Dr.V. Sinica. Migracijos politika tampa pavojinga

Lietuvoje pastaruoju metu netrūko tiesiog šokiruojančių naujienų migrantų klausimais ir visos tos naujienos tiesiogiai kontrastuoja dažniems aiškinimams, kad neva migrantų problema jau pripažinta ir sprendžiama. Viskas labai toli to. Kol Švietimo ministerija visaip vengia galimybės iš tikro pradėti mokyti užsieniečius valstybinės kalbos, o migrantų srautus iš Baltarusijos keičia daugiau iš Pakistano, Indijos ir kitur iš Azijos, Lietuvoje pastaruoju metu: 

1. VSD grėsme nacionaliniam saugumui paskelbtas tadžikas niekaip nedeportuojamas iš šalies, nors yra įsitraukęs į ISIS veiklą, tais tikslais lankėsi Sirijoje, pasieniečiai reikalauja jo sulaikymo, bet teismas neleidžia, nes gina jo žmogaus teises. VSD išvados apie grėsmę saugumui neužtenka. Žmogaus teisių parodija triumfuoja prieš nacionalinio saugumo interesus; 

2. atidaromi nauji išorės paslaugų centrai, tai yra darbo imigrantų paieškos, viliojimo ir jų atvykimo dokumentų tvarkymo centrai Bosnijoje, Ganoje, Vietname ir Zimbabvėje. Ypač patinka Ganoje ir Zimbabvėje. Čia naujos strateginės imigrantų viliojimo kryptys. Tuo pačiu metu uždaromi tokie centrai Albanijoje, Argentinoje, Emyratuose, Tadžikistane ir Venesueloje. Jums bus pristatyta, kad šių centrų uždarymas (nors atidaromi kiti nauji) yra neva migracijos griežtinimas. Iš tiesų Tadžinistano srautas uždaromas dėl nuolatinio su terorizmu siejamų asmenų srauto, o likusios keturios šalys tiesiog nepasiteisino - iš ten nepavyksta prisivilioti didesnio migrantų skaičiaus. 

3. Tarptautinio transporto ir logistikos aljansas (t.y. pagrindiniai darbuotojų iš užsienio reikalautojai Lietuvoje) prašo didinti migrantų kvotas, nes trūksta darbuotojų. Jie net nebando apsimesti, kad trūkstant darbuotojų patiriami nuostoliai. Skundžiasi, kad MAŽĖJA AUGIMO TEMPAS. Su daugiau migrantų, jų verslai galėtų augti greičiau, nei auga dabar. Mes galėtume patirti visus socialinius migracijos kaštus. Neseniai tą patį ragino daryti ir Tarptautinis valiutos fondas, sakęs, kad Lietuvai reikia bent po 20 tūkstančių naujų migrantų kasmet, kad Lietuva puikiai integruoja migrantus (fantastika) ir kad reikia mokėti Lietuvos visuomenę priimti naująją įvairovę. Primenu, kad jeigu 10 metų vešimės po papildomus 20 tūkstančių migrantų, tai po dešimtmečio Lietuvoje jų bus tiek pat, kiek buvo kolonistų per visus 50 sovietinės okupacijos metų. Dar primenu, kad vežėjai reikalauja įsileisti gerokai daugiau. 

4. pati žiniasklaida atkreipia mano dėmesį (ačiū, LNK), kad atėjo laikas, kai pirmoji masinė imigrantų banga Lietuvoje bus pragyvenusi tris metus ir galės pretenduoti pasinaudoti šeimų susijungimo teise. Tai reiškia, kad Lietuvos kitamet laukia, grubiais skaičiavimais, apie 60 tūkstančių naujų nebe darbo, o socialinės gerovės migrantų. Žinoma, jeigu nekeisime teisės aktų ir tokią galimybę suteiksime. 

Visi šie klausimai reikalauja skubių pataisų Seime ir patikinu, kad šį rudenį jos bus pateiktos, tikiuosi, ne mano vieno, o su Seimo kolegomis. 

Alkas lt. koliažas

"Kultūros darbuotojų" simboliai Sapiegų parke

 

Spalio 8 d. Mūšio už "kultūrą" pats įkarštis. Einame Sapiegų parko alėjomis. Prie kavinės anglišku pavadinimu esančio "meno šedevro" regiu šiam "šedevrui"  į leteną įspraustą "kultūros" darbuotojų protestų simbolį. 

