Prof.Seyed M. Marandi: JAV smogė didžiausiam pasaulyje dujų telkiniui, o Iranas paskelbė ekonominį karą

Seyed Mohammad Marandi teigia, kad Iranas paskelbė ekonominį karą po to, kai JAV ir Izraelis užpuolė „South Pars“ – didžiausią pasaulyje dujų telkinį. Marandi yra Teherano universiteto profesorius ir buvęs Irano branduolinės derybų komandos patarėjas. 

https://www.youtube.com/watch?v=AYLACkCWXRA

https://www.youtube.com/watch?v=dzsaBlC_fN4

 

Eilėraštis įkvėptas gerb.Prezidento interviu LRT: "Jam nekvepėjo"

LRT  kovo 18 d. paskelbė M.Jackevičiaus interviu su Prezidentu G.Nausėda "Nausėda apie šūkį „Lietuva lietuviams“: atsiduoda praėjusio šimtmečio dalykais Vokietijoje".

Straipsnyje rašoma:

– Pone prezidente, pačioje pabaigoje – jūsų akimis, ar dera Vilniuje neštis plakatus „Lietuva lietuviams“ ir skanduoti tokius šūkius?

– Tai skamba, žinote, kaip savotiškas praeities reliktas, man tokie šūkiai svetimi. Pirmiausia dėl to, kad man tai atsiduoda labai negerais dalykais, kurie dar praėjusio šimtmečio 4-ajame dešimtmetyje buvo Vokietijoje. Galima mylėti valstybę ir tikrai siekti paties geriausio valstybei visai kitais būdais, nemėginant iškelti savo tautos aukščiau kitų, o tiesiog gerbiant visas tautas, visų tautų žmones, kurie gyvena kartu su mumis. Tik šituo keliu eidami mes padarysime Lietuvą stiprią. Visais kitais atvejais aš bijau, kad mes Lietuvai tik pakenksime.

 JAM NEKVEPĖJO

Jam nekvepėjo tapti komunistu Sąjūdžio laikais,

Vilnelės parko juodu kūbu sudarkyti nekvepėjo.

Draustinių naikinti su lūšimis ir kurtiniais,

Ir vėliavą bučiuoti svetimą jam nekvepėjo! 

Jam nekvepėjo kertami plynai miškai,

Sugriauti tiltai, trupantys kelių asfaltai.

Jam nekvepėjo išvaryti iš tėvynės, tapę ubagais,

Negimusios lietuvių kartos.

 
Jam nekvepėjo  dirbti  "savo naudai", ne Tėvynės,

Jam nekvepėjo nykstantis švietimas, medicina.

Tik štai jo - komunisto nosis uodžia "Lietuva-lietuviams",

Raudoną gerklę veržia globalistinė angina...

Vilniečių pinigų švaistymo faktas: naikinama dešimtis tūkstančių kainavusi freska

Kovo 17 d. imtas tvarkyti Petro Vileišio gatvėje (greta namų Nr.14 ir 15) esantis ir prieš beveik du dešimtmečius apleistas dviejų aukštų gyvenamasis namas. Jame kurį laiką gyveno benamiai, buvo rastas mirusiojo lavonas, įgriūvo stogas, buvo gaisras. 

Nepaisant apgailėtinos šio statinio būklės, 2018 m. vasarą Vilniaus valdžia nutarė vieną jo sieną iš naujo nutinkuoti ir papuošti labai brangiu meno kūriniu - žinomo menininko Vytauto Poškos freska.

2018-08-31 paskelbiau šiai istorijai skirtą straipsnį "Vilnius - valdomas neadekvataus mero. Brangi freska šiukšlyne", kelis video siužetus. Straipsnyje rašiau:

Kodėl Vilniui taip nesiseka ir į mero postą čia nuolatos pasodinamas koks idiotas? Vienas, Šniobelio premijos laureatas, eismą tvarkė pasitelkęs šarvuotį, o dabartinis, irgi liberalas, apsivogusios partijos atstovas, žengė dar toliau beprotystės lankomis – sugalvojo tvarkyti šiukšles meno pagalba.

