Šios nuotraukos buvo tokios kasdienės, kad paliko dar gilesnį įspūdį nei bet kokios mūšio scenos: pusiau tušti maisto padėklai, pilkas perdirbtos mėsos gabalas, jūreiviai, dalijantys maistą tarpusavyje taip, kad niekas negautų daugiau nei kiti. 2026 m. pavasarį ir vasarą lėktuvnešio „USS Abraham Lincoln“ ir desanto laivo „USS Tripoli“ įgulos susidūrė su maisto trūkumu, ilgomis eilėmis prie valgyklos, sugedusiais tualetais, pelėsiu dušuose, neveikiančiomis skalbimo mašinomis ir tokių būtiniausių reikmenų kaip muilas ir dantų pasta trūkumu – tai vyko karo laivuose, kurie po daugiau nei 250 dienų jūroje veikė Arabijos jūroje ir platesniame Indijos vandenyne. Šis spaudimas neigiamai paveikė moralę, o blogiausiais atvejais – ir įgulos saugumą.
Kai šios sąlygos tapo viešos, Jūrų laivyno institucinis refleksas buvo neigimas. Niekingas karo ministras Pete Hegseth atmetė pirmuosius pranešimus kaip „netikras naujienas“, o 5-osios laivyno flotilės atstovas spaudai tvirtino, kad įgula „išlieka atspari ir pasirengusi“, o laivas „vis dar yra visiškai pajėgus įvykdyti visas misijos užduotis“. Šią reakciją verta prisiminti, nes ji yra ne paneigimas, o dalis nesėkmės – vadovybė labiau pasirengusi ginti savo pasakojimą apie pasirengimą, nei susitaikyti su tuo, kodėl jos jūreiviams trūksta būtiniausių dalykų. Sąlygos buvo realios. Svarbesnis klausimas yra, kodėl karo laivams, priklausantiems geriausiai finansuojamam pasaulio kariniam jūrų laivynui, iš viso trūko maisto ir higienos reikmenų.
Atsakymas pirmiausia nesusijęs su vienu lėktuvnešiu ar vienu aprūpinimo pareigūnu. Tai struktūrinė problema, kuri formavosi penkiolika metų ir glūdi toje laivyno dalyje, kurios visuomenė niekada nemato – laivuose, kurie aprūpina maistu ir degalais karo laivus.
Laivynas už laivyno
Kariniai laivai patys neturi pakankamai atsargų, kad galėtų neribotą laiką išbūti jūroje. Tai, kas užtikrina, kad lėktuvnešio kovinė grupė būtų aprūpinta maistu, degalais ir ginklais negrįždama į uostą, yra specializuota aprūpinimo laivų flotilė, vadinama Kovinės logistikos pajėgomis (CLF) – tai plaukiojantys papildymo laivai, kuriuos valdo Karinė jūrų transporto komanda (Military Sealift Command) ir kurių įgulos daugiausia sudarytos iš civilių. Šie laivai plaukia šalia karo laivų ir, abiem laivams judant, per kabelius ir žarnas perduoda degalus, šaudmenis, maistą ir atsargas.
CLF suskirstoma į tris tipus. Laivyno papildymo tanklaiviai (T-AO) gabena degalus. Sausųjų krovinių ir šaudmenų laivai (T-AKE) gabena ginkluotę, atsargines dalis ir maistą. O greitieji kovinės paramos laivai (T-AOE) yra vertingiausias turtas – „visko po truputį“ laivai, kurie kartu gabena degalus, šaudmenis ir atsargas ir yra pakankamai greiti, kad galėtų plaukti pačioje lėktuvnešio smogiamosios grupės viduje, o ne važinėti pirmyn ir atgal į ją. Būtent pastarosios kategorijos laivai yra būtent tai, ko reikia, kai vienas lėktuvnešis mėnesių mėnesius laikosi pozicijoje toli jūroje. Ir būtent šią kategoriją Jūrų laivynas smarkiai sumažino.
Laivų skaičiaus stabilumas, pajėgumų mažėjimas
Čia ir glūdi problemos esmė. Šiandien Kovinės logistikos pajėgos susideda iš maždaug 34 laivų – šis skaičius iš esmės nesikeitė jau gerokai daugiau nei dešimtmetį. Popieriuje tai rodo stabilumą. Praktikoje – lėtą pajėgumų mažėjimą, nes reikalavimai šioms pajėgoms išaugo, o jų pajėgiausi laivai dingo.