Kaip įdomu! Kokia gili prasmė! "Grantačiulpiai" pagerbė šlamšto gamintojo "grantačiulpio" "šedevrą"! 

Kiek pamenu iš istorijos, visos kovos vykdavo tik dėl lovio. Lietuvoje vykstanti kova turi tą pačią idėją.

Aiškėja "kultūros" darbuotojų protestų priežastys. Jau kurį laiką, prisidengiant kultūra, vyko siaubingos biudžeto lėšų vagystės, prieš kurias čekiukų istorijos - vaikų žaidimai.

Apie mažą dalį vykusių vagysčių pasakojama OP tv. laidoje:

https://www.youtube.com/watch?v=_jakokWY4QU

Tikėsimės, kad visi "kultūra" prisidengiantys vagys bus patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Gal tuomet parkus puoš meno kūriniai, o ne ligotos vaizduotės pagimdyti beždžionių griaučiai, vagių "kultūros" simboliai.

114 procentų skola: permanenetinė krizė Paryžiuje – koks pavojus gresia euro zonai?

 

Prancūzija yra prisiėmusi milžinišką 3,3 trilijono eurų skolą. Kas atsitiks, jei ekonomikos reformos ir toliau nebus vykdomos, o investuotojai praras pasitikėjimą?

Naujasis ministras pirmininkas nušalintas, valstybės finansų restruktūrizavimas toliau atidėtas: politinė krizė Prancūzijoje tampa neaiškiu klausimu. Ar antra pagal dydį euro zonos ekonomika kelia grėsmę valiutos zonos stabilumui?

Kodėl padėtis Prancūzijoje yra tokia nestabili?

Vertinant pagal ekonomikos našumą, Prancūzija su 114 proc. turi trečią didžiausią skolos santykį Europos Sąjungoje po Graikijos ir Italijos. Commerzbank ekonomistai įspėja: be reformų Prancūzijos valstybės skolos santykis per ateinančius dešimt metų gali išaugti „žymiai virš 150 procentų“.

Absoliučiais skaičiais šalis turi didžiausią skolos naštą euro zonoje – apie 3,3 trilijonus eurų. Valstybės išlaidos taip pat yra vienos didžiausių Europoje. Biudžeto deficitas paskutinį kartą siekė 5,8 procentų. 2024 m. liepos mėn. ES Komisija pradėjo deficito procedūrą prieš Prancūziją.

Kaip rinkos reaguoja į dar vieną vyriausybės nesėkmę?

Prancūzijos ministro pirmininko Sébastien Lecornu atsistatydinimas po vos keturių savaičių pareigose sukėlė neramumus finansų rinkose. Pirmadienį Prancūzijos akcijų rinkose buvo patirta nuostolių, pavyzdžiui, tenykštis pagrindinis indeksas Cac 40 smuko. Ypač didelį spaudimą patyrė bankų akcijos. Vokietijos akcijų rinkai Lecornu netikėtas atsistatydinimas neturėjo įtakos. Apskritai rinkos reakcijos buvo ribotos. „Galų gale finansų rinkos įskaičiuoja nestabilią politinę padėtį“, – aiškina Thomas Gitzel, Liechtensteino VP Bank vyriausiasis ekonomistas.

Ar Prancūzijai gresia Italijos padėtis?

Nepriklausomai nuo to, kas ateityje valdys Paryžiuje, naujos skolos Prancūzijai taps vis brangesnės. Šalis turi siūlyti investuotojams vis didesnes palūkanas už naujas valstybės obligacijas. Be to, politinių reformų perspektyvos stoka stabdo paklausą Prancūzijos obligacijoms.

Šiais metais Prancūzijos obligacijų kapitalo rinkos palūkanos žymiai išaugo. Pirmadienį dešimties metų Prancūzijos obligacijų palūkanos padidėjo iki 3,60 proc. Vokietijos valstybės obligacijų palūkanos yra 2,71 proc. Šiuo metu Prancūzijos obligacijų palūkanos viršija panašių pietų Europos šalių, pvz., Italijos ar Graikijos, vertybinių popierių palūkanas.