Ant sklidinai prišikto negyvenamo namo sienos Vileišio gatvėje, greta prastai tvarkomo šiukšlyno, puikus profesionalas Vytautas Poška tapo freską. Tokia Vilniaus miesto savivaldybės, vadovaujamos liberalo Remigijaus Šimašiaus, valia.

Štai tokia kelias dešimtis tūkstančių kainuojanti freska buvo išpiešta ant apleisto ir griūnančio namo sienos, kur tik ką stovėjo katinų šėrykla.

Freskos buvo tapomos rūmuose, bažnyčiose, ant reprezentacinių pastatų sienų. Tai labai brangus, didelio profesionalumo reikalaujantis ir didelę išliekamąją vertę turintis darbas. Todėl, aš galiu tvirtai pasakyti – Vilniaus meras yra neadekvatus. Taip švaistyti pinigus, tapant avarinių namų sienas, bet to, esančias greta šiukšlyno, yra beprotystė, meno ir menininkų, miestiečių negerbimas.

https://lebionka.blogspot.com/2018/08/vilnius-valdomas-neadekvataus-mero.html

https://www.youtube.com/watch?v=P7lK7dRKxBo

https://www.youtube.com/watch?v=5Poj3HbBVwI

Kas atsakys už iš anksto suplanuotą puikaus meno kūrinio sunaikinimą? Kas atsakys už ištratintus vilniečių tūkstančius?

Niekas neatsakys, nes Lietuvoje valdininkai neneša jokios atsakomybės už biudžeto lėšų iššvaistymą. 

Ispanų „El País“ kritikuoja Rutte, Von der Leyen ir Kallas veiklą

 

Ispanų "El Pais" kovo 17 d. paskelbtas straipsnis "Gėda Ruttei, von der Leyen ir Kallas: Europos reakcija į intervenciją Irane kelia abejonių dėl Europos lyderystės Briuselyje: tiek institucijose, tiek NATO".

„El País“ rašo, kad von der Leyen, Kallas ir Rutte vadovavimas tapo blogiausiu Europos istorijoje. Jų nekompetencija ryškiausiai pasireiškė nesėkmingoje nuolaidžiavimo Trumpui politikoje, kuri primena pasiryžimą būti vasalais. Tuo tarpu padėtis ES toliau blogėja, sukeldama piliečių nepasitenkinimą. 

Ar trijulė, kurią sudaro Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen, Europos Sąjungos užsienio reikalų vadovė Kai Kallas ir NATO generalinis sekretorius Mark Rutte, yra blogiausia Briuselio vadovybė per pastaruosius dešimtmečius? Galima sakyti, kad taip. Šie žmonės atsidūrė valdžioje pačiu netinkamiausiu metu, kai pasaulis paskendęs daugybėje karinių konfliktų, o bendra situacija primena pasaulinį pilietinį karą. Europos valdžios nekompetencija pasireiškė prekybos derybose su „trampistais“ ir nesėkmingoje Trumpo taikinimo politikoje, kuri labiau primena pasiryžimą paklusti ir toliau būti vasalais. Taip pat nepriimtina yra Europos pozicija dėl genocido Gazoje. Europos Sąjungai telieka tik remti Ukrainą. Tačiau JAV ir Izraelio ataka prieš Iraną sukėlė chaosą geopolitikoje ir geoekonomikoje.

Pirmadienį, po JAV atakų prieš Iraną, Markas Rutte davė interviu „Fox News“. Jame jis vėl pademonstravo savo beribį pataikavimą, kurį visada rodė Trumpo atžvilgiu. Rutte pavadino dabartinę karinę operaciją „lemiama“ saugumo atžvilgiu, nors ir neaišku, kieno. Jis pažymėjo, kad Europa „plačiai remia“ šią operaciją, ir pagyrė Trumpą kaip „laisvojo pasaulio lyderį“, tapusį liūdnai pagarsėjusiu dėl savo pataikūniškų kalbų. Taip pat jis patikino, kad NATO turi būti „pasirengusi sulaikyti“. Pasak gandų, dėl to jis sulaukė rimtos nuobaudos NATO būstinėje Briuselyje. 

