabilizuojančių priemonių, tačiau, atėję į valdžią, jiems reikės santykinės taikos ir stabilumo. Dvigubi standartai yra visur paplitę. Vėlgi, vienintelė taisyklė yra „pirmiausia žydai“.
„Kai į valstybės organizmą įšvirkštėme liberalizmo nuodus, pasikeitė visa jos politinė sandara; valstybės užsikrėtė mirtina liga, būtent kraujo irimu. Belieka tik laukti jų agonijos pabaigos“ (P10, p. 105). Žydai buvo pagrindinės jėgos, skatinusios nevaržomą imigraciją, „atviras sienas“ ir ne griežtą vizų taisyklių taikymą. Taip buvo JAV keleto ankstesnių prezidentų kadencijų metu (Trumpas yra tam tikra išimtis, nors dar neaišku, ar jam pavyks išsiųsti milijonus nelegalių imigrantų), ir taip yra Europoje, kurią nuo 2000 m. užplūdo mažiausiai 20 milijonų afrikiečių ir Artimųjų Rytų gyventojų. Rasių maišymasis („irimas“) yra naudingas gojimams, nes silpnina jų genetinį vientisumą ir tapatybę; tačiau jis yra žalingas žydams, kurie pagal žydų įstatymus jį draudžia.
„Siekdami įgyvendinti savo planą, mes suorganizuosime tokių prezidentų išrinkimą, kurių praeityje yra paslėptų skandalų – tuomet jie bus ištikimi mūsų įsakymų vykdytojai, bijodami, kad tai bus atskleista, ir vedami natūralaus noro išlaikyti privilegijas, pranašumus ir orumą, susijusius su prezidento pareigomis“ (P10, p. 106). Palyginkite su aukščiau cituota 8 protokolo ištrauka.
„Turime visus išsekinti nesutarimais, priešiškumu, kova, neapykanta ir netgi kankinystėmis, badu, ligų platinimu ir vargu, kad gojai nematytų kito išeities kelio, kaip tik kreiptis į mūsų pinigus ir mūsų visišką valdžią“ (P10, p. 107). Savaime suprantama.
„Mums jau pavyko taip pavergti gojų protus, kad beveik visi jie pasaulio įvykius mato per spalvotus akinius, kuriuos uždėjome jiems ant akių…“ (P12, p. 111). Dėka žydų kontrolės spaudoje, žiniasklaidoje, švietimo įstaigose ir pramogų industrijoje.
„Visi mūsų leidžiami periodiniai leidiniai atrodys pateikiantys prieštaringus požiūrius ir nuomones, taip skatindami pasitikėjimą mumis ir atrodydami patrauklūs mūsų nieko neįtariantiems priešams; tokiu būdu jie pateks į mūsų spąstus ir bus neutralizuoti. … [Ypač svarbi] bus mūsų tariama opozicija, kuri bent viename iš savo leidinių atstovaus mums priešišką poziciją. Mūsų tikrieji priešai šią tariamą opoziciją klaidingai palaikys priklausančia jų pačių grupei ir taip mums atskleis savo kortas. … Tie kvailiai, kurie tiki, kad kartoja „savo“ laikraščių išreikštas nuomones, iš tikrųjų kartos mūsų nuomones arba tas, kurias mes norime, kad jie turėtų“ (P12, p. 112). Tai puikus „kontroliuojamos opozicijos“ idėjos apibūdinimas spaudoje ir politikoje. Žydų kontrolė apima visas žiniasklaidos priemones, todėl visos žiniasklaidos priemonės – tiek „kairiosios“, tiek „dešiniosios“ – atitinka žydų interesus; vartotojai nemato šio poveikio ir todėl tiki, kad „jų“ žiniasklaida yra sąžininga ir teisinga.
„Mes sugebėsime įtikinti arba suklaidinti [mases], kartais spausdami tiesą, kartais – melą, remdamiesi faktais arba jiems prieštaraudami, priklausomai nuo to, kaip visuomenė į tai reaguos, ir visada atidžiai išbandydami dirvą prieš žengdami ant jos. Mes neabejotinai nugalėsime savo priešus, nes jie neturės savo žiniasklaidos, kurioje galėtų visapusiškai išreikšti savo nuomonę“ (P12, p. 113). Žydams svarbu turėti visišką žiniasklaidos kontrolę, nes kitaip tiesa gali išslysti. Nebus leidžiama jokių tikrai prieštaraujančių balsų. Alternatyvi žiniasklaida bus traukiama atsakomybėn, jai bus nutrauktas finansavimas, ji bus persekiojama ir „atšaukta“.
