Vytautas Sinica. DEMOKRATIZACIJOS PINIGAI

 

Aš nebespėju sekti kitų partijų politikų kratų, apklausų, atimtų neliečiamybių ir pareikštų įtarimų. Nuo LSDP ir Nemuno Aušros iki demokratų ir TS-LKD.

Stengiuosi, labai stengiuosi ir jūs visi to liudininkai, oponentams jų skandalų neprikaišioti, nejoti ant to, nes politinė konkurencija idealiu atveju turi remtis pirmiausiai idėjų kova, o jau partijų skaidrumą atskleidžia (arba ne) institucijų tyrimai. Žinoma, jeigu kurių nors partijų skandalai žiniasklaidoje vystomi mažiau, į tai reikia atkreipti dėmesį ir teisūs tie, kas tą daro.

Bet ypatingai pikantiškas ir daug apie politinį procesą pasakantis yra buvusio Konstiitucinio Teismo pirmininko, o dabar Laisvės partijos atstovo Europos Parlamente Dainiaus Žalimo skandalas. Į jį reikia atkreipti dėmesį ir didelį, nes:

– Dainius Žalimas kaltimamas neskaidriai įsisavinęs 200 tūkstančių eurų Baltarusijos opozicijos lėšų jo vadovautam demokratijos plėtros institutui. Šią kaltę jis neigia;

– Dainius Žalimas prieš kelionę į EP yra deklaravęs 130 tūkstančių eurų metinių pajamų, o jo darbai buvo universitete ir savo vadovaujamam teisės ir demokratijos centre, apie kurio galimai neskaidriai įsisavintus pinigus ir kalbama. Tai arba universitete, arba savo centre Žalimas gavo Lietuvos mastais labai dideles pajamas;

– Dainius Žalimas niekur neneigia, kad jo vadovaujamas centras gavo lėšas iš Baltarusijos demokratinės opozicijos, neneigia ir sumos, tik leidžia suprasti už ją atidirbęs. Pamenu, pernai kalbėta, kad jis rašė Baltarusijos demokratinę konstituciją. Gal tokių darbų daugiau buvo;

Čia tampa labai įdomu ir svarbu. Mažiausiai vienas, Žalimo institutas, gavo šimtus tūkstančių iš Baltarusijos demokratinės opozicijos. Būtų labai keista, jeigu gavo jis ir tik jis.

Greičiausiai gavo ne vienas subjektas šiame teisės ir demokratijos lauke. Pernai viešai įvardyta, kad vien Cichanouskajos biuras atnešė į Lietuvą milijonus europinių demokratizacijos pinigų kasmet. Ir štai prie šių pinigų rikiavosi atitinkami žmonės. Būtent tie žmonės po to buvo labai suinteresuoti, kad tą demokratizaciją vykdantys baltarusiai čia liktų. Po šito galima naujomis akimis pasižiūrėti, kas garsiausiai kovojo už šį šventą reikalą.

Ne mažiau svarbu, kad Žalimo institutas kasmet gaudavo valstybines lėšas. Kodėl, kokiu pagrindu, kokius konkursus laimėdamas arba, jeigu ne, tai kokius ypatingus nuopelnus ir svarbą Lietuvos nacionaliniams interesams turėdamas? Čia svarbus klausimas.

Gera proga išsamiai pasižiūrėti, kas dar ir kiek per kokius kanalus savo nevyriausybei veiklai gauna nekonkursinius biudžeto pinigus ir kaip viešai už juos atsiskaito.

Žalimo atvejis savaime tik dar vienas skandalas ir dar nebūtinai baigsis nuosprendžiais. Bet vien tai, kas jau dabar pasimatė šiame skandale, labai daug pasako apie mūsų pilietinės visuomenės kūrėjų, nepriklausomų ekspertų ir demokratizuotojų nepriklausomumą.

Tikėsimės ir stebėsime, ar žiniasklaida ir svarbiausia LRT (nes biudžetinis, tad įpareigotas viešajam interesui) vystys ir analizuos šią temą.

