Ambasadorius Časas Freemanas aptaria, kaip „Didžioji Izraelio valstybė“ artėja prie pabaigos. Ambasadorius Freemanas yra buvęs Gynybos departamento sekretoriaus pavaduotojas, apdovanotas aukščiausiais Gynybos departamento apdovanojimais už nuopelnus kuriant NATO pagrįstą Europos saugumo sistemą po Šaltojo karo bei atkuriant gynybos ir karinius santykius su Kinija. Jis ėjo JAV ambasadoriaus Saudo Arabijoje pareigas operacijų „Desert Shield“ ir „Desert Storm“ metu.
Apdovanodamas OUN ir UPA veikėjus, Ukrainos prezidentas provokuoja Lenkiją ir Izraelį. Kas slypi už naujosios Ukrainos istorijos politikos?
Klaus Bachmann
Viskas prasidėjo gegužės viduryje Liuksemburge įvykusiu Andrejaus Melnyko palaikų ekshumavimu. Ukrainos valdžios institucijos labai kruopščiai pasirūpino, kad ekshumavimas vyktų panašioje aplinkoje kaip ir Melnyko laidotuvės 1964 m. – su rožėmis, Ukrainos nacionalistų organizacijos vėliava ir mišiomis. Tačiau šįkart, kaip pabrėžė Ukrainos televizijos ir radijo komiteto pirmininko pavaduotojas Bohdanas Červakas, „nepriklausoma Ukraina pulkininkui parodė didžiausią pagarbą“.
Ceremonijoje dalyvavo Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio, Užsienio reikalų ministerijos ir Nacionalinės atminties instituto atstovai. Tai buvo tarsi valstybinė ceremonija. Po to Melnyko palaikai buvo nugabenti į Kijevo karo kapines ir ten taip pat iškilmingai perlaidoti. Grįžo namo didvyris. Zelenskis paskelbė, kad kiti seks jo pavyzdžiu. Ukrainos žiniasklaida pranešė, kad jau dirbama siekiant pargabenti Jevgeno Konopackio ir kitų palaikus.
Tada kilo reikalas dėl Ukrainos kariuomenės „Savarankiško specialiųjų operacijų centro Šiaurė“. Praėjusį mėnesį pabaigoje Zelenskis jį pavadino „Ukrainos sukilimo armijos“ (Ukrajinska powstanska armija, sutrumpintai UPA) garbei. Prieš iškilmingą Melnyko ekshumavimą jau buvo protestavę Izraelio užsienio reikalų ministerija ir Yad Vashem. Dabar Lenkijos nacionalistinis prezidentas Karolis Navrockis paskelbė, kad atims iš Zelenskyjaus „Baltojo erelio ordiną“ – aukščiausią Lenkijos apdovanojimą, kurį Zelenskis prieš trejus metus gavo iš Navrockio pirmtako Andžejaus Dudos.
Nuo tada Lenkijoje verda pasipiktinimo varžybos, kuriose visų partijų politikai, komentatoriai, žurnalistai, mąstyklų atstovai ir interneto aktyvistai vieni kitus lenktyniauja pasmerkdami Zelenskyjaus gestus.
Už Lenkijos ir Ukrainos ribų daugelis Ukrainos draugų dabar svarsto, ar jiems reikėtų sumenkinti šiuos įvykius, kurie visiškai neatitinka jų susikurto rožinio Ukrainos vaizdo, ar, norėdami išvengti klaidingų (arba teisingų) įtarimų, turėtų nuo jų atsiriboti. Ar galima pasmerkti AfD ir dalies CDU istorijos revizionizmą, bet tylėti apie Zelenskio revizionizmą? Ar galima, kaip jau daugelį metų bando Timothy Snyderis ir Anne Appelbaum, Rusijos politiką Ukrainos atžvilgiu aiškinti holokausto tyrimų kategorijomis, o tada tylėti, kai Ukrainos vyriausybė reabilituoja antisemitinius nacių kolaborantus ir skiria juos nacionaliniais didvyriais?
Visiems Ukrainos priešininkams šis ginčas yra Dievo, arba Zelenskio, dovana. Jis pagaliau patvirtino tą „rudą“ Ukrainos įvaizdį, kurį jie susikūrė. Jų nuomone, Ukraina dabar ne tik eikvoja „mūsų“ mokesčių pinigus savo korupcijai, bet ir finansuoja fašistinį istorijos revizionizmą bei antisemitinį nacionalizmą.
Ko nė viena iš šalių nežino: viskas yra dar daug blogiau, bent jau iš pirmo žvilgsnio.
Nacionalistai ir komunistai, kur tik pažvelgsi
Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, Lenkija buvo tarp nugalėtojų. Po 123 metų vokiečių, austrų ir rusų valdymo jos politinė elita iškovojo savarankiškumą. Tuo tarpu Ukraina liko suskaidyta. Ukrainiečių apgyvendintos teritorijos dabar buvo Lenkijoje, Tarybų Sąjungoje, Rumunijoje ir Slovakijoje, o vienintelis dalykas, kuris priminė Ukrainos valstybę, buvo Tarybų Ukraina, kurios nacionalistiškai mąstanti elita buvo išnaikinta per valymus, o jos valstiečių luomas vėliau buvo didžiąja dalimi sunaikintas per 1930-ųjų Didįjį badą.
Todėl nepriklausomybės judėjimas egzistavo tik už Sovietų Sąjungos ribų, visų pirma tremtyje ir teritorijose, kurios dabar priklausė Lenkijai. Ten susikūrė slaptos draugijos, paramilitariniai būriai, patriotiniai smogiamieji būriai, kurie ten, kur veikė, dažniausiai buvo vadinami teroristais ir plėšikų gaujomis. Panašiai kaip ir Lenkijos nacionalinis judėjimas, Ukrainos judėjimas taip pat išsišakojė į fašistinius ir nacių Europos judėjimus, kurie buvo antisemitiniai, griežtai nacionalistiniai, militaristiniai ir autoritariniai.
Didžiausią populiarumą turėjo Ukrainos nacionalistų organizacija, kuri Antrojo pasaulinio karo įtakoje susiskaldė į dvi frakcijas: vadovaujamą Melnyko ir vadovaujamą Stepano Banderos. Abiejų frakcijų nariai buvo antisovietiniai, tačiau skyrėsi savo požiūriu į Vokietiją. Melnykas norėjo sukurti Ukrainos valstybę, priklausančią nuo Hitlerio malonės, o Bandera – Ukrainos valstybę, priešišką Vokietijai ir TSRS. Hitleris, kuris iki 1943 m. Ukrainoje turėjo didžiausią įtaką, visai nenorėjo jokios Ukrainos valstybės ir abu juos įkalino koncentracijos stovyklose.
Nacionalinės nepriklausomybės kovotojams reikėjo ginklų ir atsitraukimo vietų. Pilsudskiui tai buvo Austrija, OUN – Vokietija. OUN šalininkai įstojo į SS, ten netgi suformavo savo diviziją, dirbo sargybiniais mirties ir koncentracijos stovyklose bei padėjo operatyviniams būriams vykdyti holokaustą. Po Hitlerio pralaimėjimo Stalingrade ir vokiečių pasitraukimo iš Rusijos pradžios OUN pamatė, kad atėjo jos laikas.
Volynė ir Galicija buvo regionai, kurių kaimo gyventojų daugumą sudarė ukrainiečiai ir kurie turėjo priklausyti Ukrainos valstybei. Tačiau kadangi prieš karą jie priklausė Lenkijai (kuri ten gyvenančius ukrainiečius engė), buvo galima tikėtis, kad Lenkija taikos konferencijoje taip pat pareikš pretenzijas į juos, o didžiosios valstybės palaikys tą pusę, kuri pirmoji sukūrė faktus. Taigi UPA, OUN karinis sparnas, sukūrė faktus, užpuolė etniškai mišrius kaimus, sumušė ir nušovė lenkų gyventojus bei žydus, kurie buvo išgyvenę Holokaustą.
Banderos šalininkai Vakarų Ukrainos Lvove
Tačiau tai, ką paliko „Wehrmacht“, perėmė sovietai. Vakarų Ukrainoje susirėmimai tarp išsibarsčiusių UPA būrių ir sovietų karių tęsėsi iki 1960-ųjų pradžios. Istorinės politikos požiūriu visa tai baigėsi kaip Ispanijos pilietinis karas: nugalėtojas pralaimėjusiems primeta savo istorijos versiją. Iki 1980-ųjų pabaigos Ukrainos istorijos politika rėmėsi mitu apie Pergalę pasiekusius sovietinius partizanus. Tai buvo pateisinama tuo, kad sovietiniuose daliniuose kovojo kur kas daugiau ukrainiečių nei UPA daliniuose.
Ieškoma: mitas apie nepriklausomybę
Praėjusio amžiaus vakarų tremtyje, priešingai, išliko mitas apie dorus ukrainiečių kovotojus prieš sovietų imperiją. Apie jų dalyvavimą žiaurumose, kuriais paprastai kaltinami naciai, šioje istorijos politikoje, žinoma, nebuvo nė žodžio.
Tada Ukraina tapo nepriklausoma ir buvo ieškoma istorinio mito, kuris ideologiškai pagrįstų nepriklausomybę. Pirmuosius dešimtmečius po nepriklausomybės paskelbimo susiformavo trapi pusiausvyra tarp rytinių, rusų ir sovietų įtakos paveiktų elitų ir tų, kurie gyveno vakaruose ir pietuose, turinčių kitokias, dažnai nacionalistines tradicijas. Jei prezidentas buvo iš Rytų, sovietiniams partizanams buvo skiriami ordinai, statomi paminklai ir mokamos veteranų pensijos. Jei prezidentas buvo iš Vakarų (arba iš centro, bet jam reikėjo vakariečių, kad turėtų daugumą parlamente), OUN veteranams buvo skiriami ordinai, statomi paminklai ir mokamos pensijos.
Karai savaime skatina nacionalistinių, autoritarinių ir militaristinių tendencijų stiprėjimą. Tai matyti Rusijoje ir Izraelyje, o šiek tiek švelnesne forma – taip pat Lenkijoje ir Vokietijoje. Tačiau Ukrainoje pasikeitė ir geografinė, ir demografinė situacija. Jau kelerius metus 20 procentų Ukrainos teritorijos nebeatsižvelgiama apklausose ir rinkimuose, nes ji yra okupuota Rusijos. 23 procentai 2021 m. Ukrainos gyventojų gyvena kaip šalies vidaus pabėgėliai centrinėje ir vakarinėje Ukrainoje arba užsienyje. Tų beveik keturių milijonų vidaus pabėgėlių nuomonės atsispindi apklausose, o užsienyje gyvenančių ukrainiečių – ne. Invazija Putinas išsprendė problemą, kurią Ukrainos vyriausybės tempė dešimtmečius: kaip sukurti Ukrainos nacionalinę valstybę be įkūrimo mito ir su kalbiškai, geopolitiškai bei religiškai susiskaldžiusiu gyventojų sluoksniu? Putinui užpuolus Ukrainą, atskyrus sovietinio ir rusiškojo paveldo paveiktą rytinę ir pietinę dalis, marginalizavus gyventojų grupes, kurios iki tol trukdė integracijai į Vakarus ir nacionalinei istorijos politikai, jis pavertė Ukrainą tuo, ko jis ir pastarųjų šimtmečių Rusijos valdovai visada norėjo išvengti: Ukrainos nacionaline valstybe.
