Zigmundas Freudas ir pirmoji seksualinė revoliucija. Lyties seksualinės revoliucijos šaknys #2. Dr. Andrzej Margasiński

 

Šiandien galima kalbėti apie trečiąją seksualinę revoliuciją, vadinamą lyčių revoliucija. Jos kontekste peržiūrimas iki šiol vyravęs lyties ir psichoseksualinės tapatybės supratimas; pabrėžiama kultūrinės lyties (gender) reikšmė, taip pat propaguojama lyties keitimo ir „sklandžios seksualinės tapatybės“ idėja. Šioje esė serijoje analizuojamos pagrindinės lyčių doktrinos tezės, ypač siekiant nustatyti, kokiu mastu revoliucinio pobūdžio teiginiai apie lytį yra pagrįsti mokslu, o kokiu mastu kyla iš priimtų ideologinių prielaidų. Dėl eseistinės formos šios apmąstymai yra selektyvūs ir susiję su pasirinktomis temomis.

Seksualinės revoliucijos – tai laikotarpiai, kuriais vyko reikšmingi seksualinių papročių pokyčiai, susiję su tradicinių normų kvestionavimu ir liberalizavimu, kontracepcijos ir pornografijos paplitimu, feminizmo plėtra bei seksualumo suvokimo pokyčiais. Pirmoji revoliucija, įvykusi XX a. pradžioje, siejama su Zigmanto Freudo teorijomis. Antroji, apimanti XX a. 6-uosius dešimtmečius, siejama su Alfredo Kinsey veikla, kuriai didelę įtaką padarė John Money.

Šiuolaikinių seksualinių revoliucijų šaknys

Dalis tyrinėtojų, tokių kaip Gabriele Kuby ar E. Michael Jones, šiuolaikinės seksualinės revoliucijos ištakas sieja jau su XVIII amžiumi, jas įžvelgdami visų pirma Prancūzijos revoliucijos pasekmėse. Ši revoliucija radikaliai pakeitė Prancūzijos visuomenę – ir netiesiogiai taip pat kitas šalis – skelbdama proto kultą ir išsilaisvinimą iš Dievo valdžios. Šiame kontekste markizas de Sade parašė romaną „Justina“, kuriame šlovino smurtą ir seksualinį sadizmą, įskaitant žmogžudystę. Voltaire, savo ruožtu, ragino susidoroti su Katalikų Bažnyčia, o jo šūkius įgyvendino jakobinai su savo kruvina diktatūra. Prancūzijos revoliucijos laikotarpis – tai atsitraukimo nuo religijos, bažnyčių niokojimo, monarchijos ir visų autoritetų nuvertimo laikas. Jeano-Jacques'o Rousseau skelbtas „grįžimas prie gamtos“ dažnai buvo interpretuojamas kaip išsilaisvinimas iš moralinių apribojimų ir laisvo, o neretai ir perversinio sekso patvirtinimas.

XVIII ir XIX a. sandūroje didelį populiarumą įgijo anglikonų pastorius Tomasas Malthusas, kuris skelbė teiginį, kad pasaulio gyventojų skaičius auga geometrine progresija (1–2–4–8–16…), o maisto išteklių augimas vyksta žymiai lėčiau – aritmetine progresija (1–2–3–4–5…). Jo nuomone, bado katastrofa – tik laiko klausimas. Nors maltuzianizmo koncepcijos buvo ne kartą kvestionuojamos, jos vis dar randa šalininkų, kurie žmonijos ateitį mato gimstamumo ribojime. Praktikoje šios priemonės įgyvendinamos, be kita ko, skatinant kontracepciją ir laisvą prieigą prie abortų. Ypatingą vaidmenį čia suvaidino tokios institucijos kaip Rokfelerio fondas, Soroso fondas ar Geitsų fondas. Nors pats maltuzianizmas tiesiogiai nesusijęs su seksualumu – jis labiau sutelkė dėmesį į demografinius procesus – tačiau jo sukurtas gyventojų grėsmės klimatas padarė reikšmingą įtaką, kuri, atrodo, iki šiol veikia didelę dalį pasaulio elitų.

Marksistinės šaknys

Svarbiausi teoriniai seksualinių revoliucijų, taip pat šiuolaikinio feminizmo ir genderizmo pagrindai glūdi marksistinėje filosofijoje ir ideologijoje. Kaip žinoma, pagrindinė Karolio Markso socialinė tezė buvo klasinis konfliktas – kova tarp gamybos priemonių savininkų, t. y. kapitalistų, ir darbininkų klasės, kurios darbas yra buržuazijos pelno šaltinis. Šis socialinis antagonizmas, Markso nuomone, turėjo būti pagrindinis istorijos variklis ir lemti visuomenių raidą. Proletariato revoliucija turėjo sukurti komunistinę visuomenę – be klasių, išnaudojimo ir gamybos priemonių privačios nuosavybės. Friedrichas Engelsas išplėtojo šią koncepciją, praplėsdamas ją vadinamąja „moterų klausimu“. Jo nuomone, kartu su privačios nuosavybės atsiradimu ir visuomenės susiskirstymu į klases gimė ir lyčių nelygybė. „Pirmasis klasinis priespauda buvo moterų priespauda vyrų“ – rašė Engelsas. Jo nuomone, moterys patyrė dvigubą priespaudą – tiek kylančią iš klasinės struktūros, tiek iš patriarchalinių socialinių normų. Būtent jos lėmė moters pavaldumą vyrui santuokoje, monogamijos įtvirtinimą kaip moters ir jos seksualumo kontrolės priemonę bei patriarchalinės šeimos susiformavimą. Engelsas tai vadino „pasauline, istorine moterų lyties nelaime“.

Pasak Engelso, tikrasis moterų išsilaisvinimas turėjo įvykti tik tada, kai bus panaikinta privati nuosavybė, o moterys įgys ekonominę nepriklausomybę. Vaikų priežiūra ir namų ūkio tvarkymas turėjo tapti bendra visuomenės atsakomybe – įgyvendinama, pavyzdžiui, per vaikų darželius ar visuomenines valgyklas. Moterys turėjo būti išlaisvintos iš priverstinės santuokos ir įtrauktos į gamybos procesus; tik tokiomis sąlygomis bus įmanoma visiškai suvienodinti moterų ir vyrų teises.

Šie reikalavimai buvo tiesiogiai įgyvendinti Tarybų Sąjungoje po Spalio revoliucijos. Aleksandra Kolontai, pirmoji moteris Petrogrado Revoliucinėje taryboje, vadovavo vadinamajam „Ženotdelui“ – institucijai, paprastai vadinamai moterų ministerija. Kolontai entuziastingai propagavo moterų išlaisvinimo idėją, skelbė laisvos meilės ir tolerancijos homoseksualumui idėjas, taip pat įvedė lengvą skyrybų ir abortų legalizavimą. Moteris turėjo būti visiškai išlaisvinta iš šeimos ir tradicinių socialinių vaidmenų jungo. Šia dvasia bolševikai įvedė, be kita ko, vadinamąsias santuokines komunas, taip pat pradėjo perimti vaikų auklėjimą valstybinėms institucijoms. Tos pačios idėjos, nors ir kitokia forma, buvo atgaivintos po kelių dešimčių metų Izraelio kibucuose. Šiandien vėl stebime augančias tendencijas riboti tėvų valdžią valstybės naudai – tai ypač matyti Vokietijos Jugendamtų ar Norvegijos institucijos Barnevernet veikloje.

Freudas – pasąmonė ir instinktų jėga

Kaip jau minėta, pirmoji seksualinė revoliucija siejama su XIX ir XX amžių sandūra, ir nebūtų per didelė hiperbolė teigti, kad jos atsiradimui lemiamą įtaką padarė Zigmanto Freudo teorijos bei jo psichoanalizės teorija, kuri turėjo milžinišką poveikį XX amžiaus moralės pokyčiams. Nors pats Freudas niekada nevadino savęs seksualiniu revoliucionieriumi, jo darbai padėjo pagrindą naujam žmogaus psichikos ir seksualumo aiškinimui, kuris toli peržengė medicinos ribas.

Zigmundas Freudas (1856–1939) gimė Příbor mieste (tuometiniame Freiberg) Moravijoje, žydų prekybininko, prekiavusio vilna, šeimoje. Kai jam buvo ketveri metai, jo šeima persikėlė į Vieną, su kuria Freudas vėliau bus neatsiejamai siejamas. Tėvas buvo griežtas ir autoritarus žmogus, keliantis berniukui baimę, o motina – švelni ir rūpestinga – tapo jam emociniu atskaitos tašku. Šis santykis suvaidino lemiamą vaidmenį vėliau Freudui formuluojant Edipo komplekso koncepciją. Freudas nuo pat mažens išsiskyrė intelektiniais sugebėjimais, todėl visa šeima rėmė jo išsilavinimą, ir galiausiai jis baigė medicinos studijas Vienos universitete. Freudo asmeninis gyvenimas turėjo nemažą įtaką jo mokslinei karjerai. Jis susižadėjo su Marta Bernays, Hamburgo vyriausiojo rabino anūke. Nors jų santykiai buvo laikomi socialiniu nesuderinamumu, pora susituokė ir susilaukė šešių vaikų, tarp kurių buvo ir Anna Freud – vėliau tėvo psichoanalizės mokyklą tęsusi asmenybė, kuri buvo homoseksuali.

