2026 m. rugpjūčio 20 d., ketvirtadienis

„Google Maps“ tinkle išpopuliarėjęs žaidimas „Pindia Challenge“: griežtas įspėjimas Vakarams


„Google Maps“ tinkle išpopuliarėjęs žaidimas atskleidė vieną iš ryškiausių šiuolaikinio pasaulio kultūrinių realybių.

Paspauskite „Street View“ žymeklį bet kurioje Indijos vietoje ir pabandykite rasti vietą, kurioje nebūtų šiukšlių, griuvėsių, plastiko atliekų ar dar ko blogesnio. „Pindia Challenge“ išpopuliarėjo būtent todėl, kad laimėti jį beveik neįmanoma. Šiukšlių kalnai, dumblo upės ir purvu užverstos gatvės pasirodo su slegiančiu nuoseklumu.

Tačiau tai, kas anksčiau buvo atmetama kaip problema, būdinga tik „ten“, dabar dėl masinės migracijos vis labiau matoma ir Vakarų šalyse, paverčiant kadaise tvarkingus, gerai prižiūrimus rajonus šiukšlynais.

Pats iššūkis yra paprastas ir žiaurus. Žaidėjai „Google Maps Street View“ programoje priartina vaizdą prie atsitiktinių Indijos vietovių ir daro ekrano kopiją. Kadruose vyrauja šiukšlių krūvos, išmestos pakuotės, statybinės atliekos ir žmogaus išmatos.

Dalyviai praneša apie nesėkmę po nesėkmės, net kalnuotose vietovėse, kur šiukšlės kažkaip vis tiek pasirodo.

Visi esame matę begalę vaizdo įrašų, kuriuose Indijos miestų vandens keliai užkimšti plastikinių butelių, šlepečių ir šiukšlių. 

 Mastas yra stulbinantis. 20 aukštų aukščio šiukšlių kalnas netoli Naujojo Delio turi savas juodas dumblo upes, susidariusias iš atliekų išsiskiriančių skysčių.

Indija yra viena iš didžiausių plastiko teršėjų pasaulyje. Maždaug 35 procentai jos atliekų yra tinkamai tvarkomi; likusi dalis išmetama į atviras sąvartynus ir paliekama gatvėse. 

Vien tik Gango upė kasdien nuneša šimtus tonų plastiko. Perpildytos sąvartynų teritorijos, įskaitant Delio Ghazipuro sąvartyną, kurio aukštis siekia daugiau nei 200 pėdų, tapo nesėkmės simboliais. 

 Vakarų šalys draudžia plastikinius šiaudelius ir nustato sudėtingas aplinkosaugos taisykles, o šios atliekų upės toliau teka niekieno nekontroliuojamos. Kontrastas yra ryškus ir atskleidžia vienpusių apribojimų beprasmiškumą.

Tačiau tai nėra abstrakti užsienio problema. Tie patys įpročiai keliauja kartu su žmonėmis. Vaizdo įrašai iš Kanados, Australijos, Jungtinių Valstijų ir Jungtinės Karalystės rodo, kaip indų kilmės migrantai išmeta sofą, šiukšlių maišus ir buitines atliekas pakelėse, grioviuose, upėse ir parkuose.

 

Begalėje vaizdo įrašų matyti, kaip pažeidėjai vakarietiškoje aplinkoje mėtosi baldais ir šiukšlėmis, elgdamiesi su nepriekaištinga aplinka taip pat, kaip daugelis elgiasi su savo gimtąja šalimi.

 

 

Vienas Kanados gyventojas privertė grupę žmonių surinkti išmestą sofą ir nuvežti ją į atitinkamą sąvartyną, pavadindamas tai pamoka apie pagrindinius elgesio standartus. 

Naujausioje „Juno News“ ataskaitoje nagrinėjama sparčiai plintanti neteisėto šiukšlių išmetimo krizė Kanadoje. Visais atvejais, kai vaizdo įrašuose pavyko nustatyti šiukšlintojus, tai buvo indų kilmės asmenys.

Bramptone, Ontarijo provincijoje – mieste, kuriame gyvena viena didžiausių indų bendruomenių šalyje – pranešimų apie neteisėtą šiukšlių išmetimą skaičius nuo 2020 iki 2024 m. išaugo 163 procentais – nuo 2 117 iki 5 568 atvejų. Surrey mieste, Britų Kolumbijoje – dar vienoje vietovėje, kurioje gyvena daug indų imigrantų – per vienerius metus užregistruota tūkstančiai valomų vietų.

Gyventojai patys pradėjo konfrontuoti su šiukšlintojais ir sekti atpažinimo dokumentus, paliktus šiukšlėse. Šis modelis yra nuoseklus ir neginčytinas.

Ta pati situacija kartojasi visoje Britanijoje. 


Kultūrinis atmetimas aiškiausiai pasireiškia elgesyje su tais, kurie bando užtikrinti pagrindinių normų laikymąsi. Dudley mieste šiukšlių tvarkymo pareigūnas patyrė rasistinius įžeidimus, o į galvą jam buvo smogta medine lazda. Smūgis buvo toks stiprus, kad lazda sulūžo. Kūno kamera užfiksavo, kaip vienas pažeidėjas rėkė: „Eik šikt iš mano sklypo, tu baltasis sušiktas“, ir grasino pareigūnui nupjauti galvą.


Kadaise švarios Didžiosios Britanijos gatvės dabar primena trečiojo pasaulio sąvartynus – sparčių demografinių pokyčių rajonuose nuolat pasirodo juodi maišai, išmestos sofos, čiužiniai ir komercinės atliekos.

Miestų nykimas, šiukšlių kalnai – tai dabar įprastas reiškinys tose vietovėse, kuriose anksčiau buvo laikomasi pagrindinių standartų. 

Vakarų šalys užtikrina savaitinį šiukšlių surinkimą, teikia teisinius patarimus ir įrengia viešąsias šiukšliadėžes. Šios paslaugos egzistuoja. Sprendimas jomis nesinaudoti yra sąmoningas. Žmonės, perėję sieną, neatsikrato savo kilmės šalių įpročių tarsi stebuklingai. Jie atsiveža savo kultūrą kartu su savimi. Dėl to tvarkingi Vakarų miestai, parkai ir vandens telkiniai palaipsniui virsta tomis pačiomis dykvietėmis, kurias matome „Pindia Challenge“ žaidime.

