Jeffrey Sachs: JAV strategija Eurazijoje – sunaikinti Rusiją, Iraną ir Kiniją

Prof. Jeffrey Sachs aptaria JAV saugumo strategiją, skirtą pasaulinei hegemonijai užtikrinti po Šaltojo karo, bei vasalų pasitelkimą kovai su Rusija, Iranu ir Kinija.

https://www.youtube.com/watch?v=ck2s7dXEvIE

 https://www.youtube.com/watch?v=HXhJljpjAls

Stanislav Krapivnik: Rusijos pyktis veržiasi per kraštus – ar artėja ES ir Rusijos karas?

Stanislavas Krapivnikas – buvęs JAV kariuomenės karininkas iš Donbaso, kuris vėliau sugrįžo į gimtąjį kraštą. Krapivnikas kalba apie drastišką įtampos eskalavimą ir augantį pasipiktinimą Rusijoje.

https://www.youtube.com/watch?v=W0xz57-b8VE

https://www.youtube.com/watch?v=6lyazq9ETCE

Austrijoje daug pabėgėlių gyvena iš mokesčių mokėtojų pinigų

Austrijos valstybė – tarsi socialinis hamakas! Austrijos dienraštyje "Krone Zeitung" paskelbti dramatiški skaičiai, rodantys, kiek pabėgėlių gyvena iš Austrijos mokesčių mokėtojų pinigų. 

Remiantis šiais duomenimis, visoje Austrijoje beveik kas antras iš 103 000 (!) namų ūkių, kuriuose gyvena imigrantai, negali savarankiškai išlaikyti savęs. Taigi jie gauna minimalias socialines išmokas ir pan.

„Statistik Austria“ Integracijos ministerijos užsakymu buvo tiriamas šeimų iš šešių pagrindinių kilmės šalių savarankiškumo lygis – t. y. gebėjimas pragyventi be socialinių išmokų, gaunant pajamas iš darbo, pensijos, bedarbio pašalpos ar ligos pašalpos. Tai yra: Sirija, Afganistanas, Irakas, Iranas, Čečėnija (Rusijos Federacija) ir Somalis.

Integracijos nesėkmė nuo didžiosios pabėgėlių bangos

Šioje analizėje nebuvo atsižvelgta į ir taip jau gausiai mokamas šeimos pašalpas. Šie dramatiški skaičiai taip pat meta niūrią šviesą ant įvairių vyriausybių integracijos nesėkmių nuo didžiosios pabėgėlių bangos 2015 m.

Viena išlieka imigrantų traukos centru

Remiantis šiais duomenimis, visoje Austrijoje beveik kas antras iš 103 000 namų ūkių, kuriuose gyvena bent vienas pripažintas pabėgėlis, asmuo, kuriam suteikta papildoma apsauga, arba prieglobsčio prašytojas iš šių šalių (47 proc.), negali savarankiškai užsidirbti pragyvenimui. Vienoje, kuri yra pagrindinis imigrantų traukos centras, šis rodiklis siekia net 75 procentus.

Taigi tik kas ketvirtas apsieina be minimalios socialinės išmokos ir pan. Palyginimas aiškiai rodo: Austrijos namų ūkiuose, kuriuose negyvena imigrantai, savarankiškai pragyvena nuo 90 iki 93 procentų gyventojų. Neigiamas išskirtinis atvejis čia vėl yra sostinė, kurioje šis rodiklis siekia 86 procentus.

Valdžios griežtumas mažina nedarbą

Vienoje panaikinus minimalią socialinę išmoką asmenims, kuriems suteikta papildoma apsauga, nedarbas staiga sumažėjo daugiau nei trečdaliu. Tai rodo, kad pabėgėliai – jei tik nori – gali susirasti darbą nepaisant sudėtingos ekonominės padėties.

https://www.krone.at/4223340

Kruvinojo Felikso Dzeržinskio 100-osios mirties metinės

 

Šiandien lenkų portalas "Pch24" Felikso Dzeržinskio 100-jų mirties metinių proga paskelbė  Andrzej Solak straipsnį „Kruvinojo Felikso šypsena.“ Žemiau - šio straipsnio vertimas.