Vidutinio amžiaus Freudas tariamai atsisakė seksualinio gyvenimo, teigdamas, kad tokiam žmogui kaip jis seksualinis susijaudinimas jau nebėra reikalingas. Ar taip buvo iš tikrųjų, nežinome, galbūt tai pernelyg laisva vienos iš Freudo laiškų frazės interpretacija, kurioje jis rašė, kad pritaria žymiai laisvesniam seksualiniam gyvenimui, bet pats šia laisve beveik nesinaudojo. Jis kentėjo nuo pasikartojančių migrenų ir neurozinių simptomų, kuriuos bandė analizuoti ir gydyti savianalizės metodu. Kaip teigia amerikiečių publicistas E. Michael Jones, jo psichinės būklės pablogėjimui galėjo turėti įtakos ir kaltinimai dėl romano su svainiene Mina (Minnie) Bernays.

Freudas visą gyvenimą buvo aistringas cigarų rūkytojas, šiandienos požiūriu galima kalbėti apie akivaizdžią priklausomybę nuo tabako. 1923 m. jam buvo diagnozuotas burnos ertmės vėžys, tačiau nepaisant daugybės operacijų ir kančių, jis nenustojo rūkyti – iki gyvenimo pabaigos per dieną surūkydavo apie 20 cigarų. Po Austrijos anšluso, dėl augančio antisemitizmo, jis nusprendė emigruoti į Londoną, kur praleido paskutinius gyvenimo metus. Jau po Vokietijos įsiveržimo į Lenkiją 1939 m. rugsėjį asmeninis gydytojas, Freudo prašymu, jam suleido mirtiną morfino dozę.

Zygmunto Freudo pirmieji tyrimai apie isteriją ir eksperimentai su hipnoze atvedė jį prie įtakingiausio ir revoliucingiausio atradimo – pasąmonės koncepcijos bei psichikos erdvinio modelio sukūrimo. Nors jau senovės mąstytojai, tarp jų Platonas ar šv. Augustinas, svarstė apie „tamsiąsias“ žmogaus sielos puses, tačiau būtent Freudas pirmasis pasiūlė nuoseklią, išsamią psichikos teoriją, kurioje pasąmonė įgijo centrinę reikšmę ir buvo aprašyta novatorišku būdu.

Pasąmonės įtaka

Freudo sukurtoje psichikos modelyje išskiriami trys pagrindiniai lygmenys: sąmonė, priešsąmonė ir pasąmonė. Pasąmonė – tai sritis, neprieinama tiesioginiam įžvalgumui, kurioje kaupiasi, be kita ko, išstumti prisiminimai, ypač trauminiai, bei slopinami troškimai ir potraukiai – daugiausia seksualinio pobūdžio – kurių buvimas gali sukelti gėdą ar vidinį pasipriešinimą. Freudo patirtis su hipnoze atskleidė įdomų reiškinį: pacientės, būdamos transo būsenoje, pasakodavo apie įvykius, kurių pabudusios visiškai neprisiminė. Freudas ėmė mąstyti, ar tai buvo grynos fantazijos, ar galbūt autentiški prisiminimai. Vėlesnės sesijos parodė, kad bent dalis šio turinio buvo realūs, nors ir išstumti iš atminties, išgyvenimai. Tačiau kadangi jie buvo „užmiršti“, o vis dėlto juos buvo galima pasiekti, jie turėjo būti saugomi už sąmonės ribų – būtent šioje srityje Freudas įkurdino pasąmonę.

Pagal Freudo sampratą asmenybė susideda iš 3 pagrindinių sferų: Id, Ego ir Superego. Id („jis“) – tai pirminė, visiškai nesąmoninga asmenybės dalis, apimanti biologinius potraukius ir instinktus. Ji vadovaujasi Lustprinzip principu, kurį tiesiogiai galima išversti kaip „geismo principą“, o šiek tiek sušvelninus – kaip „malonumo principą“. Id siekia nedelsiant patenkinti troškimus, neatsižvelgiant į realias sąlygas. Id energijos šaltinis yra libido, kurį Freudas tapatino daugiausia su seksualiniu ir gyvybiniu potraukiu (Eros). Didžiąją dalį savo mokslinės veiklos Freudas tvirtai laikėsi nuomonės, kad libido yra visų pirma seksualinio pobūdžio, tik vadinamojoje II instinktų teorijoje (apie 1925 m.) jis pakeitė savo pažiūras ir sutiko su kritikais, nurodžiusiais, kad greta gyvybės instinkto mūsų elgesyje kartais pasireiškia ir savidestrukcinės tendencijos, kaip mirties instinkto (Thanatos). Tai agresija, nukreipta prieš kitus ir netiesiogiai kenkianti mums patiems, o kartais nukreipta tiesiogiai prieš save (savęs žalojimas, bandymai nusižudyti). Abu instinktai – Erosas ir Thanatos – kartu sudaro žmogaus motyvacijos struktūrą. Superego (superego) – tai socialiai įsisavintų normų ir vertybių, įgytų mūsų vystymosi metu, sfera. Ji vadovaujasi pareigos principu, kitaip tariant, superego „mums sako“, kas yra gera, o kas bloga, kaip turėtume elgtis, kad atrodytume gerai kitų akyse. Id praktiškai visiškai yra nesąmoningas, taip pat ir Superego didžiąja dalimi lieka nesąmonės sferoje. Tai pagrindinis skirtumas nuo sąžinės, kurios mechanizmai mums paprastai yra žinomi.

Ego (savastis) yra mūsų savęs pažinimo sritis, apimanti viską, ką žinome apie save, taip pat ir tai, kaip norime pasirodyti pasauliui. Ego vadovaujasi realizmo principu ir asmenybėje atlieka teisėjo, arbitro vaidmenį, kuris turi spręsti nuolatinius konfliktus tarp Id troškimų ir Superego reikalavimų. Jei ego yra pakankamai stiprus ir gerai atlieka arbitro vaidmenį, asmenybė iš esmės yra brandi ir harmoninga. Tačiau jei jis yra per silpnas, tuomet pradeda dominuoti Id arba Superego – priklausomai nuo šio proceso pasekmių, turėsime kitokį asmens charakterio vaizdą. Silpnas Ego reaguoja baime ir imasi įvairių būdų ją sumažinti per gynybinius mechanizmus, iš kurių labiausiai paplitęs yra išstūmimas, susidedantis iš skausmingų turinio elementų pašalinimo iš sąmonės arba jų išlaikymo už jos ribų. Šios trys sferos nuolat kovoja tarpusavyje dėl įtakos ir dominavimo, todėl sakoma, kad tai yra dinamiška asmenybės teorija.

Seksualinis potraukis yra pagrindinis motyvuojantis veiksnys

Erosas, kitaip tariant, lytinis potraukis, pagrindinė libido dalis, yra – Freudo nuomone – pagrindinė varomoji jėga žmogaus gyvenime. Tanatas pasireiškia daug rečiau, o lytinis potraukis pažadinamas labai anksti, nors ir tenkinamas įvairiais būdais, pasitelkiant įvairias mūsų kūno erogenines zonas. Libido vystosi etapais, o tinkamas asmenybės vystymasis remiasi sklandžiu perėjimu per vėlesnes seksualinio vystymosi fazes, t. y. vadinamąsias libido stadijas, pradedant pirmąja oraline faze ir baigiant paskutine brandžia, susijusia su heteroseksualine veikla. Faliniame etape (3–4 m.) vaikai atranda savo lytinius organus, o tai lydi pirmieji pastebėjimai apie lytinius skirtumus. Berniukai atranda, kad turi varpas, o mergaitės – „nieko neturi“, o tai sukelia berniukų pranašumo ir mergaičių menkavertiškumo jausmą. Tuo pačiu metu berniukuose gimsta kastracijos baimė. Berniukas, didžiuodamasis savo varpa, žaidžia su ja, jaučia susijaudinimą ir pradeda fantazuoti apie motinos suviliojimą. Kita vertus, jis bijo tėvo, kuris gali jį kastruoti ir kurį jis laiko konkurentu. Tai yra Edipo komplekso esmė. Mergaitėms simetriškas Elektros kompleksas pasireiškia neapykanta motinai ir apgailestavimu dėl to, kad ji gimė nepilnavertė, be varpos. Todėl ji trokšta artumo su tėvu, fantazuoja apie tai, kad turės su juo vaiką. Suaugus šis troškimas bus patenkintas heteroseksualioje santykiuose. Teisingas asmenybės vystymasis remiasi sklandžiu perėjimu per visas libido vystymosi fazes, o fiksacija kurioje nors iš jų sukels tam tikrus charakterio bruožus.

Žmogus yra malonumo principu vedama būtybė, o jo svarbiausias troškimas – pasiekti laimę. Deja, gyvenimas neleidžia visiškai įgyvendinti šio principo. Mes patiriame kančių iš trijų šaltinių: kūno silpnumo (ligos, senėjimo), išorinio pasaulio priešiškumo (katastrofų, konfliktų) ir santykių su kitais žmonėmis (nusivylimų, atmetimo). Norėdami neutralizuoti šiuos daugybę kančios šaltinių, mes įjungiame gynybinius mechanizmus: išstūmimą, neigimą, projekciją, sublimaciją, perkėlimą, racionalizaciją, intelektualizaciją, regresiją, introjekciją ir kitus. Be įvairių psichinės gynybos formų, kartais – Freudo nuomone – žmonės bėga į religiją, kurią jis apibūdino kaip „masinį žmonijos svajojimą“. Jo nuomone, religija, kaip ir neurozė, atlieka gynybinio mechanizmo funkciją: ji malšina baimę ir suteikia prasmės iliuziją, tačiau tai daro žmogaus prigimties tiesos sąskaita.

