2026 m. rugpjūčio 27 d., ketvirtadienis

Ispanijos „didysis pakeitimas“: pusė nekvalifikuotų statybininkų dabar yra užsienio darbininkai

 

Kol Ispanija, siekdama įveikti darbo jėgos trūkumą, renkasi masinę imigraciją, Azijos šalys, pavyzdžiui, Pietų Korėja, renkasi automatizavimą ir robotiką

Ispanijos statybos sektoriuje vyksta sparčios demografinės permainos. Remiantis „Randstad“ pirmojo ketvirčio duomenimis, užsienyje gimę nekvalifikuotus statybos darbus atliekantys darbuotojai dabar sudaro 52,6 proc. visų darbuotojų.

Duomenys rodo, kad šiuose nekvalifikuotuose darbuose užsienio darbuotojų skaičius dabar beveik 11 000 viršija Ispanijos piliečių skaičių. Kontrastas yra ryškus, palyginti su prieš pandemiją buvusiais skaičiais, kai vietinių darbininkų skaičius viršijo užsienio kolegų skaičių daugiau nei 33 500.

Iš viso nuo 2019 m. statybos sektorius neteko 22 711 ispanų darbuotojų, o įdarbino 238 451 užsienio darbuotoją – į šį skaičių įtraukti ir asmenys, turintys dvigubą pilietybę. Dėl to šalyje beveik 36 proc. visų statybos darbuotojų, tiek kvalifikuotų, tiek nekvalifikuotų, dabar yra užsienio kilmės.

Šis pokytis taip pat akivaizdus ir tarp mūrininkų. 2019 m. Ispanijos mūrininkų skaičius viršijo užsieniečių skaičių 111 000. Praėjus septyneriems metams, šis skirtumas sumažėjo iki vos 18 000 darbuotojų. Užsienio darbo jėgos dalis šioje kategorijoje padidėjo daugiau nei 16 procentinių punktų ir šiuo metu sudaro maždaug 48 procentus Ispanijoje dirbančių mūrininkų. Nors ispanai kol kas tebėra dauguma daugelyje kvalifikuotų pareigų, statistinis atotrūkis toliau sparčiai mažėja. Ekspertai taip pat prognozuoja, kad ateityje užsieniečiai vis labiau dominuos kvalifikuotose ir vadovaujančiose pareigose.

Ši transformacija apima ir specializuotas technines profesijas. Ispanų santechnikų skaičius sumažėjo nuo 70 932 2019 m. iki 57 781 šiandien, o užsieniečių skaičius padvigubėjo, nes prisijungė daugiau nei 10 000 darbuotojų. Šiuo metu vienas iš keturių santechnikų Ispanijoje yra užsienio kilmės. Panaši tendencija pastebima ir elektrikų srityje – nuo 2019 m. į šią profesiją įsiliejo apie 32 000 užsienio darbuotojų, dėl to užsieniečių dalis padidėjo nuo mažiau nei 11 procentų prieš pandemiją iki beveik trijų iš dešimties šiandien.

Pramonės analitikai tikisi, kad šios tendencijos išliks dėl artėjančių išėjimų į pensiją ir mažo jaunesnių ispanų skaičiaus, galinčio juos pakeisti.

Ispanija, kaip ir daugelis kitų šalių, stengiasi kuo labiau automatizuoti statybos pramonę. Tačiau vietoj to, kad pasikliautų pažangiais robotais, Ispanija iki šiol pereėjo prie modulinės statybos metodo, kai betoninės plokštės, vonios kambariai ir užbaigti konstrukciniai moduliai gaminami patalpose automatizuotose, gamyklos sąlygomis, naudojant mašinas ir surinkimo linijas, panašias į tas, kurios naudojamos automobilių pramonėje. Vėliau kranai šiuos modulinės konstrukcijos komponentus surenka statybvietėje, dėl to reikia žymiai mažiau darbininkų, o projekto įgyvendinimo laikas smarkiai sutrumpėja.

Tuo tarpu tokios šalys kaip Pietų Korėja sparčiai žengia į priekį automatizuotos statybos srityje būtent todėl, kad tokios šalys kaip Ispanija ir toliau remiasi masine imigracija, kuri trumpalaikiu požiūriu dažnai yra pigesnė, tačiau ilgalaikiu požiūriu – brangesnė.