Ar dirbs tiriamosios žurnalistikos skyriai, ar nusisuks į kitą pusę?

Vilius Kavaliauskas. KAIP RABINAS ŽADINO LIETUVOS VALDŽIĄ

 

Penktadienio rytą praleidau rabinų draugijoje – BNS surengė dviejų žydų ortodoksų spaudos konferenciją, ir aš nuėjau. 

Bet žinojau: tu negali naudoti savo profesijos, jeigu esi suinteresuotas. Todėl tyliai kamputyje pasėdėjau, o keli TV kanalai gavo progą paskelbti: „Žydai nori griauti Sporto rūmus“.

Nenustebau, nes abu kalbėjusius pažįstu jau 25 metus, ir iš jų kito nelaukiau. Žinojau ir tai, kad jie abu išsiskiria iš Lietuvos žydų, nes yra ortodoksai.

Prieš karą jų Lietuvos žyduose buvo dauguma. Jiems ir priklausė visas religinis turtas, todėl atėjus prie restitucijos, kilo nelengvas klausimas – kam grąžinti.

Tai tas pats kaip katalikų turtą grąžinti liuteronims.

Dabar tai jau neaktualu. Dabar svarbu – judaizmo nuostatai ir jų vykdymas.

Nuostatai sunkiai suprantami, todėl į Izraelio rabinų teismo laiškus LŽB pirmininkė Faina didvyriškai atsakinėja: „mes ne religinė bendruomenė, pas mus kiti įstatymai“.

Lanksčiai „žydų teisę“ aiškinant nesuprantantiems (t. y. mums) išeina, kad ir seniai tuščia prieš 200 metų buvusio laidojimo vieta yra „šventa“.

Vilniaus Šnipiškių kapinių mirusieji jau „pakeliavo“ per tris vietas: 1831-ais – į Olandų gatvės rajoną, po 1940 – į Sudervės žydų kapines.

Kurdami „memorialus“ buvusioms kapinėms, net negalvojome, kad to ortodoksams visai nereikia. Jiems nereikia nei memorialų, nei muziejų.

Kiekvienas sau – rabinas Beras Krinskis, ar jidiš kalbininkas Dovydas Katzas yra savo srities šviesuoliai, tačiau jie supranta, kad šalininkų LŽB gretose jie neturi.

Po to, kai nugriaus Sporto rūmus ir aptvers griuvėsius, jie neketina lipti per tvorą, kad pašluotų šiukšles. To „žydų teisė“ nenumato.

Tuo metu, kai Lietuvos šviesuoliai, norintys atgaivinti Sporto rūmus, jokio atgarsio iš vadovų nesulaukia, jau po rabinų „griovimo akcijos“ į viešumą iššoko net prezidentas (57 signatarai tos garbės nenusipelnė).

Lyg nujausdamas tai, po konferencijos spaudžiau rankas Krinskiui ir Katzui: „Kalbėkite dažniau – gal pažadinsite miegančią Lietuvos valdžią“…

Austrija: 41 % Vienos musulmonų jaunimo mano, kad jų religiniai įstatymai yra viršesni už Austrijos įstatymus

 

Neseniai Vienos miesto užsakymu atliktas tyrimas atskleidžia nerimą keliančią tendenciją tarp jaunų musulmonų, susijusią su jų religiniais ir politiniais įsitikinimais. Tai paaiškėjo po neseniai paskelbtų duomenų, kad musulmonų vaikai dabar sudaro beveik 41 procentą Vienos privalomojo švietimo mokyklų moksleivių, todėl jie yra didžiausia religinė grupė.

2026 m. gegužės 12 d. paskelbtą tyrimą vadovavo Kenan Güngör. Jis rezultatus vertina kaip „labai nerimą keliančius“, pažymėdamas, kad religija musulmonų jaunimo gyvenime užima daug didesnę vietą nei jų bendraamžių.

