2026 m. rugpjūčio 19 d., trečiadienis

Douglas Macgregor: Rusijos kantrybė baigėsi – NATO ir Ukraina susiduria su nauja realybe



Douglas Macgregor yra atsargos pulkininkas, karo veteranas ir buvęs JAV gynybos ministro vyresnysis patarėjas.

https://www.youtube.com/watch?v=dwV3RhXDcJ8

https://www.youtube.com/watch?v=u0vB_OFLCzs 


Ceutos motinos verkia gatvėse; išprievartavimai verčia moteris bėgti; vaikų žaidimų aikštelės išteptos išmatomis

 

Ispanijos motinos Seutoje tiesioginėje televizijos transliacijoje verkia. Ligoninės perpildytos. Paplūdimiai ir parkai, kuriuose anksčiau leisdavo laiką šeimos, dabar tapo atviromis stovyklomis, pilnomis šiukšlių, išmatų ir laikinų lūšnų. Civilinė gvardija patvirtino, kad nuo liepos pabaigos, kai įvyko masinis migrantų įsiveržimas, užregistruota mažiausiai 15 išprievartavimų – įskaitant 10-metę mergaitę, kurią, kaip teigiama, išprievartavo trys migrantų broliai.

Moterys kraunasi daiktus ir palieka šį Ispanijos anklavą. Vietiniai gyventojai apibūdina miestą kaip savo pačios vyriausybės apleistą, o ministras pirmininkas Pedro Sánchez tebėra atostogose.

Šią savaitę viena motina tiesioginėje televizijos laidoje susijaudino iki ašarų, pasakodama apie kasdienį siaubą, kurį patiria jos paauglė dukra.




„Mano 16-metė dukra turi visur eiti su tėvu arba su manimi, nes migrantai ją užpuldinėja. Aš to daugiau nebegaliu ištverti. Noriu, kad jie visi išvyktų“, – pareiškė ji.

Ji pridūrė: „Aš nesu rasistė – mano anūkė yra mišrios rasės, mano geriausi draugai yra musulmonai – bet jie negali mūsų užgrobti. Čia liko pačios blogiausios asmenybės; čia yra žudikai, prievartautojai, vagys.“

Tokia yra realybė praėjus dviem savaitėms po to, kai, kaip manoma, daugiau nei 70 000 migrantų iš Maroko plūstelėjo į miestą, kuriame gyvena maždaug 84 000 žmonių. Priėmimo centrai nebeišlaikė apkrovos. Tūkstančiai – daugiausia jauni vyrai – liko čia, kai daugelis kitų grįžo atgal. Paplūdimiai tapo pagrindine jų gyvenamąja vieta.

Vietiniai gyventojai apibūdino, kaip greitai pasikeitė tokios anksčiau nepriekaištingos vietos kaip Trampolín paplūdimys: „Negaliame nuvesti savo vaikų į paplūdimį, negalime ten eiti. Jie užimti, pilni lūšnų, žmonės ten valgo, meta maistą, visur pilna drabužių, išmatų ir šlapimo.“



 Įsibrovėliai užteršė vaikų žaidimų aikšteles visoje Seutoje žmogaus išmatomis, nors pažangiosios jėgos ir toliau tvirtina, kad viskas yra kontroliuojama ir „normalumas“ jau sugrįžo.


 Staigiai padaugėjo užkrečiamųjų ligų, įskaitant niežus, tuberkuliozę ir impetigą. Seutos universitetinė ligoninė atidarė skubios pagalbos skyrių, skirtą nelaimės atveju. Vienas gydytojas įspėjo apie „sveikatos katastrofą“.



Vienas vietos gydytojas bandė pasikalbėti su Ispanijos migracijos ministre Elma Saiz apie ligų, kurias platina migrantai ir kurios kelia pavojų ispanams, grėsmę. 

Saiz savo kalboje tiesiogine prasme pasakė, kad „įvairovė yra mūsų didžiausia stiprybė“.