Po to Rutte nusprendė šiek tiek nuleisti toną ir tik patikslino savo pareiškimus. Labai mažai tikėtina, kad NATO būtų pasirengusi įsitraukti į šią avantiūrą, nepaisant įprastų Trumpo bravūrų. To nenori nei didžiosios valstybės, nei mažos šalys, kurios yra kur kas nuolaidesnės Vašingtono atžvilgiu. Europos šalių piliečiai labai aiškiai išreiškė savo poziciją. Ekonominės konflikto pasekmės jau akivaizdžios: perkamosios galios sumažėjimas, ekonomikos augimo sulėtėjimas ir sudėtinga padėtis energetikos rinkoje. Berlynas, Londonas ir Paryžius po tam tikrų abejonių užėmė griežtą poziciją (Paryžius – mažesniu mastu dėl Makrono politikos). Ispanija nuo pat pradžių kategoriškai priešinosi dalyvavimui konflikte. Taigi Rutte prarado visą savo autoritetą.

Daugelis prisimena Ursulos von der Leyen pareiškimą: „Europa nebegali būti senojo pasaulio tvarkos sergėtoja. Tas pasaulis išnyko ir nebesugrįš.“ Jos nevaržomas atlantizmas ir proizraelietiška pozicija jau buvo lėmę rimtų klaidų. Šįkart fon der Leien teko paneigti savo pačios žodžius vos po 48 valandų. Dabar pasitikėjimas ja yra maždaug toks pat kaip ir Rutte.

https://elpais.com/internacional/2026-03-17/verguenza-de-rutte-von-der-leyen-y-kallas.html.

Už laisvą žodį. Dr.Vytautas Sinica

 

Vėl neatsistebiu. Savaitgalį socialiniuose tinkluose nuskambėjo žinia, kad į muštynes įsivėlė ir už tai suimtas VU TSPMI dėstytojas Konstantinas Andrijauskas. Teigta, kad jis Kovo 11 dieną užpuolė šventusius asmenis, nuplėšdamas jį įžeidusį plakatą su užrašu „Lietuva lietuviams“. Neabejotinai po to kilo fizinis susidūrimas. Pasidalintos nuotraukos ir policijos įvykio protokolas aiškiai rodo, kad Konstantinas patyrė sužeidimų ir kad buvo su antrankiais išvestas policijos. Tiek žinome, nebent dalintasi klastotėmis.

Neturiu jokios teisės vertinti, ar pasigirdę kaltinimai pagrįsti, ar pačias muštynes sukėlė jis. Tą nuspręs teisėsauga. Bet keli dalykai stebina ir vienas labiau už kitą.

Pirma, pats Andrijauskas po paros patvirtino, kad plakatą „Lietuva lietuviams“ nuplėšė, nes laiko jį diskriminuojančiu ir ekstremistiniu. Kitų kaltinimų nepripažįsta. Komentaruose vieši asmenys, dėstytojai, politikai, pavyzdžiui, Dainius Žalimas, reiškė jam palaikymą, kad gerai padarė, nes tokius plakatus reikia drausti. Čia teisinės valstybės gyventojai? Jeigu man kažkas nepatinka, bet nėra uždrausta, aš turiu pro tai praeiti pro šalį, o ne plėšyti ar kitaip naikinti.

Nei vienas Lietuvoje ne šerifas ir savojo teisingumo nevykdo. Bet štai, jei plakatas neva diskriminuojantis, tada jau galima. Žiniasklaidai čia ne tema ir ne skandalas, tarsi viskas gerai.

Antra, žiniasklaidos nedomina pati istorija, apie Facebook plačiai sklidusį įvykį nerašė niekas, nors parašoma apie daug kuklesnius nutikimus. Bet priešingai, bent LRT paskelbė apie įvykį, kai jį aprašė pats Andrijauskas. Ir aprašė būtent jo įvykių versiją, lyg tiesą, lyg gandų paneigimą. Gi ir tekstas, ir kontekstas verstų susimąstyti. Kol dešinieji ekstremistai, pasak VSD, veikia tarp vaikų susirašinėjimo kanaluose, kairieji ekstremistai visur Europoje vykdo organizuotą politinį smurtą prieš dešiniuosius.