Kultūra ir religija kaip vergovės šaltinis

Žmonijos materialinis ir dvasinis palikimas sudaro kultūrą, kurią Freudas supranta kaip pasiekimų ir priemonių visumą, dėl kurių mūsų gyvenimas nutolo nuo mūsų gyvulinių protėvių gyvenimo ir kurios tarnauja dviem tikslams: žmogaus apsaugai nuo gamtos ir tarpasmeninių santykių reguliavimui. Tačiau taip suprantama kultūra pirmiausia atlieka represines funkcijas – neleidžia visapusiškai išsivystyti pagrindinei, biologinei žmogaus prigimčiai.

Freudas mano, kad dvi svarbiausios represinės kultūros funkcijos pasireiškia jos veikime žmogaus seksualumo ir agresyvumo atžvilgiu. Kultūra primeta monogaminio vyro ir moters santykių normą, neleidžia atsitiktinio sekso malonumui. Šiame kontekste skamba stebinantys Freudo teiginiai apie kraujomaišą: „galbūt tai yra rimčiausias sužalojimas, kurį per amžius patyrė žmogaus meilės gyvenimas“. Šie žodžiai gali šokiruoti, tačiau Freudo ketinimai tampa suprantamesni, jei juos susiejame – viena vertus – su Edipo komplekso koncepcija, iš esmės teigiančio, kad troškimas įvykdyti kraujomaišą yra būdingas kiekvienam žmogui ir netgi yra vystymosi dėsningumas, o kita vertus – su psichoanalizės kūrėjo asmeniniu gyvenimu, kuriame jis turėjo labai stiprius santykius su motina ir – kaip viskas rodo – romaną su savo pačios seserimi.

Kultūra taip pat riboja galimybę išreikšti agresiją, kurią Freudas apibūdino kaip esminę žmogaus prigimties sudedamąją dalį, turinčią biologines ir evoliucines šaknis: „Polinkis į agresiją yra pirminis, savarankiškas žmogaus instinktas“. Priemonės, kuriomis kultūra naudojasi agresijai sušvelninti, yra internalizacija (agresijos nukreipimas į vidų) ir bene svarbiausias mechanizmas – kaltės jausmo sukėlimas, sukeliant baimę autoritetu ir Superego reikalavimais. Pasak tyrėjo palikimo komentatorių, Freudo tikslas buvo pateikti kaltės jausmą kaip svarbiausią kultūros evoliucijos problemą ir parodyti, kad „už kultūros pažangą mes mokame laimės praradimu dėl kaltės jausmo augimo“. Tokią kultūrą Freudas vadino „neurotišką“, tačiau jis neformulavo revoliucinių postulatų. Jis suprato, kad kultūros įtakos atsikratyti neįmanoma, svarbu tik apriboti jos represinį poveikį individui. Tačiau ir šiuo atžvilgiu jis turėjo abejonių, nes jei mūsų įgimta agresija visiškai išsilaisvintų iš kultūros įtakos, tai galėtų reikšti masinį žmonijos sunaikinimą. Vienos psichoanalitikas išreiškė viltį, kad stipresnis pasirodys antrasis iš pagrindinių instinktų – Erosas.

Pasak Freudo, kultūra įstumia individą į religijos sritį, o tai yra savotiškas pavergimas. O Freudu religija yra obsesinis-kompulsinis sutrikimas. Jis kritikuoja bet kokią religiją antropologiniu, ontogenetiniu ir etnologiniu lygmenimis. Antropologiniu požiūriu religija pasirodo kaip infantili gynybinė pozicija prieš žmogišką silpnumą: žmogus per Dievo figūrą personifikavo gamtos jėgas ir iškėlė jas į apsaugančių jėgų aukštumas. Ontogenetiniu požiūriu vaiko ambivalentiškas požiūris į tėvą – kurio jis bijo ir kurį myli – suaugusio žmogaus gyvenime tęsiasi religinio tikėjimo požiūriu; žmogus, nors ir bijo dievų, jiems perkelia reikalavimus apsisaugoti nuo pavojų. Monoteistinio Dievo koncepcija yra įvairių gynybinių mechanizmų, susijusių su santykiais su tėvu, pasekmė: jo išaukštinimas, transformavimas, atvaizdų kūrimas, sublimacija, pakaitinių objektų ir įvairių pakaitalų kūrimas, tapatinimasis su juo.

Etnologiniu požiūriu religijos šaltinius reikia ieškoti „pirmykštėje bendruomenėje“ (remiantis evoliucijos teorija), kurioje – pagal Freudo pasakojimą – tėvas, kaip absoliutus despotas, buvo garbinamas savo sūnų, nors jie tuo pačiu metu jo nekenčia. Vedami neapykantos ir pavydo, sūnūs kartu nužudė tėvą, kad nutrauktų jo autoritarinę valdžią ir perimtų jo turtą. Vis dėlto laikui bėgant jie patys pradėjo tarpusavyje ginčytis ir varžytis dėl įtakos. Išsivystė nuolatiniai konfliktai, o sūnūs ėmė gailėtis savo poelgio ir ilgėtis autoritarinio, bet iš esmės ramaus tėvo valdymo. Jie nusprendė, kad nuo šiol toks poelgis bus draudžiamas, kad turtėti ir vesti už žmonų bus galima tik moteris, priklausančias kitoms gentims. O siekiant nuraminti tėvo dvasią, nuo šiol jo atminimui bus rengiama toteminė puota. Tokiu būdu kaltės jausmas, kamuojantis visą žmoniją, tapo socialinės organizacijos, religijos ir moralinių apribojimų užuomazga. Freudo nuomone, šie mechanizmai yra krikščioniškosios pirminės nuodėmės sampratos pagrindas.

Plati Freudo įtaka

Kaip matyti, pagal Freudo sampratą žmogus yra būtybė, kurią lemia biologiniai instinktai, iš kurių svarbiausias yra seksualinis potraukis – būtent jis labiausiai lemia mūsų pasirinkimus. Trumpai tariant, individo elgesys yra seksualinio potraukio ir pasąmonės, kuri, viena vertus, palaiko šiuos potraukius, bet, kita vertus, mums primeta daug apribojimų, rezultatas.

Freudo koncepcijos buvo kritikuojamos iš įvairių pusių, visų pirma buvo nurodoma, kad jos yra spekuliatyvios ir turi silpną metodologinį pagrindą. Daugumai Freudo tezių būdingas empirinio pagrindo trūkumas. Freudas žmogų laikė savarankiška monada, visiškai ignoruodamas tarpasmeninius veiksnius. Jis sukūrė klinikinio žmogaus, valdomą instinktų ir iš esmės neturinčio laisvos valios, portretą. Vis dėlto jo žmogaus, kaip būtybės, kurią lemia pirminiai biologiniai instinktai, didžiąja dalimi esančios pasąmonės valdžioje ir susietos su religiniais apribojimais, vizija sulaukė plačios visuomenės rezonanso ir greitai susilaukė gausių šalininkų.  Religiškai abejingiems žmonėms jis pateikė ant sidabrinio padėklo alternatyvią krikščionybei žmogaus sampratą. 

Savo pirminėje formoje Freudo psichoanalizė neišlaikė laiko išbandymo. Vis dėlto, nepaisant visų priekaištų, ar mums tai patinka, ar ne, Freudas labai prisidėjo prie visuomenės vertybių pokyčių. Vienos psichoanalitikas save vadino ateistu ir „visų formų religijos priešu“. Nepriklausomai nuo to, ar sutinkame su jo diagnozėmis, Freudas primena, kad mūsų įsitikinimų ir vertybių šaltiniai dažnai glūdi giliau, nei norėtume pripažinti – pasąmoninguose troškimuose, baimėse ir saugumo poreikyje. Beje, nepaisant visų teorinių ir metodologinių abejonių dėl Freudo koncepcijų, jo teorijos provokuoja užduoti klausimus, ar šiuolaikinis žmogus tikrai išsilaisvino iš senųjų vergovės formų, ar galbūt tik pakeitė jas naujomis – sėkmės, technologijų ar vartojimo kultu.

Freudas savo teorijomis sulaužė visuomenės tabu, susijusius su seksualumu; galima sakyti, kad jis iškėlė seksą į viešumą. Jis kėlė abejones dėl tikėjimo psichologinio autentiškumo ir siekė išlaisvinti žmogų nuo neurozių, kurias sukeldavo religiniai apribojimai. Marksas laikė religiją „liaudies opiumu“; nugriaudamas socialines klases, jis norėjo išlaisvinti žmogų iš ekonominės ir ideologinės vergovės. Nietzsche kvestionavo krikščionišką moralę ir svajojo sukurti „viršžmogų“, savarankiškai kuriantį savo gyvenimo prasmę ir vertybes. Šie trys mąstytojai, vadinami „didžiausiais Dievo priešais“, padėjo filosofinius ir psichologinius pamatus tiek pirmajai, tiek antrajai seksualinei revoliucijai XX a. 6-ajame dešimtmetyje. Tačiau pastaroji labiausiai siejama su mokslinio šarlatano Alfredo Kinsey veikla, apie kurią – kitame tekste.

Dr. Andrzej Margasiński – psichologas, Jan Długosz universiteto Čenstakavoje lektorius. Daugiau informacijos: andrzejmargasinski.com. Šių metų vasarį pasirodė autoriaus knyga „Genderizmas – tarp ideologijos ir mokslo“, pateikiami eseiniai straipsniai yra išplėtoti šios monografijos skyriuose.

