Tai pasakojimas apie tai, kaip Didžiosios Britanijos elitiniai universitetai atsisakė griežtos akademinės atrankos ir priėmė neįtikėtinus, viršžmogiškus teiginius kaip faktus – visa tai vardan įvairovės.
Nubėgti vieną maratoną – tai puikus pasiekimas. Nubėgti 30 maratonų – tai įspūdingas žygdarbis. Nubėgti 30 maratonų per 35 dienas – tai kažkas, ką galėtų pasiekti tik pasaulinio lygio sportininkas. Tačiau nubėgti 30 maratonų per 35 dienas, o paskutinius devynis iš jų – su lūžusia koja – tai neįmanomas žygdarbis, kuriam reikėtų viršžmogiškų jėgų. Tačiau būtent tai, kaip teigia, pasiekė Jasonas Arday. Bet tai dar ne viskas: Jasono Arday neįtikėtini žygdarbiai neapsiriboja vien tuo, kad jis be medicininės pagalbos nubėgo beveik 240 mylių su lūžusia koja – jis taip pat tvirtino, kad per šešias dienas bėgimo takelyje nubėgo 600 mylių (be jokių įrodymų), žaidęs tiek futbolą, tiek snukerį profesionaliu lygiu (pasigyrimas, kuris, matyt, buvo išimtas iš konteksto), surinkęs daugiau nei 5,5 mln. svarų labdarai (bet negali įvardyti nė vieno aukotojo), sugebėjęs 15 metų išbūti beveik nemiegodamas ir net pasirodęs garsiojoje televizijos dokumentinių filmų serijoje „Seven Up!“ – kurios premjera įvyko net 21 metus prieš jam gimstant. Tai istorija apie jauniausią Kembridžo universiteto juodaodį profesorių, kuris 2023 m. buvo paskirtas švietimo sociologijos profesoriumi.
Džeisonas Ardejus gimė 1985 m. savivaldybės būste Klapame, Pietų Londone, Ganos kilmės tėvų šeimoje – tai buvo kuklios pradžios istorija žmogui, kuris vėliau pasiekė tiek daug. Tačiau Džeisonas ne tik pasiekė didžiulius laimėjimus, bet ir padarė tai nepaisydamas visų sunkumų, įveikdamas tai, ką kai kurie galbūt pavadintų „neįveikiamomis kliūtimis“, savo žaibiško kilimo į šlovę metu. Būdamas vos trejų metų, Džeisonui buvo diagnozuotas visuotinis vystymosi sutrikimas ir autizmo spektro sutrikimas, todėl medicinos ekspertai ir terapeutai prognozavo, kad jam visą likusį gyvenimą reikės pagalbos kasdieniame gyvenime. Tačiau tai nebuvo jaunojo Džeisono sunkumų pabaiga – ankstyvojoje vaikystėje jis visiškai nekalbėjo ir bendravo tik gestų kalba, todėl kalbėti išmoko tik sulaukęs 11 metų. Jis dėkojo savo motinai už pagalbą įveikiant tylą – ji pasitelkė muziką, ritmą ir dainų tekstus, kad suartintų jį su kalba; meilės ir dainos galia nukreipė jį į sėkmės kelią. Tačiau dėl vėlyvo kalbos ir kalbos raidos jis išmokti skaityti ir rašyti tik sulaukęs 18 metų. Neva.
Be to, prieš daugelį Džeisono pasiekimų ir pasigyrimų reikėtų įterpti žodį „neva“. Gerai žinomas medicininis ir biologinis faktas, kad išmokti sklandžiai kalbėti kalba po 11 metų – jei žmogus nuo gimimo visiškai nekalbėjo – yra nepaprastai sunku dėl biologinio reiškinio, žinomo kaip kritinio laikotarpio hipotezė. Nors tai ne visada yra visiškai neįmanoma, tai yra vienas iš sudėtingiausių iššūkių kognityvinėje mokslo srityje. Taip yra todėl, kad vaikų smegenys suformuoja milijardus neuroninių jungčių, specialiai skirtų susieti garsus su reikšme, tačiau maždaug tuo metu, kai vaikas patenka į paauglystę (maždaug 11–13 metų amžiaus), smegenyse vyksta procesas, vadinamas „sinapsiniu apkarpymu“. Nenaudoti neuroniniai ryšiai – tokie kaip neuroniniai takai, skirti apdoroti ir generuoti sakytinę kalbą – yra pašalinami arba pritaikomi kitai funkcijai. Įvykus šiam apkarpymui, smegenys praranda lankstumą, reikalingą natūraliai įsisavinti kalbos struktūrą.
Tačiau ne viskas susiję tik su nervų takais – kai žmogus kalba, jo smegenys tuo pačiu metu turi koordinuoti plaučių, balso stygų, liežuvio, dantų ir lūpų veiklą. Šis motorinių funkcijų suderinimas nuolat lavinamas kūdikystėje ir vaikystėje per burbuliavimą bei kalbėjimą. Žmogus, kuris 11 metų nekalbėjo, nesusiformavo šių specifinių motorinių takų, todėl aiškios kalbos formavimo fizinis veiksmas jam yra labai nesuderintas ir sunkus. Tačiau stebuklingai Džeisonas įveikė visas kliūtis ir paskutinę akimirką išmoko kalbėti. Stebuklai nesiliovė – Džeisonui pavyko lankyti vietines mokyklas Pietų Londone ir galiausiai baigti vidurinį išsilavinimą, įgijus du GCSE pažymėjimus – vieną iš fizinio lavinimo, kitą – iš tekstilės. Nepaisant milžiniškų sunkumų, kurie būtų palaužę daugelį žmonių, Džeisonas buvo pasiryžęs eiti dar toliau – ir galiausiai net pats laikas negalėjo jo sustabdyti.