Kiek reitingų agentūrų sprendimai paaštrina krizę?

Vidury biudžeto krizės reitingų agentūra „Fitch“ rugsėjo viduryje dar labiau sumažino Prancūzijos kreditingumą. Antros pagal dydį euro zonos ekonomikos kreditingumas buvo sumažintas nuo AA- iki A+. Tai dar labiau apsunkina Prancūzijai galimybę gauti naujų lėšų kapitalo rinkoje.

„Fitch“ šį žingsnį motyvavo mažomis ekonominių reformų sėkmės galimybėmis, nes šalis yra politiškai susiskaldžiusi ir nestabili: „Manome, kad pasirengimas 2027 m. prezidento rinkimams artimiausioje ateityje dar labiau apribos biudžeto konsolidavimo galimybes ir manome, kad politinė aklavietė greičiausiai tęsis ir po rinkimų.“

Ar Prancūzija taps pavojumi euro zonai?

Valstybės krizė lieka tik Prancūzijos problema ir turi mažai įtakos kitoms euro zonos šalims, komentuoja obligacijų ekspertas Peter Goves iš MFS Investment Management. Bankų ekonomistai taip pat mano, kad naujos krizės visoje euro zonoje pavojus yra nedidelis, be kita ko, dėl to, kad Europos centrinis bankas (ECB) turi daug priemonių, kuriomis prireikus gali įsikišti.

Ar ECB gali padėti šaliai?

Europos centrinis bankas, remdamasis „Transmission Protection Instrument“ (TPI), krizės atveju galėtų neribotai pirkti atskirų euro zonos šalių obligacijas. Jei centrinis bankas dideliu mastu perka valstybės obligacijas, atitinkama šalis neturi siūlyti tokių aukštų palūkanų už vertybinius popierius ir gali pigiau gauti naujų pinigų. Tačiau TPI yra skirtas tuo atveju, jei obligacijų palūkanos dėl finansinių spekuliacijų neproporcingai smarkiai pakyla, o ne dėl to, kad vyriausybė priima blogus finansinės politikos sprendimus.

Nesileisdami į Prancūzijos reikalus, euro zonos valdytojai po savo paskutinio posėdžio rugsėjo viduryje nurodė TPI, kuris jiems suteikia galimybę „kovoti su nepagrįsta, chaotiška rinkos dinamika“. ECB pirmininkė Christine Lagarde, paklausta apie politinę padėtį savo šalyje, neatsakė išsamiau. Ji tik išreiškė bendrą viltį, kad politiniai sprendimų priėmėjai dės visas pastangas, kad „kuo labiau sumažintų neapibrėžtumą“. 

https://www.epochtimes.de/politik/ausland/dauerkrise-in-paris-wie-gefaehrdet-ist-die-eurozone-a5267254.html?utm_source=koppreport&utm_medium=web&utm_campaign=nowall

JAV CNBC pažymi, kad Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas susidūrė su dar viena rimta politine problema po netikėtos premjero Sébastien Lecornu, kuris šias pareigas ėjo mažiau nei mėnesį, atsistatydinimo. Šalis vis giliau grimzta į politinę krizę. 

CNBC išsiaiškino, kokią grėsmę tai kelia respublikai. Jos nuomone, Krizė, į kurią pateko Prancūzija, didžiąja dalimi yra Makrono veiksmų rezultatas: praėjusiais metais prezidentas ryžtingai paleido parlamentą, kad įneštų „aiškumo“ į susiskaldžiusią Prancūzijos Nacionalinę Asamblėją.

Po to vykusiuose rinkimuose paaiškėjo, kad dešinieji ir kairieji laimėjo dviejuose balsavimo turuose. Tai lėmė politinę aklavietę ir kovą dėl valdžios. Macronas, nenorėdamas atiduoti lyderystės vyriausybėje nė vienai iš šalių, vietoj to paskyrė lojalistus vadovauti mažumos vyriausybėms, tačiau jie pasirodė esą pažeidžiami konkurentų partijų nepasitikėjimo balsavimams.