Šaltinis: https://pch24.pl/zygmunt-freud-i-pierwsza-rewolucja-seksualna-korzenie-genderowej-rewolucji-seksualnej-2/

Genderizmas – žmonės, mokslas ar ideologija? Lyties revoliucijos šaknys #1.Dr. Andrzej Margasiński

 

Šiandien galima kalbėti apie trečiąją seksualinę revoliuciją, vadinamą lyčių revoliucija. Jos kontekste peržiūrimas iki šiol vyravęs lyties ir psichoseksualinės tapatybės supratimas; pabrėžiama kultūrinės lyties (gender) reikšmė, taip pat propaguojama „sklandžios seksualinė tapatybės“ idėja ir laisvas lyties keitimas. Šioje esė serijoje analizuojamos pagrindinės lyčių doktrinos tezės, ypač siekiant nustatyti, kokiu mastu revoliucinio pobūdžio teiginiai apie lytį yra pagrįsti mokslu, o kokiu mastu kyla iš priimtų ideologinių prielaidų. Dėl esė formos šios apmąstymai yra selektyvūs ir susiję su pasirinktomis temomis.

Prieš kelerius metus kilo didelis skandalas dėl teiginio, kad „LGBT yra ideologija, o ne žmonės“. Tuometinis Seimo narys Jacek Żalek šią frazę ištarė TVN kanale, o tai sukėlė audringą laidos vedėjos redaktorės Katarzynos Kolendy-Zaleskos reakciją. Netrukus po to šį teiginį iš esmės pakartojo prezidentas Andrzej Duda. Parlamento nario ir prezidento pareiškimai sukėlė homofilinių bendruomenių kritikos bangą. Savo pasipiktinimą ryžtingai išreiškė tokios žinomos asmenybės kaip Robertas Biedronis, Maja Ostaszewska, Martyna Wojciechowska ir daugelis kitų komentatorių. Jie skleidė Roberto Biedronio suformuluotą žinią: „Nėra tokio dalyko kaip LGBT ideologija. LGBT – tai žmonės.“ Ar toks teiginys yra teisingas ir ar jis turėtų užbaigti diskusiją? Į abu klausimus atsakymas turi būti neigiamas.

Kaip savo vaizdo tinklaraštyje „Kasdienė logika“ teisingai nurodė filosofas Jacek Pruś, akronimo LGBT nereikėtų suprasti kaip žmonių grupės, turinčios konkrečias seksualines preferencijas, nes tai yra prieštaringas apibrėžimas – tuo pačiu metu pernelyg siauras ir pernelyg platus. Nuoroda į žmones yra netinkamas terminas definicijai apibūdinti, nes akronimas LGBT dažniau vartojamas socialiniam judėjimui (LGBT movement) apibūdinti, kaip matyti iš pačių šių bendruomenių pateiktų apibrėžimų jų interneto svetainėse. Kalbant apie asmenis, vartojamas terminas „LGBT žmonės“ (LGBT people) – taip formuojasi bendra socialinė ir kalbinė praktika.

Ideologijos esmė

O jei kalbame apie visuomeninį judėjimą, tai tuo pačiu galime analizuoti ir jo reikalavimus. Todėl yra visiškai pagrįsta tirti, ar jie yra ideologinio pobūdžio, ar ne. Šiuo atveju reikėtų apmąstyti, kas sudaro ideologijos esmę ir kuo ideologija skiriasi nuo mokslo.

Pagal žodynų apibrėžimus ideologija yra „griežtai apibrėžtų politinių, etinių ir filosofinių prielaidų bei pažiūrų visuma, kurią tam tikra žmonių grupė dažnai priima be diskusijų ir įgyvendina“. Taigi, tai, kas sudaro ideologijos esmę, yra įsitikinimas, kad turima tiesa apie pasaulį, iš kurios kyla konkretūs reikalavimai dėl pokyčių visuomeniniame ir politiniame gyvenime. Paprastai tai lydi noras įgyvendinti šiuos pokyčius ir primesti visuomenei savo įsitikinimus. Ideologija gali būti visapusiška, atliekanti pasaulėžiūros vaidmenį, bet ji taip pat gali apimti siauresnę teminę sritį. Kaip pažymi  Jacek Bartyzel, svarbus kiekvienos ideologijos elementas yra siekis keisti tikrovę pagal išpažįstamus įsitikinimus, ką atspindi žinoma Karolio Markso tezė: „Iki šiol filosofai tik aiškino pasaulį, bet svarbu jį pakeisti.“ Jei mokslas stengiasi objektyviai ir nepriklausomai nuo tyrėjo pažiūrų paaiškinti, kaip veikia pasaulis, tai ideologija vertina tikrovę ir formuluoja sprendimus apie tai, kaip pasaulis „turėtų“ atrodyti. Neretai ji taip pat bando pavergti mokslą – pakanka paminėti bent jau garsiąjį lysenkinizmą marksizmo-leninizmo dominavimo laikais. Ideologija nesiekia atskleisti tiesos, o siekia pakeisti pasaulį pagal priimtą doktriną.

Taigi ideologija paprastai suprantama kaip pažiūrų ar teiginių rinkinys (susijusių su mokslu,  filosofija  ar  religija – paminėjus tik svarbiausius), kurie, tam tikros socialinės grupės įsitikinimu, išreiškia jos interesus. Jie priimami tam tikros ideologijos ribose tiek, kiek atitinka subjektyvų tos grupės interesų suvokimą. Kaip tokios, jos negali būti vertinamos teorinėmis kategorijomis – taigi, visų pirma, tiesos perspektyva. Iš esmės negalima teigti, kad kokia nors ideologija yra „teisinga“ ar „klaidinga“. Ideologijos vertinamos veikiau tikslų įgyvendinimo veiksmingumo ar siūlomų sprendimų įtikinamumo perspektyva.

Teorinės tiesos, paimtos iš filosofijos ar kitų teorinio pažinimo disciplinų, kaip ir bet kokie kiti teiginiai, kuriais naudojasi ideologijos, tarnauja tik kaip priemonės, skirtos pateisinti tikslus, kuriuos nulemia tam tikros grupės interesai. Šiuo metu galima užduoti klausimą: ar LGBT judėjimo postulatų atveju turime reikalą su konkrečia ideologija? Atsakymas turi būti teigiamas.

LGBT judėjimas siūlo tam tikrą žmogaus viziją – jis pasisako apie žmogaus prigimtį, seksualinę orientaciją, jos keitimo galimybes, socialinės nelygybės priežastis ir pan. Iš šių įsitikinimų kyla tam tikri reikalavimai dėl socialinių pokyčių, pirmiausia – lygybės, laisvo seksualinių preferencijų išraiškos, tos pačios lyties asmenų santuokų sudarymo ar vaikų įvaikinimo. Šiuos reikalavimus lydi veiksmai, nukreipti į visuomenės požiūrio keitimą. Kol kas jos įgyvendinamos ne su Kalashnikovo šautuvu, o „švelniais“ metodais, kuriuos nurodė Gramsci – per viršutines iniciatyvas, susijusias su valstybinių institucijų, universitetų, kultūros perėmimu, o svarbiausia – per politinio korektiškumo ideologijos, atitinkančios šių aplinkų interesus, propagavimą. Pateikti socialinės evoliucijos postulatai neabejotinai yra bendri visiems, priklausantiems LGBT+ bendruomenei. Tačiau atkreipkite dėmesį – ketinu parodyti, kad LGBT ideologija nėra vienalytė. Iš tiesų, žvelgiant į žmogaus prigimtį ir seksualinės orientacijos formavimąsi, susiduriame su dviem tarpusavyje prieštaraujančiais naratyvais: lyties ir homofiliniu.

Ideologinis lyčių kredo

Trumpame straipsnyje neįmanoma išsamiai išplėtoti visų tezių, tai darau kitur. Kaip rodo mano analizė, prie pagrindinių genderizmo ideologinių prielaidų galima priskirti šiuos įsitikinimus:

1. Tarp moterų ir vyrų egzistuoja tik pirminių, antrinių ir tretinių lytinių požymių skirtumai.

2. Nėra esminių skirtumų tarp moterų ir vyrų smegenų sandaros ir veikimo, intelekto lygio, gebėjimų, jausmų ar pomėgių.

3. Visi pastebimi skirtumai tarp lyčių yra patriarchalinės visuomenės ir moterų, kurios nuo mažens auklėjamos atlikti antraeilius vaidmenis, priespaudos rezultatas.

4. Diskriminaciniai skirtumai tarp lyčių gali išnykti dėka lygybės ugdymo programų, įgyvendinamų tiek kasdieniame visuomeniniame gyvenime (kultūra, žiniasklaida, teisiniai pokyčiai), tiek ugdant „naują žmogų“ – neturintį lytinės tapatybės – jau nuo darželio ir mokyklos lygio.

5. Lyties keitimas yra įmanomas ir atšaukiamas, o lyties pasirinkimas turėtų priklausyti tik pačiam individui.

Kitaip tariant, feminizmo ir genderizmo propaguojama antropologinė žmogaus samprata grindžiama kraštutiniu aplinkos determinizmu. Pagal šią sampratą žmogų biologija lemia tik nedidele dalimi; kas mes esame, lemia visų pirma auklėjimas tam tikroje kultūroje. Pasak autorių ir – daugiausia – autorių, atstovaujančių genderio srovei, daugelį tūkstantmečių visuomenės, su retomis išimtimis, buvo patriarchalinės, o tai atsispindėjo kultūroje, kuri moteris traktavo kaip priespaudos objektą. Tokiame pasaulyje tik vyras gali būti visiškai laimingas, o moterys — kita visuomenės pusė — lieka pasyviomis aukomis, pasmerktomis nelaimingam gyvenimui šalia vyro. Kad pasaulis taptų teisingesnis, šią tvarką reikia sugriauti — pradedant nuo moteris verčiančio gimdyti vaikus prievartos. Tik tada, kai moterys turės visišką laisvę spręsti, kada ir su kuo nori turėti vaikų, pasaulis taps geresnis. Tai reiškia abortą, spermos bankus, dirbtinį apvaisinimą ir in vitro – pagal kiekvienos moters pageidavimą. Visi draudimai šioje srityje yra iš prigimties patriarchaliniai, mizoginistiniai, priespaudžiantys ir – žinoma – „fašistiniai“. Būtent tokią žinią randame pas žymiausias feministės, tokias kaip Margaret Sanger, Simone de Beauvoir ar Ann Oakley, o šiais laikais ją plėtoja visų pirma Judith Butler – laikoma genderizmo ikona.