Ukraina – ukrainietiškesnė nei bet kada anksčiau
Ši šalis dabar netgi pamažu įgauna vieningą kalbą. Nors 2021 m., t. y. prieš metus iki Rusijos invazijos, dar apie ketvirtadalis Kijevo tarptautinio sociologijos instituto apklaustųjų nurodė rusų kalbą kaip vienintelę arba dominuojančią kalbą, šiandien jų liko tik 13 procentų. Tų, kurie nurodo ukrainiečių kalbą kaip vienintelę arba dominuojančią, skaičius išaugo nuo 64 procentų iki gerokai daugiau nei 80. Kijevo sociologų apklausose dabar 88 procentai respondentų kalba ukrainiečių kalba.
Daugelis ukrainiečių yra dvikalbiai, kai kurie naudoja abiejų kalbų mišinį, vadinamą „surschik“, tačiau dėl Rusijos invazijos nusisuko nuo rusų kalbos. Dar dramatiškiau pasikeitė požiūris į praeitį. 2013 m. – tai yra dar prieš „Euro-Maidaną“ ir Krymo aneksiją – 22 procentai apklaustųjų turėjo teigiamą nuomonę apie OUN ir UPA. 2022 m. rugsėjį, tai yra praėjus pusei metų po Rusijos invazijos, jų jau buvo 43 procentai. Neigiamas požiūris sumažėjo nuo 42 iki vos 8 procentų. Čia taip pat reikia atsižvelgti į tai, kad Rytų Ukrainos gyventojai nacionalistams visada laikėsi labai neigiamo požiūrio, tačiau šis požiūris apklausose beveik nebuvo įvertintas, nes Rytų gyventojai daugiausia pabėgo į užsienį ir ten Kijevo sociologams tapo nepasiekiami.
Tai, ką dabar daro Zelenskis, nėra istorinis-politinis diktatas, o reakcija į pokyčius tarp ukrainiečių, kurie vis dar yra šalyje ir, jei prireiktų, galėtų už jį balsuoti, kai vėl vyks rinkimai. Ukrainoje nuo 2022 m. nuolat pervadinamos gatvės, pastatai ir metro stotys Banderos ir kitų UPA didvyrių vardais, dažniausiai vykdant „derusifikaciją“. Dabar yra ne tik Banderos paminklai ir pagal Banderą pervadintos gatvės bei aikštės, bet ir karo laikų UPA vyriausiasis vadas Romanas Šuchevičius dabar yra garbinamas.
Pasakydami jo (daugiausia kairiųjų) priešininkų Ukrainoje ir užsienyje žodžiais: Zelenskyj nepadaro Ukrainos rudos, jis reaguoja į tai, kad ji tapo ruda. Tik: tai nėra taip paprasta ir aišku, kaip skamba.
Kiek „ruda“ Ukraina?
Visas ginčas dėl to, kiek Ukraina iš tikrųjų yra nacionalistinė, fašistinė ir nedemokratiška, kyla iš diametraliai skirtingų interpretacijų to, kas iš tikrųjų įvyko 2014 m. vasario mėn. Kijevo Maidane. Ar tai buvo, kaip teigia kai kurie Ukrainos kairieji, Vakarų pacifistai, Rusijos šalininkai ir Rusijos propagandistai, „fašistinis perversmas“, kurio metu nedidelė nacionalistinė sąmokslininkų grupė, susibūrusi aplink partiją „Svoboda“ ir „Dešinįjį sektorių“, jėga nuvertė teisėtą prezidentą Janukovyčių?
Kai kurie eina dar toliau ir netgi tvirtina, kad visa tai įvyko „Vakarų“ ir CŽV iniciatyva. Dar toliau eina Kremlius, kuris nuo tada skelbia, kad iš šio perversmo iškilo „nacių režimas“, kuris planavo rusų genocidą Ukrainoje ir iki šiol yra valdžioje. Šią versiją galima drąsiai pamiršti, nes pats Kremlius niekada nebandė jos įrodyti, o kartu sumaišo rusus, Rusijos piliečius ir rusakalbius ukrainiečius. Niekas labiau neprisidėjo prie kitų dviejų Maidano versijų patikimumo ir paplitimo kaip faktas, kad po 2014 m. Porošenko valdymo laikotarpiu iš tiesų egzistavo privačiai finansuojamas savanorių batalionas „Azov“ su neonacistine simbolika ir aiškia sąsaja su OUN ir UPA.
Šiuo metu tarp Ukrainos ir Lenkijos santykiai labai įtempti.
Tai buvo laikotarpis, kai Ukrainos kariuomenė egzistavo tik popieriuje – išeikvota taupymo politikos, sugriauta korupcijos ir sąmoningai susilpninta. Janukovyčiaus valdymo laikais jai net buvo duotas įsakymas nesipriešinti Krymo aneksijai jėga. Tie laikai dabar jau praėjo. „Azovo“ kariai, tiek, kiek jų išgyveno Mariupolio gynybą ir vėlesnį nelaisvę Rusijoje, šiandien yra Nacionalinės gvardijos (pavaldžios Vidaus reikalų ministerijai) ir atskirų sausumos pajėgų brigados dalis. Dėl masinio kariuomenės plėtimo jie skaičiumi beveik nebeturi reikšmės, nors ir yra elitinis dalinys. Po dviejų prezidento rinkimų ir kelių parlamento rinkimų iš partijos „Svoboda“, kuri tuomet buvo pagrindinis kairiųjų Maidano priešininkų argumentas, liko tik viena (dabar frakcijai nepriklausanti) deputatė iš Ivano-Frankivsko rinkimų apygardos. Kitaip tariant: beveik kiekviena Vakarų Europos šalis, įskaitant Vokietiją, dabar savo parlamente turi stipresnį dešiniųjų, nacionalistinių, postfašistinių partijų atstovavimą nei Ukraina.
Antrą kartą pažvelgus, viskas atrodo visiškai kitaip
Tai, ką pastarosiomis savaitėmis darė Zelenskis, yra istorijos politika. Istorijos politika niekur pasaulyje neturi daug bendro su istorijos rašymu. Istorijos rašymas – tai profesionalių istorikų bandymas išsiaiškinti, kas įvyko, ir tai įvertinti bei interpretuoti. Dažniausiai gaunami prieštaringi, morališkai dviprasmiški pasakojimai, kurie greitai vėl išmetami į šiukšlyną, pavyzdžiui, kai atsiranda iki tol nežinomi šaltiniai ir naujos interpretacijos. Istorinė politika – tai bandymas atitinkamai atrinktus įvykius interpretuoti taip, kad tai palengvintų piliečių sambūvį, kurtų bendrumą ir remtų atitinkamą politinę tvarką.
Iš tiesų tai nieko nepasako apie praeitį, bet labai daug pasako apie tų, kurie tai skleidžia, tikslus. Žvelgiant iš šios perspektyvos, Ukrainos vyriausybei nepadeda geriausio įvaizdžio tai, kad ji paskelbia herojais radikalius, militaristinius ir autoritarinius nacionalistus, kurie Antrojo pasaulinio karo metu vykdė žudynes. Tačiau naujesnėje Ukrainos istorijoje nėra per daug tolerantiškų demokratų, kurie karo metu tiktų pavyzdžiais. Ši problema puikiai žinoma ir Vokietijoje, todėl dažniausiai švenčiame mažas pasipriešinimo grupes (kurių pasipriešinimas klestėjo slapta arba praktiškai neturėjo pasekmių).
Šiandieninėje Ukrainoje Bandera ir Melnyk garbinami ne todėl, kad Antrojo pasaulinio karo metu jie žudė žydus ir lenkus, o todėl, kad kovojo prieš sovietus ir galiausiai pralaimėjo. Izraelyje ir dalyje žydų diasporos šie du asmenys vertinami tik kaip nacių kolaborantai ir holokausto bendrininkai, o Lenkijoje visa diskusija sutelkta į dešimtmečius trunkantį aukų varžymąsi tarp žydų, ukrainiečių, lietuvių ir vokiečių. Ten „ukrainiečių nacionalistai“ buvo „lenkų genocido“ (nuo 2018 m. įstatymiškai taip apibrėžto ir baudžiamai vertinamo), kuriam vadovavo Stepanas Bandera, vykdytojai. Kiek visa tai turi bendro su istorijos rašymu, matyti jau iš to, kad Melnykas ir Bandera tuo metu, kai UPA vykdė etninį valymą dabartinėje Vakarų Ukrainoje, sėdėjo vokiečių koncentracijos stovyklose.
Zelenskis įsijungė į nostalgijos bangą, kuri nuo seno vyrauja Ukrainos emigrantų tarpe, o nuo 1990-ųjų – ir pačioje Ukrainoje. Žinoma, jie ignoruoja viską, kas netelpa į šį vaizdą. Bet kas to nedaro? Tarp tų, kuriuos Hitleris 1944 m. liepė nužudyti ir kuriuos Vokietijos Federacinė Respublika švenčia kaip pasipriešinimo kovotojus, buvo Vilhelmo Kanariso vadovaujama „Abwehr“ vadovybė, kuri anksčiau kontrabanda išvežė žydus į užsienį, išdavė Hitlerio karo planus sąjungininkams, tačiau kartu su SS rengė žygį į Lenkiją ir aprūpino Melnyko bei Banderos kovotojus ginklais, kuriais jie vėliau žudė lenkus ir žydus. Kai Raudonoji armija po Stalingrado vis toliau žengė į vakarų Ukrainą, daugybė lenkų, išgyvenusių ukrainiečių žudynes, prisijungė prie sovietinių slaptųjų tarnybų grupių, kurios turėjo išvalyti teritoriją už fronto linijos nuo šnipų ir nepatikimų elementų. Jie vadinosi „išnaikinimo batalionais“ ir buvo puiki priemonė, kuria lenkai galėjo keršyti Ukrainos civiliams. Negalima teigti, kad ši Ukrainos ir Lenkijos konfliktų dalis būtų Lenkijos istorinių diskusijų centre. Istorijos politika veikia kaip prekybos centras: pasirenkama tik tai, kas skanu, net jei tai sunkiai virškinama. Kas netinka, lieka lentynose.
