Tęsinys. Pradžia – ČIA
Kovą prieš tą valstybę ji (D.Grybauskaitė) tęsė ir išrinkta prezidente. Kryptingai ir nuosekliai įgyvendindama politinį kursą, kurį galima pavadinti burokevičinės restauracijos programa. Šiai restauracinei programai beveik netrukdomai vykdyti tereikėjo atsikratyti naujomis aplinkybėmis nebetinkamo SSKP/LKP ideologinės platformos balasto.
Į istorijos savartyną iškeliavo labiausiai diskredituoti moraliai ir politiškai bankrutavusios sovietinio komunizmo doktrinos elementai — šviesios komunizmo ateities pažadai, lozungai apie klasinę proletariato diktatūrą ir vadovaujantį komunistų partijos vaidmenį, mokymas apie proletarinį internacionalizmą ir brolišką SSRS tautų draugystę, palaipsnį jų suartėjimą ir neišvengiamą susiliejimą į jokių socialinių ir tautinių skirtumų nežinančią sovietinę liaudį.
Tačiau išliko šios SSKP/LKP ,,platformininkų“ iki galo gintos ideologijos ,,DNR kodas“ — savotiška doktrinos branduolį sudariusių pamatinių idėjų ir tikslų ,,genetinė“ matrica. Įterpti šį kodą į suverenių pasaulio šalių bendriją sugrįžusios Lietuvos valstybės atkūrimo programą ir pamažu perkeisti jos sielą bei kūną — būtent šį tikslą atsargiai ir sumaniai įgyvendino D. Grybauskaitė per dvi savo prezidentavimo kadencijas.
1991 m. atkurta kovo 11-osios valstybė buvo sumanyta ir turėjo tapti atgimusiu ir visapusiškai išsiskleidusiu 1918 m. vasario 16 nepriklausomos nacionalinės valstybės tęsiniu XXI amžiui ir vėlesniems šimtmečiams.
D. Grybauskaitė ėmėsi galvanizuoti ir reanimuoti M. Burokevičiaus ir jo kariaunos nesugebėtos išgelbėti 1940 liepos 21 LSSR lavoną. Tai ji darė dangstydamasi eurointegracijos, o tai reiškia ir kitos marksizmo atmainos — leftistinio eurokomunizmo — ideologijos širma.
Mano adresas — kur yra nors vienas lietuvis
Chameleoniškas šūkių kaitaliojimas yra gana veiksmingas. Nėra taip lengva atpažinti, kad pavyzdžiui, minėtas lozungas ,,Lietuva yra ten, kur yra nors vienas lietuvis“ tėra mūsų dienoms pritaikytų dainelės žodžių ,,Mano adresas — ne namas ir ne gatvė, mano adresas — Sovietų Sąjunga“ (Мой адрес — не дом и не улица, мой адрес — Советский Союз) parafrazė, atspindinti Sąjūdžio laikotarpiu griežtai smerktą imperijoje paplitusį bešaknio bastūno mentalitetą ir jį įkūnijusį klajoklišką gyvenimo būdą.
 |
Piketas prie LRT 2019 m.
|
Arba suvokti, kad ,,įtraukties ir įvairovės“ šūkiai slepia tą pačią totalitarinio visuomenės niveliavimo ideologiją, kurios išraiška pagrįstai galima laikyti kadaise dažnai girdėtą frazę: ,,rusas, kazachas, lietuvis, gruzinas <…> koks skirtumas, juk mes visi —sovietiniai žmonės“. O kas yra toji frazė, jeigu ne ,,proletariniu internacionalizmu“ vadintos specifinio sovietinio ,,multikultūrizmo“ atmainos populiari formulė?
Būtent todėl, kad ortodoksinį sovietinį komunizmą buvo taip lengva konvertuoti į ,,europinėmis vertybėmis“ pavadintą kitą kairiąją ideologiją, prezidentės skatinamas ir remiamas ideologinio ir politinio tautinės Lietuvos valstybės sąjūdinio projekto pertvarkymas į visiškai kitokią, o tiksliau — diametraliai priešingą valstybės viziją vyko labai sėkmingai ir sparčiai.