Ji teigė: „Noriu pabrėžti piliečių rodomą atsakomybę, pilietinį įsipareigojimą ir brandą. Seuta yra tikras sambūvio pavyzdys. Miestas, kuriame sambūvioja skirtingos kultūros, tradicijos ir tikėjimai. Ir kuris per dešimtmečius įrodė, kad tai yra viena iš jo didžiausių stiprybių.“ 

Kita gydytoja, televizijoje beveik verkdama, pasakojo, kad visos ligoninės perpildytos, vaistai baigiasi, o personalas bijo būti užpultas. Ji sakė, kad gatvės, parkai ir futbolo aikštės užpildytos migrantais, o ji bijo išeiti iš namų. Dažnėja seksualiniai užpuolimai. Pasak jos, Ispanijos vyriausybė apleido savo pačios piliečius. 

Civilinė gvardija šiuo metu patvirtino 15 išžaginimo atvejų nuo invazijos pradžios. Naujausias pranešimas susijęs su trimis migrantų broliais, kurie, kaip įtariama, seksualiai užpuolė 10-metę mergaitę Lisboa gatvėje.

Ankstesnėse ataskaitose buvo nurodyta, kad ligoninėje dėl seksualinio užpuolimo buvo gydomos kelios nepilnametės marokietės ir bent vienas berniukas. Daugelis šių nepilnamečių miegojo gatvėse. 

Dvi seserys, Yoli ir María José, pasakojo, kad iš baimės su savo dukromis paliko miestą.

„Tai, ką dabar išgyvename, yra labai sunku, ir labai sunku klausytis, kaip žurnalistai teisina šią vyriausybę, teisina viską. Mes to nebegalime ištverti, jaučiamės pažemintos, sumintos. Man teko išvesti dukras iš namų, nes vyriausybė nieko nedaro, nes Pedro Sánchez atostogauja La Maretoje. Niekas mumis nesirūpina“, – naujienų agentūrai „Cuatro“ pasakojo Yoli.

Kitos moterys pasakojo, kad joms reikia palydos net norint nueiti iki savo namų durų, arba kad pabudusios savo lovoje rado apatinius drabužius dėvintį migrantą, kuris įlipo per balkoną.


Vienas gyventojas pranešė, kad BBVA banko skyrius turėjo užsidaryti, nes apsauga nebegalėjo užtikrinti, kad klientai galės išsiimti pinigus, po to, kai didelė migrantų grupė sumušė sargą, kuris bandė sustabdyti pagyvenusios moters apiplėšimą.


Nėščia moteris papasakojo, kad šeimos jaučiasi nesaugios dėl su migrantais susijusių muštynių, ir paragino Ispaniją imtis griežtesnių priemonių. 

Gyventojos Pilar ir Elena paragino vyriausybės atstovus apsilankyti Seutoje ir savo akimis įsitikinti, kokia čia padėtis, sakydamos: „Mes čia gyvename, ne tik atvykstame savaitgaliui“, o Madrido televizijos studijose sėdintys elitiniai kairieji iš jų tyčiojosi. 

Kita vietos gyventoja gatvės interviu metu kalbėjo akivaizdžiai susijaudinusi, išraiškingai gestikuliuodama, kai apibūdino kasdienę baimę ir normalaus gyvenimo praradimą, kurį patiria Seutos šeimos dėl tebevykstančios viešųjų erdvių okupacijos.

Ji pažymi, kad jaučiasi negalinti išeiti iš namų be pipirinių dujų balionėlio, nes bijo dėl savo gyvybės, ir priduria, kad ispanų politikai, „sušikti šunsnukiai“, leido prievartautojams ir nuteistiems nusikaltėliams įsiveržti į miestą ir laisvai čia klajoti. 

Seutos motinos dabar reikalauja, kad mokslo metų pradžia būtų atidėta. „Aš neleisčiau savo dukrai eiti į mokyklą vienai“, – sakė viena iš jų. Kita tvirtino, kad pačios mokyklos „turėtų būti dezinfekuotos, prieš leidžiant vaikams į jas grįžti“. 