Maždaug 2010 m. Karinis jūrų laivynas eksploatavo visus keturis savo „Supply“ klasės greituosius kovinės paramos laivus. Šiandien liko tik du. 2010-ųjų viduryje Karinis jūrų laivynas du iš jų perkėlė į rezervą, siekdamas sutaupyti maždaug po 30 mln. JAV dolerių per metus kiekvieno eksploatacijos išlaidų – sprendimas, kuris atrodė pagrįstas skaičiuoklėje, bet atrodo nepateisinamas iš alkano laivo denio. Priežastis, kodėl tai skauda, yra aritmetinė: norint pakeisti vieno greitojo paramos laivo bendrą pajėgumą, paprastai reikia vieno degalų papildymo laivo ir vieno sausojo krovinio laivo – dviejų korpusų, dviejų įgulų, dviejų tvarkaraščių – kad būtų pervežami degalai, šaudmenys ir maistas, kuriuos anksčiau vienu laivu buvo galima gabenti kaip vieną paketą. Sumažinus greitojo paramos laivyno dydį perpus, kiekvieną ilgalaikę misiją su vienu lėktuvnešiu tampa vis sunkiau aprūpinti.
Po šiuo pavadinimu likusi laivyno dalis sensta. Pagrindinį laivyno branduolį sudarantys „Henry J. Kaiser“ klasės degalų papildymo laivai buvo pastatyti dar 1980-aisiais ir išimami iš eksploatacijos greičiau, nei spėja atvykti jų pakaitalai. Naujoji „John Lewis“ klasės degalų papildymo laivų programa skirta atnaujinti laivyną maždaug dvidešimčia laivų, tačiau pirmasis laivas buvo perduotas tik 2022 m., o iki 2025 m. vidurio visiškai parengtas eksploatacijai buvo tik vienas. Pati laivyno naujausia išeitis – mažesni ir gausesni „lengvieji papildymo tanklaiviai“ (T-AOL) – bus pradėti statyti tik 2027 finansiniais metais, o jų pakankamas skaičius bus pasiektas tik 2030-aisiais. Gynybos srities tyrėjų analitinis sutarimas yra aiškus: logistikos pajėgos yra nepakankamos ir nepakankamai greitos, kad patenkintų dabar joms keliamus reikalavimus.
Kodėl Arabijos jūra yra blogiausia vieta, kurioje gali trūkti laivų
Geografinės sąlygos pavertė visos laivyno pajėgų nepakankamumą laivų trūkumu, o vandenys prie Arabijos krantų ir visame Indijos vandenyne yra artimi blogiausiam scenarijui.
Lėktuvnešio aprūpinimo stotis Šiaurės Arabijos jūroje veikia pačiame labai ilgos tiekimo grandinės gale, dažnai neturėdama tokio patogaus, draugiško ir didelės talpos uosto, kokiu gali pasinaudoti, pavyzdžiui, Viduržemio jūroje dislokuoti laivai. Viskas, ką įgula valgo ir naudoja, buvo įkelta į laivą prieš dislokavimą arba turi būti pristatyta į laivą paties aprūpinimo laivyno, kurio pajėgos yra išskirstytos per plačiai. Kai dislokavimas užsitęsė – o „Lincoln“ atveju taip ir buvo, jis truko ilgiau nei 250 dienų, įtrauktas į 2026 m. karą su Iranu ir pratęstas – laivas išeikvojo atsargas greičiau ir gausiau nei planuota, būtent tada, kai logistikos grandinė mažiausiai galėjo organizuoti papildomus reisus į tolimą jūrą. Ilgi dislokavimai ir menkas aprūpinimo laivynas yra blogas derinys bet kur. Indijos vandenyne tai lemia tuščias lentynas.
Būtent dėl to greitasis kovinės paramos laivas yra toks svarbus būtent šiame operacijų teatre. Jo projektavimo tikslas – užtikrinti lėktuvnešio grupės aprūpinimą toli priekinėse pozicijose be nuolatinio atskirų degalų papildymo laivų ir krovinių laivų eilių. Pastarųjų dvejų metų operacijos Raudonojoje jūroje aiškiai parodė JAV laivynui, kad būtent tas daugiafunkcinis laivas, kurio statybą 2010-aisiais metais buvo nuspręsta atidėti siekiant sutaupyti, dabar yra labiausiai reikalingas užtikrinant ilgalaikį, tolimą ir intensyvų buvimą. Šio tipo laivų trūkumas labiausiai pasijuto būtent toje misijoje, kuriai jie buvo sukurti, o „Lincoln“ įgulos jūreiviai sumokėjo kainą už pirkimų sprendimą, priimtą dar prieš dešimtmetį, kai daugelis iš jų dar nebuvo įstoję į tarnybą.