Masinė imigracija be asimiliacijos nesukuria praturtėjimo. Ji sukelia pilietinių normų eroziją, selektyvų įstatymų vykdymą ir rajonus, kurie atrodo taip, lyg niekas jų nevaldo.

„Pindia Challenge“ yra daugiau nei internetinis žaidimas. Tai veidrodis, atspindintis realybę, kurią atvirų sienų politika nusprendė ignoruoti. Importuokite žmones, importuokite šiukšles. Vakarų šalys jau moka už tai kainą. 

https://www.zerohedge.com/geopolitical/pindia-challenge-stark-warning-west

at Komentarų nėra:

Vokietijos NVO į Italiją atvežė 22 500 migrantų – dabar Roma pateikia sąskaitą Berlynui


Daugelį metų Vokietijos NVO per Viduržemio jūrą į Italiją atvežė dešimtis tūkstančių migrantų – dabar Berlynas nori dalį tų, kurie neteisėtai toliau keliavo, vėl ten grąžinti. Tačiau Roma apverčia situaciją: Nuo Giorgia Meloni įžengimo į pareigas vokiečių organizacijos į Italijos uostus pristatė apie 22 500 migrantų, dar 4 500 atvyko laivais, plaukiojančiais su Vokietijos vėliava. Dabar Italija reikalauja kompensacijos ir taip atskleidžia vieną iš didžiausių Europos migracijos politikos prieštaravimų: Vokietija daugelį metų rėmė tas struktūras, kurios išlaikė atvirą kelią per Viduržemio jūrą – o pasekmes vėliau turi nešti kiti.

Migrantas Šiaurės Afrikos pakrantėje įsėda į vos plaukioti tinkamą valtį. Kontrabandininkai žino, kad tarp Libijos ir Europos plaukioja privačių NVO laivai. Jei migrantas ten paimamas, kelionė nesibaigia vėl Afrikos pakrantėje, o paprastai – Europoje. Dėl savo geografinės padėties Italija yra vienas iš svarbiausių šių pervežimų tikslų. Iš ten daug migrantų keliauja toliau į šiaurę – be kita ko, į Vokietiją. Ir būtent dėl to dabar kilo ginčas: Berlynas nori, kad asmenys, kurie į ES atvyko per Italiją, būtų grąžinti atgal į pietus. Roma atsako maždaug taip: tada pirmiausia pakalbėkime apie tai, kas juos atgabeno į Italiją. 

22 500 migrantų, atgabentų Vokietijos NVO

Italijos vidaus reikalų ministerijos duomenys neleidžia švelninti padėties. Nuo Giorgia Meloni įžengimo į pareigas 2022 m. spalio mėn. į Italiją privačiais NVO laivais atvyko apie 42 300 nelegalių migrantų. Apie 22 500 iš jų į Italijos uostus atgabeno Vokietijos pagalbos organizacijos. Taigi daugiau nei pusė visų šių iškrovimų tenka organizacijoms iš Vokietijos. Tačiau Roma skaičiuoja toliau. Be to, apie 4 500 migrantų į Italiją atvyko laivais, plaukiojančiais su Vokietijos vėliava, nors atitinkamos organizacijos nebūtinai buvo iš Vokietijos. Remiantis Italijos vidaus reikalų ministerijos skaičiavimais, beveik 64 procentai visų migrantų, kuriuos NVO iškrovė nuo Meloni įžengimo į pareigas, turi ryšį su Vokietija. Taigi beveik du iš trijų migrantų, kuriuos per šį laikotarpį į Italiją atgabeno privatūs laivai, atvyko arba su Vokietijos organizacija, arba laivu, plaukiojančiu su Vokietijos vėliava.

Per kelerius metus centrinėje Viduržemio jūros dalyje susiformavo tikra transporto struktūra – ją galima tiesiog pavadinti nelegalių migrantų gabenimu – sudaryta iš privačių laivų, aukų lėšų ir kartais net valstybės paramos. Šiam tinklui priklausė tokios Vokietijos organizacijos kaip „Sea-Watch“, „SOS Humanity“, „RESQSHIP“ ar „Sea-Eye“. Ankstesnės Vokietijos federalinės vyriausybės laikais į šį tinklą netgi buvo skiriami Vokietijos mokesčių mokėtojų pinigai: vien 2024 m. Berlynas atitinkamoms organizacijoms skyrė iš viso du milijonus eurų; 2025 m. pirmąjį ketvirtį buvo skirta dar 900 000 eurų. Tik Merzo vyriausybė 2025 m. birželį panaikino šią tiesioginę paramą.

Dėl to Italijos sąskaita įgyja papildomą politinį aspektą. Tai nebuvo tiesiog kokie nors privatūs aktyvistai, kurių veiksmai neturėjo nieko bendra su Vokietija. Ankstesnė Vokietijos federalinė vyriausybė dalį šių struktūrų aiškiai rėmė mokesčių mokėtojų pinigais. Dabartinis užsienio reikalų ministras Johannas Wadephulas dar 2023 m. buvo įspėjęs, kad NVO operacijos iš esmės sudarė sąlygas kontrabandininkų gaujų veiklai; po dvejų metų jo vyriausybė nutraukė finansavimą.

Berlynas nori grąžinti migrantus

Dabar būtent Vokietija nori vėl atsikratyti migrantų ir grąžinti juos į Italiją. Berlynas primygtinai reikalauja grąžinti asmenis, už kurių bylos nagrinėjimą pagal Europos kompetencijos taisykles turėtų būti atsakinga Italija. Vokietijos vyriausybė neseniai, laikydamasi smulkmeniško požiūrio, aiškiai pareiškė, kad nuo birželio 12 d., kai įsigaliojo naujos ES taisyklės, ji vėl tikisi atitinkamų asmenų perdavimų į Italiją ir Graikiją.