Priėmimas teiginio, kad tarp lyčių nėra esminių skirtumų, turi toli siekiančias pasekmes. Jei moterys ir vyrai yra identiški savo gebėjimų, polinkių ar emocingumo atžvilgiu, tai kodėl moterys turi būti nukreipiamos į prastesnius darbus? Kodėl jos turi būti „priverstos“ gimdyti vaikus? Jei, kaip teigia Judith Butler, bet kokia tapatybė (taip pat ir lytinė) yra tik iliuzija, tai viskas – įskaitant lytį – turėtų būti visiškai laisvo pasirinkimo objektas. Visus mokslinius duomenis, rodančius neurobiologinius skirtumus tarp moterų ir vyrų, Butler ir genderistės nuosekliai neigia – tariamas šių skirtumų nebuvimas yra teiginys, sudarantis genderinės teorijos branduolį, turintis aiškių ideologinės doktrinos bruožų. Iš esmės negalima stebėtis garsiais neigimais, nes pripažinimas, kad egzistuoja biologiniai lyties sąlygotumai ir kad jie turi esminį skiriantį psichofizinį pobūdį, kelia grėsmę visos koncepcijos nuoseklumui, kelia domino efekto pavojų, kuris sugriaus visus socialinius genderinius postuliatus. Nes jei iš tiesų egzistuoja natūralūs, neurobiologiniai ir psichologiniai skirtumai tarp lyčių, tai galbūt reikėtų – kaip ir per amžius – ruošti berniukus būsimų sužadėtinių, vyrų, tėvų, gynėjų vaidmenims, o mergaites – būsimų žmonų, motinų, globėjų vaidmenims... Tačiau tokie auklėjimo tikslai yra nepriimtini autorėms ir autoriams, atstovaujantiems gender-queer srovei, nes jie akivaizdžiai prieštarauja likusiems jų ideologiniams principams. Biologinių skirtumų pripažinimas, net ir dalinis, paneigtų idėją, kad visuomenė „kuria lytį“ ir kad lytis yra tik kultūrinis konstruktas, laisvai pasirenkamas ir formuojamas.

Ideologinis homofilinis kredo

Tuo tarpu vyraujančiame homofiliniame diskurse atsiranda kitokia žmogaus samprata. Šios krypties autoriai pabrėžia psichoseksualinės orientacijos biologinį pagrindą, skelbdami, kad homoseksualumas yra įgimtas ir nekintamas, o bet kokios pastangos jį pakeisti – pvz., psichoterapijos pagalba – yra priespaudos priemonės ir turėtų būti teisiškai uždraustos. Didelė dalis homofilinių autorių ir aktyvistų laikosi prielaidos, kad homoseksualumas yra įgimtas, o tai veda prie postulatų visiškai uždrausti konversines terapijas. Jų požiūriu bet koks kišimasis siekiant pakeisti orientaciją yra ne tik neveiksmingas, bet ir etiškai nepriimtinas.

Pagrindiniai homofilinio diskurso ideologiniai principai:

1. Homoseksualumas yra įgimtas – tai viena iš trijų pagrindinių seksualinių orientacijų, greta heteroseksualumo ir biseksualumo.

2. Seksualinė orientacija yra nekintama – perėjimas iš homoseksualumo į heteroseksualumą yra neįmanomas, todėl bet kokios terapijos formos, kurių tikslas yra „orientacijos pakeitimas“, turėtų būti uždraustos.

3. Homoseksualai sudaro 5–10 % gyventojų – šie skaičiai kyla iš Kinsey'aus iškraipytų įvertinimų, nėra patvirtinti šiuolaikiniais tyrimais, tačiau visuomenėje yra plačiai kartojami.

4. Homoseksualai yra sistemingai represuojami – jie yra heteroseksualios daugumos prietarų ir diskriminacijos aukos.

5. Vienos lyties šeimos yra lygiavertės heteronormatyvioms – homoseksualių porų auginami vaikai vystosi taip pat gerai, kaip ir vaikai tradicinėse heteroseksualiose šeimose.

Homoseksualų bendruomenių ideologinis kredo iš esmės skiriasi nuo lyčių naratyvų. Jei genderizmas ir queer teorija teigia tapatybės lankstumą ir kintamumą, tai homofilija remiasi samprata, kad tapatybė yra įgimta ir nekintama. Lyties požiūris relativizuoja biologiją, pabrėždamas kultūros ir socialinės aplinkos įtaką, tuo tarpu prohomoseksualūs autoriai dažnai pervertina biologijos vaidmenį, akcentuodami įgimtą ir nekintamą seksualinės orientacijos pobūdį. Nepaisant visų skirtumų, abi koncepcijas sieja  žmogaus kaip būtybės, neturinčios laisvos valios, vienpusiškai determinuotos – kultūros (genderizmas) arba biologijos (homofilinė naratyva) – vizija. Abiem atvejais marginalizuojamas sąmonės, laisvų pasirinkimų, moralinės atsakomybės vaidmuo. Abi koncepcijos turi dar vieną bendrą bruožą: savo radikalumu ir redukcionizmu (nors ir skirtingu) jos prieštarauja teisingos mokslinės metodologijos principams.

Genai ir aplinka

Šie kraštutiniai požiūriai prieštarauja šiuolaikinėms žinioms apie žmogaus vystymąsi. Senosios diskusijos dėl gamtos ar auklėjimo viršenybės iš esmės baigėsi. Didžioji dauguma šiuolaikinių elgsenos genetikos, individualių skirtumų, temperamento ar asmenybės tyrėjų vertina vystymąsi kaip genų ir aplinkos sąveikos rezultatą. Kaip ir kiekviena taisyklė, taip pat ir ši turi išimčių, prie kurių galima priskirti vadinamąsias vieno geno ligas (arba kylančias dėl nedidelių genų grupių veikimo), tokias kaip Huntingtono choreja, Rett sindromas, daltonizmas ar hemofilija. Tačiau, pirma, tai yra labai retos sutrikimai; antra, jų klinikinė išraiška yra aiški ir nedviprasmiška; trečia – kai kuriais atvejais, pvz., fenilketonurijos, yra veiksmingų priemonių, tokių kaip tinkama dieta, taigi aplinkos intervencijos. Kalbant apie sudėtingesnius žmogaus vystymosi aspektus, šiandien sunku rasti tyrėjų, kurie pasisakytų tik už vieną veiksnį – ar tai būtų biologinis, ar aplinkos.

Ideologija ir mokslas

Mokslas – tai sistemingas ir objektyvus tikrovės tyrimas, grindžiamas stebėjimais, eksperimentais ir loginiu mąstymu. Jo tikslas – paaiškinti gamtos, socialinius ir kultūrinius reiškinius, neatsižvelgiant į įsitikinimus ar emocijas. Tiksliuosiuose, gamtos ir socialiniuose moksluose, kurie didžiąja dalimi remiasi empiriniais metodais, siekiama, viena vertus, tikslios kalbos, o kita vertus – visuotinai pripažintų, kuo objektyvesnių tyrimo metodų ir priemonių taikymo. Svarbus mokslinės veiklos aspektas yra pasirengimas patikrinti rezultatus – ar tai būtų savo rezultatų pateikimas kitiems tyrėjams, ar tikslus ir išsamus tyrimo ar eksperimento aprašymas recenzuojamuose mokslo žurnaluose. Toks požiūris leidžia juos pakartoti kitoje pasaulio vietoje. Mokslas stengiasi būti aksiologiškai neutralus – nors praktikoje pasitaiko, kad mokslininkai turi savo įsitikinimus ir vertybes, kurios gali daryti įtaką rezultatų interpretacijai (pvz., pasirenkant tyrimų temas ar analizuojant statistinius duomenis). Mokslinio tyrimo tikslas – siekti aprašyti tikrovę, o tradiciniu požiūriu – pažinti tiesą apie tikrovę. Klasikinėje tiesos sampratoje tai reiškia teiginių atitikimą tikrovei.

Filosofija – kaip ypatinga teorinė disciplina – skiriasi nuo ideologijos tuo, kad ji yra bandymas pateikti tikrovę tokią, kokia ji atsiskleidžia kaip teorinio pažinimo objektas, nepriklausomai nuo to, ar jos rėmuose suformuotas sąvokinis vaizdas atitinka kokių nors interesų.