Kruvinojo Felikso šypsena

1926 m. liepos 20 d. baigėsi žemiškasis Felikso Dzeržinskio, pagrindinio bolševikų teroro aparato kūrėjo, gyvenimas; tai buvo lenkų bajoras, kuris pardavė savo sielą revoliuciniams demonams, niokojantiems Rusiją.

Amžinoji liepsna

Pradžia buvo daug žadanti. Rusijos okupacijoje gimęs Feliksas užaugo patriotinėje aplinkoje. Jis baigė gimnaziją; nors ir neišlaikė brandos egzaminų, tačiau stebino savo erudicija ir jautrumu. Rašė eilėraščius, grojo fortepijonu, mėgo Moniuškos ir Šopeno muziką. Pirmuosius politinius žingsnius jis žengė katalikiškoje nacionalinėje organizacijoje „Jėzaus Širdis“. Netgi kai po kelerių metų nutraukė ryšius su Bažnyčia, kurį laiką jis prisipažino esąs „plačiąja prasme suprantamo krikščionybės“ šalininkas.

Asmeniškai sąžiningas, netgi asketiškas, jis nuoširdžiai tikėjo savo idėjų galia. Kai prisijungė prie revoliucinės kairės – iš pradžių lenkų (SDKPiL), o vėliau visos Rusijos (bolševikų) – jis atsidavė jos reikalui visa siela ir širdimi. Caro kalinamas jis deklaravo pasitikėjimą nauju, geresniu pasauliu:

„Ir kai savo jausmuose, širdyje išreiškiu tai, ką iš manęs atėmė kalėjimas, […] neprakeikiu nei savo likimo, nei ilgų metų už grotų, nes visa tai vieną dieną sugriaus tą didžiulį kalėjimą, kuris kaip idėja telpa šiuose sienose. Ir tai nėra minties žaidimas, ne spekuliacijos, ne literatūra. Tai nesuvaldomo laisvės ir pilnavertės gyvybės troškimo, ilgesio grožiui ir teisingumui rezultatas.“

Sakoma, kad Felikso charakterį iškreipė siaubingi išgyvenimai, kuriuos jam teko patirti iš carinio smurto aparato pusės. Buvusi Rusijos monarchija, be abejo, nebuvo ideali santvarka, tačiau vis dėlto verta suprasti veiksmų, į kuriuos įsitraukė Dzeržinskis, kontekstą. Jis veikė aplinkoje, kuri vedė negailestingą, teroristinį karą prieš esamą visuomenės tvarką; kuri nedvejodama žudė tūkstančius žmonių per išpuolius ir gatvių riaušes; kuri žudė ministrus, policininkus, bet taip pat ir paprastus piliečius, nesutikusius su revoliucinėmis taktikomis.

Už tokį aktyvumą Feliksas Dzeržinskis buvo suimtas šešis kartus. Iš jų tris kartus jam buvo skirta tik tremtis su apsigyvenimo teise (kiekvieną kartą jis pasinaudojo suteikta laisve ir pabėgo iš tremties vietos). Ketvirtą kartą įkalintas ir nuteistas 11 metų, jis jau po keturių mėnesių buvo amnestuotas. Penktą kartą jis buvo paleistas sumokėjus užstatą. Tik šeštasis areštas (1912 m.) lėmė dvejų metų buvimą areštinėje, o vėliau – trejų metų buvimą tikrai sunkiomis sąlygomis kalėjime.