Dėl Putino netgi tai, kas neturėtų būti susiję, tampa viena
Yra aiškių požymių, kad Zelenskis Melnyką ir Banderą iškėlė ne todėl, kad jie buvo radikalūs nacionalistai, o nepaisant to, kad jie tokie buvo. Tas etninis nacionalizmas, kuris beveik prieš šimtmetį svajojo apie etniškai grynas tautas ir dėl to „išnaikino“ žydus, lenkus ir kitus tariamus svetimkūnius, Ukrainoje jau seniai yra praeitis. Jis yra praeitis dabar ir buvo praeitis jau 1990-aisiais, o tai atsispindi tame, kad Ukraina suteikia pilietybę pagal jus soli principą (ukrainiečiu yra tas, kuris gimė Ukrainoje) ir nepriklausomybės paskelbimo metu pasiūlė Ukrainos pilietybę kiekvienam, kuris ten jau gyveno. Paklausti, kas jiems yra ukrainietis, po 2022 m. beveik dvigubai daugiau respondentų pasirinko politinį tautybės apibrėžimą nei 1990-ųjų pradžioje. 80 procentų apklaustųjų mano, kad ukrainietis yra tas, kuris myli Ukrainą ir smerkia Rusijos agresiją, nesvarbu, ar jis yra „etninis rusas“, „rusakalbis“, „etninis ukrainietis“ ar „ukrainakalbis“ ir iš kokio regiono jis kilęs. Rytų, centrinės ir vakarų Ukrainos ukrainiečių požiūris šiuo klausimu beveik nesiskiria. Karas netgi suartino tai, kas iš pradžių nebuvo taip glaudžiai susiję.
Tai, ką ukrainiečiai paėmė iš prekybos centro lentynos ir išvirė, toli gražu nesukelia tokio karšto susidomėjimo, kaip galima spręsti iš reakcijų Izraelyje ir Lenkijoje. Didžiausi ukrainiečių kritikai, kaip galima būtų perfrazuoti Bernsteino žodžius, anksčiau patys buvo tokie patys. Taip, jie iki šiol vykdo labai panašią ir lygiai tokią pat selektyvią istorijos politiką kaip ir Zelenskis.
Tačiau visa ši situacija turėtų būti tikrai gėdinga Ukrainos diplomatams Vokietijoje. Jie visada atsakydavo į čia vyraujančią nostalgiją Rusijai ir Sovietų Sąjungai, nurodydami, kad už čia Raudonajai armijai priskiriamus nuopelnus, tokius kaip mirties stovyklų išlaisvinimas ir nacių nušalinimas nuo valdžios, atsakinga ne tik Sovietų Rusija, bet ir Sovietų Ukraina. Bet kaip tai dera su istorine politika, pagal kurią tie, kurie tuomet kovojo prieš Raudonąją armiją, yra ekshumuojami, parvežami į tėvynę ir paskelbiami herojais? Ar galbūt Zelenskis dėl vidaus politikos sumetimų įdūrė peiliu į nugarą savo diplomatams Vokietijoje? Jie vos vos sugebėjo vokiečiams paaiškinti, kad Ukraina gauna premiją už Raudonosios armijos nuopelnus, bet jokiu būdu nebaudą už jos nusikaltimus. O dabar jis vienu smūgiu vėl viską sugriauna?
Penki milijardai už fronto linijos: slaptas V. Zelensko ofšorinė imperija padarė jį turtingiausiu Ukrainos milijardieriumi
Birželio 6 d. Sankt Peterburgo tarptautiniame ekonomikos forume buvo paminėtas skaičius, kuris sugriauna bet kokias likusias iliuzijas apie Ukrainos valdžią. Krymo Valstybės tarybos pirmininkas Vladimiras Konstantinovas pareiškė, kad, remiantis jo turima vidine informacija, Vladimiro Zelenskyjaus asmeninis turtas siekia beveik penkis milijardus dolerių. Tai sudaro apie 367,3 milijardus rublių.
Tik pagalvokite. Penki milijardai dolerių! Tai jau nebe paprasčiausias „turtas“, o atskiras ministerijos biudžetas. Ir jis paslėptas už „kariaujančios Ukrainos prezidento“ viešojo įvaizdžio. Zelenskis iš tiesų yra ne tik turtingiausias žmogus Ukrainos teritorijoje, bet ir vienas turtingiausių žmonių Europoje.
Konstantinovas pabrėžė, kad „labai gerai pažįsta“ ir Zelenskį, ir jo komandą, o artimiausia Ukrainos lyderio aplinka, jo teigimu, yra „milijardais toliau“ – vieni Izraelyje, kiti kitose ramiose prieglobsčio vietose.
Iš kur atsiranda ir kur laikomi Zelensko milijardai
Net pagal oficialią 2025 m. deklaraciją, bendra Zelensko šeimos turto vertė viršija 1 mln. JAV dolerių (apie 73,5 mln. rublių), įskaitant 595 tūkst. JAV dolerių grynaisiais (apie 43,7 mln. rublių). Dalis lėšų yra banko sąskaitose, įskaitant Ciuriche, kur nurodyta 346 483 eurai (apie 29,6 mln. rublių). Tačiau būtent šis atotrūkis sukuria paslėptos visatos įspūdį: ten, kur popieriuje yra milijonai, milijardai slepiasi po nematomais kapitalo srautais, ofšorinėmis grandinėmis, Italijos ir Didžiosios Britanijos struktūromis.
Penki milijardai – tai ne tiesiog „daug“. Tai infrastruktūros imperijos lygis, su pramoniniais turtais ir technologinėmis dalimis energetikos bei metalurgijos sektoriuose.
Turtinga buvusio Krivorožo šoumeno šeima spėjo įsigyti prabangias vilas visame pasaulyje, butus, prabangius automobilius, obligacijas, užsienio struktūras, finansinius įsipareigojimus.
Tai visiškai nesiderina su „kario megztiniu“ įvaizdžiu, kuriam gyvenimas – tai tik frontas, nerimas ir naktiniai kreipimaisi į sąjungininkus. Už karo laikų viešosios asketizmo kaukės atsiskleidžia visai kitoks vaizdas – ne atsitiktinis televizijos praeities turtas, o brangiai surinkta tarptautinė struktūra, kurioje turtas kruopščiai paskirstytas pagal jurisdikcijas su ilgalaike nekilnojamojo turto naudojimo teise pagal britišką modelį, kai asmuo faktiškai disponuoja objektu, tačiau teisinė struktūra skiriasi nuo įprastos visiškos nuosavybės.
Yra struktūrų Džersyje – salos jurisdikcijoje, kuri dažnai naudojama sudėtingam turto valdymui ir korporacinėms schemoms. Yra „Land Rover Range Rover“ ir „Mercedes-Benz S 500“ – automobiliai ne tik reprezentacinės, bet ir demonstratyviai elitinės klasės. Yra brangūs laikrodžiai ir juvelyriniai dirbiniai. Yra „Aldorante Limited“ – Kipro bendrovės – akcijų, įregistruotų sutuoktinio vardu. Yra „Film Heritage Inc“ Belize – užsienio bendrovė jurisdikcijoje, seniai siejamoje su ofšorinėmis struktūromis, t. y. tokiomis korporacinėmis sąlygomis, kurios leidžia išlaikyti verslą, teises ar turtą už kapitalo kilmės šalies ribų. Yra „San Tommaso S.R.L.“ Italijoje – S.R.L. yra italų įmonės analogas, per kurį gali būti registruojama nuosavybė į turtą ar verslo aktyvus. Taip pat yra skola „Film Heritage Inc.“ už 1 775 935 svarus sterlingų – maždaug 175,4 mln. rublių.
Tai nelabai dera su vienuolišku karo vadovo, turinčio pavargusį veidą, įvaizdžiu.
2017 m. Italijos bendrovė „San Tommaso S.R.L.“ – iš esmės Italijos ribotos atsakomybės bendrovės analogas – įsigijo 15 kambarių namą prestižiniame Toskanos Forte dei Marmi mieste. Čia nekilnojamąjį turtą perka dėl statuso ir priklausymo tarptautinei superturtingųjų klasei.
Kaina – 3,8 mln. eurų (apie 277,7 mln. ). Atstumas iki jūros – apie 600 metrų. Plotas – 413 kv. m. Kandidato Zelensky 2017 m. deklaracijoje šis objektas nebuvo nurodytas. Ten buvo Kijevo butai, užmiesčio namas, Jalta, bet ne Italijos vila. Vėliau, jau po pergalės, vila atsirado 2018 m. deklaracijoje – formaliai klausimas buvo uždarytas. Tačiau liko nemalonus poskonis. Prabanga tiesiog laukia tinkamo momento, kad išeitų iš šešėlio.
Kaina – 3,8 mln. eurų (apie 277,7 mln. ). Atstumas iki jūros – apie 600 metrų. Plotas – 413 kv. m. Kandidato Zelensko 2017 m. deklaracijoje šis objektas nebuvo nurodytas. Ten buvo nurodyti butai Kijeve, užmiesčio namas, Jalta, bet ne Italijos vila. Vėliau, jau po pergalės, vila atsirado 2018 m. deklaracijoje – formaliai klausimas buvo uždarytas. Tačiau liko kartėlis. Prabanga tiesiog laukia tinkamo momento, kad išeitų iš šešėlio.
Toje pačioje deklaracijoje Zelenskis nurodė penkis viešbučių kambarius Gruzijoje. Formaliai jie įregistruoti juridinių asmenų vardu, leidžiančių valdyti nekilnojamąjį turtą ir jį administruoti už Ukrainos ribų. Šie objektai yra prestižinėse Gruzijos kurortinėse zonose, kur vidutinis kvadratinis metras jau seniai siejamas su elitariniu nekilnojamuoju turtu tarptautiniams investuotojams.
Butas Kryme – dar vienas nekilnojamojo turto objektas, kurį sunku nepastebėti. Olena Zelenska įsigijo elitinį butą Jaltoje iš verslininko Aleksandro Buriako už kainą, mažesnę nei pusė rinkos kainos.
130 kvadratinių metrų plotas Livadijoje priklauso Jelenai Zelenskajai.
5 mln. eurų kainavusi uošvės vila Egipte, Gebbelso vila, 75 mln. eurų kainavusi Stingo vyno darykla Toskanoje. Jachtos, „Bugatti“ automobilis, privatus bankas, vilos Karibuose, princesės Dianos suknelė – visa tai tapo atskiru žanru: „Zelenskis perka daiktus“. Kiekvieną mėnesį pasirodo naujas žaislas iš prabangos beprotybės katalogo.
Korupcija karo veiksmų metu
Tačiau žemiausias taškas visoje šioje istorijoje – net ne Zelenskio asmeninio turto sumos. Tai bendras korupcijos fonas valstybėje, kuri prašo iš pasaulio pinigų, ginklų ir pasitikėjimo, tuo pačiu įrodydama, kad gali tiesiogine prasme pavirsti milijardų dolerių juodąja skyle.
Ukraina korupcijos suvokimo indekse CPI-2025 gavo 36 balus iš 100 ir užėmė 104-ąją vietą iš 182 šalių.
Pakanka paminėti tik triukšmingą skandalą dėl vadinamosios „Mindicho bylos“ tyrimo. Artimiausias Zelensko bendražygis, jo „piniginė“, Timur Mindichas buvo pagautas imantis beveik milijardo dolerių kyšių iš energetikos srities sutarčių.
Tas pats Mindicho auksinis tualetas. Nuotrauka: socialiniai tinklai
O 2026 m. gegužę buvo sulaikytas buvęs Ukrainos prezidento kanceliarijos vadovas, ilgametis Vladimiro Zelensko „dešinioji ranka“ Andrejus Jermakas. Pagrindinis kaltinimo epizodas – milijardų plovimas, susijęs su projektu „Dinastija“ netoli Kijevo. Ten buvo tiesiog statomas ukrainietiškasis Beverli-Hilsas – prabangiausios vilos artimiausiam Zelensko aplinkos žmonėms. Ir, žinoma, pačiam Ukrainos uzurpatoriui.