Vienas iš svarbiausių tyrimo rezultatų susijęs su teisinės ir religinės valdžios hierarchija. Kaip praneša Austrijos naujienų portalas „Der Standard“, 41 proc. musulmonų jaunimo pritaria teiginiui, kad jų religiniai įstatymai turi viršenybę prieš Austrijos įstatymus, palyginti su 21 proc. krikščionių jaunimo.

Be to, 46 proc. musulmonų respondentų mano, kad reikia būti pasirengusiam „kovoti ir mirti gindamas savo tikėjimą“ – šią nuomonę palaiko 24 proc. krikščionių.

Konkrečiai, 73 proc. šiitų ir 68 proc. sunitų musulmonų save laiko tikinčiais, o tik 41 proc. katalikų ir 38 proc. stačiatikių jaunimo teigia tą patį.

Tyrime taip pat nagrinėjami socialiniai ir kasdieniai religiniai lūkesčiai: paaiškėjo, kad 36 proc. musulmonų jaunimo mano, jog visi žmonės turėtų laikytis savo religijos taisyklių, o daugiau nei pusė mano, kad musulmonės moterys viešumoje turėtų nešioti skareles.

Be to, 65 procentai teigia, kad islamo taisyklės taikomos visose kasdienio gyvenimo srityse ir turi būti griežtai laikomasi. Kalbėdamas apie šiuos skaičius, Güngör mini socialinį spaudimą šiose bendruomenėse.

Nuomonės apie valdymą ir socialinę lygybę taip pat rodo aiškų susiskaldymą. Nors 82 procentai austrų laiko demokratiją geriausia valdymo forma, šis pritarimas sumažėja iki 47 procentų tarp sirų, 50 procentų tarp čečėnų ir 61 procento tarp afganų.

Šiose grupėse taip pat vyrauja konservatyvūs lyčių vaidmenys: beveik pusė respondentų mano, kad svarbius sprendimus turėtų priimti vyrai, o ketvirtadalis nenorėtų, kad jų vadove būtų moteris. Tik apie trečdalis mano, kad homoseksualumas yra priimtinas.

Tyrimas, kurio metu buvo apklausti 1 200 14–21 metų amžiaus asmenų, priklausančių 10 skirtingų etninių grupių, rodo, kad trečdalis musulmonų jaunimo pastaruoju metu tapo labiau religingi. Jų tapatybę daug labiau formuoja religija nei krikščionių, o tai pasireiškia dažnesniu maldavimu, pasninkavimu ir lankymusi mečetėse.

Tačiau tyrimo autoriai teigia, kad vien religija nebuvo vienintelis veiksnys. Jie teigia, kad žemesnis išsilavinimo lygis, autoritarinis auklėjimas, socialinė izoliacija ir radikalaus turinio internete įtaka taip pat vaidina svarbų vaidmenį formuojant šias pažiūras.

Austrija nėra vienintelė Europos šalis, susidurianti su nerimą keliančiomis pažiūromis, pastebimomis tarp nerimą keliančio skaičiaus musulmonų. Vokietijoje ir Prancūzijoje dauguma jaunų musulmonų taip pat laiko savo religiją aukščiau už valstybės įstatymus, kaip rodo du neseniai atlikti tyrimai (čia ir čia).

Kontrastingos tikėjimo sistemos taip pat sukėlė įtampą. Pavyzdžiui, dauguma vokiečių dabar mano, kad šalis apskritai turėtų nustoti priimti daugiau musulmonų imigrantų.

https://rmx.news/article/austria-41-of-muslim-youth-in-vienna-believe-their-religious-laws-take-precedence-over-austrian-laws/

George Beebe: Ar JAV pasitraukimas gali išprovokuoti karą tarp Europos ir Rusijos?

