Jerusalem Post: Izraelio ultraortodoksų bendruomenė nebegali vengti sudėtingų pokalbių – nuomonė

Nuotraukoje: Moti Leitneris, Beit Šemešo mero pavaduotojas ir „Haredi Public Party“ partijos įkūrėjas, „Jerusalem Post“ studijoje, 2026 m. rugpjūčio 11 d. Žemiau pateikiu Moti Leitner straipsnio, paskelbto "Jerusalem Post" dienraštyje.

Haredi bendruomenė turi pakankamai narių, talentų ir vertybių, kad pakeltų šią šalį į naują ir šviesią ateitį; mes negalime būti tie, kurie ją stumia žemyn.

Prieš 60 metų haredimai (ultraortodoksai) sudarė maždaug 2 % Izraelio gyventojų. Šiandien šis skaičius siekia apie 13 %, o demografai prognozuoja, kad per vieną ar dvi kartas jis išaugs iki 20 % ar net 30 %. Tokio masto augimas keičia tai, ką bendruomenė yra skolinga šaliai, kurioje gyvena.

Haredų bendruomenė nebegali veikti kaip nedidelė grupė, esanti visuomenės pakraštyje, kol kiti neša ekonomikos, kariuomenės ir pilietinio gyvenimo naštą. Mes tampame pagrindiniu šios šalies ramsčiu, o ramsčiai turi išlaikyti svorį, o ne tik užimti vietą. 

"Parnassah" (pragyvenimas) daugybei haredų šeimų tapo kažkuo panašiu į kasdienę ekstremalią situaciją, ir tai sakau remdamasis tuo, ką matau vykstant žmonėms, kuriuos pažįstu, įskaitant ir save patį. Šeimos yra gausios, išlaidos auga greičiau nei pajamos, o tėvai susiduria su realybe, su kuria susidoroti jiems niekada nebuvo suteikta priemonių.

Mūsų mokyklos atlieka nepaprastą darbą, ugdydamos vaikų dvasinį ir intelektualinį gyvenimą, tačiau kažkur pakeliui mes nustojome mokyti pagrindinių įgūdžių, tokių kaip aritmetika, anglų kalba ir įgūdžių, kurių bet kuriam suaugusiam žmogui reikia, norint užsidirbti pragyvenimui šiuolaikinėje ekonomikoje.

Be to, apie pusė haredių moksleivių, kurie galiausiai bando pasivyti bendraamžius studijuodami aukštojo mokslo įstaigose, meta studijas, nes jų atsilikimas yra pernelyg didelis. Tai yra struktūrinė nesėkmė, kurią patys sukūrėme, ir mes galime ją ištaisyti nepaliesti ješivos sistemos, skirtos tiems, kurie yra pasiryžę visą laiką skirti mokymuisi.

Mano mieste, Beit Šemeše, buvo rengiami rimti planai pastatyti profesinio mokymo kompleksą pačioje miesto širdyje – pakankamai arti, kad beveik pusę milijono gyventojų turinčios bendruomenės nariai galėtų ten nuvykti autobusu arba pėsčiomis ir įgyti profesiją.

Grupė ultraortodoksinių žydų Jeruzalėje užblokavo eismą ir lengvųjų traukinių eismą, protestuodama prieš haredių šaukimą į Izraelio gynybos pajėgas. 2024 m. vasario 26 d. (nuotrauka: SOL SUSSMAN)

Dėl baimės, kad bendruomenės radikalūs elementai paskelbs karą šiam projektui, jis yra sustabdytas. Deja, tai nėra pavienis atvejis – tai vyksta visuose haredi miestuose, kai tik kas nors bando nutiesti tikrą kelią į užimtumą.

Tai yra tūkstančiams šeimų daroma žala, užmaskuota kaip Toros vertybių gynimas. Toros vertybės apima ir pareigą išlaikyti savo šeimą. Hazal, mūsų didieji išminčiai, niekada neįsivaizdavo bendruomenės, kurioje dauguma žmonių gyvena iš rankos į burną.

