Vargu ar tai naujiena, kad daugelis Europos valstybių šiuo metu susiduria su sunkumais. Infliacija, nedarbas, biudžetinės krizės ir didelės energijos sąnaudos – visa tai daro neigiamą poveikį. Daugelis vyriausybių taip pat patiria pasitikėjimo krizę, nes imasi kraštutinių ir antidemokratinių veiksmų, siekdamos atremti „kraštutinę dešinę“ – ir taip pačios save paralyžiuoja tiek dėl vidinių nesutarimų, tiek dėl silpno vadovavimo. Be to, Europos šalys bendrai priėmė keletą pražūtingų užsienio politikos sprendimų: jos viską pastatė ant kortos remdamos ir gindamos Ukrainą, nesiėmė jokių veiksmų, kad pasipriešintų Izraelio nusikaltimams žmoniškumui Palestinoje, ir nesiėmė jokių veiksmų, kad pasipriešintų neteisėtam ir neetiškam JAV ir Izraelio karui prieš Iraną; jos pralaimi visose trijose fronto linijose vienu metu.
Iš visų šiuo metu krizę patiriančių valstybių nė vienai nesiseka blogiau nei Prancūzijai. Kasdien žiniose pasirodo pranešimai apie visoje šalyje vykstančius riaušes, o vyriausybė iki šiol pasirodė visiškai nesugebanti tinkamai į jas reaguoti. Žiniasklaidos reportažai ir analizė yra pasibaisėtini; niekas nepateikė nieko daugiau nei pačius banaliausius situacijos vertinimus („perpildytos klasės“, „nepakankamai finansuojamos socialinės programos“, „aukštos pragyvenimo išlaidos“ ir pan.).
Vienas akivaizdus būdas suprasti, kodėl Prancūzija yra tokioje ypatingai blogoje padėtyje, – pažvelgti į pagrindinius socialinius demografinius rodiklius. Net trumpiausias tyrimas šia kryptimi yra labai informatyvus.
Norėčiau iškelti hipotezę, kad Vakarų šalies socialinis stabilumas arba neramumai priklauso nuo ne Vakarų demografinių veiksnių buvimo – arba, paprasčiau tariant, nuo ne Vakarų etninės kilmės žmonių skaičiaus. Tos šalys, kuriose yra mažiausiai ne Vakarų kilmės gyventojų, mėgausis didžiausiu stabilumu ir harmonija, o tos, kuriose jų yra daug, labiausiai kentės nuo nepasitenkinimo ir neramumų. Bent jau taip teigiu.
Bent jau per pastarąjį šimtmetį trys ne Vakarų demografinės grupės istoriškai buvo Europos socialinių neramumų centre: žydai, juodaodžiai ir musulmonai. Taigi, norint atlikti greitą, pirmojo lygio situacijos įvertinimą, galima tiesiog įvertinti kiekvienos iš šių trijų etninių grupių skaičių Europos šalyse ir tada ieškoti sąsajų su socialiniais neramumais.
Jei net paviršutiniškai įvertinsime šias tris etninės grupes, pastebėsime, kad didžiausią gyventojų skaičių turi trys šalys: Vokietija, Jungtinė Karalystė ir Prancūzija. (Iš šios analizės neįtraukiu tokių Europos mikrovalstybių kaip Monakas ir Andora, taip pat neįtraukiu Rusijos, Ukrainos ir Turkijos, kurios, pagal kai kuriuos vertinimo kriterijus, laikomos „europietiškomis“.) Viena vertus, tai nenuostabu, nes tai yra trys didžiausios šalys pagal bendrą gyventojų skaičių, todėl būtų galima tikėtis, kad jose gyvena daug visų mažumų grupių atstovų. Vis dėlto didelis skaičius sukuria masinį poveikį, ypač kai šios grupės yra vienoje šalyje. Tai gerai žinoma sąvoka, turinti įvairių pavadinimų, įskaitant „kritinės masės teoriją“, „aglomeracijos teoriją“, ir aptariama keliuose socialinės filosofijos aspektuose. Dėl to, pavyzdžiui, Vengrijoje procentine dalimi yra daugiau žydų nei Vokietijoje, tačiau Vengrijos žydai neturi tokio socialinio kapitalo ar kolektyvinės energijos, kokią turi didesnė Vokietijos žydų bendruomenė. O Švedijoje musulmonų procentinė dalis (8 %) yra didesnė nei Vokietijoje ar Jungtinėje Karalystėje, tačiau dėl mažo jų skaičiaus bendras poveikis yra mažesnis.
