Jonas Balčiūnas. Sporto rūmų problema daug pasako apie mus ir mūsų nepriklausomybę

 

Vilnius, Kudirkos aikštė, naujausi laikai, ši diena. Prie Kudirkos paminklo būriuojasi Tautos forumo atstovai. Dienotvarkėje Sporto rūmų klausimas. Šiuo klausimu jau šimtus kartų išsakyti visi įmanomi argumentai, priimti ir atšaukti visi įvairiausi sprendimai, bet Sporto rūmai toliau grimzta į nebūtį. Nei viena nepriklausomos Lietuvos vyriausybė neišsprendė šio atrodo nesudėtingo klausimo – prikelti gyvenimui nepriklausomybės laikais uždarytus Sporto rūmus su kuriais betarpiškai siejamas Lietuvos kelias į nepriklausomybę. Kas trukdo? Lietuvoje nėra politinės partijos, kuri prieštarauja Sporto rūmų prikėlimui. Nėra, ar bent jau aš nežinau, Lietuvos pilietinės visuomenės atstovų, kurie prieštarautų tokiam sprendimui. Vilniaus savivaldybėje irgi nėra prieštaraujančių.

Kur problema? Problema už Lietuvos ribų. Lietuva nesijaučia pakankamai savarankiška ir nepriklausoma, kad galėtų suremontuoti ir atnaujinti pastatą Vilniaus centre. Visos Lietuvos valdžioje buvusios politinės partijos apeidavo šį klausimą, bijojo spaudimo, kurį ne kartą patyrė. Tai daug pasako apie mus ir mūsų nepriklausomybę.

Galima daug svarstyti, bet pamėginsiu pažvelgti per savo prizmę. Sporto rūmai man asocijuojasi su Sąjūdžio suvažiavimu ir Sausio 13-osios aukų laidotuvėms. Nuotraukos blunka, bet prisiminimai lieka ir nekinta. Vėliau Sporto rūmai nekėlė didesnių emocijų. Jų emocinis krūvis išblėso su Sąjūdžio dvasia, kai viena partija pradėjo savintis Sąjūdžio palikimą ir save tapatinti su Sąjūdžiu. Emocijos dar labiau išblėso Sąjūdį pavertus vienos asmenybės kulto kūrimo priemone perrašant istoriją. Dabar Sporto rūmai tai tik dar vienas apleistas pastatas. Emocijas kelia tai, kad Sporto rūmai simbolizuoja, kad Lietuva taip ir netapo iki galo nepriklausoma. Tai yra normalu, kai kalba eina apie nedidelę valstybę didžiųjų apsuptyje. Žemina, kad ta priklausomybė pasireiškia net per laisvą apsisprendimą, ką galim ir ko negalima daryti su griūvančiu pastatu, kuris kažkada buvo Nepriklausomybės simbolis.

Kas toliau? Matau garbaus amžiaus žmones, kuriems vis dar rūpi šis klausimas. Jų gretos retėja. Reikia dar palaukti, nebus žmonių kuriems tai rūpi, nebus ir problemos. Jos jau dabar nėra, bet dar reikia kiek palaukti, kol neliks gyvos atminties, o istoriją galima keisti pagal poreikį.

https://www.pozicija.org/jonas-balciunas-sporto-rumu-problema-daug-pasako-apie-mus-ir-musu-nepriklausomybe/

Edvardas Čiuldė. Kraupus testas Lietuvos valstybei

 

I

Jau keletą metų net ir nubaidoma vėl ir vėl man sugrįžta mintis, kad Lietuva dėl savo itin komfortabilios geografinės padėties ir nuosaikaus klimato (į tokį Lietuvos „patogumą“ gyventi ir bendrauti žmonėms andai jau yra atkreipęs dėmesį Leonidas Donskis) yra galimai nusižiūrėta kaip atsarginis Izraelis, kitaip tariant, gali būti ir taip, jog Lietuva kažkur jau imama po truputėlį traktuoti kaip naujojo Izraelio inkubatorius, jeigu izraelitams, nepakeliamai užkaitus visokeriopa to žodžio reikšme klimatui, reikėtų palikti dabar apgyvendintas teritorijas.