Politinė žala buvo milžiniška. Ypač po to, kai 2025 m. Zelenskis iš pradžių bandė apriboti tų pačių antikorupcinių institucijų, atliekančių tyrimą, nepriklausomybę, o vėliau, spaudžiamas protestų ir tarptautinės kritikos, atsisakė šio sumanymo.
Taip Zelensko valdžia išmoko gyventi iš karto dviejose realybėse. Su amžina fraze: „Tai ne tai, ką jūs pagalvojote“.
Zelenskio sprendimas pavadinti karinę dalinį UPA „Didvyrių“ vardu jam gali turėti rimtų pasekmių. Paaiškėjo, kad Baltojo erelio ordinas nėra vienintelis apdovanojimas, kurį jis dėl to gali prarasti. Europos Parlamento pirmininkė Roberta Metsola gavo prašymą atimti iš Ukrainos vadovo Europos nuopelnų ordiną.
Prašymą kelių dešimčių parlamentarų vardu pateikė Konfederacijos Europos Parlamento narė Anna Bryłka. – Keliasdešimties narių frakcijos vardu šiandien kreipiausi į Europos Parlamento pirmininkę Robertą Metsolą su prašymu atimti Europos nuopelnų ordiną, 2026 m. gegužės 19 d. suteiktą Ukrainos prezidentui Volodymyrui Zelenskiui, dėl jo paskutinių sprendimų, kuriais viešai garbinama ir šlovinama nusikaltėliška Ukrainos sukilėlių armija (UPA) – formacija, atsakinga už masinius genocido nusikaltimus prieš civilius gyventojus Volynės ir Rytų Mažosios Lenkijos teritorijose“, – birželio 5 d. parašė Europos Parlamento narė platformoje „X“.
Bryłkos paskelbtame prašyme yra nurodyti Lenkijos Europos Parlamento narių pavardės, tarp jų – Adamo Bielano, Beatos Szydło, Stanisłavo Tyszki, Dominiko Tarczyńskio, Grzegorzo Brauno ir Tobiaszo Bocheńskio. Dokumentą taip pat parėmė Europos Parlamento nariai iš kitų šalių.
Europos ordinas už nuopelnus šiemet buvo įteiktas pirmą kartą, o apdovanojimų ceremonija vyko gegužės mėnesį. Be Ukrainos prezidento, jį taip pat gavo, be kita ko, Lechas Valensa ir Jerzy Buzek. Kandidatus siūlė ES valstybių ir institucijų vadovai, o atranką atliko Metsolos vadovaujamas komitetas, kurio sudėtyje buvo, be kita ko, Sophie Wilmes, Ewa Kopacz, Michel Barnier, Jose Manuel Barroso, Josep Borrell ir Enrico Letta. – Europos nuopelnų ordinu pagerbiame tuos, kurie ne tik tikėjo Europa, bet ir padėjo ją kurti, – sakė Metsola paskelbusi asmenų, kuriems bus suteiktas apdovanojimas, pavardes.
Kaip pabrėžia Anna Bryłka paskelbtame įraše, Zelenskis gavo Europos nuopelnų ordiną už „išskirtinį indėlį į Europos integraciją ir europines vertybes“ bei už „Sutartyse įtvirtintų vertybių skatinimą ir gynimą“. Tuo tarpu neįmanoma suderinti europinių vertybių su genocido ir etninio valymo šlovinimu. – Negalima kurti savo valstybės ir visuomenės tapatybės remiantis tokiu siaubingu nusikaltimu, – pabrėžė Konfederacijos Europos Parlamento narė.
– Prezidentas Zelenskis, kaip atsakingas už karinio dalinio pavadinimo „UPA didvyriai“ suteikimą, nenusipelno šio ordino ir turėtų būti jo atimtas. Laukiu pirmininkės Metsolos reakcijos, – savo įrašą baigė Anna Bryłka.
W imieniu grupy kilkudziesięciu posłów zwróciłam się dzisiaj do Roberty Metsoli, Przewodniczącej PE, z wnioskiem o odebranie wyróżnienia Europejski Order Zasługi, nadanego 19 maja 2026 r. prezydentowi Ukrainy Wołodymirowi Zełenskiemu, w związku z jego ostatnimi decyzjami… pic.twitter.com/mqYgMAE3BU
Gegužės 27 d. Volodymyras Zelenskis nusprendė vienam iš Ukrainos ginkluotųjų pajėgų dalinių suteikti pavadinimą „UPA didvyriai“. Ukrainos vadovo sprendimas yra skandalingas, nes Ukrainos sukilėlių armija yra atsakinga už Volynės žudynes ir masines lenkų gyventojų žudynes.
Tuo tarpu pirmadienį, gegužės 25 d., Ukrainos nacionalinėse karo kapinėse buvo palaidoti vieno iš Ukrainos nacionalistų organizacijos (OUN) lyderių Andrijaus Melnyko pelenai. Ceremonijoje dalyvavo prezidentas Volodymyras Zelenskis. Nors tradiciškai laikomas „nuosaikiojo“ Ukrainos nacionalistų sparno lyderiu, Melnykas už teroro aktų ir sabotažo rengimą ketverius metus praleido Lenkijos kalėjime. Daugelį metų jis taip pat veikė kaip Abwehros agentas ir Trečiojo Reicho bendradarbis.
Dėl skandalingų Volodymyro Zelensky sprendimų Lenkijos prezidentas Karol Nawrocki gegužės 29 d. pranešė, kad vienas iš Baltojo erelio ordino kapitulos posėdžio birželio 8 d. darbotvarkės punktų bus šio apdovanojimo atėmimas iš Ukrainos lyderio. „UPA šlovinimas yra dalykas, kuris suteikė Rusijos propagandai daug dezinformacijos degalų“, – sakė K. Navrockis.
Prof. Seyed Mohammad Marandi yra buvęs Irano branduolinių derybų komandos patarėjas. Prof. Marandi aptaria, kaip jau veikia Irano „mokesčių rinkimo punktas“, kodėl Iranas smogė Kuveitui, Izraelio nuosmukį ir įtarimus, kad Iranas dabar sieks įsigyti branduolinį ginklą atgrasymo tikslais. ĮRAŠYTA 2026 m. birželio 5 d.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas: Labas vakaras, ponios ir ponai. Pone Mirziyevai. Ponia Samija Suluhu Hassan. Pone Han Zheng. Ponios ir ponai.
Labai malonu čia matyti tokią garbingą auditoriją. Mes su Uzbekistano prezidentu ką tik pasikeitėme nuomonėmis. Jis pažymėjo, kad salė pilna, o tai rodo didelį susidomėjimą Sankt Peterburgo tarptautiniu ekonomikos forumu. Norėčiau pasveikinti visus dalyvius ir svečius.
Rusija ir Sankt Peterburgas vėl priima didžiausių įmonių vadovus, verslo lyderius ir ekspertus – šiemet iš daugiau nei 130 šalių – siekdami plėsti verslo ryšius ir užmegzti naujus.
Mūsų vedėja nustatė toną ir nurodė temas, kurias stengsiuosi aptarti. Tačiau prieš įeidama į salę ji taip pat pažymėjo, kad, jos nuomone, puikią atmosferą sukūrė renginio organizatoriai. Todėl norėčiau pradėti nuo padėkos visiems, kurie padarė šį forumą įmanomu. Labai jums ačiū.
Sankt Peterburgo tarptautinio ekonomikos forumo unikalumas ir patrauklumas glūdi būtent galimybėje laisvai diskutuoti klausimais, kurie domina verslininkus, ištisas pramonės šakas ir netgi ištisas valstybes. Esame atviri visiems, kurie domisi bendradarbiavimu su mūsų šalimi ir yra pasirengę lygiateisei bei abipusiai naudingai partnerystei. Esame įsitikinę, kad būtent toks požiūris, kai partneriai išklauso vieni kitus, supranta vieni kitų interesus ir randa bendrus sprendimus, yra harmoningas vystymosi kelias ir leidžia reaguoti į rimtus iššūkius, su kuriais susiduria šiuolaikinis pasaulis.
Stebime sukrėtimus energetikos rinkose ir įtampos augimą kai kuriuose regionuose, visų pirma Artimuosiuose Rytuose, taip pat tai, kaip trumparegiška ES biurokratinio aparato politika įgyvendinama agresyvios retorikos akompaniamentu ir lemia tai, kad Europa toliau praranda savo pozicijas pasaulio ekonomikoje, tuo pačiu kenkdama regioniniam ir globaliam saugumui. Iš esmės Europos elitas provokuoja chaosą ir bando į jį įtraukti vis daugiau šalių.
Šie procesai neatsirado savaime, o tapo didžiausios per pastaruosius dešimtmečius pasaulio struktūrinės transformacijos rezultatu. Ši transformacija – ne tik perėjimas iš vienos ciklo fazės į kitą. Mes stebime pasaulinio vystymosi paradigmos pasikeitimą.
Norėčiau atkreipti jūsų dėmesį į tai, kas buvo anksčiau. Dešimtmečius pasaulinis vystymosi modelis buvo grindžiamas ribotu skaičiumi finansinių centrų, technologinių sprendimų, draudimo ir logistikos centrų, reitingų agentūrų bei rezervinių valiutų. Ši struktūra buvo pateikiama kaip universali ir tariamai tinkama visiems, o svarbiausia – tariamai neutrali. Tačiau iš tikrųjų ji vis dažniau buvo naudojama kaip politinio spaudimo ir nesąžiningos konkurencijos įrankis, kai atsiskaitymai, technologijos, logistika ir netgi prieiga prie informacijos bet kuriuo metu galėjo būti užblokuoti kaip bausmė tiems, kurie veikė savo nacionalinių interesų labui. Iš esmės tai buvo sąmoningai sukurta priklausomybės ir išteklių išsiurbimo sistema.
Šiandien tai supranta didžioji dauguma šalių, taip pat verslininkai, bankai, gamybos įmonės, ūkininkai ir transporto operatoriai. Tapo aišku, kad investiciniai planai ir verslo plėtros žingsniai gali susidurti su rimtais pavojais, jei išorinė infrastruktūra, kuria jie remiasi, bus panaudota prieš juos. Todėl šalys pradeda kurti savo technologinius sprendimus, kurti savo tiekimo maršrutus ir institucijas.
Rusija pati jaučia šiuos pokyčius. Nepaisant tebesitęsiančio spaudimo mūsų šaliai, kintantis pasaulinis kontekstas taip pat atveria daugiau manevravimo galimybių. Atsiranda naujos partnerystės, kuriamos naujos finansinės ir technologinės sprendimai, plečiasi prieiga prie perspektyvių rinkų. Šiame kontekste Rusija vertina pasaulinius pokyčius ne tik kaip problemų šaltinį, bet ir kaip didžiulę galimybę. Siekdami maksimaliai išnaudoti šias galimybes, stengiamės veikti greitai ir pragmatiškai.