Nusprendęs siekti karjeros sporto ir mokymo srityse, Džeisonas įstojo į vietinį koledžą, kur įgijo BTEC diplomą, leidusį jam pereiti į aukštąjį mokslą. Tai buvo dar vienas svarbus šio jauno veikėjo pasiekimas – ir šis titaniškas žygdarbis tapo dar įspūdingesnis, kai Džeisonas prisipažino, kad dėl vėlyvo kalbos vystymosi jis išmoko skaityti ir rašyti tik sulaukęs 18 metų. Kai kurie gali pašiepti dėl Jasoono dviejų GCSE pažymėjimų ir BTEC diplomo, tačiau tai, kad jis pasiekė šiuos rezultatus net nemokėdamas nei skaityti, nei rašyti, įrodė, kad jis buvo tikras stebuklingas vaikas. Vėliau Jasonas tęsė studijas aukštojo mokslo įstaigoje ir 2008 m. baigė St Mary’s universitetą Twickenhame, įgijęs pedagogikos ir fizinio lavinimo bakalauro laipsnį, o iškart po baigimo metus ėjo universiteto studentų sąjungos lengvosios atletikos prezidento pareigas. Daugeliui tai būtų ilgo ir sunkaus akademinio kelio pabaiga, tačiau Džeisonui tai buvo tik pradžia.
Vėliau Džeisonas įgijo švietimo ir pedagogikos magistro laipsnį Šv. Marijos universitete, o vėliau baigė PGCE programą Švietimo institute ir tapo kvalifikuotu mokyklos fizinio lavinimo mokytoju. Pasiekęs tiek daug ir įveikęs tiek daug beveik neįveikiamų kliūčių, jis galėjo imtis gerai apmokamo mokytojo darbo. Tačiau Džeisonas vis dar troško daugiau, todėl perėjo prie švietimo sociologijos srities ir 2015 m. Liverpulio Džono Mūro universitete įgijo švietimo magistro (MEd) laipsnį, o vėliau – švietimo daktaro laipsnį. Tai jau savaime būtų buvę pakankamai neįtikėtina, tačiau dėl savo kuklios kilmės Džeisonas neturėjo jokio finansinio užnugario, todėl, žaibišku greičiu baigdamas vieną švietimo įstaigą po kitos, buvo priverstas dirbti ne visą darbo dieną mažmeninės prekybos srityje, kad galėtų susimokėti už aukštojo mokslo studijas. Džeisonas ne tik įveikė visas kliūtis, pradėjęs studijas vėlai, bet ir buvo tiek akademinis genijus, tiek darbštus žmogus.
Tačiau pažvelgus į įspūdingą Džeisono akademinį gyvenimo aprašymą, atrodo, kad, deja, jame visiškai trūksta matematikos išsilavinimo, ir galbūt būtent dėl to viskas tiesiog nesutampa. Mums norima įtikinti, kad berniukas, kuris iki 11 metų dėl autizmo ir visuotinio vystymosi sutrikimo visiškai nekalbėjo ir iki 18 metų nemokėjo nei skaityti, nei rašyti, vėliau iki 29 metų įgijo daktaro laipsnį. Tai reiškia, kad per vos 11 metų Džeisonas sugebėjo išmokti pagrindinių raštingumo įgūdžių ir pasivyti visus tuos praleistus mokyklos metus, baigti bakalauro studijas (kurios paprastai trunka 3 metus), įgyti du atskirus magistro laipsnius (kiekvienas paprastai trunka 1–2 metus), baigti PGCE mokytojų rengimo programą (trunkančią 1 metus) ir tada parašyti 100 000 žodžių daktaro disertaciją (kuri paprastai trunka 3–4 metus) . Per šiek tiek daugiau nei dešimtmetį Džeisonas ne tik išmoko skaityti ir rašyti, bet ir sutrumpino 12 metų aukštojo mokslo studijas iki beveik rekordiškai trumpo laikotarpio, kuris įrodė, kad jo ypač pagreitinti kognityviniai gebėjimai neturi sau lygių. Ir visa tai jis padarė dirbdamas keliuose darbuose ir nemiegodamas.