Politiniai lyderiai neša tiesioginę atsakomybę už tai, kur atsidūrėme. Yra vienas dabartinis partijos lyderis, kuris pastaruosius metus keliavo po šalį, grasindamas institucijoms, bandančioms perkelti švietimo tinklus į valstybinę haredių sistemą, apimančią išsamesnius anglų kalbos ir matematikos mokymus, ir šis lyderis administratoriams sakė tokius dalykus kaip: „ Ateisiu pas tave į namus ir numesiu ant jų torpedą“, bei vartodavo kitus, dar vaizdingesnius žodžius, kurių čia nepakartosiu. Tai yra bauginimas, ir tai neturi nieko bendro su Toros studijų apsauga.

Šiuo metu vyriausybėje yra 18 haredi Kneseto narių, ir kad ir ką jie viešai sakytų, jų pagrindinis tikslas yra vienas: užtikrinti, kad nė vienas haredi niekada netarnautų Izraelio gynybos pajėgose (IDF). Viskas kita – tik teatras.

Haredi „hesder“ ješivos derina Toros studijas su tarnyba Izraelio gynybos pajėgose (IDF)

Nuo spalio 7 d. kariuomenei prireikė dar tūkstančių kovinių karių ir tūkstančių pagalbinių pareigūnų, o haredi bendruomenė yra vienas iš didžiausių žmogiškųjų išteklių šaltinių šalyje. Šiuo metu jau veikia keturiolika haredi „hesder“ ješivų, kai kurios – jau daugiau nei dešimtmetį, kuriose rimtas Toros mokymasis derinamas su karine tarnyba, išlaikant kašrutą, maldas ir nuolatinį Toros studijavimą tarnaujantiems kariams.

Šios programos veikia. Vis dėlto jos gauna mažai arba visai negauna vyriausybės finansavimo, neturi institucinio pripažinimo ir yra atvirai niekinamos tų pačių politikų, kurie tvirtina, kad atstovauja haredi visuomenei.

Kai kariai iš mūsų pačių bendruomenės baigė kovinius kursus, žmonės, kurie turėtų viešai atsistoti ir jiems padėkoti, juos priimti – tokie vyrai kaip haredi partijų lyderiai Yitzhak Goldknopf, Arye Deri ir Moshe Gafni – nepasakė nė žodžio.

Dar blogiau – mūsų tarnybą atliekantys jaunuoliai teigia, kad juos ignoruoja, išjuokia ir menkina tie patys vadovai, kurie politiškai pasipelno iš tvirtinimo, jog atstovauja visiems haredimams. Jei tos „hesder“ programos būtų tinkamai finansuojamos ir plečiamos, mes nekalbėtume apie kelis šimtus dalyvių. Tikriausiai jų būtų tūkstančiai, o didžioji dalis dirbtinai sukurtos įtampos šiuo klausimu išnyktų, nes pagaliau atsirastų gerbiama galimybė tiems daugybei jaunuolių, kuriems visą laiką skirti studijoms iš pat pradžių nebuvo realu.

Paklauskite bet kurio iš šių politikų, ką jie padarė, kad išspręstų bent dalį šių problemų, ir sąžiningas atsakymas, kurį tyliai ištars jiems artimi žmonės, bus: „Nieko“. Kai spaudžiama, atsakymas visada yra „taip, žinoma, kažkas turėtų tarnauti“, pasakytas būtent tokiu tonu, kokį žmonės naudoja, kai turi omenyje visiškai priešingą dalyką.

Rinkimų kampanijose kartojama ta pati frazė, tačiau nieko nedaroma, kad ji būtų įgyvendinta. Šis atotrūkis tarp to, kas sakoma, ir to, kas daroma, yra tikrasis skandalas, didesnis nei bet koks atskiras politikos nesėkmės atvejis.

Nė vienas iš mano aprašomų dalykų iš tikrųjų nėra susijęs su ekonomika ar kariuomene kaip atskirais klausimais. Kalbama apie tai, ar haredių vadovybė yra pasirengusi prisiimti atsakomybę už tą ateitį, kurią nuolat žada apsaugoti, užuot slėpusis už šūkių, kol griūva institucijos, o šeimos tyliai skęsta.