Energingai ,,europeizuojama“ Lietuva tyliai ir beveik nepastebimai buvo transformuojama į ,,globalią Lietuvą“. Vyko kuo tikriausia ideologinė ir politinė mutacija — iš pagrindų ir neatpažįstamai keitėsi valstybės prigimties, ateities vizijos ir net paties jos egzistavimo tikslo bei prasmės sampratos.
Taip pat netruko paaiškėti, kad tokią burokevičizmo restauravimo strategiją įmanoma įgyvendinti palyginti švelniomis priemonėmis, išsiverčiant be atvirų represijų. Nereikia LKP CK pasitarimų, tardymų LSSR KGB rūsiuose, Lukiškių kalėjimo ir Mordovijos lagerių.
Tokios politikos įgyvendinimo ir sėkmės pagrindas buvo ir tebėra keturi praktiniai elementai:
- masinis ir sistemingas visuomenės ideologinis indoktrinavimas ,,vienintele tiesa“, visiškai užvaldytam ir radikalaus piliečių perauklėjimo tikslui palenktam LRT pasitelkiant į pagalbą viešojoje erdvėje absoliučiai dominuojančias ir, svarbiausia, formaliai nepriklausomas žiniasklaidos priemones;
- reikli ir griežta kadrų atranka viešosiose ir valstybinėse institucijose, iš kurių metodiškai išstūminėjami arba brutaliai šalinami ,,buržuaziniam nacionalizmui“ simpatizuojantys ir nepriklausomos nacionalinės valstybės idėjos neišsižadantys darbuotojai;
- nuolatinis ir sistemingas moralinis ir psichologinis ,,nacionalistinių atskalūnų“ ujimas ir terorizavimas įstaigų kolektyvuose ir viešojoje erdvėje, peraugantis į didžiules ir tęstines smerkimo bei persekiojimo kampanijas, kurios savo mastais ir nuožmumu iš esmės nesiskiria nuo panašių sovietmečio praktikų;
- teisinis ir politinis susidorojimas su ,,politiškai įtartinais“ asmenimis, kurie triukšmingai atleidžiami arba tyliai priverčiami ,,savo noru“ išeiti iš darbo remiantis dirbtinai pramanytais pretekstais ir specialiai organizuojamais asmeniniais ir kolektyviniais skundais.
Tokia ilgametė politika pasirodė esanti itin veiksminga ir duoda apčiuopiamų rezultatų. Okupacijos laikų ,,klasinį budrumą“ pakeitęs ,,pilietinis budrumas“ tvyro kiekviename žingsnyje.
LSSR laikais persekiojimo ir susidorojimo kampanijos dažniausiai būdavo inicijuojamos nurodymais ,,iš viršaus“, o jas vykdydavo ideologinių fanatikų ,,aktyvas“, ,,darbo kolektyvų“ daugumai niūriai stebint ir tyliai baisintis tokiomis viešomis egzekucijomis.
Tai vis dėlto dar buvo žmogiškumo ir padorumo likučius išsaugojusi visuomenė, kuriai žinomi arba įtariami ,,bildukai“, arba ,,stukačiai“, nekėlė jokios pagarbos ir susižavėjimo.
Maža to, jie buvo priversti šnipinėti, skųsti ir įdavinėti savo draugus, kaimynus, bendradarbius slapčia, nes žinojo, kad kilus nors menkiausiam įtarimui apie jų tamsius darbelius visi padorūs žmonės jų vengs kaip maro ir iš tolo jų šalinsis.