Džeisono istorija buvo nepaprasta – kai kurie galbūt net drįstų teigti, kad ji buvo neįtikėtina – tačiau netrukus švietimo įstaigos visoje šalyje ėmė varžytis tarpusavyje, siūlydamos jam prestižines ir gerai apmokamas pareigas. Baigęs doktorantūrą, Džeisonas gavo savo pirmąją svarbią nuolatinę akademinę pareigybę Roehamptono universitete, į šią įstaigą įsidarbinęs tiesiai kaip vyresnysis kūno kultūros lektorius, ir reikia pažymėti, kad toks greitas įsidarbinimas be ilgametės jaunesniojo mokslo darbuotojo patirties buvo labai neįprastas, tačiau, be abejo, tuo metu nepaprasti pasiekimai Džeisonui buvo ne kas kita, kaip kasdienybė. Vėliau Džeisonas prisijungė prie Durhamo universiteto sociologijos katedros, kur greitai buvo paaukštintas į vadovaujančias pareigas. Vos per metus Durhamo universitetas paaukštino Džeisoną iki docento pareigų. Be to, jis buvo paskirtas Socialinių mokslų ir sveikatos fakulteto žmonių ir kultūros reikalų vykdomojo dekano pavaduotoju. Įdomu ir gana daug pasakantis faktas, kad ši vadovaujančioji pareiga jam patikėjo atsakomybę už institucines įvairovės ir įtraukties iniciatyvas.
Tačiau šio nekalbančio juodaodžio jaunuolio iš Londono vidinių rajonų žaibiškas kilimas dar nebuvo pasibaigęs. 2021 m. Džeisonas pradėjo eiti naujas pareigas Glazgo universitete, prisijungęs prie jo Švietimo fakulteto ir užimdamas Švietimo sociologijos katedros vedėjo postą – buvo pasiektas dar vienas svarbus etapas, nes dabar jis tapo profesoriumi. Ir vos 35 metų amžiaus šis paskyrimas oficialiai padarė jį vienu iš jauniausių profesorių visoje Jungtinėje Karalystėje. Būtent tuo metu Džeisono gausūs didingi pasiekimai ir neįtikėtini, viršžmogiški žygdarbiai patraukė Kembridžo universiteto vadovų dėmesį – viena iš prestižiškiausių ir įtakingiausių aukštojo mokslo įstaigų žmonijos istorijoje dabar jį pastebėjo ir norėjo, kad jis prisijungtų prie jų komandos. O 2023 m. kovo mėnesį, būdamas vos 37 metų, Džeisonas buvo paskirtas į prestižinę Švietimo sociologijos profesoriaus katedrą Kembridžo Švietimo fakultete ir tuo pačiu metu išrinktas Jėzaus koledžo nariu. Šis paskyrimas sumušė jauniausio juodaodžio profesoriaus rekordą universiteto istorijoje. Džeisonas dabar buvo pasiekęs pačią akademinio meistriškumo viršūnę; jo pasakų istorija dabar buvo užbaigta.
Tai ta vieta, kur pasaka turėtų baigtis, kur viskas turėtų būti gražiai užbaigta su didele raudona juostele ir kur Džeisonas sulauktų plojimų bei pripažinimo, kurio nusipelno. Ir taip istorija ir baigtųsi, jei bent vieną iš jo pasiekimų būtų galima iš tikrųjų patikrinti. Tačiau šiuo metu kai kurie negailestingi žmonės galėtų teigti, kad Džeisonas viską tiesiog išsigalvojo, o vienintelė priežastis, kodėl kas nors jam patikėjo, yra ta, kad dėstytojai ir tie, kurie turi institucinę galią, norėjo jį iškelti, siekdami įrodyti labai konkretų ir rasiniu požiūriu įkrautą teiginį. Buvo pastebėta, kad šiuolaikinio aukštojo mokslo srityje dirbantys žmonės, ypač tokiose institucijose kaip Kembridžas, Daremas ir Glazgas, yra labai motyvuoti skatinti „įvairiapusiškus“ talentus, ypač jei su tuo „talentu“ susijusi galinga, motyvuojanti ir įkvepianti istorija. Džeisonas buvo viskas, apie ką liberalūs multikultūralistai galėjo tik pasvajoti – tiek, kad universitetų vadovai visoje Jungtinėje Karalystėje taip nekantriai norėjo pagerbti istoriją apie nekalbantį juodaodį vyrą, įveikusį visas kliūtis, jog praleido bet kokį įprastą, griežtą jo akademinių darbų patikrinimą, kurio paprastai būtų galima tikėtis.
Būtent taip Džeisonas ir atsidūrė savo pareigose Kembridže – ne tiek dėl jo paties skelbiamų gausių pasiekimų, kiek dėl to, kad šios įstaigos atstovai niekada nepatikrino nė vieno jo teiginio. Ir tai nėra vien tik spėjimas: Kembridžo universitetas dabar pripažino, kad pareigūnai, 2023 m. įdarbindami profesorių Džeisoną Arday, neatliko nepriklausomos tekstinės analizės; vietoj to, jų patikrinimo procesas didžiąja dalimi rėmėsi „instituciniu pasitikėjimu“ ir „reputacija“, o ne kokiu nors objektyviu kritiniu vertinimu. Trumpai tariant, kadangi Džeisonas jau buvo patikrintas, įdarbintas ir paaukštintas į aukštas pareigas trijose kitose labai gerbiamose institucijose (Roehamptone, Durhame ir Glazge), Kembridžo įdarbinimo komisija manė, kad jo pagrindinis darbas yra nepriekaištingas. Tačiau Kembridžo universiteto paskyrimų komisija buvo giliai sužavėta Džeisono unikalia, labai įkvepiančia praeitimi, o atrankos proceso dėmesys buvo sutelktas į jo viziją dėl sociologijos katedros ir jo plačiai žinomą aktyvistinę veiklą įvairovės ir įtraukties srityje, o ne į jo ankstesnių darbų tikrinimą eilutė po eilutės. Juk kam reikia žinoti, ar kandidatas iš tikrųjų sugebės atlikti darbą, kuriam yra samdomas, jei jis taip puikiai atitinka įvairovės profilį?
