Naivaus stebėtojo akimis žiūrint, „demokratija“ Europoje yra gyva ir klesti. Reguliariai rengiami vietos, regionų ir nacionalinio lygio rinkimai, veikia dešimtys politinių partijų, yra „kairė“ ir „dešinė“. Nacionaliniuose ir regionų parlamentuose bei savivaldybių tarybose vyksta diskusijos. Diskusijos vyksta ir Europos Parlamente Briuselyje, kurios kartais atrodo karštos, o klausimai – svarbūs ir autentiški.
Bet palaukite, galbūt pastebėjote, kad kai kuriuose parlamentuose pirmininkas uždraudė vartoti tam tikrus terminus ir žodžius. Olandijos parlamente žodis „omvolking“ (gyventojų pakeitimas) yra griežtai draudžiamas. Šio termino vartojimas gali lemti parlamento nario nušalinimą. Tačiau būtent tai ir vyksta Europoje nuo 1970-ųjų vidurio: gyventojų pakeitimas. Kadangi per pastaruosius metus vyriausybių kontrolė Europoje tapo daug griežtesnė, akivaizdu, kad Europoje beveik niekas nevyksta be valstybės žinios. Priešingai, dauguma dalykų vyksta todėl, kad to nori valstybė.
Pakanka pažvelgti į didįjį Covid šou, į „klimato kaitą“ ir į oficialią politiką, kuri, kaip mums sakoma, padeda su ja kovoti. Paklausykite visų tų karo kurstytojų Vokietijoje, Prancūzijoje ir kitur, šaukiančių, kad „atvyksta rusai“. Niekas negali paneigti, kad iš tiesų vietiniai europiečiai yra keičiami afrikiečiais ir azijiečiais. ES, kurioje gyvena daugiau nei 450 milijonų gyventojų, yra dešimtys milijonų juodaodžių ir musulmonų, iš kurių tik nedaugelis gerbia ar netgi tikrai domisi tradicine Europos kultūra. Daugelis iš jų netgi negali tinkamai kalbėti, jau nekalbant apie skaityti, tos Europos šalies, kurios pilietybę jie turi, kalba. Briuselyje trys ketvirtadaliai vietinių gyventojų, jaunesnių nei 20 metų, nėra europiečiai. Vienoje dauguma pradinių mokyklų mokinių yra užsieniečiai, daugiausia musulmonai. Kaip ironiška, kad 1689 m. turkai vos neužkariavo Vienos ir nepadarė jos musulmonų miestu, o šiandien Vienos jaunimas yra daugiausia musulmonai.
Tiesą sakant, pastarieji demografiniai pokyčiai Europoje nėra didelė staigmena. Jau prieš daugiau nei šimtą metų buvo akivaizdu, kad pokyčiai vyksta, nors nedaugelis galėjo numatyti, kokie bus jų rezultatai.
1938 m. vokiečių profsąjungos veikėjas Walteris Pahlas išleido knygą „Das politische Antlitz der Erde. Ein Weltpolitischer Atlas“ („Politinis Žemės veidas. Pasaulio politikos atlasas“). Pasaulio politikos atlasas“). 77 puslapyje jis trumpai apžvelgė tuometinę Europos demografinę padėtį. „... apie 1900 m. tik Prancūzijoje, klasikinėje gimstamumo kontrolės šalyje, vienai santuokai tenka mažiau nei trys gimimai. Nors gimstamumo kontrolė buvo praktikuojama ir Belgijoje, Anglijoje bei Šveicarijoje, šios šalys vis dar išlaikė atitinkamai 3,5, 3,7 ir 3,8 gimimų vienai santuokai rodiklius. Išskyrus Šveicariją, šalys į rytus nuo Reino upės kartu su Rytų Europa sudarė ištisinę teritoriją, kurioje gimstamumas buvo didelis. Koks pokytis įvyko 1929 m.! Prancūzija ne tik pasiekė, bet ir pralenkė jas. Išskyrus Portugaliją ir Airiją, visur gimstamumas sumažėjo iki mažiau nei 3,9 vaiko vienai santuokai.“ Didžiausias nuosmukis buvo Vokietijoje, bet ji išbrido iš duobės. „1936 m. Vokietijos pasiektą lygį viršijo Anglija ir Švedija. Ribą, kai vienoje santuokoje gimsta mažiau nei du vaikai, taip pat pasiekė Norvegija, Danija, Belgija ir Austrija. Vėl tampa matomas ryškus skirtumas tarp Rytų ir Vakarų. Vidurio Europoje tik Vokietija pagerino savo padėtį, o tai aiškiai yra aktyvios nacionalsocialistinės gyventojų politikos rezultatas. Vokietija suprato gimstamumo mažėjimo pavojų tautos ateičiai. Visa Europa turi tai pripažinti!“
1940-ųjų pabaigoje ir 1950-ųjų pradžioje gimstamumas Europoje augo, o nuo 1960-ųjų vėl pradėjo mažėti. Šiandien daugumoje Europos šalių tikrųjų, vietinių europiečių gimstamumas nėra pakankamas, kad išlaikytų stabilią gyventojų skaičių. Didelės neeuropiečių bendruomenės turi didesnį gimstamumą. Be to, jauni musulmonai iš Magrebo šalių linkę nesituokti su jaunomis moterimis iš savo bendruomenių, nes šios dažnai yra geriau išsilavinusios, pernelyg „vakarėtos“ ir nenori prisiimti „tradicinių žmonų“ vaidmens. Todėl tokios dažnai gerai integruotos moterys turi likti netekėjusios ir bevaikės. Jų vietoje daugelis jaunų musulmonų vyrų mieliau veda merginas iš kaimo ar žemesnės klasės miesto aplinkos savo kilmės šalyje, kurios kasdienius darbus atlieka griežtai uždengtos. Šios nuotakos paprastai niekada neišmoksta kalbėti Europos kalbos šalies, į kurią buvo atvežtos. Dėl to daugelis jų vaikų geriausiu atveju kalbės kažkokiu pidžino žargonu ir taps mokyklos nebaigusiais kaip ir jų tėvai.