Haredi bendruomenė turi pakankamai narių, talentų ir vertybių, kad pakeltų šią šalį į naują ir šviesią ateitį; mes negalime būti tie, kurie ją stumia žemyn. Trūksta lyderių, kurie būtų pakankamai sąžiningi, kad prisipažintų, kur suklydo, ir pasiryžę sukurti kažką geresnio vaikams, bendruomenei ir šaliai, kurią visi dalijamės.

Autorius yra „Haredi Public Party“ pirmininkas – tai nauja politinė jėga haredimams, kurie tiki, kad Toros pasaulio apsauga reikalauja atsakingos lyderystės ir praktinių sprendimų, padėsiančių įveikti iššūkius, su kuriais susiduria mūsų bendruomenė. Partija pasisako už autentišką Toros studijavimą, platesnes švietimo galimybes, orų darbą, tinkamą karinę ar nacionalinę tarnybą, ekonominį savarankiškumą ir stipresnę partnerystę tarp haredių bendruomenės ir visų Izraelio gyventojų.

https://www.jpost.com/opinion/article-908893

John Mearsheimer (IŠTAISYTAS GARSO ĮRAŠAS): Ukraina gali nustoti egzistuoti — artėjanti bjauri pergalė

Atsiprašau už garso problemą ankstesnėje šio vaizdo įrašo versijoje. Dėkoju už supratimą.

Prof. John Mearsheimer yra R. Wendell Harrison garbės profesorius Čikagos universiteto politikos mokslų katedroje.

https://www.youtube.com/watch?v=MJVoEtM-h8s

https://www.youtube.com/watch?v=chCtyea3g5k

Vokietija: AfD siūlo įsteigti „deportacijos policiją“ prieš regioninius rinkimus Meklenburge-Pomeranijoje

Partija „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) Rytų Vokietijos Meklenburgo-Pomeranijos žemėje savo rinkiminėje kampanijoje siūlo įsteigti specialų „deportacijos policijos“ padalinį.

Likus dviem dienoms iki rugsėjo 20 d. vyksiančių žemės rinkimų, partijos programoje raginama įsteigti „pasienio ir deportacijos“ policiją, kurios pagrindinė užduotis būtų užsieniečių grąžinimas. Naujas padalinys būtų įsteigtas prie žemės policijos.

Nurodytos šio padalinio užduotys apimtų kovą su nelegalia migracija, žmonių kontrabanda ir kitais tarpvalstybiniais nusikaltimais. AfD teigia, kad pasinaudotų esamomis žemės policijos, federalinės policijos ir muitinės pareigūnų struktūromis bei patirtimi.

Partija taip pat žada įsteigti sulaikymo centrą žmonėms, kuriems numatyta deportacija, ir įstaigą užsieniečiams, privalantiems išvykti iš Vokietijos. AfD kandidatas į žemės ministro pirmininko postą Leif-Erik Holm viešai patvirtino, kad nori daugiau deportacijų ir specialių policijos pajėgų, kurios jas vykdytų.

„Vietoj pirminio priėmimo centro mums reikia išvykimo centro, ir mes jį įsteigsime“, – sakė Holm maždaug 400 susirinkusiųjų Grimmeno mieste.

Kalbos metu taip pat dalyvavo AfD federalinis pirmininkas Tino Chrupalla.

Daugumoje apklausų AfD pirmauja rinkimuose, surinkdama 37–38 proc. balsų, tačiau vakar ZDF paskelbta apklausa rodo, kad AfD dabar vienu procentiniu punktu atsilieka nuo socialdemokratų (SPD), kurių reitingas siekia 37 proc.

Aukščiausi policijos pareigūnai jau atkirto AfD, nepaisant to, kad Vokietijos policijos deportacijų rezultatai yra apgailėtini.

Kriminalinės policijos pareigūnų sąjunga (BDK) paskelbė pareiškimą pavadinimu „Niekam nereikia deportacijų policijos“.

BDK teigia, kad atsakomybės sritys jau yra paskirstytos: valstybinė policija padeda vykdyti deportacijas, o pagrindinė atsakomybė tenka atitinkamoms užsieniečių reikalų tarnyboms. Pasak profesinės sąjungos, koordinavimo problemas tarp institucijų galima išspręsti nesukuriant naujo padalinio.