Tačiau, deja, Jasonui ir jo entuziastingiems rėmėjams – Kembridžo universitetui, kelioms kitoms gerbiamoms akademinėms institucijoms bei keliems leidėjams – istorija tuo nesibaigia, o Jasonas negali palikti scenos skambant audringiems plojimams. Šių metų pradžioje iškilo įtarimų, kad Jasono neįtikėtina praeitis ir jo beveik neįmanomi pasiekimai nebuvo tokie tikri, kaip kai kurie tvirtino. Išnagrinėjus Džeisono 2015 m. daktaro disertaciją, kurią apgynė Liverpulio Džono Mūro universitete, paaiškėjo tikrai šokiruojantis faktas: dokumente buvo 188 sakiniai, kurie buvo identiški arba beveik identiški 2009 m. Brunelio universiteto studento parašytai disertacijai. Tačiau šios problemos neapsiribojo vien Džeisono daktaro disertacija – vėliau tekstiniai sutapimai buvo nustatyti keliuose vėlesniuose Džeisono žurnalų straipsniuose, dėl ko du atskiri žurnalai paskelbė oficialius pataisymus. Kai kuriuose straipsniuose Džeisonas tariamai pakartotinai naudojo pasiskolintą tekstą ir pateikė šias eilutes kaip „tiesiogines citatas“ iš tyrimo dalyvių, kuriuos, kaip jis teigė, pats apklausė. Dar blogiau – laikraštis „The Times“ vėliau atskleidė rimtus trūkumus jo literatūros sąraše, įskaitant duomenų neatitikimus ir visišką tyrimo dalyvio, apie kurį Džeisonas anksčiau teigė, kad šis nusižudė, nepaminėjimą.
To būtų pakakę, kad bet kuris kitas žinomas mokslininkas būtų praradęs reputaciją. Tačiau Džeisono neįtikėtinų pasiekimų ir neįtikėtinos sėkmės serija tik tęsėsi. Kembridžo universitetas buvo taip sužavėtas Džeisonu, kad, kai išaiškėjo ši nauja informacija ir pasirodė kaltinimai dėl plagijavimo, universiteto pirmasis institucinis atsakas buvo ne apklausinėti Džeisoną, o jį ginti. Kembridžo universiteto aukšto rango atstovai visiškai atmetė kaltinimus, bet kokią kritiką savo žvaigždės statuso juodaodžio profesoriaus atžvilgiu pavadindami „piktybine priekabiavimo kampanija“, nukreipta prieš pažeidžiamą, disleksiją ir autizmą turintį mokslininką. Tačiau, kai iškilo vis daugiau kaltinimų, Kembridžo universiteto pareigūnai pakeitė taktiką ir bandė atsiriboti patys bei atsiribinti instituciją nuo pagrindinės problemos, teigdami, kad daktaro disertacijos tyrimas yra išimtinai ją suteikusios institucijos teisinė atsakomybė – jie perkėlė atsakomybę atgal į Liverpulio Džono Mūro universitetą.
O tų, kurie iš pat pradžių turėjo patikrinti jo darbą, reakcija buvo ne mažiau iškalbinga. Kolegos ir recenzentai prisipažino, kad nedrįso abejoti Džeisono duomenimis ar rašymo stiliumi, bijodami atrodyti taip, lyg pultų pažeidžiamą, autistišką mokslininką – trumpai tariant, niekas nenorėjo abejoti juodaodžiu akademiniu stebuklu, jie tiesiog norėjo jį iškelti ant pjedestalo, kad įrodytų savo teisybę. Tačiau dabar, ir gana ironiškai, visų akys nukrypo į Džeisoną Arday – bet ne visai taip, kaip jis norėjo, nes žmonės dabar vis labiau dėmesį kreipė į jo darbo detales, o ne į jo fantastiškus pasakojimus. Dėl to nepriklausomi tyrėjai pradėjo tikrinti Džeisono paskelbtus darbus pažangia plagiato nustatymo programine įranga, ir tiesa tapo akivaizdi visiems. Keletas didžiųjų akademinių leidyklų buvo priverstos susidurti su realybe, kad jų recenzavimo procesai praleido akivaizdžias ir ryškias anomalijas. Tačiau gėda dar nesibaigė, nes Džeisonas buvo išleidęs keletą aukštai vertinamų knygų su leidykla „Routledge“, akademinio leidybos rinkos lydere. Kai pirmą kartą buvo pateikti skundai dėl tekstų pakartotinio naudojimo ir nenurodytų sutapimų šiuose tekstuose, „Routledge“ iš pradžių gynė savo autorių. Tačiau, kai viešai paaiškėjo milžiniškas identiškų sakinių skaičius, leidykla buvo priversta gėdingai inicijuoti seriją oficialių vidinių peržiūrų.