Visose ES valstybėse narėse matomas tas pats reiškinys. Tie, kurie atsisako prisitaikyti ir imasi smulkių nusikaltimų, priekabiauja prie baltųjų moterų (prieš ir po sutemų), sudaro grobimo gaujas ir kartais įsivelia į peilių muštynes, be išimties yra kilę iš tokių šalių kaip Afganistanas, Pakistanas, Somalis, Eritrėja, Sirija, Marokas, Alžyras ar kitur Afrikoje. Vieninteliai ne europiečiai, kurie, atrodo, gerai integruojasi, yra turkai, bet tai todėl, kad jų kultūra ir gyvenimo būdas nėra labai skirtingi nuo europiečių gyvenimo būdo. Paskutiniuose visuotiniuose rinkimuose Vokietijos turkai labai dažnai balsavo už AfD, o tai, kaip galima įtarti, yra pagrindinė priežastis, dėl kurios elitas bando uždrausti AfD ir neleisti jai dalyvauti rinkimuose.
Kadangi po didžiojo Covid šou mirtingumas visoje ES didėja, kaip rodo kasmet didėjantis mirčių skaičius, galima drąsiai teigti, kad Europoje vyresnio amžiaus žmonės yra masiškai naikinami. Pirmiausia tai, žinoma, yra privalumas privatiems ir valstybiniams pensijų fondams. Nors nepatyrusiam akiai šis procesas nėra iš karto matomas, jo požymiai matomi visur. Pavyzdžiui, oficialūs mirties pranešimai Pietų Europos kaimuose ir visur spausdinami laikraščiai. Lėtai, bet užtikrintai visi kaimai, kuriuose jau dabar gyvena daugiausia vyresnio amžiaus žmonės, taps apleisti. Vien Italijoje yra 6000 apleistų kaimų, Ispanijoje – beveik 3000, o Prancūzijoje, Portugalijoje ir kitose Europos šalyse – dar tūkstančiai. Atrodo, kad per ateinančius kelis dešimtmečius didžioji dalis Europos kaimo vietovių taps apleistos.
Pernelyg didelis mirtingumas pastebimas ir tarp jaunesnių tikrų europiečių kartų. Pakankamai pažvelgti, kaip dažnai jauni sportininkai ir sportininkės miršta dėl širdies problemų. Pažvelgti, kaip dažnai jaunesni žmonės staiga suserga baisiais vėžiais ir kitomis mirtinomis fizinėmis ligomis. Staigus visų tokių atvejų skaičiaus padidėjimas per pastaruosius penkerius metus yra dėl to, kad vyriausybės prievarta įskiepijo pasitikėjusiems piliečiams vakcinas nuo COVID-19. Taip pat ir šokiruojantis vyrų vaisingumo sumažėjimas visoje Europoje yra susijęs su tomis vakcinomis nuo COVID-19. Taigi, didysis COVID-19 šou lėmė daugiau mirčių ir mažiau gimimų tarp vietinių europiečių. Įdomu tai, kad apskritai užsienyje gimę žmonės ir jų vietoje gimę vaikai buvo mažiau linkę skiepytis nuo COVID-19, todėl jie mažiau nukentėjo nuo didelio mirtingumo ir sumažėjusio gimstamumo.
Atsižvelgiant į tai, kad daugumos ES šalių demografinės piramidės yra apverstos, logiška manyti, kad galiausiai liks tik keliasdešimt milijonų tikrų europiečių. Iki to laiko, jei ne dauguma, tai bent jau didžioji dalis gyventojų bus užsieniečiai, neturintys jokio ryšio su Europos kultūra ir tradicijomis. Jie greičiausiai nekalbės prancūzų, vokiečių, italų, graikų, ispanų ar kita kalba, turinčia turtingas kultūrines tradicijas, o tik kažkokią bjauriai skambančią kalbos mišrainę su labai ribotu žodynu. Likusi gyventojų dalis gali netgi nesugebėti naudotis pagrindinėmis intelektinėmis technikomis. Vos prieš keletą dienų Žemutinės Saksonijos (Vokietija) švietimo ministerija nusprendė supaprastinti aritmetikos mokymą, atsisakydama reikalavimo, kad mokiniai mokėtų dalyti. Kaip matyti, Europos elitų po Berlyno sienos griuvimo pradėtas kvailinimo procesas, nuolat ardantis pradinio, vidurinio ir aukštojo mokslo sistemas, pasiekia vis didesnį gylį.