Tačiau Roma atsisako be prieštaravimų priimti sąskaitą. Italijos vidaus reikalų ministerijos nuomone, senesni atvejai, įvykę iki birželio 12 d., yra išspręsti pagal ankstesnius susitarimus su Vokietija ir kitomis valstybėmis. Naujų atvejų vidaus reikalų ministras Matteo Piantedosi reikalauja „kompensacijos“ – ir aiškiai mini tuos migrantus, kurie anksčiau buvo į Italiją atvežti NVO laivais. Užsienio reikalų ministras Antonio Tajani taip pat nurodo Vokietijos NVO laivus ir reikalauja abiejų šalių tarpusavio kompensacijos.

Šis ginčas jau seniai perėjo į realybę. Žiniasklaidos pranešimais, Italija atsisakė priimti tris nelegalius migrantus, kuriuos Vokietija norėjo perduoti Italijai; pirmasis perdavimas turėjo įvykti rugpjūčio 19 d. Berlynas, savo ruožtu, atkakliai reikalauja, kad sutarti grąžinimai įvyktų. Taigi susiduria dvi visiškai skirtingos pozicijos: Vokietija atsižvelgia į pirmąjį atvykimo vietą, o Italija vis dažniau – į tą, kas ten migrantus išleido.

Pirmiausia atvežti, tada išsiųsti atgal

Tačiau būtent čia žlunga visa Europos migracijos politikos logika. Viena vertus, privatūs Europos laivai plaukioja prie Šiaurės Afrikos krantų, paima migrantus iš kontrabandininkų laivų ir atgabena juos prie Europos krantų. Kita vertus, vėliau Berlynas, Roma ir Briuselis ginčijasi dėl to, kuri šalis turi apmokėti naujų atvykėlių išlaidas, nagrinėti jų prieglobsčio prašymus ir juos priimti nuolat.

Tačiau dažnai nutylimas esminis klausimas: kodėl šie žmonės iš viso atvyksta į Europą? Vietoj to, kad nelegalų kelionę per jūrą nuosekliai padarytų nepatrauklią, ES jau daugelį metų užsiima jos pasekmių tvarkymu. Kas išsilaipina Italijoje ir vėliau keliauja toliau į Vokietiją, tampa Europos paskirstymo atveju. Tuo tarpu tas, kas jį anksčiau pervežė iš Viduržemio jūros į Italiją, iš esmės išnyksta iš politinių skaičiavimų.

Italijai ši situacija tampa vis labiau nepakeliamai. Vokietijos NVO prie Italijos krantų atgabena 22 500 migrantų, o dar tūkstančiai atvyksta plaukdami su Vokietijos vėliava. Vėliau daugelis šių žmonių galiausiai atsiduria Vokietijoje – o Berlynas, remdamasis Europos kompetencijos taisyklėmis, juos siunčia atgal į Italiją. Roma dabar pirmą kartą atskleidžia kitą šio balanso pusę.

Tuo tarpu transportavimo mašina toliau veikia

O kol vyriausybės ginčijasi, NVO laivai toliau plaukia. Rugpjūčio viduryje „Sea-Watch“ ir „RESQSHIP“ vėl pranešė apie operacijas centrinėje Viduržemio jūros dalyje. Italijos organizacija „Emergency“ iš perpildyto laivo prie Libijos krantų (sic!) paėmė 57 žmones; septyni žmonės jau buvo mirę. „Sea-Watch“ ir „RESQSHIP“ per kitas operacijas aptiko tris lavonus. Vėliau „Sea-Watch 5“ šešis migrantus nuvežė į Neapolį.

Tokie mirties atvejai NVO reguliariai suteikia moralinį pagrindą jų operacijoms. Tačiau priežastys ir pasekmės stebėtinai retai apmąstomos iki galo. Kol nelegali kelionė jūra tebėra susijusi su realia tikimybe, kad pakeliui žmones paims Europos laivas ir vėliau atgabens į Europą, kontrabandininkų verslo modelis išlieka patrauklus. Tuo tarpu tas, kas įtikinamai paaiškina, kad nelegali kelionė laivu neleis apsigyventi paskirties šalyje, iš esmės pakeičia jų skaičiavimus.

Australija sustabdė laivus

Australija jau seniai įrodė, kad galima elgtis ir kitaip. Per penkerius metus iki operacijos „Sovereign Borders“ pradžios 2013 m. rugsėjį į šalį atvyko daugiau nei 50 000 nelegalių migrantų daugiau nei 800 laivais, o jūroje žuvo mažiausiai 1 200 žmonių. Tuomet Kanbera radikaliai pakeitė taisykles: tie, kurie atvyko nelegaliai laivu, nebeturėjo būti apgyvendinami Australijoje. Laivai buvo sulaikomi, migrantai grąžinami arba perduodami į regionines trečiąsias šalis. Taip Australija atėmė iš kontrabandininkų būtent tai, kas palaikė jų verslo modelį – viltį, kad nelegaliai persikeliant galiausiai vis dėlto pavyks pasiekti norimą paskirties šalį.

Šis poveikis truko ne tik kelerius metus. Remiantis Australijos vidaus reikalų ministerijos duomenimis, iki 2026 m. – jau daugiau nei dvylika metų – nebuvo užregistruota nė vieno žinomo mirties atvejo per kontrabandininkų organizuotą kelionę į Australiją. Taip pat smarkiai sumažėjo masiniai sėkmingi atvykimai laivais. Bandymai tebevyksta, tačiau Australija laikosi savo „nulinės tolerancijos“ politikos ir neleidžia, kad nelegali kelionė būtų atlyginta teisėmis gyventi šalyje. Tai gana aiškiai rodo: nuosekli sienų apsauga gali ne tik pažaboti nelegalią migraciją, bet ir užkirsti kelią mirtims kontrabandininkų maršrutuose.

Būtent todėl palyginimas su Viduržemio jūra yra toks aktualus. Europa tebėra palanki nelegaliam kirtimui, nes migrantai gali tikėtis, kad kelionės metu juos paims NVO laivai ir atgabens į Europą. Kol egzistuoja ši perspektyva, kontrabandininkų verslas išlieka patrauklus. Australija parodė, kaip galima nutraukti šį ciklą: nelegalus kirtimas nebegali baigtis sėkme. Todėl tas, kas iš tikrųjų nori užkirsti kelią mirtims Viduržemio jūroje, neturi nuolat kurti naujų paskirstymo taisyklių ir NVO struktūrų, o turi užtikrinti, kad kelionė tiesiog nebeapsimokėtų.