Eike Bone-Winkel, BDK pirmininkas Meklenburge-Pomeranijoje, apkaltino AfD „deportacijos fanatizmu“ ir pavadino šį pasiūlymą politiškai bei teisiškai sunkiai įgyvendinamu. Sąjunga taip pat pažymėjo, kad JAV agentūra ICE tapo atskaitos tašku diskusijose dėl AfD plano.

Vienas dalykas yra aiškus. Vokietijos vyriausybė ir teisėsaugos institucijos visais lygmenimis nesugebėjo ne tik deportuoti užsieniečių, kuriems buvo išduoti deportavimo įsakymai, bet ir apsaugoti piliečių nuo šios kategorijos recidyvistų. Dėl to dešimtys tūkstančių žmonių tapo užpuolimų, plėšimų, žmogžudysčių, išžaginimų ir kitų sunkių nusikaltimų aukomis. Šiuo metu yra mažiausiai 258 000 migrantų, kuriems išduoti galiojantys deportacijos įsakymai, kuriuose nurodyta palikti šalį, tačiau jie dar neišvyko.

Daug kas priklauso nuo rugsėjo 20 d. rinkimų Meklenburge-Pomeranijoje. Politiniai stebėtojai ne tik nekantriai laukia, ar AfD užims pirmąją ar antrąją vietą, bet ir krikščionių demokratų (CDU) rezultatas yra ypač svarbus. ZDF apklausos duomenimis, CDU surenka 6 procentus balsų – vos šiek tiek daugiau nei lemiamą 5 procentų ribą, reikalingą patekti į parlamentą. Jei CDU surinks mažiau nei 5 procentus, vėl sustiprės raginimai kancleriui Friedrichui Merzui atsistatydinti, įskaitant ir iš jo paties partijos.

https://rmx.news/article/germany-afd-proposes-deportation-police-before-regional-election-in-mecklenburg-vorpommern/

Larry Johnson: Rusija įspėja, kad tikisi karo su Europa

Larry Johnsonas yra buvęs CŽV žvalgybos analitikas, kuris taip pat dirbo JAV Valstybės departamento Kovos su terorizmu biure. Šiame video jis tęsia pasakojimą apie vizitą į Maskvą, susitikimą su Rusijos UR ministru S.Lavrovu.

https://www.youtube.com/watch?v=whMGbKd7j20

https://www.youtube.com/watch?v=o0q2CZvuCvo

Ataskaita iš Maskvos: pasakojimas apie žlugimą vis dar neatsižvelgia į tikrąją Rusiją. Larry C. Johnson

 

Grįžau į Maskvą pirmą kartą per dešimt mėnesių, ir pirmas dalykas, kuris krenta į akis, yra atotrūkis tarp miesto, kurį matai priešais save, ir miesto, kaip jis aprašomas už penkių tūkstančių mylių. Maskva ir Sankt Peterburgas klesti, yra modernūs ir – šis žodis man vis ateina į galvą – gyvybingi. Gatvės švarios ir saugios. Jose nematyti benamių ar elgetų. Per dvi savaites pamačiau tik vieną vyrą, prašantį pinigų ant laiptelių Sankt Peterburge, ir jis išsiskyrė būtent todėl, kad buvo tokia retenybė. Palyginkite tai su Niujorku, Filadelfija, Vašingtonu, Atlanta – paminėkite bet kurį didesnį Amerikos miestą – ir kontrastas nėra nežymus. Jis yra kelis kartus didesnis.

Pradedu nuo gatvių, nes jos yra paprasčiausias būdas patikrinti teiginį, kurį Vakarai skleidžia jau trejus metus: t. y., kad Rusijos ekonomika yra ant bedugnės krašto, jos gyventojai išima pinigus, o miestai artėja prie krizės. Ši istorija neišlaiko susidūrimo su realybe.