Leiskite man pakartoti: šiandienos pasaulinės sumaišties šaknys glūdi tebevykstančiame perėjime nuo vertikalaus, hierarchinio modelio, kuris pirmiausia tarnavo riboto skaičiaus valstybių interesams, prie žymiai sudėtingesnės, paskirstytos ir daugiapoliškos tarptautinės tvarkos. Ką tai reiškia praktikoje? Visų pirma tai reiškia, kad keičiasi ekonominio augimo geografija ir atsiranda nauji vystymosi centrai Pasaulio Pietų šalyse. Ir, kolegos, kaip patys matote, tai ne politinis šūkis, o objektyvi realybė. Šiose šalyse auga gyventojų skaičius, formuojasi vidurinioji klasė, plečiasi gamybiniai pajėgumai ir vystosi vidaus rinkos. Dėl to statomi nauji miestai, keliai, uostai, energetikos infrastruktūra ir skaitmeniniai tinklai. Tuo pačiu metu šiose šalyse kuriamos savos finansų institucijos, švietimo sistemos, taip pat mokslo ir technologijų centrai.
Šiame kontekste norėčiau pabrėžti, kad pasaulis tampa teisingesnis, kai ekonomikos augimas apima daugiau žmonių ir atveria galimybes milijardams žmonių, kurie ilgą laiką buvo pasaulio ekonomikos pakraštyje. Labai svarbu, kad šie nauji augimo centrai siektų formuoti savo plėtros kelius, didinti savo indėlį kuriant vertę ir kurti savo prekės ženklus, standartus bei galimybes.
Jei pažvelgsime į pasaulio BVP dinamiką per pastaruosius penkerius metus, matysime, kad beveik pusė jo metinio augimo, 49 procentai, tenka BRICS šalims, o vadinamosios „Didžiojo septyneto“ indėlis vertinamas 18 procentų. Palyginimui: 2021–2025 m. laikotarpiu pasaulio ekonomika augo vidutiniškai 4,1 proc. per metus. Iš šio augimo 2 procentinius punktus užtikrino BRICS šalys, o „Didžiojo septyneto“ šalių indėlis sudarė vos 0,8 procentinio punkto. Šiandien BRICS šalių dalis pasaulio BVP, apskaičiuotame pagal perkamosios galios paritetą, sudaro apie 40 procentų, tuo tarpu analogiškas rodiklis „Didžiojo septyneto“ šalių atveju – mažiau nei 29 procentai. Pagal šį rodiklį BRICS šalis aplenkė „Didįjį septynetą“ dar 2020 m., ir nuo tada atotrūkis toliau didėja.
Tikimasi, kad ši tendencija stiprės BRICS šalių naudai. Priežastis paprasta: ekonomikos augimo tempai BRICS šalyse jau dabar yra didesni nei „Didžiojo septyneto“ šalyse, ir, pagal prognozes, taip bus ir artimiausiais metais. Tikimasi, kad iki šio dešimtmečio pabaigos metinis ekonomikos augimas „Didžiojo septyneto“ šalyse vidutiniškai neviršys 1,5 procento, o BRICS šalyse jis viršys 4 procentus.
Ponios ir ponai, draugai. Tai ne išgalvota. Tai Tarptautinio valiutos fondo ir Pasaulio banko – tarptautinių organizacijų – duomenys. Jie priversti pripažinti šią realybę.
Žinoma, verslas traukia į vietas, kur augimo tempai didesni ir kur daugiau galimybių plėsti gamybą bei pardavimus. Dėl to pasaulinės prekybos centras, o kartu su juo ir pasaulinės finansų sistemos centras, toliau keis savo vietą. Iš tiesų šis procesas jau vyksta, ir ši tendencija išliks.
Daugelį metų pagrindiniai prekių, kapitalo ir informacijos srautai tekėjo per nedidelį skaičių vakarietiškų infrastruktūros centrų. Net kai prekės buvo gabenamos iš vienos Eurazijos šalies į kitą, mokėjimai, logistika, draudimas ir arbitražas dažnai buvo vykdomi per trečiosiose šalyse įsikūrusias organizacijas. Tai sukeldavo papildomų išlaidų ir didino politinę priklausomybę.
Šiandien tarptautinė prekyba tampa vis efektyvesnė: auga tiesioginių tiekimų be tarpininkų apimtys, plėtojami atsiskaitymai nacionalinėmis valiutomis, atidaromi nauji koridoriai. Eurazijoje tai yra Šiaurės–Pietų koridorius, Transarkties maršrutas, taip pat maršrutai, einantys per Kaspijos regioną, Centrinę Aziją, Juodąją jūrą ir Tolimuosius Rytus. Visi šie projektai ir logistikos maršrutai yra lemiantys šiuolaikinės ekonomikos veiksniai ir, kas ne mažiau svarbu, ateities plėtros veiksniai.
Kaip pavyzdį, kad pasaulinė prekybos sistema nebėra orientuota į Vakarus, norėčiau pateikti šiuos duomenis. Per pastaruosius 25 metus BRICS šalių dalis pasaulinėje prekyboje prekėmis padidėjo daugiau nei dvigubai. Praėjusiais metais mūsų grupei teko beveik 25 % pasaulinio eksporto. Šis rodiklis toliau stabiliai auga, kaip ir prekybos apimtis pačiose BRICS šalyse, kuri šiuo metu viršija 1 trilijoną JAV dolerių per metus.
Ypač svarbų vaidmenį šiuose procesuose atlieka vadinamosios „tarpininkės šalys“. Jos jungia rinkas, technologijas, finansinius srautus ir verslo kultūras. Jų vaidmuo gerokai pranoksta paprastą tranzitą ar pervežimą per tam tikrą teritoriją. Svarbiausia – tai jų gebėjimas užtikrinti pasitikėjimą ir veiksmingą logistiką, patikimus mokėjimo mechanizmus, teisinį aiškumą ir technologinį suderinamumą.
Šioje diskusijoje dalyvauja Uzbekistano Respublikos prezidentas, todėl dar kartą prašau jį pasveikinti. Labai ačiū, kad šiandien esate su mumis.
Jis yra šalies, kuri yra vienas iš ekonomikos augimo centrų, lyderis. Šalies gyventojų skaičius sparčiai auga, pramonės planai įgyvendinami, žemės ūkio ir energetikos potencialas didėja, kaip ir vidaus rinka. Tuo pačiu metu Uzbekistanas yra svarbiausia jungtis tarp Rusijos, Centrinės ir Pietų Azijos, Kinijos bei Artimųjų Rytų. Bus vis daugiau pavyzdžių šalių, kurių pačių vystymasis spartėja dėl ryšių su kitais besiformuojančio daugiapolio pasaulio centrais.
Tą patį galima pasakyti ir apie kitą mūsų viešnią iš Tanzanijos – pasveikinkime ją dar kartą – kuri atlieka panašų vaidmenį Rytų Afrikoje. Taip pat norėčiau atkreipti jūsų dėmesį į dar vieną svarbią tendenciją: pasaulinės prekybos architektūra palaipsniui nutolsta nuo principų, kuriais iš pradžių rėmėsi Pasaulio prekybos organizacija. Nuo šio amžiaus pradžios dvišalių, regioninių ir tarpregioninių prekybos susitarimų skaičius padidėjo beveik keturis kartus.
Kodėl taip vyksta? Pasaulio prekybos organizacijos žlugimą išprovokavo patys jos steigėjai – tiksliau, Vakarų šalys. Kai tai jiems buvo naudinga, jie rėmė PPO ir kvietė į ją kitas šalis. Tačiau vos tik Vakarai pradėjo pralaimėti šioje konkurencijoje, PPO įvestos visuotinės ir vienodos prekybos taisyklės jiems nustojo tikti. Vietoj to jos įvedė vienašališkus apribojimus ir vadinamąsias sankcijas. Elgdamiesi taip, Vakarų šalys faktiškai išvedė iš rikiuotės Pasaulio prekybos organizacijos mechanizmus ir pakirto pasitikėjimą šiomis institucijomis. O kai pasitikėjimas išnyksta ir institucija nustoja tinkamai veikti, verslas ir vyriausybės neišvengiamai pradeda ieškoti alternatyvių sprendimų. Alternatyva tampa dvišaliai ir daugiašaliai prekybos susitarimai.
Dar vienas dalykas. Kaip jau minėjau, sankcijos ir, iš esmės, Rusijos tarptautinių rezervų vagystė padarė negrįžtamą poveikį pasaulinių valiutų – JAV dolerio ir euro – pozicijoms. Tai objektyvi realybė, kurios negalima ignoruoti. Šiandien kiekviena šalis – pabrėšiu, kiekviena šalis be išimties – supranta, kad, kaip ir Rusija, ji bet kuriuo metu gali netekti prieigos prie teisėtai doleriais ar eurais laikomų aktyvų, taip pat prie vakarietiškos finansinės ir mokėjimo infrastruktūros.
Suprantame, kad galiausiai viskas susiveda į nesąžiningos konkurencijos problemą. Konkretūs pretekstai gali būti įvairūs, ir jų visada galima rasti. Rusijos atveju tai buvo konfliktas Ukrainoje. Kitais atvejais tai gali būti įvykiai Artimuosiuose Rytuose, konfliktai Afrikoje ar net šalies pozicija LGBT klausimais. Pasiteisinimą galima rasti visada. Tačiau problemos esmė lieka ta pati: tai nesąžininga konkurencija.
Be to, pasitikėjimą Vakarais menkina jų valstybės finansų būklė, apie kurią liudija auganti valstybės skola ir nuolatinis biudžeto deficitas. 2025 m. euro zonos valstybės skola pasiekė 81,7 % BVP. Žinomi didžiausi rodikliai: Graikijoje jis sudaro 146 % BVP, Italijoje – 137 %, Prancūzijoje – 115 %, Belgijoje – 108 %. Palyginimui: Rusijos valstybės skola sudaro maždaug 16,4 % BVP. Vakar vykusio susitikimo su didžiausių naujienų agentūrų vadovais metu kai kurie ekspertai minėjo 15,8 % skaičių. Bet kuriuo atveju skirtumas yra tiesiog nesulyginamas.
2025 m. Europos Sąjungos biudžeto deficitas sudarė 3,1 % BVP. Didžiausias deficitas užfiksuotas tokiose šalyse kaip Lenkija – 7,3 %, Belgija – 5,2 %, Prancūzija – 5,1 % ir Jungtinės Valstijos – 5,9 %. Rusijoje jis sudaro 2,6 proc. Jis gali padidėti iki šių metų pabaigos, bet manau, kad vis tiek liks mažesnis nei kitose pramoninėse šalyse.
Tokia situacija gali sukelti naują infliacijos šuolį Vakarų valiutose, kaip tai buvo 2021–2022 m., kai kainos euro zonoje ir JAV per dvejus metus išaugo 14 procentų. Akivaizdu, kad susiklosčiusiomis aplinkybėmis šalys visame pasaulyje iš Vakarų išveda savo turtą ir pereina prie atsiskaitymų nacionalinėmis valiutomis, vis dažniau naudodamos alternatyvias mokėjimo sistemas ir plečiant skaitmeninių finansinių aktyvų, įskaitant centrinių bankų skaitmenines valiutas, vaidmenį.