Viskas griuvo kaip kortų namelis – ir Džeisonas galėjo padaryti tik vieną dalyką. O jei manote, kad jis turėjo prisipažinti dėl tariamų nusižengimų, atsiprašyti ir atšaukti savo žodžius, klystate visiškai. Iš tiesų atėjo laikas dar labiau įsitvirtinti ir sugalvoti dar vieną istoriją, kad visi jo pasigailėtų, tikintis, jog visas incidentas tiesiog išnyks, o žmonės nustos kalbėti apie jo tariamą plagijavimą. Ir būtent čia Džeisonas atskleidė paskutinį, iki tol paslėptą savo neįtikėtinos istorijos skyrių – atėjo laikas jam pasakyti pasauliui, kad, žinoma, jis buvo rasizmo auka. Kai Džeisonas pirmą kartą atėjo dirbti profesoriumi į Kembridžo universitetą, jis tapo neapykantos kampanijos auka, o visi šie pokalbiai apie plagijavimą ir suklastotus viršžmogiškus ištvermės žygdarbius kėlė pavojų, kad vėl sukels naują fanatizmo sūkurį. Tačiau nepakako teigti, kad jis buvo tik neapykantos auka – Džeisonas turėjo žengti dar toliau: pareikšti, kad jam buvo atsiųsta nupjauta kiaulės galva kaip staigaus įžeidimų ir grasinimų, kurie buvo specialiai nukreipti prieš jį dėl jo garsių paskyrimų į universiteto jauniausio juodaodžio profesoriaus pareigas, eskalavimo dalis.
Šis neįtikėtinas teiginys neabejotinai nutildytų visus jo kritikus, nes vos tik policijos protokolai ir šio nešvankaus nusikaltimo nuotraukos būtų paviešinti, niekas nedrįstų abejoti juodaodžio genijaus ir jo neįtikėtinų istorijų tikrumu. Buvo tik viena nedidelė problema: Džeisonas nepranešė policijai apie kiaulės galvos pristatymą, kai tai tariamai įvyko. Jis tvirtino, kad savo tėvų namuose Pietų Londone perėmė didelę kartoninę dėžę, atidaręs ją aptiko kiaulės galvą ir padarė tai, ką bet kas kitas būtų padaręs – iškart išmetė ją į šiukšlių konteinerį ir kelis mėnesius laukė, kol paskambino policijai. Na, bent jau galiausiai jis apie tai pranešė policijai, taigi nusikaltimo numeris patvirtintų jo siaubingą pasakojimą. Be to, Džeisonas buvo toks įsitikinęs savo bendravimu su policija, kad žurnalistams tvirtino, jog kai policija pagaliau ėmėsi tirti šį neapykantos aktą, jai pavyko atsekti gyvulį iki vietos mėsininko, kuris tą rytą, kai nupjauta galva buvo pristatyta į jo tėvų namus, pardavė „visą kiaulę“.
Deja, Jasonui nelaimei, Metropoliteno policija saugo pranešimų apie nusikaltimus įrašus, ir paaiškėjo, kad po išsamių paieškų nerasta jokių įrodymų, kad toks pranešimas būtų buvęs pateiktas ar kad vėliau būtų vykęs tyrimas. Tai, be abejo, turėjo būti Metropoliteno policijos vidinio institucinio rasizmo pasekmė, o pareigūnai, matyt, sunaikino visus su tuo pranešimu susijusius įrodymus. Bet bent jau Jasonas vis dar galėjo pasikliauti mėsininku, kuris patvirtintų šio žiauraus neapykantos nusikaltimo detales. Tačiau galiausiai įvyko keistas posūkis: „The Guardian“ žurnalistai (kuriuos, be abejo, vedė desperatiškas bandymas įrodyti, kad Džeisono pasakojimas yra tiesa) apsilankė būtent toje Pietų Londono mėsinėje, kurią pats Džeisonas nurodė kaip kiaulės tiekėją. Tačiau parduotuvės darbuotojai teigė, kad nė vienas policijos pareigūnas niekada neatėjo jų apklausti dėl kiaulės galvos, sausai pažymėdami: „Tokį dalyką mes tikrai prisimintume.“ Iš tiesų, kas galėtų pamiršti tokį dalyką?
Galima būtų tikėtis, kad atidarius didelį paketą ir jame aptikus nupjautą kiaulės galvą, tai būtų gana įsimintinas įvykis – tačiau Džeisono atveju tai galėjo būti tiesiog dar vienas iš daugybės gana neįprastų įvykių. Tačiau kadangi gyvename technologijų stebuklų šalyje, kur kiekvienas kišenėje nešiojasi telefoną su aukštos raiškos kamera, toks neįprastas įvykis tikrai būtų užfiksuotas nuotraukoje. Tačiau, kaip keista, Džeisonas net nepadarė nė vienos nuotraukos to skandalingo daikto, prieš išmesdamas jį į šiukšlių konteinerį su ratukais, o, pasak policijos, net nepranešė apie incidentą. Keistas elgesys vyrui, turinčiam tokį neįtikėtiną akademinį autoritetą – juk žmogus, įvaldęs kelionę laiku, tikrai galėtų naudotis tokiu paprastu prietaisu kaip išmanusis telefonas. Atrodo, kad, kaip ir Džeisono akademiniuose darbuose, čia, deja, trūko tikslių citatų. Tačiau gėda dar nesibaigė, nes Džeisono draugai ir kolegos Kembridže, kuriuos apklausė žiniasklaida, visi tvirtina, kad jis jiems net neužsiminė apie šį incidentą. Atrodo beveik taip, lyg to niekada nebūtų buvę.