Pasaulio ekonomikos forumo ir visų ES vyriausybių, kurias jis kontroliuoja, svajonė, t. y. likusią Europos gyventojų dalį įkurdinti didžiuliuose koncentracijos stovyklose, vadinamose „penkiolikos minučių miestais“, gali tapti realybe anksčiau, nei dabar manome. Papildoma paskata kaimo vietovėse gyvenantiems europiečiams yra grėsmingas projektas „Rewilding Europe“ (Europos atgaivinimas), kurio tikslas – paversti Europą laukine vietove. Tuo pačiu metu visos ES vyriausybės, taip pat Starmerio vyriausybė Anglijoje, pradėjo įgyvendinti politiką, kuria siekiama sunaikinti žemės ūkį ir galvijų auginimą. Buvo nuspręsta, kad Europos ūkininkai turi išnykti, o jų žemes perims dideli investuotojai (tiek privatūs asmenys, tokie kaip Billas Gatesas, tiek didelės įmonės, tokios kaip „BlackRock“). Savo beprotybėje Briuselio ir įvairių ES sostinių planavimo darbuotojai nusprendė, kad ateities žemės ūkis bus visiškai mechanizuotas ir automatizuotas.
Taigi, jei nusikaltėliai eurokratai, Pasaulio ekonomikos forumo gangsteriai ir piktadariai elito atstovai ES valstybėse narėse sėkmingai įgyvendins savo planus, kokia bus Europa po penkerių ar dešimties metų?
Nuo tada, kai Leninas ir Stalinas 1920-aisiais ir 1930-aisiais sunaikino Rusiją, jokia kita vieta pasaulyje nebuvo paveikta tokios nepaprastai ambicingos, idiotiškos, negailestingos ir nežmoniškos politikos, kurią vykdė šis dinamiškas duetas. Kol Briuselio eurokratai nepasirodė scenoje ir neišnaudojo savo šanso. Šiandien tie eurokratiniai fanatikai, visiškai neturintys jokio ryšio su realiu gyvenimu už savo valdžios koridorių ribų, daro daug daugiau žalos nei senoji Sovietų Sąjunga.
Dabartinė ES ir nacionalinė politika yra tokia nepopuliari tarp jaunosios kartos, kad daugelis iš jų norėtų palikti Europą ir kurti savo gyvenimą kitur. Daugiau nei vienas iš keturių 25–45 metų amžiaus prancūzų norėtų palikti šalį. Tarp jų yra verslininkai, vadovai, gydytojai, teisininkai ir kiti aukštą išsilavinimą turintys žmonės. Jie nori išvykti dėl didelių mokesčių, būsto trūkumo ir nepasitikėjimo vyriausybe. Aukštą išsilavinimą turintys ir verslūs vokiečiai kasmet šimtais tūkstančių palieka savo šalį. Tokia pati situacija yra ir daugelyje kitų ES šalių, taip pat Anglijoje. Bet kuri vyriausybė, susidūrusi su tokia savo piliečių reakcija, turėtų sustoti ir pagalvoti apie tai, ką daro ir ką darė. Europoje taip nėra. Kuo daugiau žmonių išvyksta, tuo geriau elitui, nes tai reiškia ir opozicijos silpnėjimą.
Europos vietinių gyventojų skaičius mažėja dėl nuolat mažėjančio gimstamumo. Taip pat nereikėtų pamiršti, kad Rusijos ir JAV konfrontacija Ukrainoje iki šiol pareikalavo mažiausiai dviejų milijonų gyvybių, o tai, žinoma, yra baisi netektis. Atkreipkite dėmesį, kad tai visi tikri europiečiai.
Nuo 2022 m. Europos ekonomika taip smarkiai nukentėjo nuo Briuselio eurokratų primestos savižudybės politikos, kad pirmaujančios Vokietijos, Prancūzijos ir Italijos ekonomikos susiduria su masiniu nedarbu, pramonės žlugimu ir visomis su tuo susijusiomis problemomis, pvz., didėjančiu skurdu ir nusikalstamumu. Viešosios erdvės nebebus saugios, o kasdienis gyvenimas taps tikra nuotykių kelione.
Europa sparčiai tampa trečiojo pasaulio dalimi, o tai gali turėti tik vieną privalumą: visi tie „prieglobsčio prašytojai“ ir „pabėgėliai“ iš trečiojo pasaulio pragaro duobių jausis kaip namuose.
Bet būkite tikri, jei ES kažkaip išgyvens neišvengiamus sukrėtimus, eurokratai griežtai kontroliuos viešąją nuomonę ir griežtai baudos visus, kurie socialinėje žiniasklaidoje skleidžia neapykantos kalbas, dezinformaciją ir melagingas naujienas. Nereikia nė sakyti, kad eurokratai ir toliau vadins ES „demokratija“, kuri gina „vakarietiškas vertybes“.