 Tūkstančiai žmonių, likusių po pirmosios bangos, dabar rengia masinius protestus paplūdimiuose, reikalaudami prieglobsčio ir perkėlimo į žemyninę Europą. Kaip pranešama, nevyriausybinės organizacijos padeda gaminti plakatus. Kalbama apie bado streiką.

 

Baltosios liberalios moterys, savanoriaujančios nevyriausybinėse organizacijose, toliau priima ir padeda naujiems atvykėliams pačioje Seutoje, atvirai remdamos okupaciją, tuo tarpu vietinės motinos bėga. 

Nuo ko jie prašo prieglobsčio? Tai nėra žmonės, bėgantys iš šalies, nuniokotos karo ar stichinės nelaimės. Marokas yra stabili valstybė, kasmet priimanti milijonus turistų. Didžioji dauguma jų yra ekonominiai migrantai, ieškantys geresnių galimybių, o ne pabėgėliai.

Vaizdo įraše matyti, kaip naujai atvykusieji išsilaipina ant smėlio ir iš karto pradeda skanduoti „Allahu Akbar“. 

Kartono ir plastiko stovyklos toliau plečiasi palei pakrantę – ten, kur anksčiau buvo ispanų paplūdimys, dabar vyksta futbolo rungtynės ir ištemptos skalbinių virvės. 

Kartono ir plastiko stovyklos toliau plečiasi palei pakrantę – ten, kur anksčiau buvo ispanų paplūdimys, dabar vyksta futbolo rungtynės ir ištemptos skalbinių virvės.

 

Per visą krizę Ispanijos vyriausybės atstovai ir didžioji dalis tradicinių žiniasklaidos priemonių tvirtino, kad beveik visi migrantai grįžo į Maroką ir kad buvo atkurta „pagrįsta normalybė“. Kairiųjų pažiūrų atstovai pakartojo šią poziciją.

Reali situacija vietoje – nuolatinėmis atrodančios gyvenvietės, kasdieniniai protestai dėl prieglobsčio ir gyventojai, pernelyg bijantys išleisti savo dukras į gatvę – rodo ką kita.

Seutos moterys balsuoja kojomis. Šeimos siunčia vaikus į žemyną. Parkai ir paplūdimiai, kurie prieš dvi savaites priklausė vietiniams gyventojams, dabar jiems nebepriklauso.

Atvirų sienų politiką, kuri per naktį Ispanijos anklavą pavertė trečiojo pasaulio stovykla, gina tie patys žmonės, kurie tvirtino, kad problema jau išsisprendė savaime.

Kiek dar Europos miestų bus paprašyta priimti šį košmarą, kol bus imtasi reikšmingų veiksmų ir įvyks pokyčiai? 

https://www.zerohedge.com/geopolitical/hellish-ceuta-mothers-weep-streets-rapes-force-women-flee-kids-parks-smeared-shit

2026 m. rugpjūčio 18 d., antradienis

Eli Clifton ir Ian Lustick: „Izraelio lobistai – Amerika užsienio valstybės gniaužtuose“

 


Eli Clifton yra „Quincy Institute“ įkūrėjas ir vyresnysis patarėjas, o Ian Lustick užima Bess W. Heyman katedrą Pensilvanijos universiteto politikos mokslų katedroje.



https://www.youtube.com/watch?v=XOuJzK83Oi0

Italijos miesto meras partrenktas dviratininko. Jis uždraudė važinėti centre

 

Šiaurės Italijoje esančio Komo miesto meras Alessandro Rapinese, kurį partrenkė dviratis, nusprendė uždrausti šių transporto priemonių eismą miesto centre. Gyventojų nuomonės dėl draudimo išsiskyrė, o jo priešininkai merui priekaištavo, kad jis, rengdamas naujas taisykles, pasinaudojo savo asmeninėmis problemomis.

Kaip pastebi Italijos žiniasklaida, nepaisant kritikos, Komo meras savo nuomonės nekeičia. – Man buvo priekaištaujama, kad priėmiau šį sprendimą, nes mane partrenkė elektrinis dviratis: žinoma, kad taip. Žmonės elgiasi remdamiesi savo patirtimi, o aš ant savo odos patyriau, ką reiškia būti partrenktam šių pabaisų, – sakė jis agentūrai „Ansa“.