Dabar reikėtų palyginti šį carizmo represyvumą su po revoliucijos Dzeržinskio sukurta sistema Rusijoje (apie kurią – netrukus), kai net menkiausias įtarimas dėl palankumo opozicijai, ne tik ginkluotai, sukeldavo nepalyginamai dramatiškesnes pasekmes. Juk būtent Feliksui priskiriama ta garsi frazė:

– Nėra nekaltų žmonių! Yra tik blogai apklausti.

Dzieržinskio bendražygiai negailėjo jam komplimentų. Jiems jis buvo „darbo milžinas“, „didysis masių auklėtojas“, „pedagogas ir vaiko sielos žinovas“. Jie žavėjosi jo „auksine širdimi“ ir meile, kurią jis rodė žmonijai. Bolševikams užėmus valdžią, apie jį buvo kalbama su dideliu entuziazmu: „Revoliucijos kardas“, „Amžinoji revoliucijos liepsna“, „Geležinis Feliksas“.

Tačiau atsirado ir kitų pravardžių: „Kruvinasis Feliksas“, „Kruvinasis revoliucijos šuo“, „Raudonasis budelis“. Dzeržinskis, mylėdamas abstrakčią Žmoniją, negailestingai žudė žmones. Jo nubrėžtas kelias į įsivaizduojamą žemiškąjį rojų vedė per pragarą.

Raudonasis kardas

Bolševikai perėmė valdžią Rusijoje 1917 m. lapkričio mėn. įvykdę ginkluotą perversmą. Sekdami Prancūzijos jakobinų pavyzdžiu, jie savo valdžią grindė teroru.

Jau gruodžio mėnesį jie įkūrė visagalią politinę policiją – Visos Rusijos nepaprastųjų padėčių komisiją kovai su kontrrevoliucija ir sabotažu (VČK). Ši liūdnai pagarsėjusi Čeka (arba Čerezvychajka) ir jos pareigūnai (čekistai) tapo pagrindiniais sistemos ramsčiais, o kartu ir jos žiaurumo simboliu.

Pirmasis Kijevo ČK dienraščio „Raudonasis kardas“ numeris skelbė tikrai revoliucinės tvarkos atėjimą:

„Mes atmetame senąsias moralės ir žmogiškumo sistemas, kurias buržuazija sukūrė siekdama priespaudos ir žemesniųjų klasių išnaudojimo. Mūsų moralė neturi pavyzdžių, mūsų žmogiškumas yra absoliutus, nes jis grindžiamas nauju idealu: visų priespaudos ir smurto formų sunaikinimu. Mums viskas leidžiama, nes mes pirmieji pasaulyje pakėlėme kardą ne tam, kad priespaudžiam ir pavergiam, bet tam, kad išlaisvintume žmoniją iš grandinių. Kraujas? Tegul kraujas teka srautais! Nes kraujas gali amžiams pakeisti juodą piratų buržuazijos vėliavą į raudoną, revoliucijos vėliavą. Nes tik galutinė senojo pasaulio mirtis gali mus amžinai išlaisvinti nuo tų šakalų sugrįžimo!“

VČK vadovavo lenkų internacionalistas Feliksas Edmundovičius Dzeržinskis. Jis greitai perėmė ir vadovavimą Rusijos kalėjimų sistemai.

„Demonai“

Tuo metu Rusijoje gyveno daugiau nei pusantro milijono lenkų. Kai šalį apėmė pilietinis karas, daugelis iš jų griebėsi ginklų ir kovojo abiejose barikadų pusėse.

Vėlesnė komunistinė hagiografija skelbė, kad daugiau nei šimtas tūkstančių mūsų tautiečių tariamai tarnavo Raudonosios gvardijos būriuose, Raudonojoje armijoje ir galiausiai ČK. Šis skaičius gali kelti abejonių (iš minėto laikotarpio užfiksuota vos 7 500 „raudonųjų“ lenkų biografijų), tačiau neabejotinai Lenino ir Trockio gerbėjų buvo tūkstančiai. Šie asmenys krauju mirkė ne tik Rusiją; kai kurios jų formuotės dalyvavo kare prieš „dvarininkų Lenkiją“.