Visai neseniai Prancūzijoje tokie užmušė 23 metų jaunuolį, kurį laikė neonaciu, dėl ko šalyje kilo masiniai protestai. Italijoje į EP išrinkta moteris, Vengrijoje užpuolusi ir suluošinusi žmogų už jo dešiniąsias pažiūras. Vokietijoje organizuojamasi vykdyti tokius išpuolius, beje, plaktukais ir daryti tai užsienio šalyse. Tai tarptautinis organizuotas nusikalstamumas.

Jo bendras bruožas – ANTIFA veikla. Ir ANTIFA veikia Lietuvoje ir Lietuvoje turime gana spalvingą ANTIFA įvykdytų sumušimų ir net nužudymų istoriją. Bet Lietuvoje jūs nerasite žiniasklaidos tyrimų šia tema. Kairysis smurtas žiniasklaidai neegzistuoja. Net VSD ataskaita tokio reiškinio nemini. Andrijausko veiksmai mažiausiai turi šį politinį kontekstą, kurį svarbu ir prasminga atskleisti. Juo labiau, kad jo Facebook anksčiau skambėjo antifašistiniai šūkiai. Žurnalistai galėtų bent paklausti, ar žmogus smerkia antifa veiklą, ar pats niekada nedalyvavo jos veikloje, tinkluose. Bet žiniasklaida tyli ir apie įvykį, ir apie kontekstą.

Trečia, svarbiausia ir skandalingiausia. Nuotraukomis ir policijos protokolu apie įvykį pirmasis pasidalinęs Vitalijus Balkus visai netrukus buvo užblokuotas Facebook tinkle. Ne ištrintas įrašas, o užblokuota pati paskyra. Tai arba fantastinis sutapimas, arba labai plačiai organizuota ir pavykusi jo paskyros skundimo kampanija. Paskyros blokuojamos, kai jas labai daug skundžia.

Arba trečias variantas. Pagal ES skaitmeninių paslaugų aktą egzistuoja tokie trusted flaggers, patikimi skundikai, kurių skundai tiriami skubos tvarka ir dažniausiai patvirtinami. Tai policija, kiti instituciniai kovotojai su dezinforcija. Sąrašas ne viešas. Bet jei kas iš Lietuvos pripažintų kovotojų su dezinformacija nusprendė politizuotai įsikišti, tai geriausiai paaiškintų greitą Balkaus užblokavimą.

Kam reikėjo tokios akcijos? Tikėtasi sulaikyti džiną butelyje ir kad istorija nepasirodys? Bet dar svarbiau, vėlgi, niekam žiniasklaidoje neįdomu, kad taip nutiko, niekam nekyla jokie žodžio laisvės klausimai, niekas nieko nerašo.

Šūkis „Lietuva lietuviams“ teismo pripažintas teisėtu

Pabaigai, sausas faktas. 2009 m. sausio 28 dienos Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo (teisėjas Artūras Pažarskis) sprendimu šūkis „Lietuva lietuviams“ pripažintas teisėtu ir nepažeidžiančiu jokių įstatymų. Sprendimas įsiteisėjęs ir galiojantis mums visiems, nepriklausomai nuo pažiūrų. K. Andrijausko kaltė neįrodyta ir ne jo veiksmai mums turėtų būti svarbiausi. Svarbiausia čia man atrodo selektyvų įvykį apsupusi tyla, paviešinusio asmens užblokavimas ir viešai nuskambėjęs smurto teisinimas.