Alessandro Rapinese pridūrė, kad anksčiau miesto valdžia nusprendė sureguliuoti kurjerių įvažiavimo į riboto eismo zoną klausimą.

​– Liepos viduryje, būtent tuo metu, kai miesto taryba svarstė nutarimą šiuo klausimu, išėjau iš rotušės ir mane partrenkė elektrinis dviratis. Tada supratau, kad pėsčiųjų saugumo labui turėtume reglamentuoti ir elektrinių dviračių įvažiavimą. Tačiau Italijos kelių eismo taisyklėse nėra atskiriami įprasti ir elektriniai dviračiai, – pažymėjo jis.

Meras pareiškė: „Esame įsitikinę, kad tai teisingas sprendimas, kaip ir 2022 m., kai, aplenkdami kitus Europos miestus, uždraudėme elektrinių paspirtukų nuomą.“ Manau, kad tai yra beprotiška, jog elektrinių paspirtukų savininkai buvo įpareigoti apdrausti savo transporto priemones ir aprūpinti jas registracijos numeriais, o tokių reikalavimų nebuvo nustatyta elektrinėms dviračiams, kurie gali būti netgi pavojingesni.

Naujosios nuostatos dėl dviračių eismo draudimo miesto centre įsigalios rugsėjo mėnesį, o vietos dviratininkų asociacija paskelbė apie protestinį važiavimą per miestą.

Šaltinis




2026 m. rugpjūčio 17 d., pirmadienis

Larry C. Johnson. Uodega nepasivijusi šuns: kaip JAV karinis jūrų laivynas paliko savo jūreivius be maisto ir muilo

 

Šios nuotraukos buvo tokios kasdienės, kad paliko dar gilesnį įspūdį nei bet kokios mūšio scenos: pusiau tušti maisto padėklai, pilkas perdirbtos mėsos gabalas, jūreiviai, dalijantys maistą tarpusavyje taip, kad niekas negautų daugiau nei kiti. 2026 m. pavasarį ir vasarą lėktuvnešio „USS Abraham Lincoln“ ir desanto laivo „USS Tripoli“ įgulos susidūrė su maisto trūkumu, ilgomis eilėmis prie valgyklos, sugedusiais tualetais, pelėsiu dušuose, neveikiančiomis skalbimo mašinomis ir tokių būtiniausių reikmenų kaip muilas ir dantų pasta trūkumu – tai vyko karo laivuose, kurie po daugiau nei 250 dienų jūroje veikė Arabijos jūroje ir platesniame Indijos vandenyne. Šis spaudimas neigiamai paveikė moralę, o blogiausiais atvejais – ir įgulos saugumą.

Kai šios sąlygos tapo viešos, Jūrų laivyno institucinis refleksas buvo neigimas. Niekingas karo ministras Pete Hegseth atmetė pirmuosius pranešimus kaip „netikras naujienas“, o 5-osios laivyno flotilės atstovas spaudai tvirtino, kad įgula „išlieka atspari ir pasirengusi“, o laivas „vis dar yra visiškai pajėgus įvykdyti visas misijos užduotis“. Šią reakciją verta prisiminti, nes ji yra ne paneigimas, o dalis nesėkmės – vadovybė labiau pasirengusi ginti savo pasakojimą apie pasirengimą, nei susitaikyti su tuo, kodėl jos jūreiviams trūksta būtiniausių dalykų. Sąlygos buvo realios. Svarbesnis klausimas yra, kodėl karo laivams, priklausantiems geriausiai finansuojamam pasaulio kariniam jūrų laivynui, iš viso trūko maisto ir higienos reikmenų.

Atsakymas pirmiausia nesusijęs su vienu lėktuvnešiu ar vienu aprūpinimo pareigūnu. Tai struktūrinė problema, kuri formavosi penkiolika metų ir glūdi toje laivyno dalyje, kurios visuomenė niekada nemato – laivuose, kurie aprūpina maistu ir degalais karo laivus.