Vienintelis tvarus sprendimas – uždaryti maršrutą

Tačiau Europos politikai jau daugelį metų daro visiškai priešingai. Eurokratai traktuoja masinę imigraciją kaip neišvengiamą gamtos reiškinį ir nuolat sugalvoja vis naujas taisykles, susijusias su paskirstymu, atsakomybe ir „solidarumu“. Pati pagrindinė problema lieka neišspręsta: kas nelegaliai išplaukia per Viduržemio jūrą ir pakeliui yra paimamas į Europos NVO laivą, tas ir toliau atsiduria Europoje bei priimančių šalių socialinėse sistemose. Ir šis mechanizmas turi baigtis. Ne Italija turi perimti daugiau migrantų iš Vokietijos, o Vokietija mainais – keletą prieglobsčio prašytojų iš Italijos. Ne nauja Briuselio paskirstymo formulė išnaikins kontrabandininkų verslą. Turi išnykti viltis sėkmingai nelegaliai patekti į Europą.

Australija parodė, kaip greitai gali pasikeisti nelegalių migrantų gabenimo rinka, kai valstybė įtikinamai įgyvendina šią žinią. Europa galėtų taikyti tą patį principą: sulaikyti laivus, organizuoti grąžinimą į saugias išvykimo ar trečiąsias šalis, sudaryti galimybes prieglobsčio procedūroms už ES ribų ir aiškiai pareikšti, kad nelegalus perplaukimas nesuteikia teisės apsigyventi Europoje. Tik tada, kai ši žinia pasklis nuo Tripolio iki kilmės šalių, verslas, susijęs su perplaukimu, praras savo vertę.

Italija bent jau pradeda iš naujo apibrėžti atsakomybę. Tačiau atsakomybės neturėtų būti dalijamos tarp Berlyno ir Romos – juk galiausiai nukenčia abiejų šalių piliečiai. Reikia uždaryti nelegalių migrantų maršrutą per Viduržemio jūrą. Tada ne tik išnyks ginčai tarp Europos valstybių dėl migrantų paskirstymo, bet ir išnyks pagrindinė priežastis, dėl kurios nelegalūs migrantai vis dar patiki savo gyvybes kontrabandininkams ir jūrai netinkamoms valtims. Taigi „žmogiškumo“ argumentas iš tiesų yra „dešiniųjų“ pusėje…

https://report24.news/deutsche-ngos-lieferten-22-500-migranten-in-italien-ab-jetzt-stellt-rom-berlin-die-rechnung/

at Komentarų nėra:

2026 m. rugpjūčio 19 d., trečiadienis

Douglas Macgregor: Rusijos kantrybė baigėsi – NATO ir Ukraina susiduria su nauja realybe



Douglas Macgregor yra atsargos pulkininkas, karo veteranas ir buvęs JAV gynybos ministro vyresnysis patarėjas.

https://www.youtube.com/watch?v=dwV3RhXDcJ8

https://www.youtube.com/watch?v=u0vB_OFLCzs 


at Komentarų nėra:

Ceutos motinos verkia gatvėse; išprievartavimai verčia moteris bėgti; vaikų žaidimų aikštelės išteptos išmatomis

 

Ispanijos motinos Seutoje tiesioginėje televizijos transliacijoje verkia. Ligoninės perpildytos. Paplūdimiai ir parkai, kuriuose anksčiau leisdavo laiką šeimos, dabar tapo atviromis stovyklomis, pilnomis šiukšlių, išmatų ir laikinų lūšnų. Civilinė gvardija patvirtino, kad nuo liepos pabaigos, kai įvyko masinis migrantų įsiveržimas, užregistruota mažiausiai 15 išprievartavimų – įskaitant 10-metę mergaitę, kurią, kaip teigiama, išprievartavo trys migrantų broliai.

Moterys kraunasi daiktus ir palieka šį Ispanijos anklavą. Vietiniai gyventojai apibūdina miestą kaip savo pačios vyriausybės apleistą, o ministras pirmininkas Pedro Sánchez tebėra atostogose.

Šią savaitę viena motina tiesioginėje televizijos laidoje susijaudino iki ašarų, pasakodama apie kasdienį siaubą, kurį patiria jos paauglė dukra.




„Mano 16-metė dukra turi visur eiti su tėvu arba su manimi, nes migrantai ją užpuldinėja. Aš to daugiau nebegaliu ištverti. Noriu, kad jie visi išvyktų“, – pareiškė ji.

Ji pridūrė: „Aš nesu rasistė – mano anūkė yra mišrios rasės, mano geriausi draugai yra musulmonai – bet jie negali mūsų užgrobti. Čia liko pačios blogiausios asmenybės; čia yra žudikai, prievartautojai, vagys.“

Tokia yra realybė praėjus dviem savaitėms po to, kai, kaip manoma, daugiau nei 70 000 migrantų iš Maroko plūstelėjo į miestą, kuriame gyvena maždaug 84 000 žmonių. Priėmimo centrai nebeišlaikė apkrovos. Tūkstančiai – daugiausia jauni vyrai – liko čia, kai daugelis kitų grįžo atgal. Paplūdimiai tapo pagrindine jų gyvenamąja vieta.

Vietiniai gyventojai apibūdino, kaip greitai pasikeitė tokios anksčiau nepriekaištingos vietos kaip Trampolín paplūdimys: „Negaliame nuvesti savo vaikų į paplūdimį, negalime ten eiti. Jie užimti, pilni lūšnų, žmonės ten valgo, meta maistą, visur pilna drabužių, išmatų ir šlapimo.“



 Įsibrovėliai užteršė vaikų žaidimų aikšteles visoje Seutoje žmogaus išmatomis, nors pažangiosios jėgos ir toliau tvirtina, kad viskas yra kontroliuojama ir „normalumas“ jau sugrįžo.