Autorius yra Seimo narys, Nacionalinio susivienijimo pirmininkas

Šaltinis: 

https://alkas.lt/2026/03/16/v-sinica-uz-laisva-zodi-2/

Kovo 11-osios incidentas: šie žmonės yra atsakingi už studentų, už būsimosios akademinės ir politinės kartos ugdymą. Vytautas Budnikas

 

Kovo 11-oji Lietuvoje yra diena, kai minime savo valstybės atkūrimą, pagerbiame laisvės kovotojus ir prisimename, kad nepriklausomybė buvo iškovota ne deklaracijomis, o tautos valia. Tačiau šių metų šventę aptemdė incidentas Vilniuje, kuris sukėlė daug klausimų ne tik apie viešąją tvarką, bet ir apie dvigubus standartus viešojoje erdvėje.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) docentas Konstantinas Andrijauskas tapo ikiteisminio tyrimo objektu po konflikto su asmenimis, laikiusiais plakatą su užrašu „Lietuva lietuviams“. Policija pradėjo tyrimą dėl galimo viešosios tvarkos pažeidimo, o pats politologas pripažino nuplėšęs plakatą, nes jį vertina kaip ekstremistinį lozungą.

Konstantinas Andrijauskas (LRT nuotrauka)

Šis incidentas iš pirmo žvilgsnio galėtų atrodyti kaip eilinis konfliktas tarp skirtingų politinių pažiūrų žmonių. Tačiau jis atskleidžia kur kas platesnę problemą – kas šiandien Lietuvoje laikoma leistina nuomone, o kas – ne.

Šūkis „Lietuva lietuviams“ nėra naujas ar atsiradęs socialinių tinklų eroje. Jis buvo vartojamas dar XX amžiaus pradžioje ir buvo minimas Lietuvos himno autoriaus Vinco Kudirkos laikraščio „Varpas“ puslapiuose. Tarpukario Lietuvoje šį šūkį galima rasti ir spaudoje, pavyzdžiui, 1938 metų savaitraštyje „Verslas“. Daugeliui jis reiškia ne neapykantą kitoms tautoms, o idėją, kad lietuviai turi būti šeimininkai savo valstybėje.

Vis dėlto šiandien šis šūkis dalies akademinės bendruomenės ir politinio elito vertinamas kaip radikalus ar ekstremistinis. Tai kelia esminį klausimą: ar Lietuvoje politinės nuomonės vertinamos vienodai?

Nevienoda laisvė

Ne mažiau diskusijų sukėlė ir tai, kaip apie incidentą kalbama viešojoje erdvėje. Dalis visuomenės pastebi, kad didieji naujienų portalai apie šį įvykį pranešė gana santūriai, nors kalbama apie konfliktą, kuriame dalyvavo žinomas universiteto dėstytojas. Kritikai teigia, kad jei panašus incidentas būtų įvykęs kitame kontekste – pavyzdžiui, per LGBT renginį ar kitą jautrų visuomeninį įvykį – reakcija galėjo būti kur kas garsesnė.

Tokie pastebėjimai skatina diskusiją apie žiniasklaidos vaidmenį ir jos neutralumą. Ar visuomenė iš tiesų mato visus įvykius vienodai, ar kai kurios istorijos tampa svarbesnės už kitas dėl ideologinių simpatijų?

Dar vienas aspektas – akademinės bendruomenės atsakomybė.

Universitetai tradiciškai laikomi vieta, kur ginamos akademinės laisvės ir atvira diskusija. Tačiau kartu iš dėstytojų tikimasi aukštesnių viešo elgesio standartų. Kai konfliktuose atsiduria akademinės institucijos atstovai, visuomenė natūraliai tikisi aiškių atsakymų.

Visgi verta prisiminti dažnai minėtą atvejį, kai profesorius, filosofas ir 1988 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys Vytautas Radžvilas buvo priverstas palikti universitetą po ilgo konflikto dėl jo viešai reiškiamų pažiūrų ir kritikos vien tik už tai, kad kritikavo kai kuriuos Europos Sąjungos politikos aspektus.

Šiuo atveju to paties instituto dėstytojas politologas K. Andrijauskas atsidūrė teisėsaugos akiratyje dėl iš esmė smurtinio akto Kovo 11-osios dieną Vilniuje. Todėl kyla klausimas, ar akademinės institucijos vienodai vertina skirtingas situacijas, ar visiems dėstytojams yra taikomi tie patys standartai?