Reikia pabrėžti, kad tuo metu Rusijoje buvo gausybė kairiųjų internacionalistų iš beveik viso pasaulio, o juos parėmė daugybė vietinių tautinių mažumų atstovų. Bolševikų užkariavimas šioje šalyje tuomet atrodė kaip fenomenas, nes svetimšaliai profesionalūs revoliucionieriai užėmė ten vadovaujančias pareigas kaip skėriai. Rusai ilgą laiką sudarė akivaizdžią valdžios elito mažumą.

Tai taip pat galiojo ir krauju suteptoms saugumo tarnyboms. ČK vadovybėje, šalia Dzeržinskio, tarp 19 jo artimiausių bendradarbių buvo dar trys lenkai, be to, keturi žydai, trys latviai, gruzinas, armėnas ir septyni rusai. 1918 m. vasarą iš 900 Maskvos Čekos pareigūnų, kuriems buvo atlikta asmeninė apklausa, tik 40 % prisistatė esą rusai; 14 % buvo latviai, 13 % nurodė žydų tautybę, 11 % – lenkų, o 5 % prisistatė esą vokiečiai arba Austrijos-Vengrijos imperatoriaus pavaldiniai. Tuo tarpu Kijevo ČK žydų dalis siekė 75 %.

Šiandien tokia personalo strategija nebekelia tokio nuostabos, nes jau turime savo patirties, susijusios su ilgametiniu žydų komunistų „pertekliniu atstovavimu“ saugumo tarnybose ir vyriausybinėse pareigose vadinamojoje Liaudies Lenkijoje. Arba kai prisimename internacionalistines raudonųjų kondotierių, tokių kaip Ernestas Che Guevara, misijas Trečiojo pasaulio šalyse. Gausios svetimtautinių profesionalių senojo tvarkos griovėjų gretos leido revoliucinei valdžiai įsitvirtinti ir laimėti laiko vietinių kadrų paruošimui.

Didysis Rusijos budelis

Profesorius Marianas Zdziechovskis apibūdino Dzeržinskį kaip „pikčiausią iš pikčiausių“, „visos Rusijos budelį“.

Tam buvo priežasčių:

„Kai kiti, šlovinami partijos, teorizavo ir šnekėjo, kai kiti rengė dekretus ir priiminėjo įstatymus, o dar kiti pelnė laurus vadovaujant raudonosioms armijoms, jis, didysis Rusijos budelis, kukliai, bet atkakliai vykdė savo užduotį, kurią laikė svarbesne už visas kitas, – žudė ir kankino kaip niekas kitas prieš jį. Jis nesakė kalbų, nerašė straipsnių, nesikišo į reikalus, kurie jam nepriklausė, tik žudė ir kankino, o milijonai jo kojų papėdėje gulinčių nužudytų, kankintų aukų, kurių veiduose atsispindėjo begalinis siaubas ir skausmas, liudijo apie revoliucijos triumfą“.

Profesorius pacitavo sukrečiančius pasakojimus iš ČK kankinimo kamerų:

„Kijevo „Čerezničokų“ rūsiuose grindų lygis pakilo keliais coliais dėl uždžiūvusio kraujo ir uždžiūvusių smegenų, visur – kankinimų žymėmis paženklinti lavonai: be rankų, kojų, be akių, be nosių ir ausų; dūrio žaizdos ant viso kūno. Kitoje vietoje buvo rasta keletas lavonų be jokių smurtinės mirties požymių; ištirti paaiškėjo, kad jie buvo palaidoti gyvi ir, bandydami įkvėpti oro, nurijo žemę.

