Johannes Clasen kalbasi su Sabine Mertens ir Katja Lohrum – dviem moterimis, kurias sieja panašus likimas, negrįžtamai pakeitęs jų gyvenimus. Serijos „Skiepyti, nukentėję, neigti“ metu jos kalba apie netektį, neviltį, kasdienę kovą ir jausmą, kad su visa tuo liko vienos. Pokalbio metu abi nuolat kovoja su ašaromis, ieško viena kitos paramos, laikosi už rankų. Jos pasakoja savo istorijas, nes nori būti išklausytos. O pabaigoje ir pats Johannes Clasen akivaizdžiai kovoja su emocijomis ir stengiasi išlaikyti savitvardą.
Pokalbis, reikalaujantis drąsos
Jau pačioje pradžioje kambaryje tvyro juntamas sunkumas, kuris lydės visą pokalbį. Mat šis pokalbis reikalauja daug pastangų iš visų dalyvių. Johannes Clasen sėdi priešais Sabine Mertens ir Katja Lohrum – dvi moteris, kurios niekada nebūtų pasirinkusios tokių gyvenimo kelių, bet dabar jas sieja panašus likimas. Kambaryje šalia guli Katjos vyras, kuriam reikalinga ypatinga priežiūra. Per visą interviu abi dažnai kovoja su ašaromis. Jų žvilgsniai nuolat susitinka, jos nuolat griebiasi viena kitos rankų ir tvirtai laikosi, kad šiuo ryšio ženklu suteiktų viena kitai jėgų. Nes tai pokalbis, reikalaujantis drąsos – drąsos išsakyti savo skausmą ir jį paviešinti. Dėl savęs, dėl savo artimųjų ir dėl visų tų, kurie kenčia dėl panašaus likimo.
Sabinos istorija: sūnaus Pascalio netektis
Sabina pradeda pasakoti ramiai ir susikaupusi. Tačiau jos drebančiu balsu greitai paaiškėja, kiek jėgų jai kainuoja šis pasakojimas. Jos sūnus Pascalis, tuomet dirbęs skiepų centre, pirmą kartą pasiskiepijo 2021 m. birželį – tuo metu, kai pasitikėjimas tariamai šalutinių poveikių neturinčiu skiepu ir noras grįžti prie įprasto gyvenimo lėmė daugelį sprendimų. Tačiau tai, kas iš pradžių buvo laikoma apsauga, per kelias savaites virto lėtu fiziniu silpnėjimu, kurio jau nebuvo galima sustabdyti.
Po sunkios gripo ligos, kuria jis susirgo netrukus po skiepijimo, Pascalis grįžo į kasdienį gyvenimą ir liepos mėnesį gavo antrą vakcinos dozę. Netrukus pasirodė pirmieji rimtos ligos požymiai: didėjantis jėgų praradimas, raumenų trūkčiojimai, sunkumai vaikščiojant. Kas iš pradžių atrodė kaip pavieniai, galbūt paaiškinami simptomai, vis labiau susidėliojo į vaizdą, kuris savaitė po savaitės tapo vis bauginantis. Dvi reabilitacijos priemonės nepagerino padėties – priešingai.
„Jis įėjo su ramentu, o po trijų savaičių išėjo su vaikštyne“,
– prisimena Sabina pirmąją reabilitaciją. Jaučiasi, kad už šio sakinio slepiasi pokyčiai, kuriuos sunku suvokti ar išreikšti žodžiais. Netrukus jos būklė vėl pablogėjo taip smarkiai, kad buvo kreiptasi dėl antrosios reabilitacijos.