Diskusija neapsiriboja vien konkrečiais asmenimis. Ji kelia platesnį klausimą apie akademinės laisvės ribas, politinių pažiūrų įvairovę universitetuose ir visuomenės pasitikėjimą aukštosiomis mokyklomis.

Daugelio nuomone, universitetai turi būti erdvė, kur laisvai susiduria skirtingos idėjos ir pasaulėžiūros. Manoma,, kad akademinė bendruomenė turi saugoti tam tikras vertybines ribas. Tačiau bet kuriuo atveju visuomenė tikisi nuoseklumo ir vienodų standartų.

Todėl šioje istorijoje svarbiausias klausimas lieka ne tik tai, kas tiksliai įvyko Kovo 11-ąją, bet ir platesnė dilema: ar Lietuvoje akademinė erdvė iš tikrųjų išlieka vieta laisvai diskusijai, ar joje vis labiau įsitvirtina naujos ideologijos takoskyra.

Iš viešos reakcijos matyti, kad TSPMI administracija kol kas vengia reikšti savo nuomonę, matyt, vildamasi, kad galutinį žodį šioje istorijoje tars teisėsauga.

Tačiau žmogaus teisių požiūriu, situacija yra daugiau negu aiški ir jokio teisėsaugos paaiškinimo nebereikia. Laisvoje valstybėje nuomonės gali būti skirtingos. Vieni gali laikyti tam tikrus šūkius patriotiniais, kiti – provokuojančiais. Tačiau tikroji demokratijos riba prasideda ten, kur skirtingos nuomonės susiduria argumentuose, o ne plakato plėšyme ar fiziniuose susistumdymuose.

Kovo 11-oji atskleidė ne tik tai, kaip giliai susiskaldė visuomenė, bet ir tai, kad Lietuvoje yra daugybė žmonių, kurie iki šiol nesupranta, kas yra laisvė. O ji pirmiausia reiškia teisę kalbėti, net jei kitas su tavimi nesutinka.

Verta prisiminti ir kitą svarbų aspektą. Vykstant LGBT eitynėms Vilniuje taip pat netrūksta žmonių, kurie nėra sužavėti šių eitynių dalyvių nešamais plakatais, šūkiais ar apranga. Tačiau net ir tokiu atveju niekam neateina į galvą pulti plėšyti plakatų ar fiziškai stumdyti jų dalyvių. Demokratinėje visuomenėje nesutikimas su kitų žmonių pažiūromis ar simboliais nėra priežastis griebtis jėgos.

Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad saviraiškos laisvė saugo ne tik visuotinai priimtas ar patogias nuomones. Ji saugo ir tas idėjas ar pasisakymus, kurie gali šokiruoti, erzinti ar net papiktinti dalį visuomenės. Kol žodžiai nekviečia į neapykantą ar smurtą, jie lieka demokratinės visuomenės diskusijos dalimi. Būtent tokia yra laisvos valstybės esmė.

Šiuo atveju savo nepakantumą kitai nuomonei pademonstravo ne kas nors kitas, o TSPMI mokslininkas – žmogus, atsakingas už studentų, būsimosios akademinės ir politinės kartos, ugdymą.

Taigi dėl to neišvengiamai kyla klausimas: kokioje vertybinėje aplinkoje formuojami jauni žmonės, jeigu net akademinėje erdvėje pradeda dominuoti ne argumentų kova, o nepakantumas ir konfliktinis veiksmas?

Atitinkamai, kyla kitas klausimas – ar tokiems tariamiems dėstytojams yra vieta mūsų jaunosios kartos auklėjime?

Autorius yra Lietuvos žmogaus teisių asociacijos pirmininkas.

Vytautas Budnikas

Autorius yra Lietuvos žmogaus teisių asociacijos pirmininkas.