 Staigiai padaugėjo užkrečiamųjų ligų, įskaitant niežus, tuberkuliozę ir impetigą. Seutos universitetinė ligoninė atidarė skubios pagalbos skyrių, skirtą nelaimės atveju. Vienas gydytojas įspėjo apie „sveikatos katastrofą“.



Vienas vietos gydytojas bandė pasikalbėti su Ispanijos migracijos ministre Elma Saiz apie ligų, kurias platina migrantai ir kurios kelia pavojų ispanams, grėsmę. 

Saiz savo kalboje tiesiogine prasme pasakė, kad „įvairovė yra mūsų didžiausia stiprybė“.

Ji teigė: „Noriu pabrėžti piliečių rodomą atsakomybę, pilietinį įsipareigojimą ir brandą. Seuta yra tikras sambūvio pavyzdys. Miestas, kuriame sambūvioja skirtingos kultūros, tradicijos ir tikėjimai. Ir kuris per dešimtmečius įrodė, kad tai yra viena iš jo didžiausių stiprybių.“ 

Kita gydytoja, televizijoje beveik verkdama, pasakojo, kad visos ligoninės perpildytos, vaistai baigiasi, o personalas bijo būti užpultas. Ji sakė, kad gatvės, parkai ir futbolo aikštės užpildytos migrantais, o ji bijo išeiti iš namų. Dažnėja seksualiniai užpuolimai. Pasak jos, Ispanijos vyriausybė apleido savo pačios piliečius. 

Civilinė gvardija šiuo metu patvirtino 15 išžaginimo atvejų nuo invazijos pradžios. Naujausias pranešimas susijęs su trimis migrantų broliais, kurie, kaip įtariama, seksualiai užpuolė 10-metę mergaitę Lisboa gatvėje.

Ankstesnėse ataskaitose buvo nurodyta, kad ligoninėje dėl seksualinio užpuolimo buvo gydomos kelios nepilnametės marokietės ir bent vienas berniukas. Daugelis šių nepilnamečių miegojo gatvėse. 

Dvi seserys, Yoli ir María José, pasakojo, kad iš baimės su savo dukromis paliko miestą.

„Tai, ką dabar išgyvename, yra labai sunku, ir labai sunku klausytis, kaip žurnalistai teisina šią vyriausybę, teisina viską. Mes to nebegalime ištverti, jaučiamės pažemintos, sumintos. Man teko išvesti dukras iš namų, nes vyriausybė nieko nedaro, nes Pedro Sánchez atostogauja La Maretoje. Niekas mumis nesirūpina“, – naujienų agentūrai „Cuatro“ pasakojo Yoli.

Kitos moterys pasakojo, kad joms reikia palydos net norint nueiti iki savo namų durų, arba kad pabudusios savo lovoje rado apatinius drabužius dėvintį migrantą, kuris įlipo per balkoną.


Vienas gyventojas pranešė, kad BBVA banko skyrius turėjo užsidaryti, nes apsauga nebegalėjo užtikrinti, kad klientai galės išsiimti pinigus, po to, kai didelė migrantų grupė sumušė sargą, kuris bandė sustabdyti pagyvenusios moters apiplėšimą.


Nėščia moteris papasakojo, kad šeimos jaučiasi nesaugios dėl su migrantais susijusių muštynių, ir paragino Ispaniją imtis griežtesnių priemonių. 

Gyventojos Pilar ir Elena paragino vyriausybės atstovus apsilankyti Seutoje ir savo akimis įsitikinti, kokia čia padėtis, sakydamos: „Mes čia gyvename, ne tik atvykstame savaitgaliui“, o Madrido televizijos studijose sėdintys elitiniai kairieji iš jų tyčiojosi. 

Kita vietos gyventoja gatvės interviu metu kalbėjo akivaizdžiai susijaudinusi, išraiškingai gestikuliuodama, kai apibūdino kasdienę baimę ir normalaus gyvenimo praradimą, kurį patiria Seutos šeimos dėl tebevykstančios viešųjų erdvių okupacijos.

Ji pažymi, kad jaučiasi negalinti išeiti iš namų be pipirinių dujų balionėlio, nes bijo dėl savo gyvybės, ir priduria, kad ispanų politikai, „sušikti šunsnukiai“, leido prievartautojams ir nuteistiems nusikaltėliams įsiveržti į miestą ir laisvai čia klajoti. 

Seutos motinos dabar reikalauja, kad mokslo metų pradžia būtų atidėta. „Aš neleisčiau savo dukrai eiti į mokyklą vienai“, – sakė viena iš jų. Kita tvirtino, kad pačios mokyklos „turėtų būti dezinfekuotos, prieš leidžiant vaikams į jas grįžti“. 


 Tūkstančiai žmonių, likusių po pirmosios bangos, dabar rengia masinius protestus paplūdimiuose, reikalaudami prieglobsčio ir perkėlimo į žemyninę Europą. Kaip pranešama, nevyriausybinės organizacijos padeda gaminti plakatus. Kalbama apie bado streiką.

 

Baltosios liberalios moterys, savanoriaujančios nevyriausybinėse organizacijose, toliau priima ir padeda naujiems atvykėliams pačioje Seutoje, atvirai remdamos okupaciją, tuo tarpu vietinės motinos bėga. 

Nuo ko jie prašo prieglobsčio? Tai nėra žmonės, bėgantys iš šalies, nuniokotos karo ar stichinės nelaimės. Marokas yra stabili valstybė, kasmet priimanti milijonus turistų. Didžioji dauguma jų yra ekonominiai migrantai, ieškantys geresnių galimybių, o ne pabėgėliai.

Vaizdo įraše matyti, kaip naujai atvykusieji išsilaipina ant smėlio ir iš karto pradeda skanduoti „Allahu Akbar“. 

Kartono ir plastiko stovyklos toliau plečiasi palei pakrantę – ten, kur anksčiau buvo ispanų paplūdimys, dabar vyksta futbolo rungtynės ir ištemptos skalbinių virvės. 

Kartono ir plastiko stovyklos toliau plečiasi palei pakrantę – ten, kur anksčiau buvo ispanų paplūdimys, dabar vyksta futbolo rungtynės ir ištemptos skalbinių virvės.