Vladimiras Putinas man nemoka už tai, kad skelbčiau optimistinius straipsnius. Aš pasakoju tai, ką matau ir ką girdžiu iš paprastų rusų, gyvenančių savo kasdienį gyvenimą – o aš matau ekonomiką, kuri, nepaisant sankcijų ir visko kito, klesti geriau nei Vakarų ekonomikos, su kuriomis ji lyginama. Prekių lentynos pilnos. Restoranai pilni. Žmonės dirba, leidžia pinigus, stato. Nėra jokio matomojo skurdo, kurį Vakarai atkakliai tvirtina esant tiesiog už kampo. Paklauskite čia gyvenančių žmonių, ir nepamatysite tautos, besiruošiančios žlugimui. Pamatysite tautą, kuri įveikė viską, ką Vakarai galėjo jai mesti, ir toliau žengia į priekį.

Būtent to Vakarų spauda negali priversti savęs pasakyti. Jau trejus metus ji prognozuoja Rusijos finansinę krizę, kuri niekada neateina, o priežastis, kodėl ji neateina, matoma iš bet kurio kavinės lango Nevskio prospekte Sankt Peterburge ar Tverskajos gatvėje Maskvoje. Čia nėra bankų griūties, rublis nekrenta laisvuoju kritimu. Sankcijos turėjo sugriauti šią šalį. Tačiau to nepadarė. Palyginkite nuotaiką šiose gatvėse su nerimu Londone ar nuosmukiu didžiuosiuose Amerikos miestuose, ir klausimas nebe tas, ar Rusija išgyvena sankcijas. Klausimas yra, kodėl Vakarai iš viso manė, kad ji neišgyvens.

Vakarienė su Lavrovu

Prieš savaitę, pirmadienį, vakarieniavau su užsienio reikalų ministru Sergejumi Lavrovu ir užsienio reikalų ministro pavaduotoju Sergejumi Ryabkovu. Kartu su manimi buvo Johnas Mearsheimeris, teisėjas Andrew Napolitano ir Alastairas Crooke. Vakarienė buvo neformali ir nuoširdi, o Lavrovas į klausimus atsakė tiesiai – ir kiekvienas, kas yra sėdėjęs prie vieno stalo su Mearsheimeru, žino, kad jis nekelia lengvų klausimų.

Iš ten išėjau su dviem aiškiais įspūdžiais.

Pirmasis – Rusijos derybinė pozicija Vakarų atžvilgiu nė per plauką nepasikeitė nuo tada, kai 2024 m. birželio 14 d. Putinas kreipėsi į savo užsienio reikalų ministeriją. Toje kalboje jis aiškiai išdėstė sąlygas, ir jos tebėra aktualios: Vakarai privalo pripažinti Donecką, Luhanską, Zaporožę ir Chersoną, kartu su Krymu, kaip nuolatinę Rusijos teritoriją. Šios buvusios Ukrainos sritys nebus grąžintos. Maskvoje tai traktuojama ne kaip pradinis pasiūlymas, o kaip nusistovėjęs faktas. Be to, Rusija, verždamasi į Sumų, Charkovo ir Dnipropetrovsko sritis, kuria buferines zonas. Šios teritorijos laikui bėgant taip pat galėtų būti prijungtos – nors pareigūnai tai pateikia kaip procesą, kuris vyktų po balsavimo ar referendumo, o ne kaip iš anksto nuspręstą dalyką. Formaliai tai nėra darbotvarkėje. Tačiau, mano nuomone, tai yra labai tikėtina.

Antrasis įspūdis – kad derybų kelio galimybės yra itin ribotos – siauresnės, nei Vakarų sostinės nori pripažinti – nes Rusija tiesiog nėra pasirengusi daryti Vakarų reikalaujamų nuolaidų ir nemano, kad privalo tai daryti. Mano nuomone, išklausęs, kaip čia kalba pareigūnai, kariniai veiksmai nesiliaus, kol Odesa ir Kijevas nebus tvirtai Rusijos kontrolėje. Tai laikau savo nuomone, o ne tikrumu. Tačiau niekas, ką išgirdau šią savaitę, nepakeitė mano nuomonės.