Laivynas už laivyno

Kariniai laivai patys neturi pakankamai atsargų, kad galėtų neribotą laiką išbūti jūroje. Tai, kas užtikrina, kad lėktuvnešio kovinė grupė būtų aprūpinta maistu, degalais ir ginklais negrįždama į uostą, yra specializuota aprūpinimo laivų flotilė, vadinama Kovinės logistikos pajėgomis (CLF) – tai plaukiojantys papildymo laivai, kuriuos valdo Karinė jūrų transporto komanda (Military Sealift Command) ir kurių įgulos daugiausia sudarytos iš civilių. Šie laivai plaukia šalia karo laivų ir, abiem laivams judant, per kabelius ir žarnas perduoda degalus, šaudmenis, maistą ir atsargas.

CLF suskirstoma į tris tipus. Laivyno papildymo tanklaiviai (T-AO) gabena degalus. Sausųjų krovinių ir šaudmenų laivai (T-AKE) gabena ginkluotę, atsargines dalis ir maistą. O greitieji kovinės paramos laivai (T-AOE) yra vertingiausias turtas – „visko po truputį“ laivai, kurie kartu gabena degalus, šaudmenis ir atsargas ir yra pakankamai greiti, kad galėtų plaukti pačioje lėktuvnešio smogiamosios grupės viduje, o ne važinėti pirmyn ir atgal į ją. Būtent pastarosios kategorijos laivai yra būtent tai, ko reikia, kai vienas lėktuvnešis mėnesių mėnesius laikosi pozicijoje toli jūroje. Ir būtent šią kategoriją Jūrų laivynas smarkiai sumažino.

Laivų skaičiaus stabilumas, pajėgumų mažėjimas

Čia ir glūdi problemos esmė. Šiandien Kovinės logistikos pajėgos susideda iš maždaug 34 laivų – šis skaičius iš esmės nesikeitė jau gerokai daugiau nei dešimtmetį. Popieriuje tai rodo stabilumą. Praktikoje – lėtą pajėgumų mažėjimą, nes reikalavimai šioms pajėgoms išaugo, o jų pajėgiausi laivai dingo.

Maždaug 2010 m. Karinis jūrų laivynas eksploatavo visus keturis savo „Supply“ klasės greituosius kovinės paramos laivus. Šiandien liko tik du. 2010-ųjų viduryje Karinis jūrų laivynas du iš jų perkėlė į rezervą, siekdamas sutaupyti maždaug po 30 mln. JAV dolerių per metus kiekvieno eksploatacijos išlaidų – sprendimas, kuris atrodė pagrįstas skaičiuoklėje, bet atrodo nepateisinamas iš alkano laivo denio. Priežastis, kodėl tai skauda, yra aritmetinė: norint pakeisti vieno greitojo paramos laivo bendrą pajėgumą, paprastai reikia vieno degalų papildymo laivo ir vieno sausojo krovinio laivo – dviejų korpusų, dviejų įgulų, dviejų tvarkaraščių – kad būtų pervežami degalai, šaudmenys ir maistas, kuriuos anksčiau vienu laivu buvo galima gabenti kaip vieną paketą. Sumažinus greitojo paramos laivyno dydį perpus, kiekvieną ilgalaikę misiją su vienu lėktuvnešiu tampa vis sunkiau aprūpinti.

Po šiuo pavadinimu likusi laivyno dalis sensta. Pagrindinį laivyno branduolį sudarantys „Henry J. Kaiser“ klasės degalų papildymo laivai buvo pastatyti dar 1980-aisiais ir išimami iš eksploatacijos greičiau, nei spėja atvykti jų pakaitalai. Naujoji „John Lewis“ klasės degalų papildymo laivų programa skirta atnaujinti laivyną maždaug dvidešimčia laivų, tačiau pirmasis laivas buvo perduotas tik 2022 m., o iki 2025 m. vidurio visiškai parengtas eksploatacijai buvo tik vienas. Pati laivyno naujausia išeitis – mažesni ir gausesni „lengvieji papildymo tanklaiviai“ (T-AOL) – bus pradėti statyti tik 2027 finansiniais metais, o jų pakankamas skaičius bus pasiektas tik 2030-aisiais. Gynybos srities tyrėjų analitinis sutarimas yra aiškus: logistikos pajėgos yra nepakankamos ir nepakankamai greitos, kad patenkintų dabar joms keliamus reikalavimus.