O štai šių dienų Lietuvoje susiformavo gausus budrių seklių, skundikų ir ujikų ,,pilietiškas aktyvas“, kuris mažų mažiausiai nenusileidžia sovietmečio ,,liaudies priešų“ demaskuotojams ir viešai giriasi savo žygdarbiais kuriant šalyje ,,didžiojo brolio“ visuomenę, apraizgytą visuotinio sekimo voratinkliu.
Aktyvas
Neretai uolumu ir nuožmumu pranoksta savo pirmtakus. Bet šis ,,aktyvas“, kurio didelę dalį sudaro ideologiškai antitautine ir antivalstybine dvasia perauklėtas jaunimas, dėl ištrintos istorinės atminties turbūt net neįtaria, kad netrukus gali atsidurti padėtyje, į kurią buvo pakliuvę sovietmečio ,,liaudies priešų“ medžiotojai.
Sąjūdžio pakilimas tokiu medžiotojus privertė pritilti ir neramiai gūžtis dėl grėsusios atsakomybės už tarnystę okupantams ir lietuvių patriotų persekiojimus. Panašios neramios dienos gali ateiti ir nūdienos medžiokliams.
Nenumaldomai artėja ir jau ne už kalnų laikas, kai bus suprasta ir aiškiai pasakyta, kad pastarieji penkiolika lietuviškosios ,,demokratijos“ metų iš tikrųjų yra minties ir žodžio laisvės varžymo, cenzūros siautėjimo ir kitaminčių persekiojimo laikotarpis.
Niekam nedarys įspūdžio ir bus teisingai įvertinti šiandien skambantys isteriški protestuotojų klyksmai apie demokratijos gynimą, nes atsitokėjus bus prisiminta, kad SSRS ir LSSR diktatoriai taip pat nesidrovėjo vadinti savo komunistinę totalitarinę imperiją demokratiškiausia šalimi pasaulyje (,,kito tokio krašto nesurasi, kur taip žmogui laisva ir jauku“).
O galiausiai neišvengiamai prabus ir suvokimas, kad doc. J. Mažylė ir kiti lietuviškos Lietuvos gynėjai yra dėl savo ,,neteisingų“ pažiūrų ir įsitikinimų dabartinių ,,demokratijos gynėjų“ persekiojami ir ,,švelniai“ naikinami asmenys.
O pasakant aiškiai ir iki galo — jų padėtis iš esmės nesiskiria nuo tos, kurioje buvo atsidūrę A. Terleckas, N. Sadūnaitė, mons. A. Svarinskas, arkiv. S. Tamkevičius, G. Iešmantas ir kiti okupacijos laikotarpio disidentai bei pasipriešinimo dalyviai.
Žinoma, atšaukimo kultūra kone neutraliai švelniai vadinamas šiandieninių lietuvybės gynėjų ir žadintojų persekiojimo ir represavimo mechanizmas smarkiai skiriasi nuo žiaurią fizinę prievartą ir smurtą plačiai naudojusios komunistinės gulaginės brutalaus teroro sistemos.
Šiandieninės atšaukimo kultūros aukos šalinamos iš viešojo gyvenimo ir stumiamos iš profesinės veiklos į visuomenės užribius ,,švelniosios galios“ metodais, su jomis stengiamasi susidoroti sukeliant kuo mažiau triukšmo. Jų dalia iš tiesų nepavydėtina. Tačiau vertinant žmogiškai, tai geriau, negu atsidurti už grotų ir krimsti kalėjimų ir lagerių kalinių arba tremtinių duoną.
Kartu visiškai akivaizdu, kad tokio ,,švelnaus“ represijų režimo užtenka sukurti baimės atmosferą ir paversti didžiąją visuomenės dalį klusniai ,,politinio korektiškumo“ standartų besilaikančia tyliąja dauguma. Negana to, šiai daugumai nėra lengva įsijausti į būklę persekiojamų ir marginalizuojamų bendrapiliečių, kurie patiria didžiulį moralinį spaudimą ir psichologinę įtampą, praranda profesinį ir socialinį statusą, kenčia nuo nuolatinio streso ir jo sukeliamų ilgalaikių padarinių.