Mano kiekvienos etninės grupės skaičiavimai yra tokie: ten, kur radau nurodytą intervalą, naudojau didesnius skaičius, darant prielaidą, kad „oficialūs“ skaičiai beveik neabejotinai yra per maži:
Žydai:
Vokietija 170 000
Jungtinė Karalystė 310 000
Prancūzija 600 000
Juodaodžiai:
Vokietija 1 000 000
Jungtinė Karalystė 3 000 000
Prancūzija 5 500 000
Musulmonai:
Jungtinė Karalystė 4 100 000
Vokietija 5 600 000
Prancūzija 6 600 000
Iš karto į akis krenta faktas, kad Prancūzijoje, palyginti su kitomis dviem šalimis, gyvena akivaizdžiai daugiausia šių trijų problemų keliančių etninių grupių atstovų – iš tiesų, daugiau nei bet kurioje kitoje Europos šalyje. Vėlgi, tai nėra akivaizdu, ypač atsižvelgiant į tai, kad Prancūzija iš čia paminėtų trijų šalių turi mažiausią gyventojų skaičių.
Šie skaičiai pateikiami žemiau esančioje diagramoje: pirmiausia – juodaodžių ir musulmonų, po to – žydų:
Remiantis mano teiginiu, kad būtent šios etninės grupės tradiciškai kelia daugiausia problemų Europoje, atsižvelgiant į šiuos skaičius, turėtume tikėtis, kad Prancūzijoje kils daugiausia nesutarimų ir socialinių neramumų – ir iš tiesų, dabar atrodo, kad taip ir yra. Tai nėra naujas reiškinys; ten neramumai bręsta jau gerokai daugiau nei šimtmetį. Intensyvi Prancūzijos kolonizacija tiek Šiaurės Afrikoje, tiek Subsacharos Afrikoje prasidėjo 1830-aisiais ir tęsėsi iki pat XX amžiaus; istorijos požiūriu kolonijos yra žinomos kaip pirminis veiksnys, paskatinęs ne Vakarų kilmės imigraciją. Kalbant apie žydus, jie į šalį ėmė plūsti maždaug nuo 1700 m., o XIX a. pabaigoje jų skaičius išaugo iki beveik 100 000; būtent tuo metu tokie kritikai kaip Eduardas Drumontas galėjo parašyti savo reikšmingą veikalą „Žydų Prancūzija“ (1886 m.), kuriame teigė, kad jau tuo metu Prancūzijos visuomenė buvo smarkiai sugadinta. Iš tiesų Drumontas tvirtino, kad žydai, nors ir sudarė vos 0,2 % gyventojų, valdė šiek tiek daugiau nei pusę viso Prancūzijos turto – tai stebinanti situacija.
Bet kuriuo atveju, šios aplinkybės aiškiai padarė savo. Remiantis mano analize, šiandien Prancūzija yra beveik beviltiškoje padėtyje. Turėti daugiausia bet kurios iš šių trijų mažumų atstovų jau yra pakankamai blogai, tačiau tai, kad viena tauta turi daugiausia visų trijų, ilgalaikėje perspektyvoje yra katastrofiška. Pagal mano teiginį, Prancūzija neturi jokios vilties pasiekti socialinį stabilumą; nuolatinis nuosmukis yra neišvengiamas, kol ji radikaliai nesumažins visų trijų grupių skaičiaus.
Esant dabartinėms aplinkybėms, kai iki prezidento rinkimų liko šeši mėnesiai, atrodo, kad Marine Le Pen greičiausiai taps prezidente. Jei būčiau jos patarėjas, pasiūlyčiau imtis radikalių veiksmų: parengti planą, kaip per ketverius metus visų trijų grupių skaičių sumažinti 90 %. Tai neabejotinai lemtų stebuklingą Prancūzijos atgimimą, o pati Le Pen būtų paskelbta tikra nacionaline didvyre – tarsi Charles Martel ir Žana d’Ark viename asmenyje. Pažiūrėkime, kaip jai seksis šioje srityje.
Galiausiai be jokių komentarų pažymiu, kad JAV gyvena didelės visų trijų nelaimingų mažumų bendruomenės: 6 milijonai musulmonų, 7 milijonai žydų ir 53 milijonai juodaodžių. Palieku skaitytojui pačiam palyginti šiuos skaičius su Prancūzijos duomenimis ir įvertinti Amerikos ateities perspektyvas.
Dr.David Skrbina
David Skrbina, PhD, yra buvęs filosofijos profesorius iš Mičigano universiteto, Dearborne. Jis yra keliolikos knygų autorius arba redaktorius, tarp jų – „The Jesus Hoax“ (2-asis leidimas, 2024 m.), „The Metaphysics of Technology“ (Routledge, 2015 m.) ir „Panpsychism in the West“ (MIT Press, 2017 m.).
.png)