„Kad [masės] negalėtų priimti jokių savarankiškų sprendimų, nukreipsime jų dėmesį pramogomis, žaidimais, pomėgiais, aistromis ir viešaisiais kultūros centrais. Netrukus pradėsime siūlyti konkursus su prizais per spaudą ir įvairiausius sporto renginius“ (P13, p. 115). Televizijos ir profesionalaus (ir universitetinio!) sporto perdėtas populiarinimas bei komercializavimas yra akivaizdūs. Tokios pramogos padeda išlieti visuomenės pyktį ir nepasitenkinimą bei vėl nukreipia dėmesį nuo tikrųjų problemų ir visuomenės kontrolės mechanizmų.
„Vadinamosiose išsivysčiusiose šalyse mes sukūrėme beprasmę, nešvarią ir bjaurią literatūrą“ (P14, p. 118). Žydai pirmauja visose pornografijos srityse – spausdintoje, kino ir internetinėje. „OnlyFans“, „Vixen Media“, „Grindr“, „Aylo/Pornhub“, „Vivid“ ir „Gamma Entertainment“ – tai visi žydų vadovaujami arba jiems priklausantys pornografijos platintojai.
„Net neįsivaizduojate, kaip lengva net pačius protingiausius gojus įvesti į besąmoningą patiklumo būseną, o, kita vertus, kaip lengva juos atgrasyti menkiausia nesėkme – ar tiesiog nustojus jiems ploti, taip pavergiant juos vardan naujų laimėjimų. Tiek pat, kiek mūsų tauta ignoruoja sėkmę vardan savo planų įgyvendinimo, tiek pat gojai pasirengę paaukoti visus savo planus vardan sėkmės. Jų psichologija mums palengvina krypties nustatymo problemą. Tie, kurie atrodo kaip tigrai, yra tokie pat kvaili kaip avys; jų galvose sukasi visiškai beprasmiškos mintys“ (P15, p. 121). Komentarų nereikia.
„Mūsų valdžia imituos dievą Višnu, kuris fiziškai mums panašus; kiekviena iš mūsų šimto rankų laikys po vieną socialinės mašinos svirtį“ (P17, p. 129). Žydai iš tiesų atrodo esantys visur vienu metu. Vargu ar yra kokia nors vyriausybės ar kultūros sritis, kurioje jie nedalyvautų aktyviai.
„Per sumaniai sudarytus istorijos vadovėlius mes netiesiogiai reklamavome [politinį] kankinystės idealą, tarsi jis būtų siekiamas žmonių gerovės labui. Tokia reklama padaugino liberalų skaičių ir mūsų agentų gretas papildė tūkstančiais gojų“ (P19, p. 133). Politiniai maištininkai, kurstytojai, „antifa“ ir pan. – tai yra, kraštutinės radikaliosios kairės atstovai – tarnauja kaip žydų bendruomenės agentai. Tokie žmonės mano, kad dirba vardan radikalios lygybės, radikalaus teisingumo ir radikalios laisvės, bet galiausiai jie tik skatina žydų reikalą.
„Norint išmokyti žmones paklusnumo, juos reikia mokyti kuklumo. O norint tai pasiekti, reikia riboti prabangos prekių gamybą. [Atsidūrę valdžioje] taip pagerinsime visuomenės moralę, kurią demoralizavo dėl prabangos kilusi konkurencija“ (P23, p. 143). Vėlgi – taisyklės galioja tau, bet ne man. Šiandien gausu korumpuojančios prabangos, tačiau ji bus smarkiai suvaržyta, kai tarnaus žydų valdžios struktūrai.
„Dar kartą sakau, kad žmonės aklai paklūsta tik tai rankai, kuri yra stipri ir visiškai nuo jų nepriklausoma – tai rankai, kuri gina juos nuo socialinių nelaimių smūgių. Kodėl valdovas turėtų turėti angelo širdį? Žmonės nori matyti jame galios ir jėgos įsikūnijimą“ (P23, p. 143). Šiandieninis Izraelis, o ypač Netanjahu, save vaizduoja kaip žydų pasaulinę jėgą. Savo veiksmais prieš nekaltus ir beginklius palestiniečius arba prieš nekaltas mases Libane ir Irane Izraelio žydai pasirodo esą negailestingi ir žiaurūs žudikai; jie akivaizdžiai tiki, kad tai rodo „stiprybę“. Tai greičiau rodo, kad jie yra genocidą vykdantys psichopatai, kuriems jokia bausmė negali būti per griežta.