Socialiniuose moksluose, pavyzdžiui, psichologijoje, sociologijoje ar pedagogikoje, pagrindinis tyrimo modelis remiasi literatūros, susijusios su konkrečia tema, apžvalga, po to – tyrimo problemos suformulavimu bei klausimų ir hipotezių iškėlimu. Kitas žingsnis – tinkamų priemonių, leidžiančių jas patikrinti, parinkimas – dažniausiai tai yra anketos, klausimynai arba psichologiniai testai. Kai tyrėjas žino, ką ir ką nori tirti bei kokias priemones naudos, jis pradeda tyrimą su atitinkamai atrinktomis grupėmis – paprastai pagal šį schemą: tiriamoji (klinikinė) grupė prieš lyginamąją (kontrolinę) grupę. Čia neaptariu detalių, susijusių su grupių reprezentatyvumu, atsitiktiniu atrankos būdu ar dydžiu – tai metodologiškai svarbūs klausimai, nors ir nėra esminiai šioje diskusijoje. Kalbama apie patį požiūrį į rezultatų analizę. Neretai pasitaiko, kad gauti rezultatai nepatvirtina priimtų hipotezių. Ar tai reiškia, kad visas tyrimas neturi mokslinės vertės ir jį reikia išmesti? Absoliučiai ne. Tai gali nutikti dėl daugelio priežasčių: tiriamoji medžiaga yra menkai ištirta arba visuomenė – kaip gyvas, dinamiškas reiškinys – sparčiai keičiasi, ypač šiais laikais. Savo studentams dažnai kartoju, kad nepatvirtintos hipotezės kartais būna įdomiausios. Sąžiningas mokslinis požiūris, esant tinkamai parinktai metodologijai, reikalauja atvirumo visiems gautiems rezultatams. Tik tada atsiveria erdvė kūrybiniam interpretavimui, diskusijoms, o vėliau – naujų tyrimų krypčių nustatymui ir naujų klausimų kėlimui. Tai tam tikra prasme nesibaigiantis refleksijų ir mokslinių paieškų ciklas.

Filosofas Ryszard Legutko teigia, kad genderizmas nėra mokslas, nes iš esmės jis užsiima ne tyrimais, o kova. Kaip jis pastebi, genderinę kryptį atstovaujantys autoriai iš esmės naudoja dviejų rūšių teiginius: postulatų ir sprendimų apie sprendimus. Pirmuosiuose yra raginimai, pavyzdžiui: „nereikia atgrasyti mergaičių nuo matematikos“, „reikia sugriauti dualistiškai nustatytą lyties tapatybės kategoriją“, „reikia nustoti būti fiziškai pasislėpusiu“. Antroji rūšis – tai teiginiai apie kitų žmonių pasisakymus, dažnai susiję su klaidų, daugiausia kalbos, paieška ir smerkimas. Pavyzdžiui: sakinys „kiaušinėlis laukia apvaisinimo spermatozoidu“ laikomas politiškai nekorektišku, nes jis rodo, kad vyriškasis elementas yra aktyvus (t. y. numanomai „geresnis“), o moteriškasis – pasyvus („blogesnis“). Toks sakinys interpretuojamas kaip seksistinis, machistinis ir pan. Genderizmas pirmiausia kovoja už moterų lygybę, mažumų privilegijas ir kitus politinius reikalavimus. Tuo tarpu kova ir reikalavimų formulavimas nėra mokslinio darbo elementai. Antra – kaip pažymi Legutko – „genderizmas nėra mokslas, nes jo rezultatai yra žinomi dar prieš pradedant tyrimus. Juk dar prieš pradėdamas savo mokslinius tyrimus, genderistas žino, kas turi paaiškėti galiausiai. O galiausiai turi paaiškėti, kad lygybė egzistuoja, o visos nelygybės yra vyrų primesta diskriminacija.“ Taigi turi paaiškėti, kad tarp moterų ir vyrų nėra jokių esminių neurobiologinių skirtumų – kaip numato genderinės doktrinos esmė. O jei kokie nors atsiranda, tai jie neabejotinai yra priespaudos, patriarchalinės ir heteronormatyvios visuomenės, falocentrinės ekonomikos (Butler) ar tyrėjų „neuroseksizmo“ (Fine) rezultatas.

Kituose tekstuose stengsiuosi išsamiau atskleisti kitas genderinės doktrinos sluoksnius.

Dr. Andrzej Margasiński – psichologas, Jan Długosz universiteto Čenstakavoje lektorius. Daugiau informacijos: andrzejmargasinski.com. Šių metų vasarį pasirodė autoriaus knyga „Genderizmas – tarp ideologijos ir mokslo“, pateikiami esė yra išplėtoti šios monografijos skyriuose.

Šaltinis: https://pch24.pl/genderyzm-ludzie-nauka-czy-ideologia-korzenie-genderowej-rewolucji-seksualnej-1/

Alfredas Kinsey ir antroji seksualinė revoliucija. Genderinės seksualinės revoliucijos šaknys #3. Dr. Andrzej Margasiński

 

Šiandien galima kalbėti apie trečiąją seksualinę revoliuciją, vadinamą lyčių revoliucija. Jos kontekste peržiūrimas iki šiol vyravęs lyties ir psichoseksualinės tapatybės supratimas; pabrėžiama kultūrinės lyties (gender) reikšmė, taip pat propaguojama lyties keitimo ir „sklandžios seksualinės tapatybės“ idėja. Šioje esė serijoje analizuojamos pagrindinės lyčių doktrinos tezės, ypač siekiant nustatyti, kokiu mastu revoliucinio pobūdžio teiginiai apie lytį yra pagrįsti mokslu, o kokiu mastu kyla iš priimtų ideologinių prielaidų. Dėl eseistinės formos šios apmąstymai yra selektyvūs ir susiję su pasirinktomis temomis.

XX a. 60-ųjų dešimtmetis laikomas laikotarpiu, kurį žymėjo svarbiausi XX a. socialiniai pokyčiai. Dėl šių pokyčių gausos ir masto jis kartais vadinamas antrosios seksualinės revoliucijos dešimtmečiu, tačiau šiuo laikotarpiu įvykusių reikšmingų įvykių spektras buvo žymiai platesnis. Atsirado hipių kontrkultūra, siekusi pakeisti tuometinę socialinę tvarką, skelbianti pacifizmo idėjas, kuriantis bendruomenes be vadovų ir nuosavybės teisių. Buvo skelbiami narkotikų šlovinimai, atsirado maištingas rokenrolas. Buvo išrastos ir greitai išpopuliarintos kontraceptinės tabletės, kartu su laisvos meilės ir lyčių lygybės idėjų sklaida. Atsirado antrosios bangos feminizmas, įvyko skyrybų, abortų ir lytinio švietimo teisės liberalizavimas. Susiformavo viešas gėjų judėjimas. Šių pokyčių mastas lėmė staigų tradicinių moralės normų, susijusių su seksu ir santuoka, susilpnėjimą, iki tol galiojusio šeimos modelio pervertinimą ir liberalios kultūros plėtrą.

Vienas iš žinomiausių antrosios seksualinės revoliucijos veikėjų yra Alfredas Kinsey, nors jo svarbiausi darbai buvo parašyti gerokai anksčiau. Biologas pagal išsilavinimą, jis apgynė daktaro disertaciją, tyrinėdamas vapsvas, kurių turėjo įspūdingą kolekciją. Tačiau laikui bėgant jis sutelkė dėmesį į žmogaus seksualumą. Dirbdamas Indianos universitete, jis vedė populiarias paskaitas apie biologinius seksualumo veiksnius ir lytiniu keliu plintančias ligas. Tačiau jo tyrimai tarp studentų, apimantys įžeidžiančius klausimus apie intymų gyvenimą, sukėlė universiteto vadovybės pasipriešinimą, o tai privertė jį atsisakyti šių paskaitų. Lūžis įvyko, kai jo įkurtas Seksualumo, lyties ir reprodukcijos tyrimų institutas (populiariai vadinamas Kinsey instituto) Indianos universitete gavo dosnų finansavimą iš Rokfelerio fondo. Tai leido Kinseyui visiškai atsiduoti seksualumo tyrimams.

Kinsey – mokslinis šarlatanas

Kinsey paskelbė dvi ataskaitas, kurios sukrėtė Ameriką. 1948 m. pasirodė knyga „Sexual Behavior in the Human Male“ („Vyro seksualinis elgesys“), o 1953 m. – „Sexual Behavior in the Human Female“ („Moteries seksualinis elgesys“).

Kas taip sujaudino visuomenę? Remdamasis savo sukurta vertinimo skale, Kinsey teigė, kad 10 % amerikiečių vyrų yra homoseksualai, 2–6 % moterų yra „daugiau ar mažiau homoseksualios“, o 1–3 % – „visiškai homoseksualios“. Remiantis Kinsey duomenimis, 85 % vyrų JAV turi lytinių santykių iki santuokos, beveik 70 % turi santykių su prostitutėmis, 30–40 % turi lytinių santykių už santuokos ribų, o 37 % visų brandžių vyrų turi homoseksualinių patirčių. Kinsey teigė, kad šios statistikos turėtų paskatinti visuomenę keisti teisines ir moralines normas. Jos buvo plačiai populiarintos žiniasklaidos – didžiąja dalimi priklausančios Davidui Rockefellerui, prieštaringam milijardieriui, žinomam, be kita ko, priešiškumu krikščionybei. Apie ataskaitą rašė populiariausi savaitraščiai, Kinsey davė daugybę interviu radijui ir televizijai, be jokios abejonės galima teigti, kad apie jo „kūrinį“ diskutavo visa Amerika.

Tačiau vėlesnė ataskaitos analizė parodė, kad joje yra daug rimtų metodologinių klaidų. Tyrimo dalyvių atranka nebuvo atsitiktinė, o netgi itin tendencinga: apie 25 % buvo buvę kaliniai, 10 % tiriamų vyrų buvo homoseksualai, atrinkti iš San Francisko gėjų klubų, 5 % iš jų vertėsi vyrų prostitucija, o 1/3 visų tiriamųjų buvo nuteisti už seksualinius nusikaltimus. Neoficialios poros, susitinkančios apie metus, buvo traktuojamos kaip sutuoktiniai – net jei tai buvo sutenerių ir prostitučių santykiai. Jis manipuliuodavo rezultatais, taikydamas vadinamąjį atvejų kaupimą – kiekviena patirtis buvo priskiriama visoms ankstesnėms tiriamojo asmens amžiaus kategorijoms. Dėl to atsitiktinis elgesys buvo traktuojamas kaip reguliarus.