Pietų Korėja automatizuotą statybą taiko ne tik planavimo etape, bet ir diegdama komercinę robotiką, automatizuotą modulinę gamybą bei vyriausybės nustatytus išmaniųjų statybų reikalavimus.

Automatizuotos gamyklos, pavyzdžiui, „Space Factory“, naudoja pažangias robotines rankas medžiagoms pjaustyti, konstrukcinių plokščių surinkimui, jungčių sandarinimui ir langų rėmų montavimui be tiesioginio rankinio įsikišimo.

Skirtingai nuo įprastų statybviečių Ispanijoje, Pietų Korėjos rangovai aktyviai diegia statybų robotiką tiesiogiai statybvietėse.

Didieji statytojai, tokie kaip „Samsung C&T“ ir „Hyundai E&C“, nuolat naudoja automatizuotus armatūros rišimo robotus bei robotinius betono purkštuvus ir apdailos įrenginius, siekdami sumažinti sunkų fizinį darbą aukštybinių gyvenamųjų namų statybos projektuose. Be to, sunkius statybvietės paruošimo darbus atlieka nepilotuojami ekskavatoriai ir buldozeriai, valdomi realaus laiko GPS ir dronų kartografavimo pagalba.

Robotai tam tikru mastu netgi atlieka prižiūrėtojų vaidmenį: autonominiai keturkojai robotai, tokie kaip „Boston Dynamics“ sukurtas „Spot“, priklausantis Pietų Korėjos „Hyundai Motor Group“, nuolat patruliuoja statybvietėse ir atlieka 3D lazerinius skenavimus, siekdami patikrinti, ar darbų eiga atitinka skaitmeninius projektus.

Kaip anksčiau pranešė „Remix News“, automatizavimas, robotika ir dirbtinis intelektas yra pagrindiniai Azijos šalių ekonomikų elementai, kurios pasirinko efektyvumą ir technologijas, o ne masinę imigraciją ir pigią užsienio darbo jėgą.

https://rmx.news/article/spains-great-replacement-half-of-unskilled-construction-workers-are-now-foreign-laborers/



Seutos gyventojai jau pavargo. Tūkstančiai žmonių protestavo prieš migrantų buvimą

 


Rugpjūčio 26 d. keliolika tūkstančių Seutos gyventojų išėjo į gatves protestuoti prieš didžiulį migrantų skaičių jų mieste. Protestai vyko keliose šios Ispanijos eksklavos vietose.

Pagrindinė eitynė vakare vyko iš miesto centro link Ispanijos vyriausybės atstovybės būstinės. Protestuotojai skandavo šūkius prieš afrikiečių migrantus ir prieš Pedro Sanchezo vyriausybę. Daugelis dalyvių atsinešė Ispanijos vėliavas.

„Nepalikite mūsų vienų!“, „Seuta yra ispanų!“, „Giname Seutą!“, „Nestovėk nuošalyje, eik su mumis!“ – tokius šūkius buvo galima išgirsti iš eitynių dalyvių lūpų.

Dalis Seutos gyventojų dėl migracijos krizės kaltina ir Maroko valdžią. Pokalbiuose su televizijos kanalu „Faro TV“ demonstrantai atkreipė dėmesį, kad pastarosiomis dienomis Rabato vyriausybės atstovai pareiškė teritorinius reikalavimus dėl dviejų Ispanijos eksklavų Šiaurės Afrikoje – Seutos ir Melilijos.

Prieš vidurnaktį keli šimtai protestuotojų taip pat patraukė Trampolin paplūdimio link, kur yra daug migrantų. Gyventojai jų atžvilgiu šaukė įžeidžiančius šūksnius. Abiejų grupių atstovus išskyrė policija.

Liepos 30 ir 31 d., Maroko pasienio tarnyboms laikantis pasyvios pozicijos, į Seutą pateko apie 80 tūkst. migrantų iš Maroko. Dauguma žmonių – daugiau nei 70 tūkst. – per kelias dienas buvo išsiųsti atgal. Tačiau Seutoje tebėra tūkstančiai migrantų, kurie susibūrę viešose vietose, tarp jų – gatvėse, paplūdimyje ir kapinėse.

