Tikimasi, kad šis įstatymas išplės ir sustiprins deportacijos įgaliojimus, tačiau, atsižvelgiant į milžinišką migracijos bangą, su kuria susiduria Nyderlandai, jis gali užtikrinti tik paviršutiniškus pokyčius
Nyderlandai patvirtino imigracijos teisės aktų reformą, pagal kurią nelegaliems imigrantams, atsisakantiems bendradarbiauti su valdžios institucijomis vykdant jų išsiuntimą, gresia iki trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmė ir 5 500 eurų bauda. Ši priemonė yra naujo įstatymo, skirto sugriežtinti deportacijas ir palengvinti užsieniečių, neturinčių teisės likti šalyje, išvykimą, dalis.
Ši iniciatyva, kurią remia prieglobsčio ir migracijos ministras Bartas van den Brinkas, spalio 13 d. sulaukė Nyderlandų Senato pritarimo, po to, kai ją patvirtino Atstovų rūmai. Naujoji taisyklė leis valdžios institucijoms reikalauti, kad imigrantai, kuriems vykdomos deportacijos procedūros, bendradarbiautų net ir tuomet, kai jie atsisako atvykti į organizacijas, atsakingas už jų grąžinimo tvarkymą.
Prie pareigų priskiriama dalyvavimas pokalbiuose su imigracijos tarnybomis arba atvykimas į savo kilmės šalies ambasadas kelionės dokumentams gauti. Jei užsienietis ir toliau atsisako vykdyti šias pareigas gavęs oficialų prašymą, jam gali grėsti baudžiamosios sankcijos.
Šis teisės aktas taip pat išplečia atvejus, kai valdžios institucijos gali paskelbti užsienietį „nepageidaujamu asmeniu“ – tai administracinė kategorija, pagal kurią užsienietis privalo nedelsdamas palikti Nyderlandų teritoriją ir kuriai taikomas grįžimo draudimas. Ši priemonė gali būti taikoma didesniam skaičiui imigrantų, kurie padaro nusikaltimus ir sukelia rimtus viešosios tvarkos pažeidimus, įskaitant tam tikrus plėšimų ar užpuolimų atvejus.
Nyderlandų vyriausybė mano, kad ankstesnės teisinės priemonės buvo nepakankamos kovoti su užsieniečiais, kurie, nepaisant to, kad neteko teisės gyventi šalyje, toliau trukdė savo išsiuntimui.
„Mes naudojame visas priemones, kad pagerintume tų žmonių, kurie čia negali pasilikti, grąžinimą“, – sakė Van den Brink, skelbdamas apie reformos patvirtinimą.
Kitas pakeitimas leis policijai ir Nyderlandų karališkajai žandarmerijai sulaikyti užsienietį iki devynių valandų, siekiant patikrinti jo tapatybę ir nustatyti, ar jo sulaikymas yra pagrįstas, palyginti su anksčiau galiojusiu bendru šešių valandų terminu. Vyriausybė teigia, kad dėl laiko trūkumo atlikti šiuos patikrinimus kai kurie asmenys būdavo paleidžiami prieš tai, kai buvo galima taikyti sulaikymo priemonę.
Reforma taip pat panaikina tam tikras priverstines baudas, kurias teismas skirdavo vyriausybei, kai Imigracijos ir natūralizacijos tarnyba (IND) neišnagrinėdavo prieglobsčio prašymų per nustatytus terminus. Naujos nuostatos bus taikomos palaipsniui, o sulaikymo priemonių teisminė peržiūra bus išlaikyta.
Vašingtonas turi gerai išbandytą metodą, kaip elgtis su Irano grėsmėmis: atmesti jas kaip tuščiagarbius grasinimus, o paskui apsimesti nustebusiu, kai raketos pasirodo. Šį scenarijų mes jau išbandėme kovo mėnesį. Teheranas dvidešimt metų tvirtino, kad jo raketų nuotolis neviršija 2 000 kilometrų, o Pentagonas mielai tuo tikėjo. Tada dvi Irano balistinės raketos su dideliu triukšmu nuskriejo link Diego Garcijos, esančios maždaug 3 900 kilometrų nuo Irano pietinės pakrantės. Pete Hegseth vėliau Senatui pasakė, kad matė, kaip į bazę buvo paleista 4 000 kilometrų nuotolio raketa. Oi.
Trečiadienį Mohsenas Rezaei išsiuntė dar vieną „atviruką“. Jis sakė, kad jei amerikiečių lėktuvai pakils iš bazių Europoje, kad bombarduotų Iraną, Iranas smogs toms bazėms. Jis pažadėjo smūgius prieš „atokias JAV bazes“, kurios „dar nebuvo užpultos“, ir prieš „kai kurias salas, apie kurias jie mano, kad mūsų raketos negali pasiekti“. Tada nuskambėjo frazė, kuri turėtų neleisti miegoti keliems aviacijos pulkų vadams: Irano „gynybiniai ir puolamieji pajėgumai dabar yra daug didesni nei buvo karo pirmąją dieną“.