 

Per visą krizę Ispanijos vyriausybės atstovai ir didžioji dalis tradicinių žiniasklaidos priemonių tvirtino, kad beveik visi migrantai grįžo į Maroką ir kad buvo atkurta „pagrįsta normalybė“. Kairiųjų pažiūrų atstovai pakartojo šią poziciją.

Reali situacija vietoje – nuolatinėmis atrodančios gyvenvietės, kasdieniniai protestai dėl prieglobsčio ir gyventojai, pernelyg bijantys išleisti savo dukras į gatvę – rodo ką kita.

Seutos moterys balsuoja kojomis. Šeimos siunčia vaikus į žemyną. Parkai ir paplūdimiai, kurie prieš dvi savaites priklausė vietiniams gyventojams, dabar jiems nebepriklauso.

Atvirų sienų politiką, kuri per naktį Ispanijos anklavą pavertė trečiojo pasaulio stovykla, gina tie patys žmonės, kurie tvirtino, kad problema jau išsisprendė savaime.

Kiek dar Europos miestų bus paprašyta priimti šį košmarą, kol bus imtasi reikšmingų veiksmų ir įvyks pokyčiai? 

https://www.zerohedge.com/geopolitical/hellish-ceuta-mothers-weep-streets-rapes-force-women-flee-kids-parks-smeared-shit

at Komentarų nėra:

2026 m. rugpjūčio 18 d., antradienis

Eli Clifton ir Ian Lustick: „Izraelio lobistai – Amerika užsienio valstybės gniaužtuose“

 


Eli Clifton yra „Quincy Institute“ įkūrėjas ir vyresnysis patarėjas, o Ian Lustick užima Bess W. Heyman katedrą Pensilvanijos universiteto politikos mokslų katedroje.

https://www.youtube.com/watch?v=aczrWTESzw0


https://www.youtube.com/watch?v=XOuJzK83Oi0

at Komentarų nėra:

Italijos miesto meras partrenktas dviratininko. Jis uždraudė važinėti centre

 

Šiaurės Italijoje esančio Komo miesto meras Alessandro Rapinese, kurį partrenkė dviratis, nusprendė uždrausti šių transporto priemonių eismą miesto centre. Gyventojų nuomonės dėl draudimo išsiskyrė, o jo priešininkai merui priekaištavo, kad jis, rengdamas naujas taisykles, pasinaudojo savo asmeninėmis problemomis.

Kaip pastebi Italijos žiniasklaida, nepaisant kritikos, Komo meras savo nuomonės nekeičia. – Man buvo priekaištaujama, kad priėmiau šį sprendimą, nes mane partrenkė elektrinis dviratis: žinoma, kad taip. Žmonės elgiasi remdamiesi savo patirtimi, o aš ant savo odos patyriau, ką reiškia būti partrenktam šių pabaisų, – sakė jis agentūrai „Ansa“.

Alessandro Rapinese pridūrė, kad anksčiau miesto valdžia nusprendė sureguliuoti kurjerių įvažiavimo į riboto eismo zoną klausimą.

​– Liepos viduryje, būtent tuo metu, kai miesto taryba svarstė nutarimą šiuo klausimu, išėjau iš rotušės ir mane partrenkė elektrinis dviratis. Tada supratau, kad pėsčiųjų saugumo labui turėtume reglamentuoti ir elektrinių dviračių įvažiavimą. Tačiau Italijos kelių eismo taisyklėse nėra atskiriami įprasti ir elektriniai dviračiai, – pažymėjo jis.

Meras pareiškė: „Esame įsitikinę, kad tai teisingas sprendimas, kaip ir 2022 m., kai, aplenkdami kitus Europos miestus, uždraudėme elektrinių paspirtukų nuomą.“ Manau, kad tai yra beprotiška, jog elektrinių paspirtukų savininkai buvo įpareigoti apdrausti savo transporto priemones ir aprūpinti jas registracijos numeriais, o tokių reikalavimų nebuvo nustatyta elektrinėms dviračiams, kurie gali būti netgi pavojingesni.

Naujosios nuostatos dėl dviračių eismo draudimo miesto centre įsigalios rugsėjo mėnesį, o vietos dviratininkų asociacija paskelbė apie protestinį važiavimą per miestą.

Šaltinis




at Komentarų nėra:

2026 m. rugpjūčio 17 d., pirmadienis

Larry C. Johnson. Uodega nepasivijusi šuns: kaip JAV karinis jūrų laivynas paliko savo jūreivius be maisto ir muilo

 

Šios nuotraukos buvo tokios kasdienės, kad paliko dar gilesnį įspūdį nei bet kokios mūšio scenos: pusiau tušti maisto padėklai, pilkas perdirbtos mėsos gabalas, jūreiviai, dalijantys maistą tarpusavyje taip, kad niekas negautų daugiau nei kiti. 2026 m. pavasarį ir vasarą lėktuvnešio „USS Abraham Lincoln“ ir desanto laivo „USS Tripoli“ įgulos susidūrė su maisto trūkumu, ilgomis eilėmis prie valgyklos, sugedusiais tualetais, pelėsiu dušuose, neveikiančiomis skalbimo mašinomis ir tokių būtiniausių reikmenų kaip muilas ir dantų pasta trūkumu – tai vyko karo laivuose, kurie po daugiau nei 250 dienų jūroje veikė Arabijos jūroje ir platesniame Indijos vandenyne. Šis spaudimas neigiamai paveikė moralę, o blogiausiais atvejais – ir įgulos saugumą.

Kai šios sąlygos tapo viešos, Jūrų laivyno institucinis refleksas buvo neigimas. Niekingas karo ministras Pete Hegseth atmetė pirmuosius pranešimus kaip „netikras naujienas“, o 5-osios laivyno flotilės atstovas spaudai tvirtino, kad įgula „išlieka atspari ir pasirengusi“, o laivas „vis dar yra visiškai pajėgus įvykdyti visas misijos užduotis“. Šią reakciją verta prisiminti, nes ji yra ne paneigimas, o dalis nesėkmės – vadovybė labiau pasirengusi ginti savo pasakojimą apie pasirengimą, nei susitaikyti su tuo, kodėl jos jūreiviams trūksta būtiniausių dalykų. Sąlygos buvo realios. Svarbesnis klausimas yra, kodėl karo laivams, priklausantiems geriausiai finansuojamam pasaulio kariniam jūrų laivynui, iš viso trūko maisto ir higienos reikmenų.