Kodėl Arabijos jūra yra blogiausia vieta, kurioje gali trūkti laivų

Geografinės sąlygos pavertė visos laivyno pajėgų nepakankamumą laivų trūkumu, o vandenys prie Arabijos krantų ir visame Indijos vandenyne yra artimi blogiausiam scenarijui.

Lėktuvnešio aprūpinimo stotis Šiaurės Arabijos jūroje veikia pačiame labai ilgos tiekimo grandinės gale, dažnai neturėdama tokio patogaus, draugiško ir didelės talpos uosto, kokiu gali pasinaudoti, pavyzdžiui, Viduržemio jūroje dislokuoti laivai. Viskas, ką įgula valgo ir naudoja, buvo įkelta į laivą prieš dislokavimą arba turi būti pristatyta į laivą paties aprūpinimo laivyno, kurio pajėgos yra išskirstytos per plačiai. Kai dislokavimas užsitęsė – o „Lincoln“ atveju taip ir buvo, jis truko ilgiau nei 250 dienų, įtrauktas į 2026 m. karą su Iranu ir pratęstas – laivas išeikvojo atsargas greičiau ir gausiau nei planuota, būtent tada, kai logistikos grandinė mažiausiai galėjo organizuoti papildomus reisus į tolimą jūrą. Ilgi dislokavimai ir menkas aprūpinimo laivynas yra blogas derinys bet kur. Indijos vandenyne tai lemia tuščias lentynas.

Būtent dėl to greitasis kovinės paramos laivas yra toks svarbus būtent šiame operacijų teatre. Jo projektavimo tikslas – užtikrinti lėktuvnešio grupės aprūpinimą toli priekinėse pozicijose be nuolatinio atskirų degalų papildymo laivų ir krovinių laivų eilių. Pastarųjų dvejų metų operacijos Raudonojoje jūroje aiškiai parodė JAV laivynui, kad būtent tas daugiafunkcinis laivas, kurio statybą 2010-aisiais metais buvo nuspręsta atidėti siekiant sutaupyti, dabar yra labiausiai reikalingas užtikrinant ilgalaikį, tolimą ir intensyvų buvimą. Šio tipo laivų trūkumas labiausiai pasijuto būtent toje misijoje, kuriai jie buvo sukurti, o „Lincoln“ įgulos jūreiviai sumokėjo kainą už pirkimų sprendimą, priimtą dar prieš dešimtmetį, kai daugelis iš jų dar nebuvo įstoję į tarnybą.

Nuo degalų papildymo laivų skaičiaus iki tuščių dėžių

Linija nuo išretėjusių logistikos pajėgų iki konkrečios tuščios dėžės eina per sistemą, kurioje beveik nebeliko jokių atsargų. Laivynas, vykdantis ilgalaikes misijas tolimuose vandenyse, remdamasis tiekimo laivynu, kurio skaičius išliko nepakitęs, o pačios pajėgiausios laivai buvo atsisakyti, yra laivynas, veikiantis su nykstančia atsarga. Kai atsarga yra menka, gedimai pirmiausia pasireiškia mažiausiai įspūdingose vietose – ne raketoje, kuri neiššauna, o skalbykloje, kuri neveikia, ir virtuvėje, kurioje trūksta maisto. Maistas, muilas ir švarus vanduo yra pagrindiniai rodikliai, rodantys, kad aprūpinimo sistema veikia riboje, o 2026 m. prie Arabijos krantų šie rodikliai pasiekė kritinę ribą.