Vašingtone instinktyviai bus sukryžiuotos akys. Siūlyčiau kitokį scenarijų. Tarkime, kad Rezaei sako tiesą. Tarkime, kad jis tyliai pripažįsta, jog Iranas dabar turi didesnio nuotolio ir gausesnį raketų arsenalą nei tas, kurį paleido kovo mėnesį. Tada pažvelkime, kur JAV oro pajėgos laiko savo lėktuvus Europoje.
Pasaulio atlasas
Tai ne eilinio parlamento nario žodžiai
Anksčiau šį mėnesį grasinimai Europai skambėjo iš įprastų šaltinių. Vienas iš Parlamento Nacionalinio saugumo komiteto narių „Euronews“ teigė, kad Irano raketos skris į Europą, jei Amerika pasinaudos savo bazėmis Italijoje ir Vokietijoje. „Kayhan“ – laikraštis, atstovaujantis Aukščiausiojo vadovo biurui, – teigė, kad taikinių sąrašas dabar apima „Europos širdį“. Teherano laikraštis „Hamshahri“ pranešė, kad Iranas atnaujino savo taikinių sąrašą, įtraukdamas į jį JAV paramos bazes Europoje, remdamasis „atsakymo be geografinių ribų“ doktrina. Vakarų komentatoriai visa tai nurašė kaip tuščią triukšmą.
Rezaei atvejį sunku taip paprastai nurašyti. Jis yra Aukščiausiosios nacionalinio saugumo tarybos sekretorius, aukščiausiasis Irano saugumo pareigūnas, kurį rugpjūčio mėnesį paskyrė Mojtaba Khamenei. Jis šešiolika metų vadovavo Revoliucinei gvardijai. Kai žmogus, koordinuojantis Irano karo politiką, įvardija jūsų bazes, mandagus atsakas yra nustoti tai vadinti retorika.
Žygių apranga
Šios grėsmės taip pat pasirodė po pranešimų apie JAV smūgį Irano raketų bazei Kešmo saloje. Teheranas šių įspėjimų neteikia tuščiai. Jis sako Vašingtonui, kiek kainuos kitas raundas.
Išsitraukite liniuotę
Aš atlikau skaičiavimus, kad Pentagono atstovams to daryti nereikėtų. Skaičiuojant nuo Irano vakarinių ir šiaurės vakarinių sienų, visos pagrindinės JAV oro bazės Vokietijoje ir pagrindinės bazės Jungtinėje Karalystėje yra toje 4 000 kilometrų zonoje, kurią Iranas nurodė kovo mėnesį.
Bazė Kas ten yra Atstumas nuo vakarų Irano
Incirlikas, Turkija JAV taktiniai orlaiviai, šaudmenų sandėliai 810–950 km
Pasaulio atlasas
Souda įlanka, Kreta Jūrų aviacijos bazė, Šeštojo laivyno logistika 1 810–1 940 km
Sigonella, Sicilija Jūrų laivyno patruliniai orlaiviai, „Global Hawk“ dronai 2 530–2 760 km
Aviano, Italija 31-asis naikintuvų sparnas, F-16 2 630–3 040 km
Ramšteinas, Vokietija JAV oro pajėgų Europoje (USAFE) štabas, regiono oro transporto centras 3 040–3 310 km
Spangdahlemas, Vokietija 52-asis naikintuvų sparnas, F-16 3 110–3 380 km
Lakenheatas, Jungtinė Karalystė48-asis naikintuvų sparnas, F-15E ir F-35 3 570–3 840 km
Mildenhallas, Jungtinė Karalystė Degalų papildymo lėktuvai, specialiųjų operacijų orlaiviai 3 570–3 840 km
Fairfordas, Jungtinė Karalystė Rotaciniai B-52, B-1 ir B-2 bombonešiai 3 720–3 990 km
Atkreipkite dėmesį, kas yra to sąrašo apačioje. Fairfordas – tai vieta, kurioje dislokuojasi amerikiečių bombonešiai, kai Vašingtonas nori smogti į tikslą Artimuosiuose Rytuose, neprašydamas leidimo iš Persijos įlankos monarchų. Mildenhallo degalų papildymo lėktuvai užtikrina, kad tie bombonešiai galėtų skristi. Tai ir yra būtent tie „pakylantys lėktuvai“, kuriuos apibūdino Rezaei.
Salos – tai jau kita tema. Kipras ir Kreta yra visiškai pasiekiami įprastomis Irano 2 000 kilometrų raketomis. Sicilija yra šiek tiek toliau. Jei dislokuotumėtės Viduržemio jūros saloje ir jums būtų pasakyta, kad Iranas negalėtų jūsų pasiekti, aš paprašyčiau antros nuomonės.
Stovintys lėktuvai neišvengia smūgio
Kovo mėnesį Iranas paleido dvi raketas į Diego Garciją. Dvi raketos – tai demonstracija, o ne karinė operacija. Vašingtone vyrauja raminanti prielaida, kad Irano vidutinio nuotolio ginkluotė susideda iš vos kelių prototipų. Jei Rezaei kalba rimtai, ta prielaida nebegalioja. „Daug didesnė nei pirmoji karo diena“ reiškia daugiau tokių raketų, didesnį nuotolį arba abu dalykus.