Nuo degalų papildymo laivų skaičiaus iki tuščių dėžių
Linija nuo išretėjusių logistikos pajėgų iki konkrečios tuščios dėžės eina per sistemą, kurioje beveik nebeliko jokių atsargų. Laivynas, vykdantis ilgalaikes misijas tolimuose vandenyse, remdamasis tiekimo laivynu, kurio skaičius išliko nepakitęs, o pačios pajėgiausios laivai buvo atsisakyti, yra laivynas, veikiantis su nykstančia atsarga. Kai atsarga yra menka, gedimai pirmiausia pasireiškia mažiausiai įspūdingose vietose – ne raketoje, kuri neiššauna, o skalbykloje, kuri neveikia, ir virtuvėje, kurioje trūksta maisto. Maistas, muilas ir švarus vanduo yra pagrindiniai rodikliai, rodantys, kad aprūpinimo sistema veikia riboje, o 2026 m. prie Arabijos krantų šie rodikliai pasiekė kritinę ribą.
Žmogiškosios aukos dar labiau padidino materialines nuostolius. Įgula, išsekusi po daugiau nei aštuonių mėnesių jūroje, kuriai trūksta būtiniausių dalykų, be kurių gyvenimas laive taptų pakenčiamas, patiria įtampą, kuri yra gilesnė nei paprasti nepatogumai – įtampą, kuri pasireiškė smarkiai kritusiu moraliniu nuotaiku, o blogiausiais atvejais – baime, kad jūreiviai gali nusižudyti. Būtų pernelyg supaprastinta ir neteisinga įvykių dalyvių atžvilgiu tą žmogiškąją auką priskirti vienai priežasčiai; kario laivo įgulos moralė ir psichinė sveikata priklauso nuo daugelio veiksnių. Tačiau teisinga būtų pasakyti, kad laivynas negali reikalauti iš savo jūreivių ištverti vis ilgesnių dislokacijų, tuo pačiu mažindamas išteklius, kurie užtikrina jų maitinimą ir švarą, ir tikėtis, kad tai neturės jokios įtakos laivo viduje esančių žmonių gerovei. Aprūpinimas nėra prabanga. Tai yra įgulos ištvermės sąlyga.
Išvada
Būtų įdomu skaityti apie tai, kas įvyko laive „Lincoln“, kaip istoriją apie vieną laivą ar vieną dislokavimą. Tačiau naudingiau tai vertinti kaip simptomą, pasireiškusį tiekimo grandinės gale. Penkiolika metų Jungtinės Valstijos išlaikė savo Kovinės logistikos pajėgas beveik nepakitusiomis, tuo pačiu mažindamos galingiausių papildymo laivų skaičių, leidžiant senėti degalų papildymo laivams ir atidėdamos jų pakeitimą – ir visa tai darė tuo metu, kai iš laivyno buvo reikalaujama vykdyti ilgesnius dislokavimus tolesniuose ir labiau ginčytinuose vandenyse. Tokiu būdu išsekintos pajėgos iš pradžių nesugriūna triukšmingai. Jos žlunga tyliai – laivo virtuvėje, duše ir skalbykloje, laivuose, veikiančiuose pačiame tolimiausiame Jūrų laivyno tiekimo linijų gale.
Trūkumas prie Arabijos krantų nebuvo atsitiktinumas, gandas ar tiekimo pareigūno nesėkminga savaitė. Tai buvo numatomas pusantro dešimtmečio sprendimų, dėl kurių susilpnėjo šiuos trūkumus užkertanti atsarga, rezultatas – o kai pasekmės pasiekė valgyklą, aukščiausioji vadovybė instinktyviai tvirtino, kad viskas yra gerai. Laivynas, kurio negalima patikimai aprūpinti, negali būti patikimai išlaikomas. Alkis ir trūkumas laive „Lincoln“ buvo ženklas, kad ta atsarga pagaliau išseko, o jūreiviai, kurie tai išgyveno, nusipelnė ko nors geresnio nei tiek trūkumas, tiek neigimas.
Jei jūs ar kas nors iš jūsų pažįstamų esate karinis tarnybos narys, veteranas ar karinės šeimos narys, patiriantis krizę, „Veteranų ir karių krizės linija“ veikia visą parą: surinkite 988, tada paspauskite 1, siųskite žinutę numeriu 838255 arba apsilankykite svetainėje VeteransCrisisLine.net.