Ką iš tikrųjų reiškia „pagrindinės priežastys“

Putinas nuolat kalba apie tai, kad reikia spręsti konflikto „pagrindines priežastis“, o amerikiečiams retai paaiškinama, ką ši frazė reiškia. Todėl Maskvoje pokalbio metu tiesiogiai paklausiau Aleksandro Babakovo, Dūmos nario ir „Tarptautinio vienybės klubo“ aukšto rango atstovo.

Paprasčiausias būdas tai paaiškinti mano bendrapiliečiams yra toks: amerikiečių projektas, kuriuo siekiama įtraukti Ukrainą į NATO įtakos sferą ir panaudoti ją kaip ramstį prieš Rusiją, turi baigtis. Ne sustabdyti – baigtis. NATO veikla Ukrainoje nebebus toleruojama, o Ukrainos užsienio ir karinė politika turi būti visam laikui atskirta nuo to Vakarų glėbio. Iš Maskvos perspektyvos tai yra nesiderėtinas esminis dalykas, o visa kita – tik smulkmenos.

Verta prisiminti, kaip seniai tai tęsiasi. Ukraina įstojo į NATO programą „Partnerystė taikos labui“ 1994 m., ir nuo to laiko Vakarų kariniai santykiai su Kijevu nuolat stiprėjo, nepaisant to, kad nebuvo oficialios narystės kortelės. Javorivo karinė bazė vakarų Ukrainoje per visą dešimtąjį dešimtmetį tapo nuolatine Vakarų pratybų vieta, o nuo 2015 m. joje buvo dislokuota nuolatinė JAV vadovaujama mokymo misija. Bėgant metams Ukraina tapo viena iš dažniausiai NATO pratybas rengiančių šalių už aljanso ribų – pratybų, kurių scenarijuose Rusija niekada nebuvo įvardijama kaip priešininkė, tačiau jų struktūra nepaliko abejonių, kas yra tikrasis taikinys. Per pirmąją D. Trumpo kadenciją tokių pratybų vyko keletas per metus, kai kurios iš jų apėmė povandeninių laivų komponentą, kuris neturėjo nieko bendro su piratų persekiojimu. Visą tą laiką Maskva vertino, kad V. Putinas parodė kantrybę, kurią Vakarai klaidingai palaikė silpnumu.

Nereikia sutikti su kiekvienu šio paaiškinimo elementu, kad suprastumėte jo įtikinamumą. Tai yra realistinis karo vertinimas – tas, kurį Mearsheimeris pagrindė taip gerai, kaip tik įmanoma, – ir būtent per tą prizmę vyrai, su kuriais vakarieniavau, žiūri į visą konfliktą. Žinoma, Vašingtone šis požiūris ginčijamas. Tačiau neįmanoma suprasti, kodėl Rusijos pozicija yra tokia nepajudinama, jei nesuprantama, kad Maskvoje tai visiškai nelaikoma agresija, o laikoma žaizdos, kurią Vakarai trisdešimt metų atverdavo, užgijimu.

Vaizdas iš čia

Karas nėra tai, kas rūpi eiliniam rusui. Kasdieniame gyvenime tai tebėra „specialioji karinė operacija“, o dviejų didžiųjų miestų gatvėse gyvenimas tęsiasi taip, tarsi viskas vyktų kitame žemyne – o iš Maskvos perspektyvos tai beveik taip ir yra. Šis atotrūkis tarp nekintančios, maksimalistinės valstybės pozicijos ir beveik normalaus civilių gyvenimo savaime yra istorija: šalis, pakankamai stabili viduje, kad galėtų laukti, ir pakankamai įsitikinusi savo sąlygomis, kad nepasiduotų.

Ką man papasakojo karininkai

Šią savaitę kalbėjausi su trimis Rusijos karininkais – pensininkais ir tarnaujančiais: pulkininku Eduardu Basurinu (pensininkas), generolu Jevgenijumi Bužinsku (pensininkas) ir aktyvią tarnybą einančiu generolu leitenantu Apti Alaudinovu, specialiųjų pajėgų „Akhmat“ vadu. Skirtingi žmonės, skirtingi požiūriai, bet visi jie perdavė vieną žinią: Rusija neketina pulti Europos. Ji neturi jokių karinių planų Europos atžvilgiu, nė vieno, ir neketina pradėti to karo.