Nevalstybinė žmogaus teisių organizacija „Caminando Fronteras“ apskaičiavo, kad per masinį perėjimą į Seutą liepos pabaigoje žuvo mažiausiai 145 žmonės.

https://pch24.pl/wiadomosci/mieszkancy-ceuty-maja-dosc-tysiace-osob-protestowaly-przeciwko-obecnosci-migrantow,732050

Larry Johnson: Ar Iranas pakviestas prisijungti prie Turkijos, Saudo Arabijos ir Pakistano gynybos pakto?

 



Larry Johnsonas yra buvęs CŽV žvalgybos analitikas, taip pat dirbęs JAV Valstybės departamento Kovos su terorizmu biure. Johnsonas aptaria gandus apie neoficialų kvietimą Iranui prisijungti prie Turkijos, Saudo Arabijos ir Pakistano gynybos pakto.



https://www.youtube.com/watch?v=Ic2DdcK3vzw

2026 m. rugpjūčio 26 d., trečiadienis

Mitingo rezoliucija: Dėl lietuvių tautos suverenių teisių į savo istorinį paveldą ir laisvės kovų atmintį valstybės sostinėje Vilniuje


 

Vilnius, 2026 m. rugpjūčio 24 d.

Mes, 2026 m. rugpjūčio 24 d. Vinco Kudirkos aikštėje Vilniuje susirinkę Lietuvos Respublikos piliečiai, minėdami Baltijos kelio metines ir prisimindami dieną, kai Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmonės susikibo rankomis reikalaudami savo tautoms laisvės ir teisės savarankiškai spręsti savo likimą, pareiškiame:

• Lietuvos Respublikos Konstitucija skelbia, kad Lietuvos valstybę kuria Tauta, suverenitetas priklauso Tautai ir niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto bei savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių;

• Vilnius – Lietuvos sostinė, istorinis ir politinis jos centras. Kartu tai daugiatautį paveldą sukaupęs miestas, kurio įvairių bendruomenių istorija turi būti gerbiama ir saugoma. Tačiau pagarba šiam paveldui negali paneigti esminės aplinkybės – Vilnius yra suverenios Lietuvos Respublikos sostinė, todėl Lietuvos valstybė ir jos piliečiai turi neatimamą teisę čia saugoti ir įprasminti savo valstybingumo ženklus, istorinį paveldą ir kovotojų už Lietuvos laisvę atminimą;

Tačiau per tris Nepriklausomybės dešimtmečius ši konstitucinė lietuvių tautos teisė nejučia buvo atimta:

• Šiandien nėra įgyvendintas Lietuvos Respublikos Lukiškių aikštės Vilniuje memorialinio statuso įstatymas, įtvirtinantis Lukiškių aikštės, kaip pagrindinės reprezentacinės Lietuvos valstybės aikštės, memorialinę paskirtį;

• Nėra sukurtas šiame įstatyme numatytas memorialinis akcentas su Vyčio simboliu, o mėginimai sostinėje deramai įamžinti Lietuvos valstybės kūrėjus, laisvės kovotojus ir pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvius sulaukia politinio ir administracinio savosios valdžios pasipriešinimo;

• Analogiškos kliūtys daromos siekiant Vilniuje deramai įamžinti pirmojo Lietuvos Respublikos Prezidento Antano Smetonos atminimą;

• Mes pastebime, kaip formuojama nuosekli praktika vilkinti ir drausti šalies sostinėje Lietuvos valstybingumo ženklų įtvirtinimą, žmonių, kūrusių bei gynusių nepriklausomą Lietuvos valstybę, atminimo įamžinimą.

Iškalbingiausias yra Vilniaus koncertų ir sporto rūmų pavyzdys:

Sporto rūmams rekonstruoti yra parengtas projektas, numatantis juos pritaikyti šiuolaikiškam kongresų ir konferencijų centrui. Šiems darbams jau išduotas statybą leidžiantis dokumentas. Tačiau jie nebuvo pradėti buvusiai I. Šimonytės vyriausybei sustabdžius projekto įgyvendinimą dėl tariamų tarptautinių ekspertų rekomendacijų.