Įstumtas į kampą, Džeisonui liko tik viena paskutinė išeitis: atėjo laikas imtis kraštutinių priemonių; atėjo laikas kuo garsiau sušukti žodį „rasizmas“ ir tada laukti pagalbos. Būtent taip jis ir pasielgė, ir gavo būtent tokį rezultatą, kokio tikėjosi, nes daugiau nei 12 000 žmonių – įskaitant Žaliųjų partijos lyderį Zacką Polanski, mažiausiai penkis Leiboristų partijos parlamento narius ir būrį Kembridžo akademikų – pasirašė „Good Law Project“ parengtą peticiją, reiškiančią jam paramą. Be to, kiti juodaodžiai akademikai buvo pasipiktinę dėl to, kaip su juo elgtasi: Birmingemo miesto universiteto juodaodžių studijų profesorius Kehinde Andrews garsiai tvirtino, kad Džeisonas buvo geras vaikinas ir nieko blogo nepadarė. Iš tiesų, pasak Kehinde, vargšas Džeisonas buvo tik „šmeižimo kampanijos“, kuri buvo „tiek nuspėjama, kiek ir nepagrįsta“, auka. Tačiau supyko ne tik juodaodžiai akademikai – baltieji profesoriai taip pat stengėsi ginti Džeisoną; kolonializmo klausimais besispecializuojantis Sasekso universiteto geografijos profesorius Alanas Lesteris visą šią istoriją pavadino „neistorija“. Tačiau geriausia dar buvo priešakyje.
Žydų kilmės kognityvinis neurobiologas, Trinito koledžo narys ir Kembridžo universiteto autizmo tyrimų centro direktorius – seras Simonas Baronas-Cohenas – išreiškė rimtą susirūpinimą dėl žiniasklaidos dėmesio poveikio Džeisonui ir jo psichinei sveikatai. Kadangi Džeisonas buvo patyręs tiek daug ir pasiekęs tiek daug nuostabių dalykų, Simonas Baron-Cohenas norėjo, kad visi tiesiog užsičiauptų ir nustotų kalbėti apie šį klausimą, teigdamas: „Žinoma, mes visada turėtume tirti plagijavimo atvejus, siekdami apsaugoti akademinius standartus; tačiau aš negaliu stovėti nuošalyje ir stebėti, kaip autistas guli ant žemės, o spardymas tęsiasi. Tai yra negailestingas pažeidžiamo autisto tyčiojimasis, keliantis apsaugos klausimus. Laikas sustoti.“ Pasak Barono-Coheno, čia nebuvo kalbama apie tiesą, akademinį sąžiningumą ar aukštojo mokslo standartus – dabar tai tapo „saugumo klausimu“, o dar daugiau – „patyčiomis“.
Žydų kilmės kognityvinis neurobiologas, Trinito koledžo narys ir Kembridžo universiteto autizmo tyrimų centro direktorius – seras Simonas Baronas-Cohenas – išreiškė rimtą susirūpinimą dėl žiniasklaidos dėmesio poveikio Džeisonui ir jo psichinei sveikatai. Kadangi Džeisonas buvo patyręs tiek daug ir pasiekęs tiek daug nuostabių dalykų, Simonas Baron-Cohenas norėjo, kad visi tiesiog užsičiauptų ir nustotų kalbėti apie šį klausimą, teigdamas: „Žinoma, mes visada turėtume tirti plagijavimo atvejus, siekdami apsaugoti akademinius standartus; tačiau aš negaliu stovėti nuošalyje ir stebėti, kaip autistas guli ant žemės, o spardymas tęsiasi. Tai yra negailestingas pažeidžiamo autisto tyčiojimasis, keliantis apsaugos klausimus. Laikas sustoti.“ Pasak Barono-Coheno, čia nebuvo kalbama apie tiesą, akademinį sąžiningumą ar aukštojo mokslo standartus – dabar tai tapo „saugumo klausimu“, o dar daugiau – „patyčiomis“.