Kas be ko, gerai suvokiu tokios minties forsuotą pobūdį ir fantasmagoriškumą, ne vieną kartą ją esu išsakęs tik dėl to, jog tokios, tarkime, abstrakčiai teorinės ir tarsi menkai tikėtinos galimybės apmąstymas drauge leistų užbėgti už akių tokiai galimybei ir blogajam scenarijui, jeigu – neduoDie – įvykiai pasisuktų netikėta katastrofinių pokyčių kryptimi, prasidėtų naujas pasaulinis tautų kraustymasis ir pan.

Kita vertus, noriu ypač atkreipti dėmesį į tą aplinkybę, kad tokios, tarsi ir menkai tikėtinos galimybės apmąstymas iškyla į dienos šviesą galiausiai vis dėlto ne dėl nesuvaldytos vaizduotės kaprizų, o bent man yra vienas iš būdų racionalizuoti paaiškinimą, kai bandau atsakyti į klausimą – kodėl pastaruoju metu vėl staiga paūmėjo lietuvių tautos dergimas, ta proga yra prikeliami seni mitai ir išgalvojami nauji kaltinimai?

Be visa ko kito kyla įspūdis, kad bandymai primesti lietuviškai populiacijai saviniekos kompleksus yra puikiai organizuotas ir galimai, nenustebčiau, pasaulyje geriausiai finansuojamas projektas, liečiantis mūsų šalį.

Edvardas Čiuldė

II

Dar kartą suspėjau apie tai chaotiškai pagalvoti, kol įdėmiai perskaičiau kvietimą rinktis į Vinco Kudirkos aikštę ir pareikšti nepritarimą valdžios kapituliacijai bei pasidavimui klastai, kai tokia neatspari klaidinimui mūsų valdžia yra pastūmėta galutinai palaidoti Vilniaus kultūros ir sporto rūmus, tapusius visiems geros valios žmonėms Lietuvoje, ne tik lietuviams, brangiu istorinės atminties židiniu.

Jau pirmasis kreipimosi į žmones sakinys perteikia šokiruojančią žinią: Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky ir Amerikos žydų komiteto (AJC) Tarptautinių žydų reikalų direktoriaus Andrew Baker susitikime su premjeru Mindaugu Sinkevičiumi uždraudė pertvarkyti Rūmus į konferencijų centrą, o tai reiškia, paprasčiau ir aiškiau tariant, kad lietuviška valdžia yra toli gražu gero mums nelinkinčių žmonių įpareigota nugriauti istorinės atminties paminklą kaip niekam nereikalingą griozdą.

Kaip tai suprasti, jeigu iš naujo permąstome įvykių seką?

Kiek anksčiau galvojau, kad kai kurių žydų mums primesta diskusija dėl kapinių teritorijos, iš kurios visi palaidotieji yra iškelti ir perlaidoti kitur, yra ciniškai merkantiliškų varžybų dėl nekilnojamo turto, kur žydiškas protas paprastai visada pirmauja, net jeigu dėl to reikėtų pasinaudoti mirusiųjų vardu ir graudulingai grąžyti rankas, išraiška, tačiau pastaruoju metu jau esu linkęs manyti, kad visko šioje situacijoje priežastis yra dar nešvankesnė, kai iš pirmo žvilgsnio niekam nereikalingas skandalas veikiausiai yra kurstomas tik dėl to, kad lietuviai Lietuvoje būtu pratinami prie pažeminimo ir pagreitintai pradėtų suprasti, kas čia yra tikrasis šeimininkas.

Kitaip tariant, naujojo Izraelio inkubatorius gali būti įkurtas tik toje šalyje, kurioje buvusios titulinės tautos savivertė yra sutrypta į purvą nebeatkuriamu pavidalu. Tokia „titulinė tauta“ yra pratinama prie minties, kad visada bus žydų viršus, net jeigu jų keliami reikalavimai atrodytų itin groteskiškai ir tragikomiškai, ar ne?

