Kinija atmetė masinę imigraciją, tačiau vis labiau dominuoja Vokietijos automobilių rinkoje, taip pat ir daugelyje kitų pramonės šakų. Kaip tai įmanoma?
Tai straipsnis apie sparčiai augančią Kinijos automobilių pramonę ir smunkančią Vokietijos automobilių pramonę, tačiau iš tikrųjų tai yra straipsnis apie tai, kaip imigracijai priešiška Kinija vis labiau dominuoja atvirų sienų, daugiakultūriniame Vakarų pasaulyje.
Tai nėra įprastas būdas pradėti straipsnį šiuolaikinėje Vakarų spaudoje, tačiau toks požiūris yra visiškai tikslus, teisingas ir atspindi tikrovę.
Pirmiausia, turime nustoti bandyti suprasti Kiniją vien tik per „komunizmo“ ar „autoritarizmo“ prizmę. Nesvarbu, ar tai būtų „Bloomberg“, „Spiegel“, „Wall Street Journal“, „New York Times“, ar „The Guardian“ – visi šie žiniasklaidos „garsiakalbiai“ be galo nutyli esminę realybę: Kinija yra etninė valstybė, kurios egzistavimo tikslas – ginti hanų tautos interesus.
Kinija ne tik yra nepaprastai sėkminga šiuo atžvilgiu, bet ir nėra nieko iš esmės blogo siekiant šio tikslo. Iš tiesų, tai ne tik paaiškina Kinijos didėjančią galią, bet ir daugelio Azijos šalių, įskaitant Japoniją, Pietų Korėją ir Taivaną, ekonominę sėkmę – visos šios šalys taiko griežtą imigracijos ribojimo politiką, užtikrinančią etninį ir kultūrinį homogeniškumą.
Naujausi Vokietijos automobilių pramonės duomenys tik papildo vis gausėjančius įrodymus, kad, nepaisant ilgametės įvairovės ir masinės imigracijos, Vokietija patiria nesėkmę. Duomenys rodo, kad Kinija dabar tapo didžiausia naujų lengvųjų automobilių tiekėja Vokietijai – oficialūs skaičiai rodo, kad per pirmuosius septynis 2026 m. mėnesius importas iš Kinijos padidėjo daugiau nei dvigubai.
Kinijos automobilių antplūdis yra pagrindinė priežastis, lemianti staigų bendro automobilių importo augimą. Pažymėtina, kad tuo pačiu metu Vokietijos eksportas sumažėjo.
Tai toli gražu ne vienintelis pavyzdys. „Remix News“ jau kurį laiką publikuoja straipsnių seriją, kurioje lygina Vakarų šalis, pavyzdžiui, Vokietiją, kurios savo ekonominę gerovę susiejo su masine imigracija, su imigracijai priešiškomis Azijos šalimis (1 dalis, 2 dalis, 3 dalis, 4 dalis, 5 dalis ir 6 dalis). Vėlgi naujausi skaičiai įrodo, kad, nepaisant teiginių, jog imigracija sustiprino Vokietijos ekonomiką, realybė yra tokia, kad Azijos šalys daug kartų paneigia šį nepagrįstą teiginį.
Nuo sausio iki liepos į Vokietiją iš Kinijos buvo įvežta 175 000 naujų lengvųjų automobilių – tai sudaro 13,8 proc. viso importo ir yra 120,9 proc. daugiau nei tuo pačiu laikotarpiu prieš metus. Šis šuolis leido Kinijai aplenkti kitus importuotojus, įskaitant Čekiją, iš kurios buvo įvežta 173 000 automobilių, ir Ispaniją, iš kurios – 157 000 automobilių. Prieš metus Kinija tarp tiekėjų šalių užėmė tik ketvirtą vietą.
Tuo pačiu metu sumažėjo Vokietijos naujų lengvųjų automobilių eksportas. Iš šalies buvo išvežta apie 2 mln. transporto priemonių – 4 proc. mažiau nei prieš metus. Jų vertė sumažėjo 8,9 proc. iki 73,5 mlrd. eurų.
Šie skaičiai taip pat neatspindi visos situacijos ir iš tikrųjų nepakankamai atskleidžia Kinijos automobilių gamybos pramonės stiprumą.
Vokietijos spaudoje dabar nuolat dominuoja antraštės apie automobilių sektoriaus nuosmukį, įskaitant planuojamus dešimčių tūkstančių „VW“ darbuotojų atleidimus.
Kaip Kinija aplenkė Vokietiją?