Nauji vyresnieji
Kas gi yra tie konkretūs asmenys, vedantys „Izraelį“ į jo tariamą būsimą šlovę? Kas yra naujieji Siono vyresnieji?
Netanjahu ir jo artimiausi patarėjai yra akivaizdūs kandidatai, ir jie iš tiesų atrodo atliekantys šį vaidmenį. Patologiškai jie, atrodo, tiki, kad pasaulio tautos turėtų ir tikrai paklus jų valiai. Jie įtikinėja, gąsdina, papirkinėja ir verčia kitų šalių lyderius tarnauti jų interesams, dažnai sėkmingai. Ypač Trumpas, atrodo, yra Netanjahu kišenėje; nepaisant visų triukšmingų pareiškimų ir tuščių žodžių, Trumpas savo politikoje elgiasi chaotiškai, bet galiausiai, bent jau kol kas, atrodo, iš esmės daro tai, ko žydai iš jo nori.
Bet, žinoma, tai ne tik Netanjahu. Tai visa žydų galios struktūra Amerikoje, kuri taip pat daro jam įtaką, kaip ir darė įtaką visiems ankstesniems prezidentams. Taigi, kas yra šie įtakingi asmenys, šie Amerikos „galingieji žydai“, kurių užduotis – įgyvendinti senovinį „Protokolų“ planą?
Kai kurie vardai yra akivaizdūs: galime pradėti nuo turtingiausių žydų ir tų, kurie turi didžiausią politinę įtaką. Aukščiau paminėjau 13 turtingiausių Amerikos žydų vardus; jie neabejotinai laikytini šiuolaikiniais išminčiais. Tačiau tai ne tik turtingiausieji; JAV yra mažiausiai 300 žydų milijardierių, ir viskas priklauso nuo to, kiek aktyviai jie stengiasi formuoti Amerikos ir pasaulinę visuomenę. Mažiau turtingi milijardieriai kartais gali imtis aktyvesnio socialinio ar politinio vaidmens, paprastai todėl, kad jie yra didžiuliai Demokratų partijos rėmėjai. Tarp jų įtraukčiau Williamą Ackmaną (grynoji vertė – 9,1 mlrd. JAV dolerių), Davidą Geffeną (9 mlrd. JAV dolerių), George’ą Sorosą (7,5 mlrd. JAV dolerių), Paulą Singerį (6,7 mlrd. JAV dolerių), Stepheną Mandelį (5 mlrd. JAV dolerių) ir Tomą Steyerį (2,5 mlrd. JAV dolerių).
Galiausiai yra įvairių žydų grupė, kuri įtaką daro įvairiais kitais būdais. Tarp šių asmenų yra tokie politikai kaip Rahm Emanuelis (buvęs Obamos administracijos vadovo pavaduotojas), J. B. Pritzkeris (Ilinojaus valstijos gubernatorius), Josh Shapiro (Pensilvanijos valstijos gubernatorius), Douglas Emhoffas (Kamalos Harris vyras) ir Josh Stein (Šiaurės Karolinos valstijos gubernatorius). Į šią grupę taip pat priskirčiau kino prodiuserius Steveną Spielbergą ir (taip) Harvey Weinsteiną, kuris, būdamas 74 metų, yra įkalintas ir susiduria su tebevykstančiais teisminiais procesais dėl daugiau nei 100 įtariamų seksualinių užpuolimų, tačiau vis dar turi apie 25 mln. dolerių vertės turtą ir tebėra įtakingas Holivude bei už jo ribų. Čia taip pat įtraukiu žinomos Rothschildų šeimos pagrindinę atstovę JAV – Lynn Forester de Rothschild.[20] Galiausiai – įvairių įtakingų asmenybių rinkinys: Alan Dershowitz (teisininkas), Sethas Klarmanas („Baupost“ generalinis direktorius), Artūras Sulzbergeris („New York Times“), Deividas Solomonas („Goldman Sachs“), Stivas Tišas („New York Giants“ futbolo komanda), Robertas Kraftas („New England Patriots“ futbolo komanda), Markas Kubanas („Dallas Mavericks“ krepšinio komandos mažumos savininkas ir „2029 Entertainment“ įkūrėjas) bei Džošas Kušneris („LA Lakers“ krepšinio komanda, Džaredo brolis). Iš viso – 66 asmenys.[21]
Kad skaitytojas neprarastų visų šių vardų, čia jie pateikiami dar kartą, abėcėlės tvarka:
Štai jie – 66 pavardės: mano kandidatai į naująjį „Siono išminčių“ sąrašą 2026 metams. Kiekvienas iš jų neabejotinai dirbs žydų ir Izraelio labui, kiekvienas neabejotinai „pirmenybę teiks žydų tautai“. Esu įsitikinęs, kad kiekvienas skaitytojas turės savo kandidatus, galbūt net daug ilgesnį sąrašą; tegul taip ir bus. Bent jau diskusija prasidėjo.