Lietuvos Respublikos Seimas ėmėsi svarstyti rezoliuciją „Dėl neatidėliotinų veiksmų Vilniaus koncertų ir sporto rūmams rekonstruoti“, o birželį vykusio Tautos forumo mitingo dalyviai pareikalavo, kad Vyriausybė iki rugsėjo 1 d. paskelbtų rekonstrukcijos finansavimo būdą, pradėtų rangovo atranką ir skirtų lėšas parengiamiesiems darbams.

Tačiau 2026 m. rugpjūčio 4 d. Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky ir Amerikos žydų komiteto Tarptautinių žydų reikalų direktoriaus Andrew Bakerio iniciatyva susitikime su Ministru Pirmininku Mindaugu Sinkevičiumi Sporto rūmų rekonstrukcijos projekto įgyvendinimas buvo uždraustas- Lietuvos valdžia eilinį kartą pasidavė nevalstybinių subjektų politiniam spaudimui/

Pabrėžiame: lietuvių tauta gerbia Lietuvos žydų bendruomenės istorinę atmintį ir teisėtą siekį išsaugoti savo dvasinį, kultūrinį ir memorialinį paveldą. Tačiau šis paveldas turi būti saugomas adekvačiais būdais ir formomis, nepažeidžiant kitų Lietuvoje gyvenančių tautų teisėtų interesų. Pagarba vienos bendruomenės istorinei atminčiai neįpareigoja mūsų tautos atsisakyti teisės į savąją istorinę atmintį ir Lietuvos valstybės suverenių galių.

Mums nėra aišku, kokiu teisiniu pagrindu veikia nevalstybinės ekspertų komisijos ir grupės, neturinčios nei valstybės institucijų statuso, nei įgaliojimų primesti Lietuvos valstybei privalomus sprendimus.

Nėra aišku, kokiu teisiniu pagrindu šių ekspertų rekomendacijos sustabdė Lietuvos valstybės parengtą ir patvirtintą nacionalinės reikšmės projektą.

Taip pat nėra aišku, kaip nevalstybinės struktūros galėjo apriboti suverenios valstybės įgaliojimus spręsti savo nacionalinės reikšmės klausimus.

Todėl pareiškiame: jokia visuomeninė, religinė, etninė, tarptautinė ar užsienio organizacija ir joks privatus asmuo negali diktuoti Lietuvos valstybei sprendimus , kuriuos ji turi teisę priimti dėl nacionalinės reikšmės objektų savo sostinėje.

Vilnius nėra miestas, kuriame Lietuvos valstybingumo ženklams vietą nustatinėja užsienio interesų grupės.

Lietuvos valstybė turi pareigą saugoti Vilniuje įskūrusių bendruomenių paveldą, tačiau kartu ji turi teisę ir konstitucinę pareigą įprasminti Vilnių kaip Lietuvos valstybės sostinę.

Todėl šiandien šiame mitinge keliame klausimą ne dėl Sporto rūmų pastato rekonstrukcijos, o dėl Lietuvos valstybės suverenumo ir jos valdžios gebėjimo savarankiškai priimti sprendimus.

MES KLAUSIAME LIETUVOS RESPUBLIKOS VADOVŲ:

1. Ar Lietuvos valdžia dar pripažįsta, kad suverenitetas priklauso Tautai?

2. Ar Lietuvos Vyriausybė prisiėmė įsipareigojimus atsisakyti parengto Sporto rūmų rekonstrukcijos projekto?

3. Kas iš tiesų sprendžia Vilniaus koncertų ir sporto rūmų likimą?

4. Kas suteikė valdžiai teisę tartis su neformaliomis organizacijomis dėl Lietuvos nacionalinės reikšmės istorinio paveldo panaikinimo be konsultacijų su Lietuvos visuomene?

5. Kodėl iki šiol neįgyvendinama įstatyme nustatyta Lukiškių aikštės, kaip pagrindinės reprezentacinės Lietuvos valstybės aikštės, paskirtis?