Būtent tokių reikalavimų groteskiškumas ir absurdiškumas, kai esame įpareigojami kapinėmis pripažinti tuščius kapus, yra kaip tik labiausiai tinkama priemonė primesti savo valią ypač demonstratyviai ir įžūliai, nepaisant sveiko proto ir pabrėžtinai ignoruojant kitos pusės, net jeigu ji būtų linkusi ieškoti kažkokio kompromiso, požiūrį. Kažkas jau žino arba instinktyviai jaučia, kad atsarginis Izraelis gali būti subrandintas tik tokioje terpėje, kur diskusijos su buvusia tituline tauta galimybė yra pašalinama iš principo ir niekas nesiruošia prisiminti tokio praradimo bendražmogiškų nuostolių.

Kita vertus, kaip kitaip, jeigu ne kapinėmis, reikėtų pavadinti tą teritoriją, kur ruošiamasi palaidoti dar pernelyg gyvą, kad mums neskaudėtų, istorinę atmintį?..

Kita vertus, kaip kitaip, jeigu ne kapinėmis, reikėtų pavadinti tą teritoriją, kur ruošiamasi palaidoti dar pernelyg gyvą, kad mums neskaudėtų, istorinę atmintį?..

III

Dar kartą išsakyti savo apgailestavimus dėl to, kad F. Kukliansky vėl nepraleido progos pademonstruoti savo piktybišką požiūrį į Lietuvos valstybę, būtų pernelyg didelė jai garbė, nes jau seniai niekas kito iš anosios ir nesitiki. Užteks protokoliškai pasakyti, kad Kukliansky yra nelojali Lietuvai bendrapilietė, nebent prabėgomis dar pridurtume, kad ji yra tas pats Valerijus Ivanovas, tik įgijęs kitos lyties ir tautybės pavidalą, nors esmė lieka tokia pati, nepakitusi.

Tragikomiška yra tik tai, kad vienas Ivanovas buvo tremiamas iš šalies, o „moteriško pavidalo Ivanovas“ kviečiamas į LR prezidento rengiamus priėmimus kaip iškili ponia, apdovanojamas ordinais, apipilamas valstybės dotacijomis…

Kažkada jau esu sakęs, kad toks Arkadijus Vinokuras yra ilgametis Lietuvos niekintojas, jo profesija ir yra tokia – dergti tai, kas gali budinti lietuviškumo sąmonę, brandinti lietuvio tautinę savimonę, – ir galimai jis yra tikras profesionalas, įgudęs niekinimo menininkas ar amatininkas namudininkas.

Tačiau, manding, Kukliansky yra aukštesnio lygio veikėja, nes ji jau yra sukūrusi tokio pat profilio verslą ir gali pelnytis iš lietuvių tautos niekinimo bei Lietuvos valstybės žeminimo ne atsitiktinai ir sporadiškai, bet pagal verslo mašinos logiką.

Tačiau – ar viskas gerai su tokiu verslu? Kitas klausimas – ar Kukliansky yra Lietuvos žydų bendruomenės tikrasis veidas? Negali būti, kad tai tiesa!

IV

ir žengėme po to

į hadą

žvaigždė tik suputojo

pakeliui paliko padai

https://www.pozicija.org/edvardas-ciulde-kraupus-testas-lietuvos-valstybei/

Benkunskinio vandalizmo epopėja tęsiaisi ketvirtas mėnuo

 

Benkunskinis vandalizmas P.Vileišio gatvės parke tęsiasi jau ketvirtas mėnuo. Kanalizacijos remonto darbai, tarytum, jau baigti, po ketvirto kasimo toje pačioje vietoje. Dabar benkunskiniai "specialistai" parke perkrauna savo atliekas, vežamas iš Antakalnio gatvės. Čia gi nuošaliau, mažiau kas mato šią bukaprotystės ir visiškos nekompetencijos bakchanaliją. Jiems gi nusišvilpti ant nykstančių medžių, žolės paklotės, ant miestiečių.