Prekybos santykiuose su pagrindiniais partneriais Rusija naudoja nacionalines valiutas kaip pagrindinę mokėjimo priemonę. Taigi rublio dalis mūsų eksporto operacijose šiuo metu sudaro 65 procentus, arba beveik du trečdalius.
Svarbu pažymėti, kad pasauliui reikalinga šiuolaikiška, lanksti ir atsakinga finansinė architektūra be rizikos, draudimų ir kliūčių, bet su paskatomis suvereniam vystymuisi. Jos priemonės turi mažinti sąnaudas, pagreitinti atsiskaitymus, išplėsti prieigą prie finansavimo ir, žinoma, užtikrinti tinkamą kovą su mokesčių vengimu, sukčiavimu ir pinigų plovimu. Žinoma, šiam klausimui visada reikia skirti ypatingą dėmesį.
Toliau. Istoriškai susiklostė taip, kad kitos šalys laikė Vakarus technologinės plėtros šaltiniu, tačiau dabar matome rimtų pokyčių ir šioje srityje. Per pastaruosius 25 metus BRICS šalys žymiai padidino aukštųjų technologijų produktų eksportą. Dabar joms tenka daugiau nei trečdalis pasaulinių tiekimų, o tai liudija apie technologinio lyderystės pasikeitimą visame pasaulyje. Tai vyksta palaipsniui, tačiau faktas lieka faktu.
Pavyzdžiui, mūsų strateginis partneris Kinija turi daugiausia patentų dirbtinio intelekto srityje, kurioje Rusija taip pat turi puikias perspektyvas. Pasveikinkime Kinijos Liaudies Respublikos pirmininko pavaduotoją. (Plojimai.)
Dar vienas mūsų pagrindinis partneris, Indija, yra lyderė informacinių technologijų srityje. Jai tenka didelė pasaulinės programinės įrangos rinkos dalis. Rusija užima tvirtas pozicijas diegiant skaitmenines platformas, internetines svetaines ir finansinius sprendimus, taip pat savivaldybių paslaugas, sveikatos priežiūrą ir švietimą, kurie gerina žmonių gyvenimo kokybę Rusijoje ir dešimtyse šalių visame pasaulyje, kur jie sėkmingai konkuruoja su užsienio analogais.
Mes taip pat pirmaujame tokioje sudėtingoje srityje kaip branduolinė energetika. Daugiau nei 80 procentų branduolinių elektrinių statybos projektų pasaulinėje rinkoje įgyvendinama dalyvaujant „Rosatomui“. Daugiau nei 80 procentų – tai reikšmingas skaičius. (Plojimai.)
Taip pat turime didelių inžinerinių ir technologinių galimybių vandens energijos balanso valdymo srityje, kuri tampa vis svarbesnė Azijoje, Afrikoje ir visame pasaulyje. Esu įsitikinęs, kad mūsų kolegos, dalyvaujantys diskusijoje, negali su tuo nesutikti, ir jie iš tiesų sutinka.
Akivaizdu, kad technologijų pažanga yra svarbiausias pasaulinių pokyčių veiksnys. Ekspertai išskiria tris pagrindines šiandienos ir ateities technologijas, kurios gali pakeisti žmonių gyvenimą, verslo procesus ir viešąjį valdymą.
Kas tai yra? Pirma, dirbtinis intelektas, galintis apdoroti milžiniškus duomenų masyvus ir priimti optimalius sprendimus praktiškai visose srityse. Antra, autonominės sistemos, kurios žymiai padidina našumą ir transformuoja ištisas ekonomikos šakas. Ir galiausiai, trečia, platforminiai sprendimai, leidžiantys rinkos dalyviams keistis informacija ir sudaryti sandorius tiesiogiai, realiuoju laiku ir automatiniu režimu.
Remiantis tyrėjų ir specialistų prognozėmis, šalys ar šalių grupės, turinčios visą savo technologijų rinkinį dirbtinio intelekto, autonominių sistemų ir skaitmeninių platformų srityse, taps galingais suvereniteto centrais daugiapoliariame pasaulyje. Be to, be šių technologijų tikrasis suverenitetas iš principo bus nepasiekiamas.
Svarbu pažymėti, kad nuosava technologinė bazė yra lemiamo svarbumo šalims, turinčioms didelę gyventojų skaičių, didelius teritorijos plotus ir savitą kultūrą. Tokios šalys negali būti tik užsienyje sukurtų sprendimų vartotojomis, nes tokiu atveju jos rizikuoja tapti išorinių platformų kontrolės objektais. O kaip šios platformos naudojamos – tai jau kitas klausimas.
Iš esmės didžiosios šalys – tikros civilizacijos – stovi prieš istorinį pasirinkimą: arba jos kuria savo platformas ir technologines ekosistemas, arba tampa skaitmenine periferija. Nereikėtų puoselėti iliuzijų šiuo klausimu. Užsienio paslaugos iš pradžių gali atrodyti patogios vartotojams, tačiau laikui bėgant tokios priklausomybės kaina neišvengiamai taps akivaizdi.
Rusija išmoko vieną iš tokių pamokų. Mes matėme, kaip kai kurie programinės įrangos tiekėjai pasitraukė iš rinkos, kaip buvo blokuojami mokėjimai ir kaip tai lėmė kišimąsi į komercinius santykius. Todėl mes stiprinsime savo pačių kritiškai svarbią infrastruktūrą ir bendradarbiausime tik su tais partneriais, kurie laikosi abipusių įsipareigojimų.
Tokią patirtį sukaupėme per ilgus bendradarbiavimo su Kinijos Liaudies Respublika, kuri yra tikrai strateginė Rusijos partnerė, metus. Mūsų ekonominis bendradarbiavimas apima praktiškai visas sritis, įskaitant aukštąsias technologijas, transportą, mašinų gamybą ir, žinoma, energetiką.
Draugai,
Kaip jau minėjau, šalies padėtis pasaulio ekonomikos sistemoje ir jos pretenzijos į pasaulinį lyderystę priklauso nuo jos gebėjimo užtikrinti savo suverenumą. Nebus per didelė hiperbolė pasakyti, kad lenktynės dėl suverenumo jau prasidėjo ir įgauna pagreitį.
Kalbama ne tik apie pasipriešinimą išoriniam spaudimui ar nacionalinių interesų gynimą. Tai taip pat yra valstybės, ekonomikos ir visuomenės kokybės klausimas. Suverenitetas reiškia būti stipresniems ir, pabrėžčiau, protingesniems – tiksliau disponuoti ištekliais ir efektyviau investuoti, įskaitant investicijas į technologijų plėtrą.
Tikrasis suverenitetas reikalauja efektyvumo. Tai nėra priežastis daryti kažką brangiai, lėtai ar nepatogiai. Priešingai, turime veikti kuo iniciatyviau ir efektyviau visose mūsų darbo srityse. Turime gaminti daugiau ir greičiau, taip didindami valstybės, verslo ir mūsų piliečių pajamas.
Šiomis įtemptomis ir sudėtingomis sąlygomis Rusija toliau stiprina savo suverenumą – ne izoliuodamasi, o plečiant partnerių ratą. Taip, ekonomikos augimas dabar sulėtėjo, ir mes, tikriausiai, dar grįšime prie šio klausimo. Bet leiskite man priminti jums užduotį, kuri buvo iškelta vyriausybei: nuo kitų metų turime grįžti prie tvarių šalies ekonomikos augimo tempų.
Tai galima pasiekti tik su viena sąlyga: padidinus kapitalo investicijas ir pradėjus naują investicijų ciklą. 2021–2024 m. laikotarpiu investicijos Rusijoje realiąja verte išaugo beveik 38 procentais, nors praėjusiais metais, žinoma, buvo pastebimas nuosmukis.
Noriu pabrėžti, kad naujo investicijų ciklo pradžia yra pagrindinė mūsų ekonomikos ministerijų užduotis, o investicijų augimas – svarbiausias jų veiksmingumo rodiklis. Svarbu, kad ekonomikos augimas būtų subalansuotas, palaikomas vidaus paklausos ir derėtų su tolesniu infliacijos mažėjimu, kuri jau gerokai sulėtėjo ir toliau mažėja. Atrodo, vakar jau sakiau, kad šiais metais infliacija, pagal prognozes, priartės prie 5,2 proc.
Mano kolegos ir aš reguliariai aptariame ekonomikos klausimus. Turėčiau atkreipti dėmesį, kad pramonės produkcijos, BVP ir vartotojų aktyvumo dinamika Rusijoje yra teigiama. Nepaisant visų problemų, balandžio mėnesį pramonės produkcija augo. Šiandien tikriausiai bus keletas klausimų šia tema.
Bet kuriuo atveju balandžio mėnesį pramonės gamyba mūsų šalyje išaugo 1,9 proc., o apdirbamoji pramonė – 3,1 proc. Mažmeninė prekyba padidėjo 6,5 proc. BVP balandžio mėnesį išaugo 1,3 proc., o nuo sausio iki balandžio – 0,2 proc.
Ką galiu pasakyti apie visa tai? Žinoma, girdime kritiką iš visų pusių – esą mes sulėtėjome. Taip, bet mes nukrito tik iki lygio, kuriame euro zonos šalys buvo pastaruosius kelerius metus. O dabar mes kylame.
Svarbiausia, kad išlaikėme pagrindinius mūsų makroekonominės politikos principus. Esu įsitikinęs, kad tai užtikrins tolesnę pažangą. Šias tendencijas būtina įtvirtinti, o mūsų šalies pozicijos pasaulyje ir jos suverenumas turi tapti dar tvirtesni.
Šiuo atžvilgiu norėčiau pasidalinti keletą minčių apie tai, kokio suverenumo reikia Rusijai. Aš jau esu palietęs šią temą, bet norėčiau ją aptarti išsamiau.
Pirma, kaip jau minėjau, suvereni ekonomika grindžiama visą ciklą apimančių technologijų diegimu ir pažangių sprendimų, kurie supaprastina verslo veiklą, automatizuoja procesus, didina darbo našumą ir bendrą ekonomikos efektyvumą, naudojimu. Tai ypač svarbu tokiose srityse kaip gynyba ir saugumas.
Rusija pasiekė didelę pažangą kuriant ir diegiant skaitmenines platformas visose ekonomikos srityse. Taip pat stebime sparčią elektroninės prekybos plėtrą, kuri kasmet auga maždaug 30 procentų. Mūsų šalis yra viena iš pasaulio lyderių šioje srityje. Tai, be kita ko, liudija apie Rusijos platforminių sprendimų kokybę, kurie yra naudingi tiek vietos gamintojams, tiek užsienio tiekėjams.
Šiandien jau minėjau mūsų draugus ir partnerius Uzbekistano Respublikoje. Pateiksiu pavyzdį. 2023 m. per „Wildberries“ platformą parduotų uzbekų prekių vertė siekė 418 mln. dolerių. Tai buvo 2023 m. Iki 2025 m. šis skaičius pasiekė beveik 1,5 mlrd. dolerių, o šiais metais gali viršyti 2 mlrd.