Jei Jasonas Arday būtų buvęs baltodis, neabejotinai būtų buvę taip, kad jis būtų arba atsistatydinęs, arba būtų buvęs priverstas palikti savo pelningas pareigas. Tačiau šio straipsnio rašymo metu Kembridžo universiteto vadovybė aktyviai gina jį nuo bet kokios kritikos, remdamasi ankstesniu instituciniu patvirtinimu. Liverpulio Džono Mūro universiteto (kuris suteikė Džeisonui daktaro laipsnį) akademinio nusižengimo komisija 2026 m. kovo mėnesį peržiūrėjo 188 nukopijuotus sakinius ir išteisino jį dėl tyčinio nusižengimo, nusprendusi, kad sutapimai buvo „sąžininga ir pagrįsta klaida“, kurią sukėlė nepakankamai aprūpinta studentų priežiūros komanda. Jie taip pat norėjo, kad pasaulis žinotų: Džeisonas iš tiesų buvo geras vaikinas, kuris nepadarė nieko blogo, o nukopijuoti sakiniai nebuvo jo kaltė. Kembridžo universitetas dabar oficialiai paskelbė Džeisoną „piktos kampanijos, skirtos pakenkti jo patikimumui“, kurią vykdo dešiniosios pakraipos žiniasklaidos priemonės, auka, o jo Švietimo fakultetas aktyviai teikia jam saugumo priemones, įskaitant pavojaus signalizacijas ir specialistus, tikrinančius jo paštą – kurie, be abejo, yra ypač budrūs dėl galimų nupjautų gyvūnų galvų. Be to, nepaisant visko, kas įvyko, komerciniai knygų leidėjai, su kuriais jis yra sudaręs sutartis, taip pat patvirtino, kad jo būsimų knygų leidybą tęsia kaip planuota.
Tačiau net ir dabar, kai visi šie faktai, teiginiai ir įtarimai plačiai sklando viešumoje, visuomenė lieka be atsakymų – tik su dar daugiau klausimų. Ar Jasonas Arday tikrai nekalbėjo iki 11 metų amžiaus? Ar jis stebuklingai išmoko kalbėti pačioje paskutinėje akimirkoje su muzikos pagalba? Ar jis tikrai nemokėjo nei skaityti, nei rašyti iki 18 metų? Jei iki 18 metų nemokėjo nei skaityti, nei rašyti, kaip, po velnių, jam pavyko gauti du GCSE ir BTEC diplomą? Kai kurie iš to, kas mums buvo pasakyta, neabejotinai yra tiesa – jis iš tiesų studijavo keliuose didžiuosiuose universitetuose – tačiau tai kelia dar daugiau klausimų. Kaip kas nors galėjo netgi stoti į universitetą, jei vis dar mokėsi skaityti ir rašyti? Ir kodėl universitetas priimtų studentą, kuris nemokėjo tinkamai skaityti ar rašyti? O jei jis išmoko skaityti ir rašyti sulaukęs 18 metų, kaip jam pavyko sutalpinti tokį didelį žinių kiekį į vienerius metus? Tiek daug klausimų, ir jie visi susiję su įvykiais bei pasiekimais, kurie tariamai įvyko dar prieš Džeisonui įstojant į universitetą ir prieš jam tariamai pradedant kopijuoti kitų darbus.
Tačiau kyla daugybė neatidėliotinų klausimų apie jo studijų laikotarpį aukštojo mokslo įstaigose. Kodėl jo darbą tikrinę asmenys jo tinkamai neperžiūrėjo? Kaip Džeisonui pavyko, kad jo darbas praeitų recenzavimo procesą, ir kas buvo tie recenzentai? Kokius darbus jis pristatė, dalyvaudamas pokalbiuose dėl pelningų ir prestižinių pareigų, ir kaip įstaigos nusprendžia, ar kandidatas tinka šiai pareigybei? Yra žmonių, kurie galėtų atsakyti į šiuos klausimus, bet jie to niekada nepadarys. Iš tiesų, vienintelis būdas visa tai patikrinti būtų turėti laiko mašiną, o visoje šioje apgailėtinoje istorijoje yra tik vienas žmogus, kuris tvirtina, kad sulaužė fizikos dėsnius ir keliavo atgal laiku – ir, kaip patogu, tai, žinoma, yra pats Džeisonas. Visa tai veda prie vienintelės išvados: jaunas juodaodis vyras, kurio kvalifikacija buvo apgailėtinai nepakankama, galiausiai buvo praleistas per švietimo įstaigas ir jam buvo leidžiama pereiti kiekvieną lygį, siekiant neteisėtai pakelti jo karjerą, akivaizdžiai bandant įrodyti politinį teiginį. Džeisonas Ardejus yra tipiškas simbolinis juodaodis akademikas, ir universitetai jį iškėlė būtent dėl to.
Ir būtent tai yra esmė; tai ne tik pasakojimas apie kvailą vyruką su didele burna ir pernelyg aktyvia vaizduote. Šis pasakojimas iš tikrųjų yra apie tai, kad vienas konkretus kvailas vyrukas su didele burna ir pernelyg aktyvia vaizduote galiausiai tapo Kembridžo universiteto profesoriumi, pasirašiusiu nemažai akademinių knygų leidybos sutarčių. O priežastis, kodėl jis atsidūrė toje pozicijoje, yra paprasta: ne dėl jo neįtikėtinų pasiekimų, o dėl jo etninės kilmės ir graudaus pasakojimo, kurį jis pardavė komisijai, kurią, be abejonės, sudarė daugiausia baltaodžiai liberalai. Viena iš tariamų akademinės sistemos stiprybių yra tai, kad joje turėtų būti įdiegtos griežtos patikros, užtikrinančios, jog nepakankamai kvalifikuoti asmenys nepatektų į galios ar autoriteto pozicijas, o šios patikros ir pusiausvyros mechanizmai yra ne tik tam, kad užtikrintų teisingumą ir garantuotų, jog aukščiausias pareigas pirmaujančiuose universitetuose užimtų tik geriausi iš geriausių, bet ir tam, kad akademinės bendruomenės šerdyje būtų įtvirtinta struktūruota meritokratijos sistema. Ši meritokratija skirta ne tik užtikrinti, kad geriausi pakiltų į viršų, bet ir sukurti nuolatinį augimo ciklą, vedantį prie vis aukštesnių standartų, o akademinės ribos būtų nuolat išbandomos ir stumiamos į priekį. Tačiau visa tai nueina per langą, jei kandidatas yra iš etninės mažumos.