Protestuotojai
Šių dienų Lietuvoje nėra viešų parodomųjų kitaminčių teismų, kokie kartais būdavo surengiami okupuotame krašte ir žiauriais nuosprendžiais savaime tapdavo akivaizdžiu įrodymu, kad represijų mašina iš tiesų veikia ir negailestingai traiško drąsių ir patriotiškų žmonių gyvenimus bei likimus. Todėl atšaukimo kultūros vaisių neparagavusiam asmeniui norisi, o ir būna gana lengva patikėti ar įtikinti save, kad susidorojimo atvejai tėra pavieniai ekscesai arba atsitiktiniai perlenkimai, o ne sklandžiai veikiančios visuomenės ideologinės kontrolės ir griežtos bausmių sistemos požymiai.
Tačiau supratus, kad represijų sistemos gali skirtis iš tiesų svarbiomis ,,techninėmis“ jų sandaros ir veikimo detalėmis, bet jų esmė ir paskirtis būna ta pati, iliuzijos dėl žodžio laisvės ir kitų pilietinių teisių turėtų pamažu sklaidytis.
Tokiame kontekste daugiadieniai protestai ,,šalin rankas nuo laisvo žodžio“ atrodo kaip šiurpus orveliškas košmaras. Šito nebuvo net sovietmečiu. Didelė žiniasklaidos dalis choru reikalauja išsaugoti jau spėjusią joje giliai įsišaknyti cenzūrą. Keli tūkstančiai protestuotojų būriais plūsta prie Seimo ginti LRT direktorę, kurios vadovaujamoje. įstaigoje tvyro ne tik ,,kaspervizijos“ dvasia ir skleidžiama valstybingumo ir nacionalinio saugumo pamatus ardanti ,,globalios Lietuvos“ propaganda. Jiems nė motais net tai, kad toji vadovė tipišku sovietinės cenzorės ir atsakingos ,,organų“ darbuotojos stiliumi išgujo iš universiteto iškilią lietuvybės puoselėtoją ir dėstytoją. Kaip jau minėta, protestuotojų kalbose nėra vietos žodžiams ,,tauta“, ,,valstybė“ ar ,,Tėvynė“. Todėl panašu, kad šie dydžiai apskritai neegzistuoja jų sąmonėje ir vaizduotėje.
Faktiškai vyksta mitingai, kuriuose žiniasklaidos ar jos kai kurių atstovų vardu reikalaujama toliau ardyti ir iki galo demontuoti paskutinius Lietuvos nacionalinio valstybingumo likučius. Tai galima be užuolankų vadinti neįvardijamu visuomenės demoralizavimu ir skaldymu, o tuo pačiu jos ruošimu be pasipriešinimo pasitikti lengviau nei daug kam atrodo vėl galinčias sugrįžti okupantų ordas.
Pasiekta net šventvagystės viršūnė — pačią sąjūdinę laisvos Lietuvos be diktatūros ir cenzūros idėją neigiantys protestų kurstytojai drįsta save vadinti naujuoju sąjūdžiu. Nors iš tikrųjų jie sukilo ir siekia galutinai sunaikinti visus pagrindinius Sąjūdžio iškovojimus.
Jeigu jų mitingai savo dvasia, tikslais ir turiniu ką nors primena, tai tik 1988 m. vasario 15 d. LKP CK organizuotą mitingą, kuriame ,,sovietų Lietuvos darbo žmonių” vardu buvo protestuojama prieš Vakarų imperialistinių sluoksnių kišimąsi į tariamai savanoriškai įstojusios į SSRS ir laisvos bei klestinčios Lietuvos vidaus reikalus.