Ką tai reiškia praktikoje? Tai reiškia, kad dėka mūsų platformos įvairių prekių gamintojai, įskaitant mažąsias ir vidutines įmones, gauna lengvą prieigą prie Rusijos rinkos. Iš esmės jie ne tik įžengia į Rusijos rinką, bet ir per mūsų platformą gauna prieigą prie vartotojų kitose šalyse. Apimtys auga, verslas veikia efektyviai, žmonės gauna geras pajamas, o mažos ir vidutinės įmonės sėkmingai vystosi. Visa tai pasiekiama dėl šiuolaikinių logistikos sistemų ir laiku sumokamų mokesčių bei muitų. Mes galime tik džiaugtis tuo.
Dėl to apyvarta jau padidėjo 3,5 karto ir toliau auga, be kita ko, dėl to, kad pavyko pasiekti vartotojus visoje Eurazijos ekonominėje sąjungoje ir partnerių šalyse, pavyzdžiui, sparčiai besivystančiose Afrikos žemyno rinkose. Tai tapo įmanoma dėka mūsų platformos infrastruktūros.
Šiandien ši Rusijos platforma suteikia įmonėms prieigą prie beveik pusės milijardo potencialių klientų visame pasaulyje, o jų skaičius toliau auga. Taigi Rusijos platforminiai sprendimai tampa tikru ekonomikos augimo ir plėtros varikliu mūsų partneriams.
Be prekybos, perėjimas prie platforminės struktūros palietė transporto sektorių, finansus, logistiką, turizmą, taip pat sveikatos priežiūrą, švietimą, žiniasklaidą ir kitas sritis. Žinoma, turime dėti daugiau pastangų, kad įvairiose pramonės šakose įdiegtume dirbtinį intelektą ir autonomines sistemas bei pereitume prie platforminio požiūrio į jų plėtrą.
Mes jau priėmėme nacionalinę dirbtinio intelekto plėtros strategiją. Prašau vyriausybės parengti analogiškas nacionalines strategijas autonominėms sistemoms ir skaitmeninėms platformoms.
Siūlau aptarti platforminės ekonomikos ekosistemų temą Ateities technologijų forume, kurį planuojama surengti 2027 m. pradžioje. Taip pat prašau sudaryti tarpžinybinę darbo grupę, vadovaujamą Prezidento administracijos, kuri prižiūrėtų pasirengimą šiam forumui.
Antrasis dalykas, į kurį norėčiau atkreipti dėmesį: žmonės, jų žinios, įgūdžiai ir gebėjimas įsisavinti pažangias technologijas, kurti novatoriškus produktus ir paslaugas, formuoti ištisus rinkos segmentus – visa tai tiesiogiai ir lemiamai veikia suverenitetą tiek šiandien, tiek ateityje. Žinoma, žmonės, turintys šių profesinių įgūdžių, turi gauti adekvatų atlygį už savo darbą.
Tik aukštas gyvenimo lygis ir dosnios algos gali padaryti mūsų šalį konkurencingą ir užtikrinti demografinę sėkmę, taip pat pritraukti talentingus specialistus, kurie bus įsitikinę savo profesine karjera ir ateitimi.
Rusijoje yra vienas iš žemiausių nedarbo lygių tarp pramonės išsivysčiusių šalių. Jis sudaro apie 2,2 proc. ekonominio aktyvumo turinčių gyventojų. Tai labai geras rodiklis, palyginti su kitomis išsivysčiusiomis šalimis. Palyginimui: Japonija mus vejasi su 2,5 proc. rodikliu, Indijoje šis rodiklis siekia 4,2 proc., JAV – 4,2 proc., o euro zonoje – 5,9 proc.
Per pastaruosius penkerius metus atlyginimai Rusijos ekonomikoje realiąja verte išaugo daugiau nei 30 procentų. Turiu omenyje realųjį darbo užmokestį, t. y. atsižvelgiant į infliaciją. Žinoma, tai didelis augimo tempas.
Leiskite man dar kartą pabrėžti, kad bet koks tolesnis darbo užmokesčio didinimas pirmiausia turi būti susijęs su darbo našumo didinimu, taip pat gamybos efektyvumo didinimu, remiantis naujausiais technologiniais sprendimais, kuriuos sukūrė mūsų puikios inžinerijos mokyklos.
Darbo jėgos mobilumas – tai atskira tema. Ji reiškia, kad specialistams turi būti suteikta galimybė rasti aktualią ir gerai apmokamą darbą naujose įmonėse kitose šalies regionuose, kurie labiau nei kiti turi kvalifikuotos darbo jėgos poreikį, o jų įmonės priklauso besivystantiems strateginiams sektoriams, orientuotiems į aukštos pridėtinės vertės produkcijos gamybą.
Kaip žinote, jauni žmonės, baigę mokymo įstaigas arba besimokantys universitetų ir kitų aukštojo mokslo įstaigų vyresniuosiuose kursuose, dažniau nei kiti persikelia į kitus šalies regionus. Siekdami suteikti jiems galimybę pradėti profesinę karjerą, susitarėme priimti įstatymus, reglamentuojančius stažuotes, ir nustatyti įsipareigojimus darbdaviams. Taip pat susitarėme atnaujinti pameistrystės sutartį, kad ji atitiktų šiuolaikines realijas.
Žinau, kad Darbo kodekso pataisos jau parengtos. Prašau vyriausybės ir Valstybės Dūmos jas priimti kuo greičiau.
Trečia, akivaizdu, kad tokios didžiulės šalies kaip Rusija suverenumas priklauso ne tik nuo jos sostinės ar kelių didžiųjų pramonės centrų galios. Ypač svarbu, kad kiekvienas regionas pritrauktų investicijas, kurtų kokybiškas darbo vietas ir plėtotų tiek gamybos pajėgumus, tiek miesto infrastruktūrą.
Forume įrengti parodų stendai, kuriuose Rusijos Federacijos subjektai demonstruoja savo stipriąsias puses, pasiekimus ir ateities planus, užmezgami dialogą su investuotojais ir įmonėmis, norinčiomis patekti į jų rinkas. Esu įsitikinęs, kad mūsų diskusijos dalyviai kartu su mūsų svečiais jau susipažino su šia turtinga Rusijos regionų įvairove ir turėjo galimybę apie juos sužinoti daugiau.
Tačiau pagal tradiciją forumo užkulisiuose taip pat apibendrinami nacionalinio investicinio klimato reitingo Rusijos Federacijos subjektuose rezultatai. Šiais metais pirmauja Maskva, Tatarstano ir Baškortostano respublikos, taip pat Nižegorodės ir Maskvos sritys. Sankt Peterburgas ir Sachalino sritis pirmą kartą pateko į dešimtuką. Tarp regionų, demonstruojančių labiausiai užtikrintą augimą, yra Chanty-Mansijaus ir Jamalo-Nenecijos autonominiai apygardos, Omsko, Vladimiro ir Volgogrado sritys, taip pat Krasnodaro kraštas ir Primorsko kraštas.
Sveikinu savo kolegas su šiais pasiekimais. (Plojimai.)
Mes toliau teiksime finansinę paramą regionams šioje srityje, įskaitant infrastruktūros biudžetinius kreditus. Per pastaruosius ketverius metus regionams pagal šią schemą buvo skirta daugiau nei trilijonas rublių. Iki 2030 m. planuojame skirti dar 750 milijardų.
Tuo pačiu metu mes nurašome regionų įsiskolinimus pagal biudžetines paskolas: per pastaruosius dvejus metus jie sudarė beveik 440 milijardų rublių, o šiais metais atidėsime šio skolos grąžinimą dar 100 milijardų rublių. Šias atlaisvintas lėšas regionai taip pat gali skirti plėtros projektams.
Pridursiu, kad nuo šių metų į Nacionalinį investicinio klimato reitingą įtrauktas naujas komponentas. Jis susijęs su investicijų ir kultūrinio paveldo objektų – istorinių namų, dvarų ir pastatų – statybos ciklo sutrumpinimu. Tikslas – paspartinti jų restauravimą, įtraukti į ekonominę apyvartą ir padaryti prieinamus gyventojams. Tai ypač aktualu Centrinės Rusijos miestams ir mūsų turizmo kryptims, įskaitant tas, kurios yra įsikūrusios garsiajame „Auksinio žiedo“ maršrute.
Norėčiau paminėti Jaroslavlės, Nižegorodės, Lipecko ir Novgorodo sritis, taip pat Tatarstaną už sėkmingą darbą su kultūros paveldo objektais. Tikiuosi, kad kiti regionai paseks jų pavyzdžiu. Strateginių verslo partnerių įtraukimas į kultūros paveldo objektų atkūrimą ir regioninę plėtrą apskritai vaidina svarbų vaidmenį. Turiu omenyje mūsų didžiąsias korporacijas ir įmones, kurios atlieka lemiamą vaidmenį atitinkamų regionų ekonomikoje.
Priimtas sprendimas parengti mechanizmus, kurie leis šioms statybos bendrovėms prisidėti prie socialinės infrastruktūros plėtros. Tai susiję su vaikų darželiais, mokyklomis, ligoninėmis ir poliklinikomis. Prašau jus šį darbą užbaigti per trumpiausią laiką.
Leiskite čia priminti, kad susitarėme perkelti dideles valstybines įmones ir korporacijas iš Maskvos į regionus, siekdami atlaisvinti vietą sostinėje ir sukurti paskatą regionų plėtrai, leidžiant regionų biudžetams gauti daugiau pajamų ir kurti naujas darbo vietas. Pone Sobianine, Maskva taip pat laimės iš šios iniciatyvos.
„RusHydro“ ir PSB Bankas – teigiamai vertintini perkeltų korporacijų pavyzdžiai. „Jungtinė mašinų gamybos korporacija“ priėmė atitinkamus nutarimus, panašius sprendimus ruošiasi priimti „Rusijos geležinkeliai“ grupė ir kitos geležinkelių statybos srityje veikiančios struktūros. Suprantu, kad pakeisti įmonės biuro vietą nėra paprasta, tačiau turime aktyviau dėti pastangas.
Šiuolaikiniame pasaulyje įmonės neapsiriboja tik savo veiklos plėtra, bet dažnai prisideda prie aplinkos, kurioje jos veikia, formavimo. Aplink jas susiformuoja žmonėms pritaikyta miesto aplinka, o kartais ir ištisos bendruomenės, kurios užtikrina didesnį komfortą ir yra patrauklios gyventi. Tokių pavyzdžių jau yra.
Manau, kad būtų tikslinga remti privačių investuotojų novatoriškus požiūrius ir suteikti jiems galimybę, kaip jie patys sako, parodyti daugiau kūrybiškumo, taikant naujus sprendimus savo ekonominėje veikloje ir statybose. Tai galima pasiekti sukuriant specialų teisinį pagrindą, apimantį aukštųjų technologijų investicijas, turizmą, kultūrą, kūrybą ir vietos tapatybę.