Tai, kad Jasonas Arday pakilo į tokią pareigybę, yra griežtas kaltinimas dabartinei akademinių institucijų padėčiai Didžiojoje Britanijoje. Tačiau ši istorija taip pat iliustruoja kitą svarbią problemą – tai nebuvo pavienis nesėkmės atvejis, susijęs su vienu universitetu ir nedideliu pareigūnų skaičiumi, bet nacionalinė sisteminė nesėkmė, į kurią įtraukti dešimtys žmonių iš daugybės aukščiausio lygio universitetų ir leidyklų. Akivaizdu, kad šios institucijos atsisakė meritokratijos ir kompetencijos idealų, o vietoj to į svarbiausias šiuolaikinio švietimo vertybes iškėlė įvairovę, lygybę ir įtrauktį. Tai ne tik neteisinga geresnių ir labiau kvalifikuotų kandidatų atžvilgiu, kurie iš tikrųjų dirbo sunkiau ir nusipelnė atitinkamo darbo, bet ir neišvengiamai veda prie bendros institucijos kokybės nuosmukio. Tačiau padaryta žala neapsiriboja tik minėta institucija, bet yra platesnio visuomenės ir civilizacijos nuosmukio proceso dalis. Be to, tai yra ženklas, kad elitinėse institucijose jau nebevyrauja mokslininkai, siekiantys žinių ir tiesos, o jas kontroliuoja tie, kurie beveik religingai tiki multikultūrizmu ir įvairove.
Šis religinis tikėjimas yra toks stiprus, kad kai toks žmogus kaip Jasonas Arday įžengia į kokią nors instituciją, jis vertinamas ne tik kaip pavyzdinis asmuo, bet beveik kaip savotiškas mesijas, kuris negali klysti ir neturėtų sulaukti jokios kritikos. Todėl tie, kurie taip nori jį iškelti ant pjedestalo, net nesuabejos jo girtomis neįtikėtinomis žygdarbiais – kad ir kokie keisti jie bebūtų. Priešingai, elito institucijų pareigūnai pakartos tokių žmonių kaip Jasonas Arday beprotiškus pasigyrimus, džiaugsmingai skleisdami žinią apie didžiuosius stebuklus, kuriuos atliko jų naujausias įdarbinimas, skirtas įvairovei užtikrinti. Kembridžo universiteto pareigūnai atrodo taip įsimylėję Jasono idėją, kad, atrodo, jiems trūksta tik vieno žingsnio iki to, kad pareikštų, jog po to, kai jis nubėgo 35 maratonus (iš kurių 9 – su lūžusia koja), jis ėmė vaikščioti vandeniu ir pamaitino visą universitetą viena skumbrė ir viena cukraus duonos kepalėle. Toks yra besąlygiškas ir beveik religinis tikėjimas Jasonu Arday, kad net dabar universitetas jį remia, o jis ir toliau liks vienu iš geriausiai apmokamų ir labiausiai gerbiamų publikuojančių akademikų Britanijoje.
Didžiosios Britanijos elitinėms švietimo įstaigoms Jasono Ardayo neįtikėtini pasakojimai apie tai, kad 11 metų jis nekalbėjo, bėgo maratonus su lūžusia koja ir pasirodė televizijos laidoje, kurios premjera įvyko 21 metus prieš jam gimstant, nebuvo įspėjamieji ženklai – tai buvo esminės priežastys, dėl kurių jos jį priėmė ir iškėlė ant pjedestalo. Ir tai veda prie vieno paskutinio dalyko, kurį būtina aiškiai pabrėžti – nepatogios problemos, kurios daugelis nenorės pripažinti. Džeisono Arday atvejis yra neabejotinas įrodymas, kad „woke“ darbotvarkė ir „įvairovės, lygybės ir įtraukties“ šūksniai tikrai nėra praeities dalykas – iš tiesų jie yra labai gyvi ir klesti. Kai kurių žiniasklaidos atstovų ir interneto bendruomenių skleidžiama idėja, kad „sveikas protas“ sugrįžo, o „woke“ politika buvo tik trumpas socialinės beprotybės laikotarpis, yra ne kas kita, kaip melas, kurį noriai priima ir kartoja tie, kurie nori tikėti, kad jie laimi. Teiginys, kad „woke“ politika yra „praeities dalykas“, yra toks pat realistiškas kaip pasakojimas apie vyrą, nubėgusį devynis maratonus su lūžusia koja – ir kiekvienas, kuris nusprendžia tikėti bet kuriuo iš šių teiginių, deja, tik apgaudinėja pats save.
Mark Collett
Šaltinis