George Beebe yra buvęs CŽV Rusijos analizės skyriaus direktorius, o šiuo metu – Quincy instituto didžiosios strategijos direktorius. G. Beebe aptaria, kaip JAV pasitraukimas iš Europos didina Europos ir Rusijos karo tikimybę.

https://www.youtube.com/watch?v=TS6TY75l2Pw

https://www.youtube.com/watch?v=IDyOufHRzac 

Slapta žydų lobistų grupuotė, stovinti už Trumpo „Pirmojo žingsnio akto“

 

Tucker Carlson kritikavo „Pirmojo žingsnio aktą“, teigdamas, kad jis leidžia paleisti smurtinius nusikaltėlius. Tikroji istorija susijusi su dešimtmečius trukusiu chasidų lobizmu.

Jose Alberto Nino

2019 m. liepos mėnesį Tucker Carlson, kreipdamasis į savo žiūrovus per populiariausią laidos laiką, išsakė aštrią kritiką „First Step Act“ atžvilgiu – tai baudžiamosios teisės reformos įstatymas, kurį prezidentas Trumpas buvo pasirašęs vos prieš kelis mėnesius. Carlsonas teigė, kad įstatymas „leido šimtams smurtinių nusikaltėlių ir seksualinių grobuonių grįžti į gatves“, ir pateikė statistinius duomenis, rodančius, kad beveik 500 iš maždaug 2 200 paleistų kalinių buvo įkalinti už ginklų ar sprogmenų laikymą, o dar 239 buvo padarę seksualinius nusikaltimus. Senatorius Johnas Kennedy (R-LA), vienas iš vos 12 senatorių, balsavusių prieš šį įstatymą, pasirodė kartu su Carlsonu ir pareiškė: „Aš tuo netikėjau... nes perskaičiau įstatymo projektą. Geros intencijos kartais neturi nieko bendro su tikrosiomis pasekmėmis.“

Tai, ko Carlson nepaminėjo ir ko nedaugelis amerikiečių suprato, buvo tai, kad „First Step Act“ įstatymas iš esmės nebuvo pagrindinių kalėjimų reformos rėmimo grupių kūrinys. Jo koncepcijos ištakos, lobistinė veikla vietos lygmeniu ir politinis impulsas buvo skatinami glaudaus aktyvistų, susijusių su Chabad Lubavitch, ir ortodoksinių žydų organizacijų tinklo, veikiančio pagal teologinę sistemą, įsišaknijusią Lubavitch Rebbe mokymuose.

Rebės „Kriminalinės Justicijos“ filosofija

Ideologinis pagrindas, kuriuo remdamasi Chabad organizacija dalyvauja baudžiamosios teisenos reformoje, tiesiogiai siejasi su rabinu Menachemu Mendeliu Šneersonu, vadinamuoju Lubavičių Rebe. Jau 1970-aisiais Rebė išdėstė savo požiūrį, kad įkalinimas, nesusijęs su reabilitacija, yra iš esmės ydingas. 1976 m. jidiš kalba sakytoje kalboje Rebė teigė: „Jei žmogus yra laikomas kalėjime, tikslas neturėtų būti bausmė, o greičiau suteikti jam galimybę apmąstyti nepageidaujamus veiksmus, už kuriuos jis buvo įkalintas. Jam turėtų būti suteikta galimybė mokytis, tobulėti ir ruoštis išėjimui į laisvę, kai jis pradės sąžiningą, taikų, naują gyvenimą, panaudojęs savo dienas kalėjime šiam tikslui.“ Ši filosofija per ateinančius dešimtmečius tapo intelektualiniu Chabado visos baudžiamosios teisenos gynimo veiklos pagrindu.

„Aleph“ instituto įkūrimas

Pagal Rebės tiesioginį nurodymą rabinas Šolomas Lipskaras 1981 m. įkūrė „Aleph“ institutą. Tais metais Lipskaras dalyvavo farbrengene – chasidų susibūrime, kuriame derinami Toros diskursai, dainos, pasakojimai ir bendruomenės šventės, paprastai rengiamame per žydų šventes ar Rebės jubiliejus – Bruklino rajone, kai Rebė pastebėjo, kad nors dedama didžiulė pastanga pasiekti įvairių socialinių sluoksnių žydus, šimtai žydų sėdi kalėjimuose, pasirengę studijuoti Torą, tačiau niekas jų nepasiekia. Institutas buvo vienas iš pirmųjų, pradėjusių vykdyti programas, kurios apėmė ne tik dvasinę pagalbą. Jis buvo viena iš pirmųjų organizacijų, įkūrusių šeimų paramos grupes kalėjimuose, ir prisidėjo prie elektroninio stebėjimo kaip alternatyvios bausmės įvedimo.