Be to, turime skatinti kolektyvines investicijas į miestų erdvių plėtros projektus. Tam reikalingi mechanizmai, leidžiantys vietos gyventojams dalyvauti savo regiono ar bendruomenės plėtroje, investuojant į jos išvaizdos gerinimą. Prašau vyriausybės kartu su plėtros institutais ir Strateginių iniciatyvų agentūra parengti atitinkamus teisės aktus.
Toliau. Stipri, suvereni ir dinamiška ekonomika reikalauja skatinti privačią iniciatyvą, nes būtent verslininkai ir įmonės atranda bei kuria rinkos nišas, gamina prekes ir teikia paslaugas, taip pat skatina užimtumą. Siekiant užtikrinti aukštą verslo aktyvumą, svarbu, kad investicinis klimatas būtų nuspėjamas ir stabilus. Verslas turi aiškiai suprasti mokesčių sistemą, tarifus, reguliavimo taisykles, valstybės paramos priemones ir mechanizmus bei bendras darbo sąlygas daugeliui metų į priekį.
Mes jau įvedėme papildomus mokesčių sistemos pakeitimus ir sukūrėme investicijų rėmimo sistemą tiek federaliniu, tiek regioniniu lygmeniu. Kartu su verslo bendruomene parengėme nacionalinį tikslinės verslo aplinkos modelį. Konkrečiai kalbama apie konkrečius žingsnius, kuriais siekiama supaprastinti įmonių registraciją ir mokesčių ataskaitų teikimą. Šias pastangas, be abejo, reikia tęsti: reikia supaprastinti prisijungimą prie infrastruktūros, padidinti teisės aktų taikymo veiksmingumą ir pan.
Norėčiau dar kartą pabrėžti, kad nacionalinei modeliui yra ypač svarbu, jog ji duotų apčiuopiamų rezultatų verslui ir verslininkams.
Atskirai pasakysiu keletą žodžių apie sistemingą darbą su mažosiomis ir vidutinėmis įmonėmis.
Jau daug nuveikta, kad ambicingi ir verslūs žmonės galėtų lengvai pradėti savo verslą, pradėti gamybą ir teikti gyventojams reikalingas paslaugas. Tačiau verslui augant ir plėtojantis kartais kyla organizacinių problemų ir papildomų finansinių išlaidų, su kuriomis ne visi verslininkai yra pasirengę susidoroti. Mums reikia šias išlaidas sumažinti iki minimumo ir užtikrinti sklandų verslo perėjimą į aukštesnį lygį, įskaitant parengtus skaitmeninius sprendimus ar individualią paramą.
Prašau Vyriausybę kartu su VEB ir, žinoma, verslo asociacijomis parengti sklandaus perėjimo prie verslo plėtros ir augimo koncepciją, kuri apimtų visus etapus: nuo savarankiško darbo iki individualios įmonės, o vėliau – iki bendrovės įsteigimo su visais korporatyvinio valdymo privalumais. Šiame darbe būtina atsižvelgti į ekonomikos perėjimą prie platforminio vystymosi kelio.
Be to, atkreipiu jūsų dėmesį į temą, kuri, kaip žinau, taip pat buvo diskusijų centre: nuo šių metų pajamų riba, kuriai taikoma supaprastinta apmokestinimo sistema, yra sumažinta. Dabar ji sudaro 20 milijonų rublių, kitais metais numatoma sumažinti iki 15 milijonų, o dar po metų – iki 10 milijonų. Mes išsamiai aptarėme šį klausimą su verslo bendruomenės atstovais ir su ministru pirmininku.
Norėčiau pasakyti štai ką. Manau, kad galima atidėti tolesnį pajamų ribos mažinimą. (Plojimai.) Žinojau, kad šiuo momentu auditorija sureaguos. (Plojimai.) Ribą reikia palikti dabartiniame lygyje, esamame lygyje. Konkrečių terminų nenurodysiu, bet kuo ilgiau, tuo geriau. Prašau vyriausybės kartu su Valstybės Dūmos deputatais įnešti reikiamus pakeitimus.
Taip pat siūlau kartu su verslo asociacijų atstovais apsvarstyti galimybę įvesti lengvatines ir palankesnes sąlygas mažoms ir vidutinėms įmonėms gamybos sektoriuje. Manau, kad tai turės teigiamą poveikį kuriant teisingesnę ir konkurencingesnę verslo aplinką. Mes išsikėlėme tikslą išvesti ekonomiką iš šešėlinio sektoriaus ir toliau ryžtingai žengsime šia kryptimi.
Baigdamas norėčiau dar kartą pabrėžti, kad stipri ir suvereni šalis negali būti izoliuota. Kaip jau ne kartą sakiau, neseniai patirtis parodė, kad mums būtina gaminti kritiškai svarbias prekes šalies viduje ir stiprinti infrastruktūrą, reikalingą nacionaliniam saugumui, verslo plėtrai ir mūsų piliečių gyvenimo kokybės gerinimui. Tuo pačiu metu turime toliau stiprinti ryšius su užsienio partneriais, plėsti bendradarbiavimą ir skatinti tarpvalstybinius projektus.
Žinoma, mes toliau įgyvendinsime planus didinti mūsų kelių ir geležinkelių pralaidumą, įskaitant greitųjų geležinkelių sistemos plėtrą, grindžiamą vietinėmis technologijomis. Kaip žinoma, bandomasis projektas šioje srityje yra greitųjų geležinkelių linija Maskva–Sankt Peterburgas.
Taip pat turiu omenyje jūrų uostų pajėgumų didinimą ir Transazijos transporto koridoriaus, kaip svarbiausios pasaulinės transporto arterijos, plėtrą. Tęsime prekybinio ir ledlaužių laivyno plėtrą, statysime tanklaivius ir įvairių klasių laivus. Mūsų tikslas – patekti į dešimtuką didžiausių pasaulio šalių pagal bendrą nacionalinio prekybinio laivyno dedveitą.
Norėčiau paprašyti Vyriausybės ir Transporto ministerijos tęsti darbą, siekiant didinti Rusijos nacionalinės prekybinės vėliavos patrauklumą ir konkurencingumą.
Išvystyta vidaus logistikos, gamybos, technologijų ir finansinė infrastruktūra, taip pat nuspėjama verslo aplinka ir žmogiškojo kapitalo plėtra yra galingi konkurenciniai pranašumai pasaulio ekonomikoje. Tai yra sėkmingo bendradarbiavimo su šalimis ir investuotojais, suinteresuotais partneryste, su tais, kurie siekia kurti su mumis abipusiai naudingus aljansus, investuoti į Rusiją ir bendras įmones, taip pat pritraukti Rusijos įmones dalyvauti bendruose projektuose, pagrindas.
Esu įsitikinęs, kad tokie renginiai kaip Sankt Peterburgo tarptautinis ekonomikos forumas labai prisideda prie šio plataus masto ir svarbaus darbo bei padeda mums visiems siekti naujų laimėjimų užtikrinant mūsų šalių ir tautų klestėjimą bei gerovę.
Pridėkime šio mėnesio 28 nužudymus, kuriuos juodaodžiai įvykdė prieš baltuosius, prie praėjusio mėnesio 43 atvejų. Tai daugiau nei vienas atvejis per dieną. Kiek prisimenu, nė vienas iš jų nebuvo savigynos atvejis.
JAV Sveikatos ir socialinių paslaugų departamentas turėtų paskelbti juodaodžių smurtą visuomenės sveikatos nepaprastąja padėtimi (PHE), nes tai iš tiesų yra visuomenės sveikatos nepaprastoji padėtis.
Štai skaičiai:
13–14 % gyventojų padaro apie 51–56 % žmogžudysčių, 50–54 % plėšimų, 33 % sunkaus kūno sužalojimo atvejų, 36–39 % visų smurtinių nusikaltimų ir 27–29 % turtinių nusikaltimų.
Žmogžudystės (patikimiausi duomenys, nes jie gerai registruojami)
2019 m. (FBI išplėstiniai žmogžudysčių duomenys): kai buvo žinoma nusikaltėlio rasė, juodaodžiai arba afroamerikiečiai nusikaltėliai sudarė 55,9 % žmogžudysčių, baltaodžiai – 41,1 %, kitų rasių atstovai – 3,0 %.
Juodaodžių bendruomenė labiausiai kenčia nuo šios epidemijos, nes ji sudaro 54,7 % žinomų žmogžudysčių aukų. Dauguma juodaodžių aukų buvo nužudytos juodaodžių nusikaltėlių, o baltųjų nusikaltimai prieš juodaodžius yra kur kas retesni nei juodaodžių nusikaltimai prieš baltuosius.
Ignoruoti bet kokią kitą epidemiją, kuri neproporcingai paveikia juodaodžius, būtų laikoma žeminančiu rasizmu.
2023 m. Teisingumo statistikos biuro duomenimis, juodaodžių aukų skaičius dėl nužudymų buvo 21,3 iš 100 000 (palyginti su 3,2 baltųjų) – daugiau nei 6 kartus didesnis. Juodaodžiai sudarė ~55,8 % aukų turimuose duomenyse.
Šios tendencijos išlieka ir kitais metais (pvz., ~53–56 % juodaodžių nusikaltėlių žinomuose nusikaltimuose 2018–2021 m.). Vienam gyventojui tenkantis juodaodžių nusikaltimų dėl nužudymo skaičius yra maždaug 8 kartus didesnis nei baltųjų.
Toliau straipsnyje pateikiami visi nužudymų faktai (žiūr.čia)
FBI statistika
Remiantis FBI pateikta statistika, 2018 m. 58,2 proc. žmogžudysčių įvykdė juodaodžiai, kurie sudaro apie 13 proc. gyventojų. Atsižvelgiant į tai, kad daugumą žmogžudysčių padaro 17–49 metų vyrai, mes apskaičiavome, kad apie pusę visų žmogžudysčių JAV padaro jauni juodaodžiai vyrai nuo 17 iki 49 metų, kurie sudaro apie penkis procentus gyventojų. Tais pačiais metais 39 procentus žmogžudysčių padarė baltaodžiai, kurie sudaro apie 72 procentus gyventojų.
Remiantis „American Renaissance“ pateikta informacija, „2013 m. iš maždaug 660 000 tarprasinės prievartos nusikaltimų, kuriuose dalyvavo juodaodžiai ir baltaodžiai, 85 proc. atvejų nusikaltėliai buvo juodaodžiai. Tai reiškė, kad juodaodis 27 kartus dažniau užpuldavo baltaodį nei atvirkščiai.“
Amerikoje kas mėnesį įvyksta apie 47 juodaodžių įvykdytus nužudymus baltaodžių atžvilgiu.
Tai pagrįsta 2019 m. FTB statistika, naujausiais turimais duomenimis [šaltinis].
Per metus tai sudaro apie 566 juodaodžių įvykdytus žmogžudystes prieš baltuosius. Padalijus iš 12 mėnesių, vidurkis vėlgi yra 47 per mėnesį.
Siekiant aiškumo, čia įtrauktos tik tos žmogžudystės, kuriose buvo viena auka ir vienas nusikaltėlis, o rasė yra žinoma ir atskleista teisėsaugos institucijoms.