Žygių apranga
Pagalvokite, kokį poveikį tai turi mano sąraše esantiems bazėms. Naikintuvų eskadros Lakenheath, Spangdahlem ir Aviano bent jau turi Šaltojo karo laikais įrengtas apsaugines slėptuves. O Fairforde esantys bombonešiai ir Mildenhall esantys degalų papildymo lėktuvai jų neturi. Jie per dideli, kad tilptų į slėptuves, ir stovi atvirose peronuose, išsirikiavę kaip automobilių stovėjimo aikštelė apskrities mugėje. Raketa neturi būti chirurginio tikslumo, kad sunaikintų eilę „KC-135“. Jai nereikia sunaikinti „B-52“, kad visą bombonešių pajėgą priverstų likti ant žemės visą savaitę. Tai puikiai padaro krateriais išmargintas kilimo ir tūpimo takas.
Žygių apranga
Tada yra gynyba. Čia ironija beveik pernelyg didelė. Penkiolika metų NATO tvirtino Maskvai, kad „Aegis Ashore“ bazės Rumunijoje ir Lenkijoje buvo pastatytos siekiant sustabdyti į Europą skriejančias Irano raketas, o rusai tai vadino figos lapu. Netrukus sužinosime, ar tas figos lapas veikia. Šiose bazėse laikomas ribotas skaičius perimamųjų raketų. Tuo tarpu „Patriot“ baterijos buvo nukreiptos į Ukrainą ir Persijos įlanką. Gynyba, pritaikyta kelioms pavienėms raketoms, nėra gynyba nuo raketų salvos.
Teisingumo vardan reikia pasakyti, kad raketos, paleistos maksimaliu nuotoliu, turi lengvesnius kovinius galvučius, o Irano raketų tikslumas 3 500 kilometrų atstumu nėra įrodytas. Tai yra realus apribojimas. Be to, tai yra toks apribojimas, kuris iki kovo 20 d. skambėjo labai raminamai.
Ši žinia skirta ne Pentagono atstovams
Dar kartą perskaitykite Rezaei sąlygą: Iranas smogs bazėms, „jei iš jų pakils amerikiečių lėktuvai ir bombarduos Iraną“. Šis sakinys skirtas Romai, Berlynui ir Londonui, o ne Vašingtonui.
Kai kurios Europos sostinės šią žinią suprato dar prieš jam ją paskelbiant. Italija ir Ispanija jau uždraudė Jungtinėms Valstijoms naudoti jų teritorijoje esančias bazes Irano puolimui. Londonas tai leido tik, kaip jis pats teigė, „konkrečiais ir ribotais“ tikslais, daugiausia siekiant sunaikinti Irano raketas sandėliuose arba paleidimo platformose. Kiekviena iš tų vyriausybių dabar turi savęs paklausti, ar „B-52“ išskridimas iš Fairfordo vertas to, kad Irano raketos galvutė nukristų Glosteršyre.
Tai ir yra tikrasis ginklas šioje situacijoje. Iranui nereikia nieko pulti Europoje. Jam tereikia įtikinti Europos vyriausybes, kad jis gali tai padaryti. Kiekviena sostinė, kuri atsako „ne“ Vašingtonui, priverčia JAV bombonešių kampaniją susitraukti iki Persijos įlankos bazių, kurias, kaip Iranas jau įrodė, jis gali lengvai pasiekti.
Pasaulio atlasas
Tikėkite jo žodžiais
Visą savo karjerą stebėjau, kaip Vašingtonas nuvertindavo priešininkus, nes kita išeitis buvo nepatogi. Iranas teigė, kad jo raketos skrieja ne toliau kaip 2 000 kilometrų, todėl mes planavome atsižvelgdami į 2 000 kilometrų atstumą. Iranas paleido raketas į Diego Garciją, o mes nusprendėme, kad dvi raketos buvo atsitiktinumas. Dabar Irano aukščiausiasis saugumo pareigūnas mums sako, kad jis turi daugiau raketų ir kad jas panaudos prieš bazes, iš kurių skraido mūsų bombonešiai.
Galbūt jis blefuoja. Bet jei Rezaei sako tiesą, lėktuvai Lakenheath, Fairford, Ramstein ir Aviano bazėse nebėra saugūs užnugaryje. Jie stovi karo zonoje, be slėptuvių didiesiems orlaiviams ir su priešraketine gynyba, sukurta grėsmei, kuri dabar tapo dar didesnė. Apdairus sprendimas būtų išskirstyti lėktuvus, atsargomis apsirūpinti naikintuvais ir gerai apgalvoti, prieš paleidžiant kitą smūgį iš Europos teritorijos. Tikėtina reakcija – Pentagono atstovas spaudai, vadinantis tai retorika. Sužinosime, kuris iš jų buvo teisus, taip pat kaip ir kovo mėnesį.