„Tada jis įėjo su vaikštyne ir išėjo su vežimėliu.“
Fizinis silpnėjimas tęsėsi nesustabdomai, o jo protas liko aiškus ir budrus:
„Pascal vėliau […], savo rankomis nebegalėjo nieko daryti. […] Bet jis galėjo kalbėti, jo protas buvo aiškus.“
Pascaliui tai buvo būsena, kuri jam tapo vis sunkiau pakeliama. Sabina sunkiai randa žodžių, kai apibūdina, kaip jos sūnus galiausiai nusprendė pasikalbėti su ja:
„Tačiau vieną dieną jis nusprendė pasikalbėti su manimi ir pasakė, kad nebegali toliau gyventi, kad jam taip gyventi nebeverta.“
Motinai tai yra vos ištveriamas momentas – ir vis dėlto iš Sabinos žodžių skamba gilus supratimas:
„Ir kad ir kaip man skaudėtų širdį, aš galėjau jį suprasti. Aš taip pat nenorėčiau taip gyventi.“
Pascalis, kuris kadaise buvo linksmas ir aktyvus, šioje būsenoje nebeatpažino savęs.
„Tai ne tas gyvenimas, kurį jis gyveno“,
– tyliai sako ji.
„Jis to nenorėjo.“
Po ilgų kovų ir ilgų paieškų pagaliau vienas gydytojas sutiko jam padėti:
„Žinoma, tai mano vaikas, aš to nenoriu. […] Bet buvau ir vis dar esu nepaprastai dėkinga gydytojui, kuris jam padėjo. […] Pascalis verkė džiaugsmo ašaromis, kai gydytojas pasakė, kad jam padės ir jį išlaisvins.“
Vėliausiai šiuo momentu jau beveik neįmanoma išlaikyti savitvardos – Sabina akivaizdžiai kovoja su ašaromis, dalindamasi šiais paskutiniais prisiminimais. 2025 m. liepos 24 d. Pascalas pagaliau buvo išlaisvintas iš savo kančių.
Katjos istorija: gyvenimas nepaprastosios padėties sąlygomis
Šalia Sabinos sėdi Katja, kuri atidžiai seka pasakojimą ir nuolat pritariamai linkčioja galva, tarsi daugelyje momentų atpažintų paralelių su savo pačios gyvenimu. Kai pagaliau pati pradeda kalbėti, jai reikia akimirkos, kad surinktų mintis:
„Man reikia šiek tiek atsikvėpti“,
– sako ji ir gurkšteli vandens.
Jos vyras Janas, kaip ji apibūdina, buvo nepaprastai sportiškas, energingas ir gyvenimo džiaugsmu alsuojantis žmogus.
„Niekada nesu sutikusi tokio sportiško žmogaus kaip jis“,
– sako ji, ir jau šiame sakinyje glūdi to, kas turėjo įvykti, tragizmas. Mat po trečiosios vakcinacijos, atliktos sporto klube 2021 m. gruodį, jo būklė per trumpą laiką pasikeitė: raumenų trūkčiojimai, nestabilus ėjimas, pasikartojantys kritimai – iš pradžių sunku buvo suprasti, kas vyksta, vėliau tai tapo vis labiau nerimą keliančiu reiškiniu.
„Jis nuolat klupdavo“,
pasakoja Katja. Futbolo aikštėje žiūrovai ir treneriai klausė savęs,
„kodėl jis nuolat krenta: kas gi nutiko Lohrumui?“
Nesupratingi žvilgsniai, klausimai, į kuriuos iš pradžių nebuvo atsakymų. Vietos neurologas paminėjo skiepą ir pranešė apie Jano atvejį Paulio Ehrlicho institutui. Galiausiai klinikoje buvo iškelta diagnozė, kuri iš esmės sukrėtė Katjos ir Jano gyvenimus: ALS.
„Galvojome apie viską, tik ne apie tokią baisią diagnozę. […] Tai buvo savaitė prieš mūsų vestuves. Tuo metu buvau nėščia mūsų dvynukais. […] Visas pasaulis sugriuvo“,
– sako ji ašarodama. Tuo metu susipynė viltis ir neviltis, ateities planai ir egzistencinė baimė.
„Iš karto pradedi galvoti: kiek laiko mums liko? Kaip viskas klostysis?“
Bendras šeimos gyvenimas žlunga dar prieš spėjęs tikrai prasidėti.
Jano liga progresuoja greitai ir negailestingai. Nuo pirmųjų klupdymų iki vežimėlio, o vėliau – visiško prikaustymo prie lovos, priežiūros poreikio ir priklausomybės nuo kalbos kompiuterio praeina nedaug laiko. Per trumpą laiką Janas vis labiau praranda gebėjimus, kol galiausiai tampa visiškai priklausomas nuo pagalbos.