6. Kodėl Lietuvos valstybės kūrėjų ir laisvės kovotojų atminimo įamžinimas sostinėje nuolat paverčiamas politinių bei ideologinių ginčų objektu?

BALTIJOS KELIAS MUMS PRIMENA: LAISVA YRA TIK TA TAUTA, KURI PATI SPRENDŽIA SAVO VALSTYBĖS REIKALUS.

Šiandien Lietuvos pilieičiai negali spręsti, kokie valstybingumo ženklai turi būti įtvirtinti jų sostinės aikštėse, jie nežino, kaip bus pagerbti už Lietuvos laisvę kovoję žmonės ir koks likimas laukia nacionalinės reikšmės istorinių objektų.

TODĖL REIKALAUJAME:

1. Respublikos Prezidentą, kaip valstybės vadovą, viešai atsakyti, ar Lietuvos Respublika yra suvereni valstybė ir sprendimai dėl jos sostinės, nacionalinės reikšmės paveldo bei valstybingumo ženklų yra priimami Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų nustatyta tvarka?

2. Ar Lietuva pajėgi parengti ir viešai paskelbti Vilniaus, kaip Lietuvos istorinės sostinės, valstybingumo ir istorinės atminties įprasminimo programą, apimančią svarbiausias valstybės reprezentacines erdves, valstybingumo simbolius ir kovotojų už Lietuvos laisvę atminimą?

SIŪLOME:

1. Lietuvos Respublikos Vyriausybei nedelsiant priimti galutinius politinius sprendimus dėl Sporto rūmų rekonstrukcijos, paskelbiant konkrečius rekonstrukcijos įgyvendinimo terminus.

2. Viešai paskelbti visus valstybės institucijų prisiimtus formalius ir neformalius įsipareigojimus, jeigu tokių esama, dėl Vilniaus koncertų ir sporto rūmų ateities, taip pat nurodyti juos prisiėmusius pareigūnus, jų teisinį pagrindą ir subjektus, su kuriais dėl jų buvo tartasi.

3. Galutinai įgyvendinti Lietuvos Respublikos Lukiškių aikštės Vilniuje memorialinio statuso įstatymą, užtikrinant Lukiškių aikštės, kaip pagrindinės reprezentacinės Lietuvos valstybės aikštės, paskirtį ir joje deramai įprasminant Lietuvos valstybingumą bei kovas už laisvę.

4. Užtikrinti, kad Lietuvos valstybės kūrėjų, laisvės kovotojų ir pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių atminimo įamžinimas nebūtų vilkinamas dėl politinės konjunktūros ar nevalstybinių interesų grupių spaudimo.

5. Gerbti visų Vilnių kūrusių tautinių ir religinių bendruomenių paveldą bei mirusiųjų atminimą, tačiau kartu užtikrinti, kad vienos istorinės atminties apsauga nebūtų naudojama kitos istorinės atminties išstūmimui ar Lietuvos valstybės suverenių teisių ribojimui.

RAGINAME RESPUBLIKOS PREZIDENTĄ, SEIMO PIRMININKĄ IR MINISTRĄ PIRMININKĄ:

Neišduokite Baltijos kelio istorinės prasmės. 1989 m. rugpjūčio 23-iąją Lietuvos žmonės stojo į Baltijos kelią ne tam, kad iš Lietuvos atimtą suverenitetą perduotų neformalioms užsienio interesų grupėms. Jie stojo už teisę būti savo valstybės šeimininkais.

Lietuvos valdžia privalo elgtis kaip suverenios valstybės valdžia, o ne kaip užsienio galios centrams pavaldi administracija, laukianti išorės pritarimo sprendimams dėl savo sostinės.

Šiandien mes giname ne vien Sporto rūmus, ne vien Lukiškių aikštę ir ne vien atskirus paminklus. Mes giname lietuvių tautos teisę savo valstybėje ir savo sostinėje saugoti šalies istorinę atmintį, gerbti kovotojus už Lietuvos laisvę, puoselėti valstybingumo ženklus ir savarankiškai spręsti savo istorinio paveldo likimą.

Vilnius yra Lietuvos sostinė!

Lietuvos valstybę kuria Tauta!

Suverenitetas priklauso Tautai!