Moshe Margareten ir dešimtmetį trukusi kampanija

„Mažai žinomas atsakymas“, kaip jį apibūdino Dovid Margolin iš Chabad.org, „yra tas, kad „First Step Act“ iniciavo, parengė ir įgyvendino nedidelė grupė uolių žydų bendruomenės aktyvistų, vadovaujamų Moshe Margareten, priklausančio Skverer chasidų grupei.“ Margareteną įkvėpė asmeninė patirtis. Jis apsilankė Otisville pataisos namuose Niujorke ir matė, kaip motina pravirko, kai jos maži vaikai federalinio kalėjimo sterilioje lankytojų salėje deklamavo Pesacho „keturis klausimus“. „Tuo metu pagalvojau: „Aš grįšiu namo, sėdėsiu... prie gražaus sederio. O tie vaikai, pažiūrėkite, ką jie išgyvena. Aš pajutau, kad taip daugiau negali būti. Aš įsijungsiu; mes turime kažką daryti“, – prisiminė Margareten. 2009 m. Margareten susisiekė su Aleph instituto rabinu Zvi Boyarsky ir pradėjo kurti koaliciją. 2011 m. kovo mėn. jis pasamdė Mitchell Firm ir pasikvietė Brettą Tolmaną, buvusį JAV prokurorą Jutoje, parengti įstatymo projektą.

Ryšys su Kushneriu

Kai D. Trumpas buvo išrinktas remdamasis „teisės ir tvarkos“ programa ir paskyrė Jeffą Sessionsą generaliniu prokuroru, M. Margolin pastangos atrodė pasmerktos žlugti. J. Sessionsas buvo aktyvus bausmių reformos priešininkas. Tačiau rinkimai suteikė netikėtą galimybę per Jaredą Kushnerį. „Šįkart raktas į sėkmę buvo prezidento žentas ir vyresnysis patarėjas Jaredas Kushneris“, – pažymėjo M. Margolin. „Kushnerio tėvas 14 mėnesių buvo įkalintas federaliniame kalėjime, ir, kaip beveik kiekvienas, turintis tokią asmeninę patirtį, jis labai jautė šią problemą.“ Trumpo ir Kushnerio šeimų fondai anksčiau buvo paaukoję tūkstančius dolerių Chabad institucijoms. Pasak „Times of Israel“, Kushnerio šeimos fondas per 10 metų Chabad institucijoms paaukojo daugiau nei 342 500 dolerių. Kushneris asmeniškai lobavo respublikonų senatorius ir siekė konservatyvių žiniasklaidos atstovų, tokių kaip Tucker Carlson, Sean Hannity ir Laura Ingraham, palaikymo, taip pat retkarčiais pasirodydavo viešai Hannity laidoje, siekdamas nuraminti jų susirūpinimą dėl įstatymo projekto.