Atsakymas pirmiausia nesusijęs su vienu lėktuvnešiu ar vienu aprūpinimo pareigūnu. Tai struktūrinė problema, kuri formavosi penkiolika metų ir glūdi toje laivyno dalyje, kurios visuomenė niekada nemato – laivuose, kurie aprūpina maistu ir degalais karo laivus.

Laivynas už laivyno

Kariniai laivai patys neturi pakankamai atsargų, kad galėtų neribotą laiką išbūti jūroje. Tai, kas užtikrina, kad lėktuvnešio kovinė grupė būtų aprūpinta maistu, degalais ir ginklais negrįždama į uostą, yra specializuota aprūpinimo laivų flotilė, vadinama Kovinės logistikos pajėgomis (CLF) – tai plaukiojantys papildymo laivai, kuriuos valdo Karinė jūrų transporto komanda (Military Sealift Command) ir kurių įgulos daugiausia sudarytos iš civilių. Šie laivai plaukia šalia karo laivų ir, abiem laivams judant, per kabelius ir žarnas perduoda degalus, šaudmenis, maistą ir atsargas.

CLF suskirstoma į tris tipus. Laivyno papildymo tanklaiviai (T-AO) gabena degalus. Sausųjų krovinių ir šaudmenų laivai (T-AKE) gabena ginkluotę, atsargines dalis ir maistą. O greitieji kovinės paramos laivai (T-AOE) yra vertingiausias turtas – „visko po truputį“ laivai, kurie kartu gabena degalus, šaudmenis ir atsargas ir yra pakankamai greiti, kad galėtų plaukti pačioje lėktuvnešio smogiamosios grupės viduje, o ne važinėti pirmyn ir atgal į ją. Būtent pastarosios kategorijos laivai yra būtent tai, ko reikia, kai vienas lėktuvnešis mėnesių mėnesius laikosi pozicijoje toli jūroje. Ir būtent šią kategoriją Jūrų laivynas smarkiai sumažino.

Laivų skaičiaus stabilumas, pajėgumų mažėjimas

Čia ir glūdi problemos esmė. Šiandien Kovinės logistikos pajėgos susideda iš maždaug 34 laivų – šis skaičius iš esmės nesikeitė jau gerokai daugiau nei dešimtmetį. Popieriuje tai rodo stabilumą. Praktikoje – lėtą pajėgumų mažėjimą, nes reikalavimai šioms pajėgoms išaugo, o jų pajėgiausi laivai dingo.

Maždaug 2010 m. Karinis jūrų laivynas eksploatavo visus keturis savo „Supply“ klasės greituosius kovinės paramos laivus. Šiandien liko tik du. 2010-ųjų viduryje Karinis jūrų laivynas du iš jų perkėlė į rezervą, siekdamas sutaupyti maždaug po 30 mln. JAV dolerių per metus kiekvieno eksploatacijos išlaidų – sprendimas, kuris atrodė pagrįstas skaičiuoklėje, bet atrodo nepateisinamas iš alkano laivo denio. Priežastis, kodėl tai skauda, yra aritmetinė: norint pakeisti vieno greitojo paramos laivo bendrą pajėgumą, paprastai reikia vieno degalų papildymo laivo ir vieno sausojo krovinio laivo – dviejų korpusų, dviejų įgulų, dviejų tvarkaraščių – kad būtų pervežami degalai, šaudmenys ir maistas, kuriuos anksčiau vienu laivu buvo galima gabenti kaip vieną paketą. Sumažinus greitojo paramos laivyno dydį perpus, kiekvieną ilgalaikę misiją su vienu lėktuvnešiu tampa vis sunkiau aprūpinti.

Po šiuo pavadinimu likusi laivyno dalis sensta. Pagrindinį laivyno branduolį sudarantys „Henry J. Kaiser“ klasės degalų papildymo laivai buvo pastatyti dar 1980-aisiais ir išimami iš eksploatacijos greičiau, nei spėja atvykti jų pakaitalai. Naujoji „John Lewis“ klasės degalų papildymo laivų programa skirta atnaujinti laivyną maždaug dvidešimčia laivų, tačiau pirmasis laivas buvo perduotas tik 2022 m., o iki 2025 m. vidurio visiškai parengtas eksploatacijai buvo tik vienas. Pati laivyno naujausia išeitis – mažesni ir gausesni „lengvieji papildymo tanklaiviai“ (T-AOL) – bus pradėti statyti tik 2027 finansiniais metais, o jų pakankamas skaičius bus pasiektas tik 2030-aisiais. Gynybos srities tyrėjų analitinis sutarimas yra aiškus: logistikos pajėgos yra nepakankamos ir nepakankamai greitos, kad patenkintų dabar joms keliamus reikalavimus.

Kodėl Arabijos jūra yra blogiausia vieta, kurioje gali trūkti laivų

Geografinės sąlygos pavertė visos laivyno pajėgų nepakankamumą laivų trūkumu, o vandenys prie Arabijos krantų ir visame Indijos vandenyne yra artimi blogiausiam scenarijui.

Lėktuvnešio aprūpinimo stotis Šiaurės Arabijos jūroje veikia pačiame labai ilgos tiekimo grandinės gale, dažnai neturėdama tokio patogaus, draugiško ir didelės talpos uosto, kokiu gali pasinaudoti, pavyzdžiui, Viduržemio jūroje dislokuoti laivai. Viskas, ką įgula valgo ir naudoja, buvo įkelta į laivą prieš dislokavimą arba turi būti pristatyta į laivą paties aprūpinimo laivyno, kurio pajėgos yra išskirstytos per plačiai. Kai dislokavimas užsitęsė – o „Lincoln“ atveju taip ir buvo, jis truko ilgiau nei 250 dienų, įtrauktas į 2026 m. karą su Iranu ir pratęstas – laivas išeikvojo atsargas greičiau ir gausiau nei planuota, būtent tada, kai logistikos grandinė mažiausiai galėjo organizuoti papildomus reisus į tolimą jūrą. Ilgi dislokavimai ir menkas aprūpinimo laivynas yra blogas derinys bet kur. Indijos vandenyne tai lemia tuščias lentynas.