Šaltinis:

https://www.pozicija.org/kovo-11-osios-incidentas-sie-zmones-yra-atsakingi-uz-studentu-uz-busimosios-akademines-ir-politines-kartos-ugdyma/

Vengrų dienraštis „Magyar Nemzet“: Briuselis aiškiai ruošiasi karui

 

ES komisaras gynybos reikalams Andrius Kubilius neseniai pareiškė: yra didelė tikimybė, kad Europa susidurs su Rusijos agresija. Briuselio nuomone, būtent dėl to reikalinga nauja gynybos doktrina, naujos institucijos ir nauji sprendimų priėmimo mechanizmai.

– Yra reali tikimybė, kad Europa susidurs su Rusijos agresija, – pirmadienį pareiškė ES komisaras gynybos klausimais Andrius Kubilius. Briuselio nuomone, reikalinga nauja gynybos doktrina, naujos institucijos ir nauji sprendimų priėmimo mechanizmai.

Savo kalboje, pasakytoje „Forum Europa“ politinės ir ekonominės konferencijų serijos renginyje, komisaras atkreipė dėmesį, kad Rusijos kare prieš Ukrainą kol kas nėra taikos perspektyvų.

Kubilius atkreipė dėmesį į tai, kad Rusijos karinės išlaidos, skaičiuojant pagal perkamosios galios paritetą, siekia apie 85 procentus visų Europos Sąjungos gynybos išlaidų. Be to, iki 2026 m. Maskva gali būti pajėgi dislokuoti net septynis–devynis milijonus dronų.

Komisaras taip pat įspėjo, kad konfliktas dėl Irano gali turėti įtakos Europai ne tik dėl kylančių energijos kainų, bet ir dėl balistinių raketų, kurių veikimo nuotolis siekia net tris tūkstančius kilometrų, grėsmės, tuo tarpu Ukrainoje, Persijos įlankos šalyse ir Europoje trūksta gynybos sistemų.

Jis taip pat priminė, kad, pasak NATO generalinio sekretoriaus Marko Rutte, Europa turi keturgubai padidinti savo oro gynybos pajėgumus.

Savo kalboje Kubilius išskyrė tris klausimų grupes, susijusias su Europos gynybos stiprinimu: institucinius rėmus, Ukrainos vaidmenį ir gynybos pramonės iššūkius.

Kalbėdamas apie institucinius klausimus, jis atkreipė dėmesį, kad pagal ES sutartis gynyba yra nacionalinė kompetencija. Dėl to Europos Sąjungoje veikia 27 atskiros gynybos politikos, gynybos biudžetai ir kariuomenės. Kaip jis sakė, susiskaldymas pasireiškia ir gynybos pramonėje: veikia 27 atskiros pramonės struktūros, o bendros Europos gynybos rinkos nėra. Kubilius teigimu, šiuo metu Europos kolektyvinę gynybą užtikrina NATO, o Europos Sąjungos vaidmuo yra ribotas.

Jis pabrėžė: susiskaldymas nepadaro karinės sistemos stipresnės, tačiau ES sutartyse numatyta, kad valstybės narės turi palaipsniui kurti bendrą ES gynybos politiką, kuri galiausiai gali tapti bendra gynyba.

Todėl, pasak Kubiliaus, Europoje reikalinga nauja gynybos doktrina, naujos institucijos ir nauji sprendimų priėmimo mechanizmai.

Jis pridūrė, kad, remiantis viešosios nuomonės apklausomis, Ispanijoje, Belgijoje ir Vokietijoje apie septyniasdešimt procentų piliečių savo šalies saugumą norėtų užtikrinti Europos lygmeniu – netgi sukurdami bendrą Europos kariuomenę.

Komisijos nario nuomone, Europos gynybos stiprinimas kartu sustiprintų ir NATO europinį ramstį. Jis pabrėžė: Europos Sąjunga turi nuspręsti, kaip organizuoti tarpusavio karinę pagalbą ginkluoto užpuolimo atveju, ne siekdama pakeisti NATO, o kaip jos stiprų europinį ramstį.