Katjos ir Jano bendri vaikai, dvynukės, „visai nepažįsta savo tėčio sveiko“, sako Katja. Tuo tarpu jo vyresnysis sūnus iš pirmosios santuokos prisimena „sveiką, energingą tėtį“. Jam sunku susitaikyti su akivaizdžiu skirtumu tarp to „sveiko tėčio“ ir „priežiūros reikalaujančio tėčio“. Visa tai leidžia įsivaizduoti, kokią reikšmę ši liga turi visai šeimai.
Nepaisant visko, Janas ilgai išlieka protingas, priima sprendimus, bendrauja su technine pagalba, remia savo šeimą, kiek tik gali.
„Nepaisant savo sveikatos būklės, jis visada man padėdavo. Jis visada buvo mano protas, kuris kartu su manimi viską sprendė. Ir mes viską tvarkėme kartu. Jis buvo mūsų finansų ministras, kuris viską perėmė. […] Tai buvo toks bendradarbiavimas“,
– taip Katja apibūdina jų ypatingą, artimą ryšį. Tačiau net ir šis artumo jausmas galiausiai iš jų atimamas, kai 2025 m. spalio mėn. sunki plaučių uždegimo komplikacija baigiasi reanimacija.
„Nuo tada Janas iš esmės yra vegetatyvinėje būsenoje, nes dėl reanimacijos jis patyrė dar papildomą hipoksinį smegenų pažeidimą. […] Dėl to šiuo metu bendravimas neįmanomas. Mes neturime prieigos prie jo.“
Šių žodžių žiaurumas tvyro ore. Vis dėlto Katja tikisi, kad tolesnės terapijos padės jį stabilizuoti, kad galėtų
„ištraukti jį iš šios būsenos. […] Bet ar tai įmanoma, deja, niekas nežino.“
Jos vyras esąs kovotojas, kuris pokalbių ir vaikų dėka vis grįždavo prie minties, „kad nori kovoti“. Taigi ji laikosi vilties,
„kad galbūt pavyks jį vėl atvesti į aktyvesnę būseną. Bet tai dar reikės palaukti. Turime gyventi kiekvieną dieną ir žiūrėti, kaip viskas klostosi.“
Dvi lygiagrečios likimo linijos – viena realybė
Pokalbio metu vis labiau paaiškėja, kaip labai panašios yra šių dviejų moterų patirtys, nors jų istorijos susiklostė skirtingai. Kai Sabine išgirsta apie Jano būklę, ji tyliai sako:
„Man tai tarsi déjà vu. Kai žiūriu į Janą, matau ten gulintį Pascalį.“
Šiuo metu susilieja praeitis ir dabartis, netekties skausmas ir dabarties skausmas:
„Man tai nepaprastai sunku“,
sako ji giliai sujaudinta.
Tačiau abi moterys kalba ne tik apie ligą, skausmą ir netektį, bet ir apie kasdienybę, kurią žymi biurokratinės kliūtys, kovos su valdžios institucijomis ir bejėgiškumo jausmas.
„Tai mane taip neįtikėtinai pykdo, nes tiesiog negaliu suprasti, kodėl tiems, kuriems reikia pagalbos, jos tiesiog nesuteikiama.“
Katja priduria:
„Veltui lauki pagalbos, kuri yra žadama, bet tiesiog neateina.“
„Ką gi viską reikia pateikti?“,
klausia Sabine, pasakodama apie dokumentų segtuvus, ekspertizes ir vis naujus reikalavimus.
„Artimiesiems kartais išsenka jėgos. Tu išeikvoji save dėl nukentėjusiųjų. […] Bet tuo pačiu metu turi kovoti su neįtikėtina daugybe įstaigų. Tai tave išsekina.“
Katja papildo savo pasakojimą apie teismo procesą, kurį ji vertina kaip nuvylusį ir atgrasantį:
„Viskas buvo sutvarkyta labai, labai greitai.“
Teismo posėdis Koblenco aukštesniame apygardos teisme truko ne ilgiau kaip 15 minučių. Jos vyras, kuris savo lėšomis atvyko greitosios pagalbos automobiliu, „net nebuvo išklausytas“. Jaučiasi nusivylimas sistema, kuri nepateisino jos lūkesčių ir ją paliko likimo valiai.