Būtent dėl to greitasis kovinės paramos laivas yra toks svarbus būtent šiame operacijų teatre. Jo projektavimo tikslas – užtikrinti lėktuvnešio grupės aprūpinimą toli priekinėse pozicijose be nuolatinio atskirų degalų papildymo laivų ir krovinių laivų eilių. Pastarųjų dvejų metų operacijos Raudonojoje jūroje aiškiai parodė JAV laivynui, kad būtent tas daugiafunkcinis laivas, kurio statybą 2010-aisiais metais buvo nuspręsta atidėti siekiant sutaupyti, dabar yra labiausiai reikalingas užtikrinant ilgalaikį, tolimą ir intensyvų buvimą. Šio tipo laivų trūkumas labiausiai pasijuto būtent toje misijoje, kuriai jie buvo sukurti, o „Lincoln“ įgulos jūreiviai sumokėjo kainą už pirkimų sprendimą, priimtą dar prieš dešimtmetį, kai daugelis iš jų dar nebuvo įstoję į tarnybą.

Nuo degalų papildymo laivų skaičiaus iki tuščių dėžių

Linija nuo išretėjusių logistikos pajėgų iki konkrečios tuščios dėžės eina per sistemą, kurioje beveik nebeliko jokių atsargų. Laivynas, vykdantis ilgalaikes misijas tolimuose vandenyse, remdamasis tiekimo laivynu, kurio skaičius išliko nepakitęs, o pačios pajėgiausios laivai buvo atsisakyti, yra laivynas, veikiantis su nykstančia atsarga. Kai atsarga yra menka, gedimai pirmiausia pasireiškia mažiausiai įspūdingose vietose – ne raketoje, kuri neiššauna, o skalbykloje, kuri neveikia, ir virtuvėje, kurioje trūksta maisto. Maistas, muilas ir švarus vanduo yra pagrindiniai rodikliai, rodantys, kad aprūpinimo sistema veikia riboje, o 2026 m. prie Arabijos krantų šie rodikliai pasiekė kritinę ribą.

Žmogiškosios aukos dar labiau padidino materialines nuostolius. Įgula, išsekusi po daugiau nei aštuonių mėnesių jūroje, kuriai trūksta būtiniausių dalykų, be kurių gyvenimas laive taptų pakenčiamas, patiria įtampą, kuri yra gilesnė nei paprasti nepatogumai – įtampą, kuri pasireiškė smarkiai kritusiu moraliniu nuotaiku, o blogiausiais atvejais – baime, kad jūreiviai gali nusižudyti. Būtų pernelyg supaprastinta ir neteisinga įvykių dalyvių atžvilgiu tą žmogiškąją auką priskirti vienai priežasčiai; kario laivo įgulos moralė ir psichinė sveikata priklauso nuo daugelio veiksnių. Tačiau teisinga būtų pasakyti, kad laivynas negali reikalauti iš savo jūreivių ištverti vis ilgesnių dislokacijų, tuo pačiu mažindamas išteklius, kurie užtikrina jų maitinimą ir švarą, ir tikėtis, kad tai neturės jokios įtakos laivo viduje esančių žmonių gerovei. Aprūpinimas nėra prabanga. Tai yra įgulos ištvermės sąlyga.

Išvada

Būtų įdomu skaityti apie tai, kas įvyko laive „Lincoln“, kaip istoriją apie vieną laivą ar vieną dislokavimą. Tačiau naudingiau tai vertinti kaip simptomą, pasireiškusį tiekimo grandinės gale. Penkiolika metų Jungtinės Valstijos išlaikė savo Kovinės logistikos pajėgas beveik nepakitusiomis, tuo pačiu mažindamos galingiausių papildymo laivų skaičių, leidžiant senėti degalų papildymo laivams ir atidėdamos jų pakeitimą – ir visa tai darė tuo metu, kai iš laivyno buvo reikalaujama vykdyti ilgesnius dislokavimus tolesniuose ir labiau ginčytinuose vandenyse. Tokiu būdu išsekintos pajėgos iš pradžių nesugriūna triukšmingai. Jos žlunga tyliai – laivo virtuvėje, duše ir skalbykloje, laivuose, veikiančiuose pačiame tolimiausiame Jūrų laivyno tiekimo linijų gale.

Trūkumas prie Arabijos krantų nebuvo atsitiktinumas, gandas ar tiekimo pareigūno nesėkminga savaitė. Tai buvo numatomas pusantro dešimtmečio sprendimų, dėl kurių susilpnėjo šiuos trūkumus užkertanti atsarga, rezultatas – o kai pasekmės pasiekė valgyklą, aukščiausioji vadovybė instinktyviai tvirtino, kad viskas yra gerai. Laivynas, kurio negalima patikimai aprūpinti, negali būti patikimai išlaikomas. Alkis ir trūkumas laive „Lincoln“ buvo ženklas, kad ta atsarga pagaliau išseko, o jūreiviai, kurie tai išgyveno, nusipelnė ko nors geresnio nei tiek trūkumas, tiek neigimas.

Jei jūs ar kas nors iš jūsų pažįstamų esate karinis tarnybos narys, veteranas ar karinės šeimos narys, patiriantis krizę, „Veteranų ir karių krizės linija“ veikia visą parą: surinkite 988, tada paspauskite 1, siųskite žinutę numeriu 838255 arba apsilankykite svetainėje VeteransCrisisLine.net.

Šaltinis



at Komentarų nėra:
Užsisakykite: Pranešimai (Atom)

„Google Maps“ tinkle išpopuliarėjęs žaidimas „Pindia Challenge“: griežtas įspėjimas Vakarams

„Google Maps“ tinkle išpopuliarėjęs žaidimas atskleidė vieną iš ryškiausių šiuolaikinio pasaulio kultūrinių realybių. Paspauskite „Street Vi...