Dvipartinis priėmimas ir Baltųjų rūmų pripažinimas

„Ypač išskirtinis buvo dvipartinis šio įstatymo projekto palaikymas“, – pažymėjo Chabad.org. Pirminį Atstovų Rūmų įstatymo projektą bendrai parengė ir rėmė atstovai Doug Collins (R-GA) ir Hakeem Jeffries (D-NY), o Senato įstatymo projektą rėmė senatoriai Mike Lee (R-UT), John Cornyn (R-TX), Cory Booker (D-NJ), Chuck Grassley (R-IA) ir Dick Durbin (D-IL). 2018 m. gruodžio 18 d. Senatas priėmė įstatymą 87 balsais prieš 12, o gruodžio 20 d. Atstovų rūmai – 358 balsais prieš 36. 2018 m. gruodžio 21 d. D. Trumpas jį pasirašė ir įteisino. 2019 m. gruodžio 11 d. Chanukos priėmime Baltuosiuose rūmuose D. Trumpas pareiškė: „Praėjusiais metais rabinas Moshe ir rabinas Zvi padėjo tūkstančiams žydų amerikiečių raginti kongresmenus, teisėjus, prokurorus ir žydų bendruomenes paremti „Pirmojo žingsnio įstatymą“.“ Tada Boyarsky kreipėsi į susirinkusius, aiškiai apibūdindamas šį įstatymą kaip Lubavičių Rebės vizijos iš 1970-ųjų įgyvendinimą. Jis susirinkusiai miniai pasakė:

„Rebbe pasisakė už tai, kad kaliniai, elgdamiesi gerai ir dalyvaudami švietimo programose, rodydami atgailą ir norą gyventi sąžiningai bei dorai, turėtų galėti užsitarnauti bausmės sumažinimą.“

Ginčai dėl malonės

Tas pats tinklas, kuris parengė „First Step Act“ įstatymą, vėliau pasinaudojo savo ryšiais su Baltuosiuoju rūmuose, siekdamas palankių sprendimų malonės klausimais. 2021 m. kovo mėn. „New York Times“ tyrimas atskleidė, kad iš 238 malonių ir bausmių sušvelninimų, kuriuos D. Trumpas suteikė per savo prezidentavimo laikotarpį, 27 buvo suteikti asmenims, kuriuos rėmė „Aleph“, „Tzedek“ bei su jais bendradarbiavę teisininkai ir lobistai.

Tarp žymiausių naudos gavėjų buvo Philipas Esformesas, nuteistas už tai, ką Teisingumo departamentas apibūdino kaip didžiausią „Medicare“ sukčiavimo schemą, kada nors nagrinėtą JAV istorijoje, susijusią su maždaug 1,3 mlrd. dolerių vertės apgaulingais reikalavimais. Esformeso šeima po jo kaltinimų pateikimo paaukojo 65 000 dolerių „Aleph Institute“. 2020 m. gruodį D. Trumpas sušvelnino P. Esformeso 20 metų laisvės atėmimo bausmę.

Sholom Rubashkin, su „Chabad“ susijęs verslininkas ir buvęs tuomet didžiausios šalies košerinės skerdyklos generalinis direktorius, bausmės sušvelninimą gavo 2017 m. gruodžio 20 d. – likus metams iki paties „First Step Act“ priėmimo. Eliyahu Weinstein, nuteistas už Ponzi schemos vykdymą, per kurią iš kitų ortodoksų žydų buvo pavogta maždaug 230 mln. dolerių, bausmės sušvelninimą gavo 2021 m. sausio 19 d. – paskutinę Trumpo kadencijos dieną. Per kelis mėnesius po išlaisvinimo Weinstein, naudodamasis netikra tapatybe, pradėjo naują 44 mln. dolerių vertės sukčiavimo schemą. 2025 m. lapkričio 14 d. jam buvo skirta 37 metų laisvės atėmimo bausmė.