Kinija aplenkė Vokietiją, investuodama į savo vietinius gyventojus, o ne pasikliaudama užsienio darbo jėga. Iš tiesų viename Vokietijos mieste – Berlyne – yra daugiau užsieniečių nei visoje Kinijoje, kurioje gyvena 1,4 milijardo žmonių.
Daugelis Vokietijos kairiųjų ir netgi Krikščionių demokratų partijos (CDU) narių tvirtina, kad be imigrantų Vokietijos ekonomika žlugtų. Tačiau Kinija ir kitos Azijos šalys ryškiai kontrastuoja su šiuo ideologiniu ir faktiniu požiūriu nepagrįstu naratyvu. Vietoj to šios Azijos šalys kategoriškai atmetė masinę imigraciją ir pasuko inovacijų, automatizacijos bei investicijų į mokslinius tyrimus ir plėtrą link. Tuo pačiu metu Azijos šalys garsėja savo griežtomis ir išsamiomis švietimo sistemomis, sukurtomis savo vietos gyventojų labui.
Dėl to šios Azijos šalys dabar smarkiai pralenkė silpstančias Europos ekonomikas, kurios pasirinko atviras sienas ir užsienio darbo jėgą, o tai dažnai skatino iliuzinį BVP augimą, primenantį piramidinę schemą, grindžiamą vien tik gyventojų skaičiaus didėjimu, o ne tikromis inovacijomis ir produktyvumo augimu.
Pagrindinėse pramonės šakose, įskaitant automobilių gamybą, staklių gamybą, chemijos pramonę ir atsinaujinančiąją energetiką, Kinija ir kitos imigracijai priešiškos Azijos šalys sparčiai lenkia kitus. Visa tai dar labiau sustiprina Kinijos dominavimą retųjų žemių metalų rinkoje, o tai teoriškai leistų Kinijai sustabdyti Vakarų ginklų, automobilių ir atsinaujinančiosios energetikos gamybą – ir tai tik keletas pavyzdžių.
Europa remiasi protekcionizmu, siekdama užkirsti kelią pranašesnėms ir ekonomiškai efektyvioms Kinijos technologijoms
Kalbant apie automobilių eksportą į Europą, Kinijos augimą reikia vertinti atsižvelgiant į kontekstą. Tiesa yra ta, kad jei ne ekstremalus protekcionizmas, Kinija būtų ant bankroto ribos arba jau būtų aplenkusi beveik kiekvieną Europos automobilių gamintoją.
Kinijos augimas Europoje daugiausia susijęs su hibridiniais automobiliais, nes ES muitai baterijomis varomiems elektromobiliams (BEV) gali siekti net 45 procentų. Kita vertus, įkraunamiems hibridiniams elektromobiliams (PHEV) taikomas tik standartinis 10 procentų muitas.
Jei nebūtų šių tarifų, taikomų baterijomis varomiems elektromobiliams (BEV), Europos elektromobilių rinka žlugtų dėl Kinijos konkurencijos. Nepaisant šių kliūčių, vis daugiau kinietiškų automobilių patenka į Europos rinką. Kinija tiesiog yra pernelyg novatoriška beveik visais elektromobilių gamybos aspektais. Kinija taip pat stato baterijų gamyklas pačioje Europoje, nes europiečiai patys to jau nebegali padaryti. Net aukščiausio lygio automobilių pramonės vadovai, tiek JAV, tiek Europoje, pripažįsta, kad nuo Kinijos atsilieka kelerius metus.
Europos automobilių gamintojai taip smarkiai atsilieka, kad baterijomis – kurios yra neabejotinai brangiausios ir svarbiausios bet kurio elektrinio automobilio sudedamosios dalys – beveik išimtinai apsiriboja Kinijos produkcija. Kinija pagamina daugiau nei 80 procentų pasaulinės baterijų elementų produkcijos ir tiekia didžiąją dalį elementų bei ličio-geležies-fosfato (LFP) cheminių junginių, naudojamų Europos prekės ženklo elektrinėse transporto priemonėse. Yra ir kitų rinkos dalyvių, tačiau tarp jų taip pat yra imigraciją ribojančios šalys, pavyzdžiui, Pietų Korėja ir Japonija.
Europa dabar skuba įvesti muitus ir PHEV, nes Europos automobilių gamintojų vadovai maldauja pagalbos. Tačiau tie patys Europos automobilių gamintojai neturėtų jokios elektromobilių rinkos, jei jiems būtų užkirstas kelias įsigyti Kinijos baterijas.