Nepaisant šių rimtų klaidų, kurios diskvalifikavo rezultatų patikimumą, Kinsey duomenys turėjo didžiulį poveikį viešajai nuomonei per ateinančius dešimtmečius. Reikia pridurti, kad biologo pateikti rezultatai niekada nebuvo patvirtinti kituose tyrimuose. Šiuolaikinės analizės rodo, kad homoseksualią orientaciją deklaruoja apie 1–2 % tiriamųjų (išskyrus jaunimą didžiuosiuose miestuose). Nepaisant to, net ir šiandien yra autorių, kurie, sekdami Kinsey, naudoja 5–10 % intervalą, siekdami įvertinti homoseksualų skaičių bendroje populiacijoje; tokius skaičiavimus galima rasti, pvz., J. Mizielińskos, M. Abramowicz ir J. Stasińskos ataskaitoje „Pasirinkta šeima Lenkijoje“.

Bandymas įteisinti pedofiliją

Homoseksualumo populiarinimas ir veiksmai siekiant jį įteisinti – tai tik vienas iš dviejų pagrindinių Kinsey tikslų. Kaip parodė Judith Reisman ir Edward Eichel pirmojoje demaskuojančioje knygoje „Kinsey – seksas ir apgaulė“ (amer. leid. 1990, lenkų leidimas 2010), antrasis Indianos universiteto tyrėjo tikslas buvo veiksmai, skirti pedofilijos ir zoofilijos legalizavimui. Nors zoofilijos šlovinimas dažniausiai apsiribojo neformaliais komentarais, pedofiliją jis bandė pagrįsti moksliškai.

Labiausiai prieštaringos yra ataskaitos „Sexual Behavior in the Human Male“ 30–34 lentelės, kuriose pateikiami duomenys apie orgazmų, kuriuos tariamai patiria kūdikiai ir maži vaikai, skaičių. Kinsey teigė, kad pirmasis orgazmas buvo pastebėtas penkių mėnesių kūdikiui, o 2 metų vaikai tariamai patirdavo 7 orgazmus per 9 minutes, o keturmečiai – 26 per parą. Reisman teigia, kad Kinsey norėjo įrodyti, jog žmogus nuo pačių pirmųjų gyvenimo savaičių yra visiškai seksualus padaras, o mūsų prigimtis ir seksualumas yra grynai gyvuliniai, nes mes esame tik šiek tiek sudėtingesni gyvūnai. Vis dėlto gyvuliškumas mumyse yra galutinė tiesa apie žmogų. Nereikia pridurti, kad – kaip ir Freudas – Kinsey buvo ateistas. Jis tvirtino, kad dėl mūsų gyvuliškos prigimties visuomenė turėtų pakeisti savo požiūrį į vaikų seksualumą ir... su vaikais.

Ataskaitos duomenys kelia siaubą – jų surinkimas turėjo būti susijęs su vaikų prievartavimu. Kinsey tvirtino, kad dalis informacijos buvo gauta iš suaugusiųjų pasakojimų apie tolimą praeitį (kas iš esmės yra neįmanoma, nes ilgalaikė atmintis pradeda formuotis tik nuo maždaug 4–5 metų amžiaus), o kita dalis – iš anonimiškų bendradarbių. Kaip vėliau paaiškėjo, pagrindinis šaltinis buvo vadinamasis „Ponas X“ – sutrikusio proto pedofilas ir zoofilas, turėjęs seksualinių santykių, be kita ko, su tėvu, močiute, vaikais ir gyvūnais.

Kinsio institutas daugelį metų slėpė šią informaciją ir niekada jos patikimai nepaaiškino. Asmeniškai įsitraukusi, tiesiog detektyviškos Judith Reisman tyrimai (rekomenduotina ir jos naujausia knyga „Kinsis – nusikaltimas ir mokslas“) atvedė prie šių faktų atskleidimo. Savo knygas, skirtas šiam „autoritetui“, autorė dedikavo keliems šimtams vaikų – neteisėtų seksualinių eksperimentų aukoms. Verta pažiūrėti YouTube pasiekiamą sukrečiantį dokumentinį filmą „Kinsey pedofilai“.

Perversijos gniaužtuose

Kinsey užaugo puritoniškoje šeimoje, tačiau greitai atmetė religines vertybes. Jaunystėje jis tapo priklausomas nuo masturbacijos ir, kaip rašo jo biografas Jamesas Jonesas, rodė mazochistinius elgesio požymius (pvz., „į varpą įsidėdavo svetimkūnius“). Jis taip pat anksti atrado homoseksualias tendencijas. Nors susituokė ir turėjo tris vaikus, su žmona gyveno vadinamąją atvirą santuoką. Jis palaikė seksualinius ryšius su Instituto bendradarbiais, taip pat ir žmona turėjo santykių su jo kolegomis. Pasak Joneso, aukščiausio rango Instituto nariai sudarė „vidinį ratą“, kuriame nebuvo jokių tabu – visi mylėjosi su visais. Mažai to – šis seksualinis „revoliucionierius“ liepė filmuoti juostas, dokumentuojančias šiuos santykius. Juostos iki šiol yra giliai paslėptos instituto archyvuose, kaip ir didžiulė pornografinių filmų kolekcija – tariamai skirta tyrimams. Laikui bėgant jiems nebepakako įprastų santykių. Kinsey pats bandė ir ragino kitus vis didesnėms perversijoms, tačiau atsirado daug sveikatos problemų. Pasak amerikiečių autoriaus E. Michelo Joneso, Kinsey buvo priklausomas nuo barbitūratų ir amfetamino bei turėjo esminių problemų su savo seksualumu:

Kinsey buvo priklausomas nuo masturbacijos; jo seksualinis gyvenimas pavertė jį impotentu, o norėdamas įveikti šią būklę, jis turėjo griebtis vis smarkesnių ir savižudiškesnių veiksmų. Tuo laikotarpiu jis sirgo orchitu, t. y. sėklidžių uždegimu ir patinimu, kuris buvo lytiniu keliu plintančios ligos arba pernelyg dažnos masturbacijos pasekmė, o gal ir vieno, ir kito. Jam vis sunkiau sekėsi pasiekti orgazmą, o tai stūmė jį į vis bauginančias seksualines praktikas […]. 1954 m. rugpjūčio mėnesį, maždaug tuo pačiu metu, kai Rokfelerio fondas atsisakė jam skirti tolesnes dotacijas, Kinsey apvyniojo savo kapšelį virve, kitą jos galą permetė per iš sienos kyšančią vamzdį, laikydamas jį rankoje, nušoko nuo kėdės ir visu savo svoriu pakibo ant savo patologiškai padidėjusių lytinių organų. […] Tai buvo iškreiptos nevilties aktas; tikriausiai jo pasekmės lėmė Kinsey mirtį, kuris mirė mažiau nei po dvejų metų (Jones, 2013, p. 444–445).

Mano asmeniniame mokslo klastotojų sąraše – o, deja, mokslas nuo jų nėra apsaugotas – Kinsey neabejotinai užima pirmąją vietą. Ir tai ne tiek dėl pačių duomenų klastojimo, kiek dėl jo „pasiekimų“ socialinių pasekmių. Žinoma, kiekvienas mokslinis klastojimas nusipelno vienareikšmiško pasmerkimo, tačiau socialinių pasekmių atžvilgiu yra esminis skirtumas tarp fiziko, kuris iškraipo siaurų specializuotų tyrimų rezultatus, ir „socialinio mokslininko“, kurio įtaka siekia šimtus tūkstančių, jei ne milijonus, žmonių. Šio naujos seksualybės pranašo įtaka buvo milžiniška. Keliasdešimt metų šis giliai sutrikęs žmogus buvo pristatomas kaip mokslinis autoritetas. Jo skelbiamos pažiūros apie žmogaus panseksualią prigimtį, homoseksualumo, pedofilijos ir zoofilijos šlovinimas buvo plačiai reklamuojami liberalių sluoksnių ir didžiąja dalimi prisidėjo prie tradicinės moralės erozijos. Kinsey propagavo žmogaus, kurio seksualumas iš esmės nesiskiria nuo gyvūnų elgesio, įvaizdį ir bandė įrodyti, kad dėl to jokios parafiliijos neturėtų būti vertinamos morališkai. Juk mes nevertiname gyvūnų morališkai... Pradėta intensyviai skleisti teiginius, kad visuomenė iš esmės nėra morali, žymiai didesnė žmonių dalis nei manyta užsiiminėjo ikisantuokiniu seksu, neištikimybė santuokoje yra įprasta, kaip ir masturbacija bei homoseksualūs elgesio modeliai.Jis bandė įrodyti, kad seksualinė orientacija yra tęstinis reiškinys, kurio viename gale yra heteroseksualumas, kitame – homoseksualumas, o didžioji dauguma žmonių yra kažkur viduryje. Būtent Kinsey dėka prasidėjo procesas, kuris laikui bėgant atvedė prie antrosios seksualinės revoliucijos XX a. 60-aisiais

Ir būtent šis žmogus vadinamas „šiuolaikinės seksuologijos tėvu“… Netgi norisi perfrazuoti žinomą posakį: koks tėvas, tokia mokslo kryptis. Deja, tai patvirtina ir kito pasaulinės seksuologijos „autoriteto“ – Johno Moneya, kuris savo ruožtu laikomas trečiosios, lyties, seksualinės revoliucijos tėvu, karjera. Bet apie jį – kitą kartą.