Ką iš tikrųjų numato „Pirmojo žingsnio“ įstatymas

Šis įstatymas suteikė 2010 m. Teisingo bausmių skyrimo įstatymui atgalinį poveikį, sukūrė bausmės trukmės sutrumpinimo kreditų sistemą kaliniams, dalyvaujantiems reabilitacijos programose, ištaisė Kalėjimų tarnybos klaidingai apskaičiuotus bausmės sutrumpinimo kreditus, sumažino tam tikras privalomas minimalias bausmes, išplėtė galimybę paleisti kalinius dėl humanitarinių priežasčių ir įpareigojo Kalėjimų tarnybą, kai įmanoma, apgyvendinti kalinius ne toliau kaip 500 mylių atstumu nuo jų šeimų. Kalėjimų biuras oficialiai pripažino Aleph organizacijos „Sparks of Light“ Tora korespondencinį kursą kaip patvirtintą, įrodymais pagrįstą recidyvo mažinimo programą, pagal kurią kaliniai už kiekvienas 30 Tora studijų dienų gauna iki 15 dienų ankstyvo paleidimo kreditų. Kaip Margareten parašė po to, kai Kalėjimų tarnyba pripažino Toros studijas pagal „Pirmojo žingsnio įstatymą“: „Nėra geresnės reabilitacijos ir saviugdos nei Toros mokymasis. Todėl akivaizdu, kad Toros kursai turėtų būti laikomi „produktyvia veikla“ pagal „Pirmojo žingsnio įstatymą“. Tai tikrai buvo garbė dirbti kartu su „Aleph“ institutu.“

„Pirmojo žingsnio įstatymas“ niekada nebuvo susijęs su abstrakčia „teisingumo“ sąvoka; jis buvo susijęs su sėkmingu konkrečios etninės darbotvarkės įtvirtinimu pačioje federalinės vyriausybės šerdyje. Kai Kalėjimų biuras pradeda įteisinti Toros studijas kaip oficialią priemonę ankstesniam paleidimui, tai patvirtina, kad Amerikos valstybė veikia kaip žydų interesų filialas.

Ši realybė atskleidžia, kad Donaldo Trumpo administracija buvo tik kitokia priemonė, skirta tęsti tą pačią ne žydų nuosavybės atėmimo trajektoriją, kuri per Respublikonų partijos mechanizmą veiksmingai „išplovė“ specialių interesų grupių interesus atitinkančius įstatymus. Galiausiai Trumpo prezidentavimas – nuo užsienio iki vidaus politikos – turi būti vertinamas kaip priemonė, skirta ginti organizuotos žydų bendruomenės, o ne kieno kito, interesus.

Kai pripažinsime, kad visi JAV prezidentai nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos yra golemai, tada galėsime pradėti rimtą politinę diskusiją. Aklumas dėl to, kas iš tiesų valdo Vašingtone, garantuoja žydų viršenybės išlikimą. Tiems, kurie yra europiečių kilmės, šis sąmoningas nežinojimas užtikrina ateitį kaip paprastam gyvuliams, kuriuos galiausiai ištrins iš žemėlapio ta pati žydų galios konfigūracija, kurios jie atsisako įvardyti.

Šaltinis

Džefris Saksas: naujas Europos karinis blokas karui su Rusija

Prof. Jeffrey Sachs aptaria, kaip europiečiai kuria naują karinį bloką kaip alternatyvą NATO. Po tuščia retorika apie atgrasymą ir taiką Europa ruošiasi karui su Rusija. ĮRAŠYTA 2026 M. GEGUŽĖS 12 D.

https://www.youtube.com/watch?v=D8WeTG3rAFs 

https://www.youtube.com/watch?v=zRoJVOMwS2I

Pabėgėlių „cunamis“: Graikija įspėja apie 550 000 migrantų Libijoje, norinčių išvykti

 

Graikijos migracijos ministras Thanos Plevris skambina pavojaus varpais: Libijoje šiuo metu tikra armija, kurią sudaro maždaug 550 000 migrantų, laukia progos kirsti Viduržemio jūrą ir pasiekti Europą. Tačiau Atėnai aiškiai pareiškė, kad sienos liks uždarytos, o nelegalūs imigrantai ateityje atsidurs kalėjime.

Graikijos valdžios institucijos mano, kad Libijoje susirinko daugiau nei pusė milijono žmonių, norinčių persikelti į Europą. Ši Šiaurės Afrikos šalis tapo pagrindiniu prieglobsčio ir nelegalių migrantų gabenimo verslo centru. Remiantis Tarptautinės migracijos organizacijos (IOM) skaičiavimais, 2025 m. Libijoje buvo net 800 000–900 000 migrantų – milžiniškas žmonių rezervuaras, daugiausia iš Subsacharos Afrikos, Sudano ir Egipto, iš kurių daugelis anksčiau ar vėliau tikriausiai bandys patekti į Europos socialines sistemas.