Daktaras Tomas Daltonas yra parašęs ar redagavęs keletą knygų ir straipsnių apie politiką, istoriją ir žydų klausimą. Visus jo darbus galima rasti svetainėje www.clemensandblair.com ir jo asmeninėje svetainėje www.thomasdaltonphd.com.
Pastabos
[1] Yra teiginių, kad „Protokolai“ buvo parašyti dar 1818 m., tačiau jie nėra patikimi. Bent jau galutinė jų versija turi būti datuojama XIX a. pabaiga, nors negalime atmesti galimybės, kad kai kurie ankstyvieji „proto-Protokolai“ buvo parengti gerokai anksčiau. Galutiniame dokumente minimas Frydrichas Ničė (2 protokolas), kuris išgarsėjo tik po 1888 m.; jame minimas Prancūzijos ministras pirmininkas Leonas Buržua (16 protokolas), ėjęs pareigas 1895–1896 m.; be to, jame yra dvi nuorodos į sionizmą (3 ir 5 protokolai), kuris iki 1897 m. praktiškai neegzistavo. Galutinė redakcija neabejotinai buvo parengta po šių datų.
[2] Žydų „tėvynė“ Izraelis atsirado tik 1948 m., praėjus trisdešimčiai metų po Deklaracijos. Išsamią „sutarties su žydų tauta“ istoriją rasite mano knygoje „The Jewish Hand in the World Wars“ (2025).
[3] Beje, Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos balsavimas neturi teisinės galios; ją gali suteikti tik Saugumo Tarybos balsavimas, o toks neįvyko. Todėl techniškai Izraelis niekada nebuvo teisiškai įteisintas Jungtinių Tautų.
[4] Atkreipkite dėmesį, kad tekste keturis kartus minimas „Izraelio karalius“, tačiau čia „Izraelis“ reiškia žydų tautą, o ne nacionalinę valstybę.
[5] Anthropology (1798/1978), p. 102.
[6] “The Age of Bronze.”
[7] Cited in Marx, “On the Jewish Question,” The Marx-Engels Reader (1978), p. 49.
[8] “Fate,” in Conduct of Life (1860).
[9] “Jewry in Music,” cited in Classic Essays on the Jewish Question (2022), pp. 7-43.
[10] Cited in Classic Essays, p. 64.
[11] Cited in Classic Essays, pp. 95-124.
[12] The Land of Gilead (1880), p. 503.
[13] In The Jew in the Modern World (2011, Mendes-Flohr and Reinharz, eds.), p. 315. Chapter One of Drumont’s book is reproduced in Classic Essays, pp. 125-146.
[14] Essays on the Questions of the Day (1894), p. 260.
[15] Vienas iš tų, kurie ėmėsi veiksmų, buvo Henris Fordas. Jis susipažino su „Protokolais“ maždaug 1919 m. ir liko taip sužavėtas, kad tai paskatino jį pradėti savo garsiąją seriją „Tarptautinis žydas“, kuri prasidėjo 1920 m. gegužę; žr. mano išleistą leidinį „Tarptautinis žydas: galutinis leidimas“ (2024 m.; du tomai).
[16] Žr. Gilo Trojo (Gil Troy) baltąją knygą „Žydų balsas“ („The Jewish Vote“), 2016 m.
[17] Tai yra 1-asis protokolas, cituojamas minėto 2023 m. leidimo 77 puslapyje.
[18] Čia neplėtosiu šios temos; išsamesnės informacijos ieškokite mano knygoje „Amžini svetimi“ (2025 m.).
[19] Pasak Pensilvanijos kongresmeno Louiso McFaddeno, „Paulas Warburgas… suorganizavo Didžiąją depresiją“ – kaip nurodyta 1931 m. Kongreso protokole. Žr. „Vienas sąžiningas žmogus“ (2026 m.; Clemens & Blair).
[20] Ji, matyt, yra atsivertusi žydė, 1983 m. ištekėjusi už žymaus žydo Andrew Steino, o 2000 m. – už E. Roberto de Rothschildo.
[21] Žydai skaičiui šeši priskiria didelę simbolinę reikšmę, todėl tai yra tinkama suma.