Žmogiškosios aukos dar labiau padidino materialines nuostolius. Įgula, išsekusi po daugiau nei aštuonių mėnesių jūroje, kuriai trūksta būtiniausių dalykų, be kurių gyvenimas laive taptų pakenčiamas, patiria įtampą, kuri yra gilesnė nei paprasti nepatogumai – įtampą, kuri pasireiškė smarkiai kritusiu moraliniu nuotaiku, o blogiausiais atvejais – baime, kad jūreiviai gali nusižudyti. Būtų pernelyg supaprastinta ir neteisinga įvykių dalyvių atžvilgiu tą žmogiškąją auką priskirti vienai priežasčiai; kario laivo įgulos moralė ir psichinė sveikata priklauso nuo daugelio veiksnių. Tačiau teisinga būtų pasakyti, kad laivynas negali reikalauti iš savo jūreivių ištverti vis ilgesnių dislokacijų, tuo pačiu mažindamas išteklius, kurie užtikrina jų maitinimą ir švarą, ir tikėtis, kad tai neturės jokios įtakos laivo viduje esančių žmonių gerovei. Aprūpinimas nėra prabanga. Tai yra įgulos ištvermės sąlyga.

Išvada

Būtų įdomu skaityti apie tai, kas įvyko laive „Lincoln“, kaip istoriją apie vieną laivą ar vieną dislokavimą. Tačiau naudingiau tai vertinti kaip simptomą, pasireiškusį tiekimo grandinės gale. Penkiolika metų Jungtinės Valstijos išlaikė savo Kovinės logistikos pajėgas beveik nepakitusiomis, tuo pačiu mažindamos galingiausių papildymo laivų skaičių, leidžiant senėti degalų papildymo laivams ir atidėdamos jų pakeitimą – ir visa tai darė tuo metu, kai iš laivyno buvo reikalaujama vykdyti ilgesnius dislokavimus tolesniuose ir labiau ginčytinuose vandenyse. Tokiu būdu išsekintos pajėgos iš pradžių nesugriūna triukšmingai. Jos žlunga tyliai – laivo virtuvėje, duše ir skalbykloje, laivuose, veikiančiuose pačiame tolimiausiame Jūrų laivyno tiekimo linijų gale.

Trūkumas prie Arabijos krantų nebuvo atsitiktinumas, gandas ar tiekimo pareigūno nesėkminga savaitė. Tai buvo numatomas pusantro dešimtmečio sprendimų, dėl kurių susilpnėjo šiuos trūkumus užkertanti atsarga, rezultatas – o kai pasekmės pasiekė valgyklą, aukščiausioji vadovybė instinktyviai tvirtino, kad viskas yra gerai. Laivynas, kurio negalima patikimai aprūpinti, negali būti patikimai išlaikomas. Alkis ir trūkumas laive „Lincoln“ buvo ženklas, kad ta atsarga pagaliau išseko, o jūreiviai, kurie tai išgyveno, nusipelnė ko nors geresnio nei tiek trūkumas, tiek neigimas.

Jei jūs ar kas nors iš jūsų pažįstamų esate karinis tarnybos narys, veteranas ar karinės šeimos narys, patiriantis krizę, „Veteranų ir karių krizės linija“ veikia visą parą: surinkite 988, tada paspauskite 1, siųskite žinutę numeriu 838255 arba apsilankykite svetainėje VeteransCrisisLine.net.

Šaltinis



Seyed M. Marandi: Iranas ir Jemenas pradeda įgyvendinti naują puolimo strategiją

 


Prof. Seyed Mohammad Marandi yra Teherano universiteto profesorius ir buvęs Irano branduolinių derybų komandos patarėjas.

https://www.youtube.com/watch?v=PG3eNI9nNFc

https://www.youtube.com/watch?v=7idEX1zWEUg


2026 m. rugpjūčio 16 d., sekmadienis

„The Times“: Jungtinės Karalystės dronai pirmą kartą panaudoti „giluminėms atakoms“ Rusijos žemyninėje dalyje

 

Dviejų britų bendrovių pagaminti ir Ukrainai perduoti ginklai tapo kampanijos prieš Rusijos pramoninius ir karinius objektus dalimi.