Tiems, kurie nenori skaityti ilgų traktatų apie Kinijos automobilių gamintojų dominavimą, taip pat yra daug vaizdo įrašų, kuriuose nagrinėjama ši tema. Šis „Modern MBA“ vaizdo įrašas yra tik vienas iš daugelio, iliustruojančių, kiek toli Kinijos automobilių gamintojai yra pažengę inovacijų ir plėtros srityje. Šis dominavimas nėra susijęs nei su pigia darbo jėga, nei su vyriausybės subsidijomis. Iš esmės šis pranašumas susijęs su inžineriniais talentais ir technologiniu šuoliu, kurį Kinijos automobilių gamintojai sugebėjo pasiekti per itin trumpą laiką.
https://www.youtube.com/watch?v=UhhZu0ZHdw4
Įvairovė Vakarams nepadėjo
Atrodo, kad kuo Europa tampa „įvairesnė“, tuo labiau ji atsilieka pramonės stiprumo atžvilgiu, o automobilių pramonė yra bene vienas iš ryškiausių pavyzdžių. Tačiau šis bendras teiginys nepakankamai atskleidžia, kiek smarkiai Europos pramonė atsiliko, palyginti su Kinija.
Kinija, vykdydama imigraciją ribojančią politiką, įžengė į šiuolaikinį amžių ir pagrindinėse šiuolaikinėse pramonės šakose išsiveržė į priekį tokiu mastu, kokio pasaulio istorijoje dar nebuvo. Kaip ir daugelis kitų šiuolaikinių Azijos šalių, vykdančių panašią imigraciją ribojančią politiką, Kinija, vietoj to, kad pasikliautų pigios užsienio darbo jėgos bangomis, toliau automatizuoja ir diegia naujoves, siekdama kompensuoti mažėjančią gyventojų skaičių, pasitelkdama robotiką, inžineriją ir dirbtinį intelektą.
Vokietijos ir kitų Vakarų šalių ateitis taip pat atrodo vis mažiau šviesi. Daugiakultūrinė studentų bendruomenė visame Vakarų pasaulyje sukėlė chaosą klasėse, egzaminų rezultatų smukimą, prastesnius pasiekimus ir konfliktus tarp studentų. Tuo tarpu tokios sistemos kaip Singapūro ir didžiųjų Kinijos miestų – Pekino, Šanchajaus, Džiangsu ir Džedžiano – nuosekliai išlaiko aukščiausius rezultatus matematikos, skaitymo ir gamtos mokslų srityse kiekviename PISA testavimo cikle.
Būtent todėl tokie antraštės kaip „Azija dominuoja pasaulio švietime. Istorinis Vakarų nuosmukis“ yra visiškai įprasti.
Jei baltosios Europos šalys vykdytų panašią politiką kaip jų Azijos kolegos, tos pačios Vakarų žiniasklaidos priemonės, dominuojančios Vakarų pasaulyje, be galo jas plūstų kaip rasistus, nacius ir ksenofobus. Kartais pasigirsta kritikos dėl šių Azijos šalių imigracijos politikos, tačiau ši pagrindinė ir esminė politika, skirta etninei homogeniškumui išlaikyti, yra daugiau ar mažiau ignoruojama.
Pirma, šios šalys nėra baltosios, todėl daugiausia baltaodžiai žurnalistai nežino, kaip požiūriu į šią temą.
Tačiau yra ir kita priežastis, kuri galbūt yra dar svarbesnė.
Jei tie patys žurnalistai kasdien nuolat kaltintų Azijos „tigrus“ rasizmu ir ksenofobija – tuo pačiu vis skundžiasi, kad šios šalys nuolat pasiekia didesnį sėkmę švietimo, inovacijų ir ekonomikos srityse – tuomet jų vakarietiška liberali auditorija galbūt pradėtų abejoti savo pačių atvirų sienų politika.
Taip pat gali būti, kad Vakarų liberalioji auditorija iš tikrųjų nėra tokia protinga, kaip ji mano, ir jai niekada nepavyks įžvelgti šio ryšio.
Vis dėlto iš esmės šios Azijos šalys kelia pagrindinę grėsmę atvirų sienų vizijai, kuri Vakarų šalyse buvo atkakliai propaguojama.
Tikrovė yra tokia, kad Vakarų pasaulis kasdien susiduria su įvairovės ir multikultūralizmo nesėkmėmis.
Kita tikrovė yra ta, kad mums vadovauja elitas, verslo vadovai ir ideologiškai paveikta visuomenė, kuri ne tik atsisako tai pripažinti nepaisydama faktų, skaičių, duomenų ir realios patirties. Iš tiesų, tie, kurie į tai atkreipia dėmesį, susiduria su persekiojimu, cenzūra ir net įkalinimu.