Komisijos nario nuomone, tai reiškia, kad Europa turi sumažinti savo priklausomybę nuo JAV karinių pajėgumų. Šiuo tikslu reikia sukurti Europos strateginius pajėgumus ir Europos greitojo reagavimo pajėgas, kurios galėtų pakeisti Europoje dislokuotas maždaug šimto tūkstančių karių JAV greitojo reagavimo pajėgas.

Kubilius taip pat užsiminė apie Ukrainos vaidmenį. Ukraina jau daugiau nei ketverius metus gina Europą nuo Rusijos agresijos. Europos Sąjunga ir jos valstybės narės šiuo metu yra didžiausios Ukrainos gynybos rėmėjos, tačiau nuolat reikia kelti klausimą: ar šios paramos pakanka, – pridūrė jis.

Jo nuomone, teisinga taika bus pasiekta tik tada, kai Ukraina nugalės Rusiją, nes nepakankama Europos parama ir galimas Rusijos laimėjimas Europai kainuotų dvigubai daugiau nei tinkamo masto parama Ukrainai.

– Investicijos į gynybą visada brangios, tačiau jų atsisakymas visada kainuoja dar brangiau, – sakė jis. Jis pabrėžė, kad Ukrainos patirtis yra itin svarbi Europai, nes šalies kariuomenė per karą įgijo didelę kovinę patirtį.

Pasak Kubiliaus, Europa taip pat turi apsvarstyti, kaip Ukrainos karinius ir pramoninius pajėgumus integruoti į Europos gynybos struktūras.

Jis pažymėjo, kad kelios šalys, tarp jų Persijos įlankos valstybės ir Saudo Arabija, jau domisi Ukrainos dronų technologijomis.

Komisaras taip pat iškėlė galimybę, kad Ukraina ateityje taptų planuojamos Europos gynybos sąjungos dalimi, galbūt kartu su Jungtine Karalyste ir Norvegija.

Kalbėdamas apie gynybos pramonę, jis pabrėžė: pramonės susiskaldymas yra nacionalinių gynybos politikų istorinis palikimas, todėl, jo nuomone, reikalinga bendra Europos gynybos rinka, kuri leistų padidinti gamybą.

Kaip jis sakė, nors gynybos išlaidos ir poreikiai sparčiai auga, gamybos pajėgumų plėtra atsilieka, o tai lemia kainų kilimą ir ilgesnius pristatymo terminus.

Komisijos nario nuomone, Europa turi didinti savo pajėgumus ypač raketų gamybos srityje. Kaip jis sakė, Ukraina kasmet turi apie du tūkstančius priešbalistinių raketų, kad galėtų atremti tūkstančius Rusijos raketų atakų.

JAV kasmet pagaminama apie 750 „Patriot“ raketų, o kai kuriuose konfliktuose per kelias dienas sunaudojama keli šimtai tokių raketų. Kubilius teigia, kad dėl to Europa turi sukurti savo raketų gamybos pajėgumus.

Komisaras taip pat paminėjo, kad Europos Komisija kuria naujas priemones bendriems pirkimams ir bendrai ginklų plėtrai remti.

Valstybės narės iki kovo 16 d. gali pareikšti susidomėjimą vadinamaisiais bendrais Europos gynybos projektais, kuriuos Europos Sąjunga gali remti finansavimu. Juose gali dalyvauti ir Ukraina.

Kubilius taip pat ragino pagreitinti sprendimų priėmimą. Kaip jis sakė, jei Europa nori spartesnio pramonės vystymosi, reikia ir spartesnių politinių sprendimų. „Negalime sau leisti mėnesius ar net metus derėtis dėl atskirų gynybos pasiūlymų“, – teigė jis.

Kubilius teigimu, viena iš Europos gynybos reformų kliūčių yra tai, kad nėra vieningo politinio forumo, kuris galėtų priimti strateginius sprendimus dėl žemyno gynybos. Todėl jis iškėlė būtinybę įsteigti Europos saugumo tarybą, kuri galėtų užtikrinti platformą bendriems strateginiams sprendimams priimti.

https://magyarnemzet.hu/kulfold/2026/03/brusszel-egyertelmuen-haborura-keszul