„Buvau šokiruota.“
„Esi palikta tik su savimi“
Šis sakinys, kuris ir suteikia šiam pokalbiui pavadinimą, pasakytas neatsitiktinai, o labai aiškiai apibūdina abiejų moterų bendrą patirtį:
„Esi palikta tik su savimi.“
Tai jausmas, kuris persmelkia visas jų gyvenimo sritis ir apima medicininę priežiūrą, bendravimą su valdžios institucijomis, kasdienę kovą dėl paramos ir pripažinimo bei savo gyvenimo praradimą. Nes:
„Iš tikrųjų 24 valandas per parą mintimis esi tik su tais, kuriuos tai palietė.“
„Mes niekada nebuvome vakcinų priešininkės“,
– sako Katja, o ir Sabine aiškiai pabrėžia, kad iš pradžių ji tikėjo oficialia versija. Šiandien abiem aišku, kad sūnaus ir vyro ligos yra susijusios su tariamai šalutinių poveikių neturinčia vakcina. Abi yra susietos su daugybe kitų vakcinacijos aukų ir jų šeimų. Sunkios neurologinės ligos, tokios kaip ALS, ypač tarp jaunų sportiškų vyrų, plitimas yra akivaizdus ir šokiruojantis, teigia abi:
„Tai vis dažnėja.“
Sabine ir Katja labai nusivylusios valstybe ir vyriausybe, be to, jaučia, kad liko vienos susidoroti su savo likimo pasekmėmis. Jos stovi vienos „prieš šią griuvėsių krūvą“ ir turi pačios spręsti, kaip padengti išlaidas ir išlaikyti namus.
„Tai tiesiog neįtikėtina.“
Dėl šios priežasties Katja, nepaisydama dvigubo krūvio – slaugos ir mažų dvynių priežiūros – dirba mokytoja.
„Tiesiog reikia pinigų.“
Ji labai dėkinga už šeimos, draugų ir rėmėjų pagalbą.
„Priešingu atveju vienai tai įveikti neįmanoma.“
Šis sakinys rodo, kaip labai ji priklauso nuo šios pagalbos iš savo artimųjų.
Pokalbis, paliekantis pėdsakus
Pokalbiui artėjant prie pabaigos, emocinė įtampa tampa juntama visiems dalyviams. Ne tik Sabine ir Katja kovoja su ašaromis. Johannes Clasen taip pat akivaizdžiai kovoja su emocijomis.
Sabine ir Katja pabaigoje padėkoja už tai, kad joms buvo leista papasakoti savo istorijas, kad jas išklausė.
„Ačiū, kad mūsų balsas tapo girdimas ir kad žmonės mus gali išgirsti“,
– sako Katja.
Abi moterys atsistoja, apsikabina, tvirtai laikosi viena kitos, suteikdamos viena kitai atramą. Atramą viskam, kas buvo ir kas dar jų laukia.
Tai, kas lieka, yra daugiau nei interviu – tai žvilgsnis į du gyvenimus, kurie nukrypo nuo kelio. Tai įtaigus dviejų moterų liudijimas, kurios nepaisydamos didelio skausmo ir savo likimų tragizmo arba būtent dėl to rado drąsos pakelti balsą. Vedamos noro būti išgirstos – dėl savęs, dėl sūnaus, dėl vyro ir tėvo bei dėl daugybės kitų nukentėjusiųjų.
Tegul jų drąsa kalbėti nelieka neišgirsta. Tegul klausymasis virsta supratimu ir pripažinimu, kad jų kančia nebepranyktų tyloje ir nematomybe.
Autorė: Elisabeth Maria
https://www.mwgfd.org/2026/05/sabine-mertens-und-katja-lohrum-man-ist-nur-auf-sich-selbst-gestellt/