Ankstesnės publikacijos šio parko ir mokesčių mokėtojų pinigų naikinimo tema:

1. 2026-08-25 — Benkunskini vandalizmo epopėja tęsiasi ketvirtas mėnuo

https://lebionka.blogspot.com/2026/08/benkunskinio-vandalizmo-epopeja.html 

2. 2026-08-02 — Vilniaus mero "specialistų" trijų mėnesių darbo rezultatai

https://lebionka.blogspot.com/2026/08/vilniaus-mero-specialistu-triju-menesiu.html

3. 2026-07-30 — Kodėl Vilniaus meras taip nemėgsta medžių?

https://lebionka.blogspot.com/2026/07/kodel-vilniaus-meras-taip-nemegsta.html

4. 2026-06-18 - Vilniaus savivaldybės vandalai naikina parką

https://lebionka.blogspot.com/2026/06/vilniaus-savivaldybes-vandalai-naikina.html

Scott Ritter: Kaip NATO ir Rusija atsidūrė ant branduolinio karo slenksčio

 

Scottas Ritteris yra buvęs majoras, žvalgybos pareigūnas, JAV jūrų pėstininkų korpuso karys ir JT ginklų inspektorius.

https://www.youtube.com/watch?v=vTYQ8G5o73Y

https://www.youtube.com/watch?v=Qz2kpIx6YGw

Seyed M. Marandi: Nuo „ekonominio D-Day“ iki branduolinio smūgio Iranui?

 

https://www.youtube.com/watch?v=9d4ZHY5CwUQ

Prof. Seyed Mohammad Marandi yra Teherano universiteto profesorius ir buvęs Irano branduolinių derybų komandos patarėjas.

https://www.youtube.com/watch?v=ikRxKsy_2JA

Iškilios Lietuvos moterys apie jas niekinantį plagiatoriaus gaubo "meną"

 

Antanina Strumilienė

Štai tas menininkas, kuris ant savo gėdingai sukurtos vulgarios beprotybės pelningai atjojo į Kaišiadoris.

Negana to, kad ši paklupdyta ir išprievartauta moteris vaizduoja parklupytą ir išprievartautą Lietuvą, ir kad tai yra jokios kritikos neatlaikantis kūrybinis absurdas, bet šis vulgarus Gaubo “menas” yra dar ir plagiatas.

Tai - aiškiai matomas PLAGIATAS iš Oslo Vigelando skulptūrų parko.

Kai nesi gabus, nesi ir garbingas.

Skaitytojai reikalauja pateikti išsamią šio -  jokios prasmės nei vertės neturinčio - “kūrinio” sąmatą su visomis transportavimo išlaidomis, nes tai - mokesčių mokėtojų pinigai.

Gauti pinigai netenka savo vertės, kai jie gaunami paminant žmogiškuosius principus, garbę ir įstatymus.

Tokiu būdu gauti pinigai šiam “kultūrščikui” - “menininkui” ramybės nenupirks, - atvirkščiai, jie taps nuolatine pajuoka, panieka, pažeminimu, nerimu ir baime.

Jie atneš didžiulę naštą juos gavusiam.

Gėda, kad šis absurdų “kūrėjas” garbingu būdu jų užsidirbti nemoka.

Su savo gėda po Lietuvą jis važinėja jau nuo 2020 metų.

Tegul Gaubas šį savo “meną” pasistato kieme prie savo namų, ir piktina kaimynus, o ne tąso po Lietuvą.

Nes jo “menas” egzistuoja už bet kokio proto ribų.

Gėda šiam vulgariam plagiatoriui, nes tai - ciniškos, brutalios patyčios, ne menas.

Šalia išprievartautos moters skulptūros pozuoja “kultūrščikė”, mitingų organizatorė G. Masteikaitė.

Ciniška. Žema. Šlykštu.