Viename iš kankinimo būdų prie sienos tvirtai pririšto kankintojo buvo pririšamas geležinio vamzdžio galas, iš priešingos pusės į jį įleisdavo žiurkę, o tą galą uždengdavo vieliniu tinkleliu, prie kurio užkurdavo ugnį; išgąsdinta ir skausmo kankinama žiurkė, ieškodama išėjimo, graužė kankinio kūną. […] nuteistąjį įdėdavo į dėžę su pūvančiu lavonu ir gąsdindavo, kad jį palaidos gyvą […] daugelis išprotėdavo.

- Voroneže įkalinamieji buvo įmetami į statines su vinimis, o tos statinės buvo ridenamos. – Charkove […] buvo nulupami rankų odos sluoksniai; tai vadinta „pirštinių nuėmimu nuo rankų“. – Poltavoje ir Kremenčuge žmonės buvo sodinami ant kuolų (ypač kunigai). – Jekaterinoslave buvo nukryžiuojama arba užmėtoma akmenimis. – Orlovo gubernijoje žiemą nuteistuosius išrengdavo iki nuogumo ir apipildavo vandeniu, kol nuteistasis virsdavo ledo stulpu. – Odesoje karininkus paguldydavo ant lentų, tvirtai prie jų pririšdavo ir lėtai įstumdavo į įkaitintas krosnis, arba kūnus perplėšdavo per pusę vertikalių keltuvų ratais ir taip pat įmesdavo į verdančius katilus […]“.

Teroras visai nesiliovė pasibaigus pilietiniam karui. Ypač krikščionys buvo persekiojami su tikrai velniška žiaurumu. Tiek Rusijos stačiatikių bažnyčia, tiek Katalikų bažnyčia buvo aptaškytos krauju. Vien 1922 m. buvo nužudyta 8 100 stačiatikių dvasininkų ir nesuskaičiuojama minia pasauliečių tikinčiųjų. Vien tik 1917–1925 m. laikotarpiu Rusijoje „dingo“ net 200 000 katalikų.

Aukų bendruomenė

Feliksas Dzeržinskis mirė 1926 metais, tačiau jo sukurtas teroro aparatas nužudė dar milijonus žmonių – visų pirma rusų, bet taip pat lenkų, ukrainiečių, baltarusių ir dešimčių kitų tautybių atstovų.

Prisiminimai apie „Kruvinojo Felikso“ žygdarbius dar ilgus dešimtmečius metė šešėlį ant komunizmo pavergtų tautų. 1950 m. Varšuvos Bankų aikštėje pastatytą ČK vadovo paminklą atidžiai saugojo milicija, kai kokios nors kilnios sielos ant pjedestalo įamžintojo figūros rankas nudažė raudonai.

1982 m., karo padėties metu, tą patį paminklą padegė grupė jaunų konspiratorių. Vienas iš akcijos dalyvių, Emil Barchański, po kurio laiko buvo suimtas ir kankinamas. Jam buvo vos 17 metų, jis mokėsi gimnazijoje, rašė eilėraščius. Dėl jauno amžiaus jis oficialiai buvo paleistas „į globėjo priežiūrą“, tačiau jau po dviejų mėnesių „dingo be žinios“. Po dviejų dienų jo kūnas buvo ištrauktas iš Vyslos upės. Vietiniai „Geležinio Felikso“ pasekėjai ėmėsi žiauraus keršto.

Keli tūkstančiai kilometrų į rytus, tolimajame Sibire, augo Barchańskio bendraamžė Janka Stanislavovna Diagileva – poetė ir dainininkė, susijusi su muzikiniu pogrindžiu. Jankos mylimąjį suėmė KGB už netinkamus tekstus, kad vėliau jį įgrūstų į psichiatrinę ligoninę su diagnoze „besimptomė šizofrenija“ (psichiatrinėje ligoninėje jam buvo švirkščiamos milžiniškos neuroleptikų dozės, dėl to jis laikinai apako).