Tautos istorinė atmintis negali būti nei valdžios baimių įkaitė, nei užkulisinių susitarimų objektas.

Reikalaujame, kad Lietuvos valdžia elgtųsi kaip suverenios valstybės valdžia!

https://www.pozicija.org/sporto-rumu-likimas-tapo-lietuvos-suvereniteto-testu/

Jeffrey Sachs: Karas prieš Rusiją ir Iraną griauna Vakarus

 


https://www.youtube.com/watch?v=kLhkKjo544U

Prof. Jeffrey Sachs aptaria, kaip karai su Rusija ir Iranu veikia Vakarų ekonomiką ir mentalitetą.


https://www.youtube.com/watch?v=5QMsydY0BVI


2026 m. rugpjūčio 25 d., antradienis

Jonas Balčiūnas. Sporto rūmų problema daug pasako apie mus ir mūsų nepriklausomybę

 


Vilnius, Kudirkos aikštė, naujausi laikai, ši diena. Prie Kudirkos paminklo būriuojasi Tautos forumo atstovai. Dienotvarkėje Sporto rūmų klausimas. Šiuo klausimu jau šimtus kartų išsakyti visi įmanomi argumentai, priimti ir atšaukti visi įvairiausi sprendimai, bet Sporto rūmai toliau grimzta į nebūtį. Nei viena nepriklausomos Lietuvos vyriausybė neišsprendė šio atrodo nesudėtingo klausimo – prikelti gyvenimui nepriklausomybės laikais uždarytus Sporto rūmus su kuriais betarpiškai siejamas Lietuvos kelias į nepriklausomybę. Kas trukdo? Lietuvoje nėra politinės partijos, kuri prieštarauja Sporto rūmų prikėlimui. Nėra, ar bent jau aš nežinau, Lietuvos pilietinės visuomenės atstovų, kurie prieštarautų tokiam sprendimui. Vilniaus savivaldybėje irgi nėra prieštaraujančių.


Kur problema? Problema už Lietuvos ribų. Lietuva nesijaučia pakankamai savarankiška ir nepriklausoma, kad galėtų suremontuoti ir atnaujinti pastatą Vilniaus centre. Visos Lietuvos valdžioje buvusios politinės partijos apeidavo šį klausimą, bijojo spaudimo, kurį ne kartą patyrė. Tai daug pasako apie mus ir mūsų nepriklausomybę.


Galima daug svarstyti, bet pamėginsiu pažvelgti per savo prizmę. Sporto rūmai man asocijuojasi su Sąjūdžio suvažiavimu ir Sausio 13-osios aukų laidotuvėms. Nuotraukos blunka, bet prisiminimai lieka ir nekinta. Vėliau Sporto rūmai nekėlė didesnių emocijų. Jų emocinis krūvis išblėso su Sąjūdžio dvasia, kai viena partija pradėjo savintis Sąjūdžio palikimą ir save tapatinti su Sąjūdžiu. Emocijos dar labiau išblėso Sąjūdį pavertus vienos asmenybės kulto kūrimo priemone perrašant istoriją. Dabar Sporto rūmai tai tik dar vienas apleistas pastatas. Emocijas kelia tai, kad Sporto rūmai simbolizuoja, kad Lietuva taip ir netapo iki galo nepriklausoma. Tai yra normalu, kai kalba eina apie nedidelę valstybę didžiųjų apsuptyje. Žemina, kad ta priklausomybė pasireiškia net per laisvą apsisprendimą, ką galim ir ko negalima daryti su griūvančiu pastatu, kuris kažkada buvo Nepriklausomybės simbolis.