Dr. Andrzej Margasiński – psichologas, Jan Długosz universiteto Čenstakavoje lektorius. Daugiau informacijos: andrzejmargasinski.com. Šių metų vasarį pasirodė autoriaus knyga „Genderizmas – tarp ideologijos ir mokslo“, pateikiami esė yra išplėtoti šios monografijos skyriuose.

Šaltinis: https://pch24.pl/alfred-kinsey-i-druga-rewolucja-seksualna-korzenie-genderowej-rewolucji-seksualnej-3/

Ankstesnės autoriaus šios serijos publikacijos: 

Genderizmas – žmonės, mokslas ar ideologija? Lyties revoliucijos šaknys #1

https://pch24.pl/genderyzm-ludzie-nauka-czy-ideologia-korzenie-genderowej-rewolucji-seksualnej-1/

Zigmundas Freudas ir pirmoji seksualinė revoliucija. Lyties seksualinės revoliucijos šaknys #2

https://pch24.pl/zygmunt-freud-i-pierwsza-rewolucja-seksualna-korzenie-genderowej-rewolucji-seksualnej-2/

Larry Johnson: Trumpas ir Netanjahu ieško būdų pasitraukti iš Irano

 

Larry Johnson aptaria, kaip Trumpas ir Netanjahu ieško išeities, kad užbaigtų karą su Iranu. Jei Trumpas rimtai ketina užbaigti karą ir palikti Ormūzo sąsiaurį Irano kontrolei, tai greičiausiai baigsis tuo, kad JAV bus išstumtos iš Artimųjų Rytų. Johnsonas yra buvęs CŽV žvalgybos analitikas, taip pat dirbęs JAV Valstybės departamento Kovos su terorizmu biure. 

https://www.youtube.com/watch?v=ltx8vYwChvo

https://www.youtube.com/watch?v=NT9RBpLBijs

Teismo sprendimas Brėmene: Turbaną dėvintys policininkai dabar gali tikrinti piliečius

 

Pareigūnai tarnybos metu turi elgtis nešališkai. Tačiau šis reikalavimas visiškai netiko vienam iš Indijos kilmės sikhų tikėjimo grupės nariui: jis pareikalavo, kad jam būtų leista tarnybos metu nešioti turbaną – ir šiuo metu laikinai pasiekė savo.

BRĖMENAS. Brėmeno administracinis teismas leido kandidatui į komisarus Jaspinderui Singhui tarnybos metu dėvėti vadinamąjį „dastarą“. Tai yra savotiškas turbanas, būdingas daugiausia Indijoje paplitusiai sikhų religijai.

Imigrantas rėmėsi religijos, mokymosi ir profesinės veiklos laisvėmis. Anksčiau policija jam buvo uždraudusi dėvėti religinį galvos apdangalą vykdant užduotis, susijusias su bendravimu su piliečiais. Kadangi jis atsisakė, jam teko likti vidaus tarnyboje, o jo studijų grupė atliko praktikos užduotis lauke.

Imigrantas rėmėsi teise į religijos laisvę, taip pat teise į švietimą ir profesinę laisvę. Anksčiau policija jam buvo uždraudusi dėvėti religinį galvos apdangalą „dastar“. Norint pateisinti draudimą, reikalingas atskiras teisinis pagrindas, kurio vidaus reikalų senatorė Eva Högl (SPD) nebuvo priėmusi. „Todėl teismas atkūrė ieškinio prieš draudimą atidėjamąjį poveikį. Dėl nutarties galima pateikti skundą Aukščiausiajam administraciniam teismui. Sprendimas pagrindinėje byloje dar nepriimtas.

Žalieji džiaugėsi turbanu

Singh jau 2025 m. gegužę sukėlė diskusijas Hanzos mieste, kai per priesaikos davimą demonstratyviai dėvėjo turbaną ir jį rodė. Bremeno valdančiosios SPD vidaus politikos atstovas Kevin Lenkeit tuomet pareikalavo priimti taisyklę, draudžiančią tokį elgesį. „Aišku, kad politinio neutralumo principas galioja visiems“, – pabrėžė Lenkeit. Panašiai argumentavo ir Brėmeno žemės parlamente atstovaujama sąjunga „Vokietija“.

Tuo tarpu Žalieji šį poelgį sveikino. „Aš tai vertinu kaip galimybę, pasinaudojant išore, kaip piliečiams artima policija, vėl priartėti prie įvairių mūsų miesto bendruomenių“, – sakė jų vidaus politikos atstovas Michael Labetzke.

Šaltinis: https://jungefreiheit.de/politik/deutschland/2026/turban-polizisten-duerfen-jetzt-buerger-kontrollieren/

Scott Ritter: Iranas leidžia raketas į Tel Avivą ir JAV bazes

https://www.youtube.com/live/483Mn6Jl4nQ 

Buvęs JAV ginklų inpektorius pasakoja apie JAV-Izraelio ir Irano karo perspektyvas.

Video rusų kalba.

https://www.youtube.com/watch?v=wsNU0MvJiyo

Tai rinksimės pažiopsoti, kaip susmenga Sporto rūmai? Prof.Vytautas Radžvilas

 

Tautos forumas kartu su keliomis patriotinėmis organizacijomis paskelbė reikalavimą Vyriausybei niekam neatiduoti arba neparduoti Sporto rūmų. Nes artėja lemiama akimirka. Vyriausybė ruošiasi priimti sprendimą, kuris gali tapti nebesustabdomas ir nebeatšaukiamas.

Kas yra Rūmai ir ką jie reiškia lietuvių tautai ir mūsų istorijai – kartoti neverta. Apie tai galima paskaityti ir straipsnyje, kurį užbaigia pridedamas TF dokumentas.

Seniai turėjęs ir galėjęs būti išspręstas Sporto rūmų priklausomybės, paskirties ir sutvarkymo klausimas virto neišbrendama tamsių ir valstybei pavojingų intrigų klampyne. O tiksliau – purvina pelke, įgijusia ir politinį, ir kriminalinį atspalvį.

Visiškai akivaizdu, kad Sporto rūmai trukdo tiems, kurie norėtų ištrinti juos kaip ryškų tautos istorinės atminties, Vilniaus lietuviškumo ir Sąjūdžio kovos ženklą. Ne mažiau akivaizdu, kad galintys tapti puikiu konferencijų centru ir kartu Sąjūdžio istorijos muziejumi Rūmai neatitinka šešėliuose tūnančių ir Vyriausybę bei kai kurias ministerijas už virvučių vadeliojančių verslo klanų interesų.

Seniai žinoma, o žurnalistės Rasos Karmazaitės atliktas tyrimas patvirtina, kad šių tamsių intrigų kamuolio vienas svarbiausių vyniotųjų yra Vilniaus meras. Panašu, kad jam uoliai talkina aukšti Ekonomikos ir inovacijų, Finansų ministerijų, Turto banko veikėjai. Kad vyksta žūtbūtinės grumtynės dėl stambaus grobio, rodo tai, kad išjungti visi atsargumo stabdžiai ir Vyriausybei net teikiama iškreipta informacija šiuo klausimu.

Nors Sporto rūmų likimas kabo ant plauko, partijos tyli. Deja, ir Nacionalinis susivienijimas. Grumtynės vyksta tik uždaruose politikų kabinetuose. O tai reiškia, kad šio monumentalaus statinio klausimas laikomas ne visuomenės intereso ir bendrojo gėrio reikalu, bet šešėlinių grupuočių interesų ir užkulisinių sandėrių objektu.

Rūpestis gelbėti Rūmus griūva tik ant visuomenės, o tiksliau – patriotiškų piliečių pečių. O pajėgos – gana menkos. Labiausiai sukrečia šiurpus kontrastas, kurį atskleidžia V. Kavaliausko pastangomis atlikta visuomenės apklausa.

Absoliuti – kokia dar absoliuti, tiesiog triuškinanti – dauguma apklaustųjų pritaria planui paversti atnaujintus Rūmus konferencijų vieta ir muziejumi. Bet ką reiškia ir ko yra vertas toks „pritarimas“, jeigu visi žino, jog už visuomenės pinigus pastatytus Rūmus tiesiogine to žodžio prasme mėginama pavogti iš Tautos? Ką reiškia, kad Rūmai „rūpi“ kone visiems, bet pareikalauti juos išsaugoti susirenka nedidelis būrelis patriotiškų žmonių, kurį, beje, galima išvysti nuotraukoje?

O svarbiausia – kas toliau, mieli tautiečiai? Ką darysime, jeigu Vyriausybė paskelbs, kad Rūmai perduodami į „rūpestingas“ Vilniaus mero rankas? O šis savo ruožtu praneš, kad jiems atnaujinti nesą lėšų, todėl tikslinga juos nugriauti ir sklypą parduoti nekilnojamojo turto vystytojams?

Vėl – visi norime, kad būtų geriau, bet leisime, kad įvyktų, kaip visada? Vėl kaip nesustabdoma lavina plūs besipiktinančiųjų ir keikiančių dar vieną valdžiažmogių niekšybę smerkiančios kalbos ir įrašai socialiniuose tinkluose? Ir pliaups besižavinčių tais besipiktinančiais dėliojamų „patiktukų“ liūtys, o trumpai – dar kartą bus imituojamos „kovos“ dėl Rūmų spektaklis?

O galiausiai – ką darysime, kai išauš sprendimo nugriauti Rūmus įvykdymo diena? Draugiškai ir patriotiškai rinksimės priešingame Neries krante pažiopsoti, kaip legendinis statinys tyliai ir elegantiškai susmenga detonavus reikiamose vietose po jo pamatais išdėliotiems sprogmenims?

Nuoroda į pranešimą apie Sporto rūmus.

Šaltinis