Jie man pasakė, kad Rusija mato Europą, besirengiančią ją pulti – ir ne tik retorikoje, skambančioje iš tokių lyderių kaip Vokietijos kancleris Merzas ir Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas lūpų, nors Maskva tą retoriką vertina pakankamai rimtai. Tai konkretūs veiksmai, slypintys už žodžių: ginklų sistemos, ypač raketos, kuriamos tam, kad būtų panaudotos prieš Rusijos teritoriją.  Karininkai atvirai kalbėjo apie tai, kur tai veda. Jei šios veiklos tęsis, Rusijai neliks kitos išeities, kaip tik reaguoti į grėsmę, ir karo su Europa perspektyva taps reali. Tai nėra įsivaizduojamas pavojus, sukurtas tam, kad ką nors išgąsdintų. Būtent taip šie profesionalai vertina esamą situaciją. Rusija nesiekia karo. Tačiau ji nėra nei kurčia, nei akla tam, kas prieš ją ruošiama.

Jie taip pat patvirtino tai, ką aš jau pats buvau nujautęs: Rusija įžengė į lemiamą naują karo su Ukraina etapą – sąmoningą pastangą jį užbaigti greičiau, nei kas nors anksčiau tikėjosi. Pirmuosius ketverius metus Rusija kovojo siekdama sumažinti savo aukų skaičių. Būtent todėl ji nesiuntė masinių pajėgų prieš stacionarias pozicijas, kur nuostoliai būtų buvę didžiuliai, o vietoj to rėmėsi smulkių vienetų taktika. Tas susilaikymas baigėsi. Naujas etapas uždaro Ukrainos Juodosios jūros pakrantę prekybai abiem kryptimis, verčia nuolat atakuoti logistikos centrus Kijeve ir kituose miestuose – ypač vakarų Ukrainoje – bei intensyvina sausumos puolimą visoje kontaktinėje linijoje. Tai yra apgalvotas Rusijos generalinio štabo žingsnis, kuris jau duoda rezultatų: veiksmai, kuriais siekiama apsupti Slovianską ir Kramatorską, bei svarbūs laimėjimai Zaporožėje. Mano nuomone, iki lapkričio pabaigos Doneckas vėl bus visiškai Rusijos kontrolėje, o Zaporožė – svarbus pramoninis miestas ir regiono sostinė prie Dniepro – susidurs su tiesiogine okupacijos grėsme.

Gyvybinga demokratija savo sąlygomis

Šį sekmadienį Rusijos žmonės eis balsuoti, o aš būsiu ten, kad stebėčiau rinkimus. Dūmoje vietų siekia bent penkios partijos. Rusija nėra toks monolitinis darinys, kokiu ją bando pavaizduoti. Nepaisant Vakarų karikatūrų, tai yra gyvybinga demokratija – sukurta pagal rusų kultūrą ir rusų idealus, o ne kopijuojanti kieno nors kito pavyzdį, ir jau seniai laikas Vakarams atidėti savo išankstinius nusistatymus ir priimti Rusiją tokią, kokia ji iš tikrųjų yra. Tai nėra tarptautinių komunistų valdomas režimas, kad ir ką teigė populiari 1960-ųjų ir 1970-ųjų m. nuomonė. Dabar ji, pelnytai, yra ketvirta pagal dydį pasaulio ekonomika pagal perkamosios galios paritetą, novatoriška technologijų srityje ir turtinga gamtinių išteklių.

Tai kol kas viskas, ką norėjau pasakyti. Grįšiu su naujomis įžvalgomis, kai tęsiu savo kelionę.

--------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Mario ir aš aptariame, kaip hučiai numušė Saudo Arabijos naikintuvą F-15:

Nima ir aš išsamiai nagrinėjame paniką Saudo Arabijoje:

Ir galiausiai – mano naujausias perėjimo protokolas:

https://www.unz.com/article/dispatch-from-moscow-the-collapse-narrative-keeps-missing-the-real-russia/