Kas toliau? Matau garbaus amžiaus žmones, kuriems vis dar rūpi šis klausimas. Jų gretos retėja. Reikia dar palaukti, nebus žmonių kuriems tai rūpi, nebus ir problemos. Jos jau dabar nėra, bet dar reikia kiek palaukti, kol neliks gyvos atminties, o istoriją galima keisti pagal poreikį.

https://www.pozicija.org/jonas-balciunas-sporto-rumu-problema-daug-pasako-apie-mus-ir-musu-nepriklausomybe/


Edvardas Čiuldė. Kraupus testas Lietuvos valstybei

 

I

Jau keletą metų net ir nubaidoma vėl ir vėl man sugrįžta mintis, kad Lietuva dėl savo itin komfortabilios geografinės padėties ir nuosaikaus klimato (į tokį Lietuvos „patogumą“ gyventi ir bendrauti žmonėms andai jau yra atkreipęs dėmesį Leonidas Donskis) yra galimai nusižiūrėta kaip atsarginis Izraelis, kitaip tariant, gali būti ir taip, jog Lietuva kažkur jau imama po truputėlį traktuoti kaip naujojo Izraelio inkubatorius, jeigu izraelitams, nepakeliamai užkaitus visokeriopa to žodžio reikšme klimatui, reikėtų palikti dabar apgyvendintas teritorijas.

Kas be ko, gerai suvokiu tokios minties forsuotą pobūdį ir fantasmagoriškumą, ne vieną kartą ją esu išsakęs tik dėl to, jog tokios, tarkime, abstrakčiai teorinės ir tarsi menkai tikėtinos galimybės apmąstymas drauge leistų užbėgti už akių tokiai galimybei ir blogajam scenarijui, jeigu – neduoDie – įvykiai pasisuktų netikėta katastrofinių pokyčių kryptimi, prasidėtų naujas pasaulinis tautų kraustymasis ir pan.

Kita vertus, noriu ypač atkreipti dėmesį į tą aplinkybę, kad tokios, tarsi ir menkai tikėtinos galimybės apmąstymas iškyla į dienos šviesą galiausiai vis dėlto ne dėl nesuvaldytos vaizduotės kaprizų, o bent man yra vienas iš būdų racionalizuoti paaiškinimą, kai bandau atsakyti į klausimą – kodėl pastaruoju metu vėl staiga paūmėjo lietuvių tautos dergimas, ta proga yra prikeliami seni mitai ir išgalvojami nauji kaltinimai?

Be visa ko kito kyla įspūdis, kad bandymai primesti lietuviškai populiacijai saviniekos kompleksus yra puikiai organizuotas ir galimai, nenustebčiau, pasaulyje geriausiai finansuojamas projektas, liečiantis mūsų šalį.

Edvardas Čiuldė


II

Dar kartą suspėjau apie tai chaotiškai pagalvoti, kol įdėmiai perskaičiau kvietimą rinktis į Vinco Kudirkos aikštę ir pareikšti nepritarimą valdžios kapituliacijai bei pasidavimui klastai, kai tokia neatspari klaidinimui mūsų valdžia yra pastūmėta galutinai palaidoti Vilniaus kultūros ir sporto rūmus, tapusius visiems geros valios žmonėms Lietuvoje, ne tik lietuviams, brangiu istorinės atminties židiniu.

Jau pirmasis kreipimosi į žmones sakinys perteikia šokiruojančią žinią: Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky ir Amerikos žydų komiteto (AJC) Tarptautinių žydų reikalų direktoriaus Andrew Baker susitikime su premjeru Mindaugu Sinkevičiumi uždraudė pertvarkyti Rūmus į konferencijų centrą, o tai reiškia, paprasčiau ir aiškiau tariant, kad lietuviška valdžia yra toli gražu gero mums nelinkinčių žmonių įpareigota nugriauti istorinės atminties paminklą kaip niekam nereikalingą griozdą.

Kaip tai suprasti, jeigu iš naujo permąstome įvykių seką?

Kiek anksčiau galvojau, kad kai kurių žydų mums primesta diskusija dėl kapinių teritorijos, iš kurios visi palaidotieji yra iškelti ir perlaidoti kitur, yra ciniškai merkantiliškų varžybų dėl nekilnojamo turto, kur žydiškas protas paprastai visada pirmauja, net jeigu dėl to reikėtų pasinaudoti mirusiųjų vardu ir graudulingai grąžyti rankas, išraiška, tačiau pastaruoju metu jau esu linkęs manyti, kad visko šioje situacijoje priežastis yra dar nešvankesnė, kai iš pirmo žvilgsnio niekam nereikalingas skandalas veikiausiai yra kurstomas tik dėl to, kad lietuviai Lietuvoje būtu pratinami prie pažeminimo ir pagreitintai pradėtų suprasti, kas čia yra tikrasis šeimininkas.