Taip atrodo - menininko “kūrybos” dugnas.

O už PLAGIATĄ - svetimo kūrinio ar jo dalių pasisavinimą  pateikiant savo vardu - taikoma akademinė, civilinė, administracinė arba baudžiamoji atsakomybė, priklausomai nuo pažeidimo pobūdžio ir masto. 

https://www.facebook.com/strumiliene

Astra Astrauskaitė

LIETUVAITĖ 🇱🇹 💓 🇱🇹 ... 

ir... antilietuvių (mano giliu įsitikinimu) patyčios iš lietuvaičių, pačios Lietuvos, mūsų simbolių, doros ir grožio pajautos kiršina, piktina Tautą.

Veikia antilietuviai kryptingai: NEPASIDUOKIME! Mūsų panieka, nedalyvavimas jų „meno" pristatymuose, lai atsisuka prieš juos pačius.

„Gaubo&Co" nesąmonių čia nedėsiu, nes ir taip pilnas internetas – „pasigarsino" veikėjai.

Dalinkimės šiuo įrašu, gražuolės LIETUVAITĖS atvaizdu, o ne tų niekalais, kurie, pasak jų atstovės, „lietuvių nekenčia labiau...", bet ČIA penisi iš mūsų dosnumo ir gerumo, joja (jų pačių pavaizdavimu) Lietuvai ant sprando.

"Lietuvos ryto" nuotraukoje - plagiatoriaus M.Gaubo viešas pasityčiojimas iš lietuvių moterų.

Dr. Vytautas Sinica. JOKIŲ TAUTŲ, JOKIŲ SIENŲ

 

Šiandien ne tik audra. Šiandien Vilniuje radikali kairė protestavo prieš rasizmą. Jeigu žinote, kuo Lietuvoje reiškiasi rasizmo problema, aš jus sveikinu. Aš nežinau. Bet iš plakatų suprantu, kaip šitie žmonės įžvelgia rasizmą:

No borders. No nations. Stop deportations.

Jokių sienų. Jokių tautų. Stop deportacijoms.

Toks jų mąstymas ir vizija. Jokių sienų, jokių tautų. Bolševikų internacionalo šūkiai, bet kas gi atsimena. Sienos ir tautos yra būtinas valstybės pagrindas. Valstybės nebūna be tautos, nes ji atsiranda dėl tautos ir iš jos valios. Ir valstybės nebūna be sienų. Šitie paklaidinti jauni žmonės eina tiesiai prieš Lietuvą ir Konstituciją. Gal skambu būtų sakyti, kad jie pavojingi, bet jų idėjos yra tikrai pavojingos ir kasasi po valstybingumo pamatais.

Prieš jų akciją kontraprotestavo grupelė visiškai kitokio jaunimo, už tautos ir valstybės išsaugojimą. Vienas jų plakatų skelbė baltą Lietuvą. Galima kritikuoti, pats taip neparašyčiau, bet kiek girdėjau, Lietuvoje demokratija. Spėkite, kurie buvo fiziškai užpulti? Žinoma, užpulti tie, kurie už tautas, valstybes ir sienas. Užpulti jau bent trečią kartą šiais metais. Šaltiniai teigia, kad Lietuvos ryto fanų, bet įrodymų neturiu.

Atvirumą ir įvairovę skelbianti stovykla negali pakęsti net paties priešingos stovyklos egzistavimo. Jie jaučiasi turintys teisę jėga užčiaupti drįstančius kalbėti apie kažkokią baltą Lietuvą. Na, Lietuva visada buvo ir yra balta, nors tai ir nėra jos tapatybės esmė. Kairieji eina kumščiais į kovą su pačia tikrove. Bet išvada bent man aiški: Lietuvoje neturime dešiniojo radikalizmo, kuris keltų smurto pavojų. Turime kairįjį radikalizmą, kuris skelbia atvirumą, bet kitaminčius nori užčiaupti jėga. Kiek suprantu, saugumo struktūros kol kas to nemato.

ELTA nuotrauka