Per pastaruosius šešis mėnesius Ukraina pradėjo naudoti britiškus dronus smūgiams giliai į Rusijos teritoriją, praneša šaltiniai Ukrainos ginkluotosiose pajėgose.

Vienas iš jų – „Nyan“, puolamasis dronas su reaktyviniu varikliu ir anglies pluošto korpusu, kurį sukūrė „Callen-Lenz“ kompanija iš Wiltshire, kuri yra „BAE Systems“ dukterinė įmonė. Dronas turi apie 2,7 metro sparnų plėtį, o deklaruotas skrydžio nuotolis – maždaug 240 kilometrų. Jis jau buvo išbandytas Britanijos kariniame jūrų laivyne. Taip pat buvo panaudotas dar vienas šios bendrovės pagamintas bepilotis skraidantis aparatas (BSA), kurio pavadinimas dėl saugumo priežasčių neatskleidžiamas.

Daugumą tolimųjų smūgių Ukraina atlieka naudodama savo pačios dronus, tačiau britų dronai taip pat parodė didelį veiksmingumą, pranešė aukšto rango šaltinis Ukrainos kariniuose sluoksniuose.

„Jums už tai atsilieps“. Rusija įspėjo Čekiją apie pasekmes Remiantis „The Times“ duomenimis, britų dronai buvo naudojami smūgiams prieš naftos perdirbimo gamyklas netoli Maskvos, taip pat Jaroslavlės ir Volgogrado srityse. Taip pat pranešama, kad dronas „Nyan“ buvo naudojamas atakoms prieš Belgorodą, esantį netoli Rusijos ir Ukrainos sienos. Pastarosiomis savaitėmis šių atakų intensyvumas padidėjo.

Dviejų britų bendrovių pagaminti ir Ukrainai perduoti ginklai tapo kampanijos prieš Rusijos pramoninius ir karinius objektus dalimi.

Per pastaruosius šešis mėnesius Ukraina pradėjo naudoti britiškus dronus smūgiams giliai į Rusijos teritoriją, praneša šaltiniai Ukrainos ginkluotosiose pajėgose.

Vienas iš jų – „Nyan“, puolamasis dronas su reaktyviniu varikliu ir anglies pluošto korpusu, kurį sukūrė „Callen-Lenz“ kompanija iš Wiltshire, kuri yra „BAE Systems“ dukterinė įmonė. Dronas turi apie 2,7 metro sparnų plėtį, o deklaruotas skrydžio nuotolis – maždaug 240 kilometrų. Jis jau buvo išbandytas Britanijos kariniame jūrų laivyne. Taip pat buvo panaudotas dar vienas šios bendrovės pagamintas BSA, kurio pavadinimas dėl saugumo priežasčių neatskleidžiamas.


Daugumą tolimųjų smūgių Ukraina atlieka naudodama savo pačios dronus, tačiau britų dronai taip pat parodė didelį veiksmingumą, pranešė aukšto rango šaltinis Ukrainos kariniuose sluoksniuose.

„Jums už tai atsilieps“. Rusija įspėjo Čekiją apie pasekmes Remiantis „The Times“ duomenimis, britų dronai buvo naudojami smūgiams prieš naftos perdirbimo gamyklas netoli Maskvos, taip pat Jaroslavlės ir Volgogrado srityse. Taip pat pranešama, kad dronas „Nyan“ buvo naudojamas atakoms prieš Belgorodą, esantį netoli Rusijos ir Ukrainos sienos. Pastarosiomis savaitėmis šių atakų intensyvumas padidėjo.

Pasak atsargos aviacijos maršalo Grego Bagvelo, britų dronų panaudojimas prieš Rusiją gali suteikti Maskvai pagrindą laikyti Jungtinėje Karalystėje esančias šių aparatų gamyklas „teisėtais taikinais“.

Douglas Macgregor: Rusijos kantrybė baigėsi – NATO ir Ukraina susiduria su nauja realybe

Douglas Macgregor yra atsargos pulkininkas, karo veteranas ir buvęs JAV gynybos ministro vyresnysis patarėjas. https://www.youtube.com/watch...