Kitaip tariant, naujojo Izraelio inkubatorius gali būti įkurtas tik toje šalyje, kurioje buvusios titulinės tautos savivertė yra sutrypta į purvą nebeatkuriamu pavidalu. Tokia „titulinė tauta“ yra pratinama prie minties, kad visada bus žydų viršus, net jeigu jų keliami reikalavimai atrodytų itin groteskiškai ir tragikomiškai, ar ne?

Būtent tokių reikalavimų groteskiškumas ir absurdiškumas, kai esame įpareigojami kapinėmis pripažinti tuščius kapus, yra kaip tik labiausiai tinkama priemonė primesti savo valią ypač demonstratyviai ir įžūliai, nepaisant sveiko proto ir pabrėžtinai ignoruojant kitos pusės, net jeigu ji būtų linkusi ieškoti kažkokio kompromiso, požiūrį. Kažkas jau žino arba instinktyviai jaučia, kad atsarginis Izraelis gali būti subrandintas tik tokioje terpėje, kur diskusijos su buvusia tituline tauta galimybė yra pašalinama iš principo ir niekas nesiruošia prisiminti tokio praradimo bendražmogiškų nuostolių.

Kita vertus, kaip kitaip, jeigu ne kapinėmis, reikėtų pavadinti tą teritoriją, kur ruošiamasi palaidoti dar pernelyg gyvą, kad mums neskaudėtų, istorinę atmintį?..

Kita vertus, kaip kitaip, jeigu ne kapinėmis, reikėtų pavadinti tą teritoriją, kur ruošiamasi palaidoti dar pernelyg gyvą, kad mums neskaudėtų, istorinę atmintį?..

III

Dar kartą išsakyti savo apgailestavimus dėl to, kad F. Kukliansky vėl nepraleido progos pademonstruoti savo piktybišką požiūrį į Lietuvos valstybę, būtų pernelyg didelė jai garbė, nes jau seniai niekas kito iš anosios ir nesitiki. Užteks protokoliškai pasakyti, kad Kukliansky yra nelojali Lietuvai bendrapilietė, nebent prabėgomis dar pridurtume, kad ji yra tas pats Valerijus Ivanovas, tik įgijęs kitos lyties ir tautybės pavidalą, nors esmė lieka tokia pati, nepakitusi.

Tragikomiška yra tik tai, kad vienas Ivanovas buvo tremiamas iš šalies, o „moteriško pavidalo Ivanovas“ kviečiamas į LR prezidento rengiamus priėmimus kaip iškili ponia, apdovanojamas ordinais, apipilamas valstybės dotacijomis…

Kažkada jau esu sakęs, kad toks Arkadijus Vinokuras yra ilgametis Lietuvos niekintojas, jo profesija ir yra tokia – dergti tai, kas gali budinti lietuviškumo sąmonę, brandinti lietuvio tautinę savimonę, – ir galimai jis yra tikras profesionalas, įgudęs niekinimo menininkas ar amatininkas namudininkas.

Tačiau, manding, Kukliansky yra aukštesnio lygio veikėja, nes ji jau yra sukūrusi tokio pat profilio verslą ir gali pelnytis iš lietuvių tautos niekinimo bei Lietuvos valstybės žeminimo ne atsitiktinai ir sporadiškai, bet pagal verslo mašinos logiką.

Tačiau – ar viskas gerai su tokiu verslu? Kitas klausimas – ar Kukliansky yra Lietuvos žydų bendruomenės tikrasis veidas? Negali būti, kad tai tiesa!

IV

ir žengėme po to

į hadą

žvaigždė tik suputojo

pakeliui paliko padai

https://www.pozicija.org/edvardas-ciulde-kraupus-testas-lietuvos-valstybei/

Ispanijos „didysis pakeitimas“: pusė nekvalifikuotų statybininkų dabar yra užsienio darbininkai

  Kol Ispanija, siekdama įveikti darbo jėgos trūkumą, renkasi masinę imigraciją, Azijos šalys, pavyzdžiui, Pietų Korėja, renkasi automatizav...