Skirtingai nuo Vokietijos federalinės vyriausybės, kuri piliečių sąskaita išlaiko nesuskaičiuojamą skaičių prieglobsčio prašytojų, dabar konservatorių valdoma Atėnų vyriausybė į gresiančią masinę migraciją reaguoja su geležiniu griežtumu. Graikija ne tik glaudžiai bendradarbiauja su Europos sienų apsaugos agentūra „Frontex“ ir Libijos valdžios institucijomis, siekdama sunaikinti kontrabandininkų tinklus ir sulaikyti laivus dar prie Šiaurės Afrikos krantų. Taip pat ir pačioje šalyje dabar pučia visiškai kitoks vėjas.

🇱🇾 🇪🇺 Greek Migration Minister Thanos Plevris says around 550,000 migrants and refugees are currently on Libya’s coast seeking to reach Europe, as arrivals surge on Greece’s southern islands.

“Excuse me, what are we supposed to do? Suddenly say: ‘You are welcome — come over here… pic.twitter.com/zWScvfAHXP

— Europa.com (@europa) May 11, 2026

 Plevris naujienų portalui „Voria“ pasakė žodžius, kurių Vokietijos ar Austrijos vyriausybių politikai galėtų tik pasvajoti: „Tie, kurie neturi teisės į prieglobstį, bus įkalinti.“ Paprastas principas yra toks: tiems, kurie akivaizdžiai neturi šansų gauti prieglobsčio, nebebus leidžiama laisvai judėti po šalį, bet jie bus uždaryti, kad būtų nedelsiant deportuoti po to, kai bus atmestas prašymas. Ministrė nepaliko abejonių dėl vyriausybės pozicijos: „Graikija neturi priežasčių atverti savo sienų ir priimti žmonių.“ Jos teigimu, jie veiks pagal įstatymą, bet „padarys viską, kad apgintų mūsų sienas“.

Tai, kad Atėnai dabar taip griežtai sugriežtina kontrolę, nėra atsitiktinumas. Migracijos srautai smarkiai pasikeitė. Nors nelegali imigracija iš Turkijos per Rytų Egėjo jūrą iš dalies sumažėjo 70 procentų – iš dalies dėl griežtų Graikijos priemonių – šiuo metu dėmesio centre atsidūrė Kretos sala. Pastaraisiais metais maršrutas iš Rytų Libijos į Kretą gerokai išaugo. Vien tik gegužės pradžioje kai kuriomis dienomis buvo užregistruota keletas šimtų nelegalių atvykimų. Graikijos pakrančių apsauga nuolat budi, kad sulaikytų visiškai perpildytus ir plaukioti netinkamus laivus.

Tuo tarpu kairiosios NVO ir „geradariai“ toliau smerkia tariamai blogas sąlygas Libijos prieglobsčio centruose ir netiesiogiai reikalauja nemokamo įvažiavimo, o Graikija pasikliauja sulaikymo politika: per pastaruosius mėnesius vyriausybė smarkiai sugriežtino įstatymus, įvedė griežtesnes bausmes prieglobsčio prašytojams, kuriems buvo atmesta paraiška, ir ėmėsi priemonių deportacijai pagreitinti. Be to, Atėnai aktyviau vykdo diplomatines pastangas su Libija, siekdami sustabdyti išvykimą tiesiog vietoje.

Graikija rodo kitoms Europos šalims, kad padėtis yra kitokia. Tačiau jei šie migrantai iš tikrųjų iš Libijos vyks į Europą, atsižvelgdami į žiaurų Graikijos elgesį, laivai greičiausiai rinksis maršrutus į Italiją. O iš ten, galbūt, toliau į šiaurę, kur valstybės gausybės ragai vis dar liejasi.

https://report24.news/asyl-tsunami-griechenland-warnt-vor-550-000-ausreisewilligen-migranten-in-libyen/