Nežino žodžio ,,mankurtas“ reikšmės
O tarp kalbėtojų ir ,,imperializmo vanagų“ bei ,,karo kurstytojų“ smerkėjų būta tais laikais garsių ir populiarių žmonių, kurie ir šiandien atrodo nelinkę paaiškinti, kas juos paskatino atsidurti renginio tribūnoje ir pasakyti savo gėdingas kalbas. Beje, šis Sąjūdžio atsiradimo išvakarėse suorganizuotas mitingas faktiškai buvo KPSS/LKP ,,platformininkų“ ir jedinstveninkų būsimųjų antivalstybinių mitingų repeticija.
Štai kodėl Sąjūdžio laikais šiandienos protestai ,,šalin rankas nuo laisvo žodžio“ būtų buvę vadinami nulietuvėjusių mankurtų sambūriais. Nors dauguma jų dalyvių greičiausiai nėra girdėję ir nesupranta net žodžio ,,mankurtas“ reikšmės.
Gal metas atsikvošėti ir nors kiek susimąstyti? Žvelgiant į šiuos protestus savaime kyla paprastas klausimas. Jeigu jų dalyviai yra tokie laimingi ir linksmi būdami sugrąžinti į cenzūros bei programos ,,Vremia“ laikus ir nori juose įstrigti dar keliems dešimtmečiams, gal tegul atvirai ir aiškiai įvardija savo tikruosius reikalavimus?
 |
| Mitingas prie LRT 2018 m. |
Orvelo knygoje aprašytas pasaulis jiems akivaizdžiai patinka. Apskritai sunku atsikratyti įspūdžio, kad SSKP/LKP ,,platformininkų“ ideologinė DNR, kurioje buvo užprogramuota būtinybė triuškinti ,,liaudies priešus“ ir cenzūruoti kiekvieną laisvą žodį, ištisus dešimtmečius per žiniasklaidą buvo lyg koks genetinis paveldas perdavinėjama lietuviams, kurių daugelis atrodo įgiję neįveikiamą poreikį patenkinti prigimtinius priešų medžiotojų ir cenzorių instinktus.
Nežinojimas yra jėga
Jeigu tie instinktai taip giliai įsišakniję ir nesuvaldomi, tai ,,laisvo žodžio gynėjai“ bent jau tegul nesivaržo savo mitinguose pratęsti orveliško pasaulio giliausią esmę tobulai perteikiančius tris knygoje 1984-ji minimus Didžiojo Brolio Partijos šūkius: ,,KARAS — TAI TAIKA. LAISVĖ — TAI VERGIJA. NEŽINOJIMAS — TAI JĖGA“. Kodėl nepapildžius šito idėjinio arsenalo iškeliant mitinge plakatą su jo tikrąjį tikslą perteikiančiu ketvirtuoju šūkiu: ,,CENZŪRA — TAI ŽODŽIO LAISVĖ!“ Viskas būtų sąžininga ir aišku.
Bet kuriuo atveju ištautinta ir išvalstybinta visuomenė yra akivaizdus šių dienų nulietuvintos Lietuvos tikrovės faktas. Burokevičinės restauracijos vaisiai subrendo. Žvelgdamas į cenzūros reikalaujantį ,,laisvo žodžio gynėjų“ protestą, idėjiškai visiškai panašų į SSKP/LKP ,,platformininkų“ mitingą prie Aukščiausiosios Tarybos, drg. Burokevičius tikrai galėtų nušvisti ledine ir piktdžiugiška komunistinio partinio funkcionieriaus šypsena: šauniai padirbėjo LRT ir visa laisva nepriklausomos Lietuvos žiniasklaida, išradingai mūsų kompartijos pogrindžio sąlygomis viešai ir masiškai skleisdama nemirtingas Markso ir didžiojo Lenino komunistines idėjas, kokia puiki ta mūsų, ,,platformininkų, pamaina išaugo…
https://www.pozicija.org/prof-dr-vytautas-radzvilas-salin-rankas-nuo-siu-dienu-lrt-kaspervizijos-cenzura-tai-zodzio-laisve-ii-dalis/