Janka kūrinyje „Tramvajų bėgiais" subtiliai pavaizdavo baimės atmosferą, kurią kėlė visagaliai pareigūnai, „žmonės mėlynomis kepurėmis“, saugantys santvarką, kurioje net dviejų įsimylėjėlių pasivaikščiojimas galėjo tapti priežastimi apkaltinti juos antivalstybiniu nusikaltimu:

O jei juos sutiksime,

Nieko nesakyk apie pasivaikščiojimą tramvajaus bėgiais,

Nes jiems tai nusikaltimas arba šizofrenija,

Nes iš portreto tuoj pat nusišypsos Geležinis Feliksas.

Ir bus teisinga, bus sąžininga

Bausmė už pasivaikščiojimą tramvajaus bėgiais.

Mus nužudys už pasivaikščiojimą tramvajaus bėgiais.

Mus nužudys už akimirkas su tavimi prie tramvajaus bėgių.

Šios strofos buvo parašytos XX a. 80-ųjų antroje pusėje. Praėjo šeši dešimtmečiai nuo ČK vadovo mirties. Kas galėtų pagalvoti, kad nuo to laiko pasaulio veidas visiškai pasikeitė. Kad leninizmo ir stalinizmo siaubai liko praeityje. Kad pasaulis ką tik pradėjo išsilaisvinti iš ilgametės baimės dėl branduolinės apokalipsės, kad jį žavėjo kosmoso užkariavimas bei sparčiai besivystanti informatika ir technika.

Tuo tarpu įvairiuose „Soc-Lagerio“ kampeliuose jauniems lenkams ir rusams nuolat kraują stingdydavo iš paminklų ir portretų šypsančio „Geležinio Felikso“ vaizdas.

P.S. Po mirties šlovintojai ir kritikai

Dzeržinskis, nors ir garbinamas buvusios Lenkijos Liaudies Respublikos laikais, laimei, šiuolaikinėje Lenkijoje neturi daug gerbėjų. Tačiau kartais tokie pasirodo diskusijose.

Taigi pasitaiko senatvės apimtų žmonių, liūdnai pasigendančių „liaudies valdžios“. Būtent jie „švelnina“ Felikso įvaizdį (žinomu stiliumi, kad juk net Hitleris glostydavo elniukus, o Stalinas kartais apkabindavo vaikus, taigi jie nebuvo visiškai blogi vyrai). Taigi jie pasakoja padrąsinančias istorijas apie tai, kaip Dzeržinskis, „auksinės širdies“ žmogus, kam nors padėjo arba kaip išgelbėjo vieno ar kito kalinio gyvybę. Juk jis buvo žmogiškas, juk galėjo nužudyti!

Kita vertus, kartais pasitaiko „patriotų“, kurie skelbia didžiuojantys šio tautiečio žygdarbiais, nes juk „nė vienas lenkas nenužudė tiek rusų, kiek jis“. Su liguistu pasitenkinimu jie cituoja Dzeržinskio priskiriamus žodžius: „Aš žudau rusus, o ne žmones!“ Toks „patriotizmas“ man atrodo šiek tiek keistas, o iš tikrųjų – visai bjaurus.

Galiausiai yra žmonių grupė, kuriems geležinio Felikso atvejis yra dar viena proga nacionaliniam savikritiniam apgailestavimui ir atsiprašymui visiems aplinkiniams už „tradicinį lenkų nusikalstamumą“. Šiai grupei verta skirti šiek tiek laiko, nes lenkų bolševizmo tarnai yra gera pamoka visiems, kurie mėgsta „aiškinti“ raudonųjų nusikaltimus pagal etninį principą.

Ar tad Felikso Edmundovičiaus ir kitų Lenkų iš ČK kruvinus poelgius galima vadinti „lenkų nusikaltimais prieš rusų tautą“?

O ar kunigo Jeržio Popiełuszko nužudymas ar žudynės „Wujek“ anglies kasykloje buvo „Lenkijos nusikaltimai prieš lenkų tautą“? Ar Katynės žudynes pavadinsime „gruzinų-žydų-rusų-ukrainiečių-armėnų“, atsižvelgiant į tai, kas dėl jų nusprendė? Ar Che Guevaros vykdytus Kubos politinių kalinių sušaudymus pavadinsime „argentiniečių nusikaltimais“? O ar Lenino nusikaltimai buvo 25 % kalmukų, 25 % žydų, 25 % rusų, 12,5 % vokiečių, 12,5 % švedų – atsižvelgiant į Volodijos Iljičiaus protėvių kilmę?

Komunistinis teroras, bent jau sovietinis ir su sovietine sistema susijęs (taip pat jugoslavinis), savo motyvais aiškiai skyrėsi nuo vokiečių nacių ar ukrainiečių banderistų teroro, vykdyto „tautos vardu“. Mat virš komunistinių nusikaltimų tvyrojo internacionalizmo šmėkla. Šis demonas nepripažino nei valstybių, nei tautinių, nei rasinių sienų. Jis išplito po visą pasaulį, nuodydamas širdis ir protus, tarsi nuodingų dujų debesis, tarsi maro bakterija.

Andrzej Solak

Šaltinis

Kultūrai vadovaus kultūros nesuvokiantis primityvas

 

Naujasis kultūros ministras Lukas Alsys Eltai teigė, kad "dabartinėje geopolitinėje situacijoje Nacionaliniame operos ir baleto teatre taip pat neturėtų skambėti rusų kompozitoriaus Piotro Čaikovskio muzika".

Nijolė Voitonienė FB taip komentavo ministro pasisakymą:

O siaube, čia jau ne politikai, o psichiatrijos pacientai.... Jie net nesugeba atskirti politikos nuo meno 🙁 ...

Arturas Orlauskas savo laidoje išsamiai pasakoja apie naujojo kultūros ministro išsilavinimą, disertacijos plagiatą,  anksčiau užimtas nereikšmingas pareigas. Autoriaus nuomone, šis žmogus neturi jokio ryšio su kultūra, apie ją nieko neišmano. 

SEKMADIENIO RYTAS PRIE KAVOS - KULTŪROS MINISTRAS BE KULTŪROS IR KARO MINISTRAS PAMĖGĘS PINIGUS 

https://www.youtube.com/watch?v=y3ic_aQNPD4

Pritariu A.Orlauskui, kad šis kultūros ministras yra be kultūros. Pritariu ir N.Vaitonienei, kad tai yra psichiatrijos pacientas, nesugebantis atskirti politikos nuo meno. Kas galėtų paneigti, kad tik visiškas kvailys gali drausti P.I.Čaikovskio muziką.

Larry Johnson: Saudo Arabija atveria naują frontą kare su Iranu

 

Larry Johnson aptaria karą su Iranu, kuris sukėlė konfliktą tarp Jemeno ir Saudo Arabijos, o galbūt ir didesnį konfliktą tarp Irako ir Kuveito. Johnsonas yra buvęs CŽV žvalgybos analitikas, taip pat dirbęs JAV Valstybės departamento Kovos su terorizmu biure.

https://www.youtube.com/watch?v=dN_EVru-PIQ

https://www.youtube.com/watch?v=mMUnaOqgvoM

John Mearsheimer: Visapusiškas karas Artimuosiuose Rytuose ir Trumpo karas su Rusija

 

Prof. Johnas Mearsheimeris aptaria, kaip reikėtų vertinti JAV grįžimą į karą su Iranu ir D. Trumpo sprendimą dar labiau įtraukti JAV į karą su Rusija. Prof. Mearsheimeris yra Čikagos universiteto R. Wendell Harrison vardo politikos mokslų katedros garbės profesorius.

https://www.youtube.com/watch?v=WGNUuOW6-q4

https://www.youtube.com/watch?v=GBl2ZWu80F0