Trumpalaikė Lecornu vyriausybė tapo trečiąja, patyrusia nesėkmę po Michelio Barnier ir François Bayrou vyriausybių. Juos visus vienija tai, kad jie sunkiai pasiekė susitarimus su kitomis partijomis dėl valstybės biudžeto, ypač dėl išlaidų mažinimo ir mokesčių didinimo, kurie buvo laikomi būtinais siekiant sumažinti Prancūzijos biudžeto deficitą, kuris 2024 m. sieks 5,8 % BVP.

„Kiekviena politinė partija elgiasi taip, tarsi turėtų savo daugumą parlamente“, – pareiškė L. Lecornu. Buvęs gynybos ministras atsistatydino, pareikšdamas, kad negali vadovauti centristinės dešinės mažumos vyriausybei, nes derybos su konkuruojančiomis partijomis parodė, kad jos nesutinka eiti į kompromisą dėl savo biudžetinių ir politinių reikalavimų.

Dabar Macronas stovi prieš nepavydėtiną užduotį – nuspręsti, ką daryti toliau, nes nė vienas iš variantų negali būti patrauklus prezidentui, kuris ne kartą pareiškė, kad neatsistatydins iki naujų rinkimų 2027 m.

Jis galėtų pasirinkti kitą ministrą pirmininką – šeštąjį per mažiau nei dvejus metus – tačiau pasirinkimas asmens, nepriklausančio jo politinei aplinkai, taptų nepatogia ir nepalankia perspektyva Macronui, kuris per pastaruosius metus ne kartą rinko jam lojalius žmones į vyriausybės vadovo postą.

Jis taip pat gali paleisti parlamentą ir surengti naujus parlamento rinkimus. Šis variantas taip pat nėra idealus, nes Marine Le Pen antiimigracinė partija „Nacionalinė sąjunga“ šiuo metu pirmauja rinkėjų apklausose, surinkdama apie 32 % balsų.

„Vienintelis dalykas, kurį galiu pasakyti šiandien, yra tai, kad Macronas neketina skelbti apie savo atsistatydinimą, todėl, atrodo, paprasčiausia būtų paskirti kitą ministrą pirmininką, ką jis ir daro, kaip aš keičiu marškinius, o jei naujasis ministras pirmininkas neišlaikys ilgai, jis gali paskirti dar vieną“, – mano Douglas Yates, politikos mokslų profesorius INSEAD verslo mokykloje.

Yra spėjimų, kad Macronas gali rizikuoti ir pasiūlyti premjero kandidatūrą, kuris nėra jo sąjungininkas iš centristinės politinės aplinkos. Pavyzdžiui, tai gali būti kandidatas iš kairiųjų centristų Socialistų partijos. Mažai tikėtina, kad Macronas pasirinks kandidatą iš kraštutinės kairės partijos „Nepaklusni Prancūzija“ arba iš kraštutinės dešinės „Nacionalinės sąjungos“, nes pirmadienį abi partijos paragino Macroną atsistatydinti.

Tuo tarpu 2026 m. biudžeto priėmimas lieka neaiškus. Vis labiau tikėtinas scenarijus, pagal kurį šių metų biudžetas bus perkeltas į kitus metus kaip laikina priemonė. Tokiu atveju biudžeto deficitas sudarys apie 5,0–5,4 % BVP.

https://www.cnbc.com/2025/10/07/what-happens-next-in-france-after-lecornus-resignation.html

Ar yra gyvenimas anapus propagandos? Prof.Rasa Čepaitienė

/blockquote>

 

Susiklosčiusi politinė padėtis vis labiau primena anekdotą.

Gimdoje kalbasi du embrionai. Vienas klausia:

– Kažin, ar yra gyvenimas po gimimo?

Kitas atsako:

– Nežinau, dar niekas iš ten negrįžo...

Panašiai ir mes – vis labiau įstrigę ir susipainioję šioje klampioje ir tirštoje propagandos gimdoje, kur kiekvienas gestas, žodis ar net pauzė privalo būti traktuojami tik „teisingai“. Be jokių alternatyvų, be teisės abejoti ar suklysti. Tai erdvė, kurioje teisingumo monopolį užgrobia moralinis triukšmas ir atvira agresija, o minties laisvė virsta net ir niekuo nepagrįstos kaltės primetimo rizika.

XIX a. viduryje gimęs posakis „Lietuvis yra tas, kuris tiki laisve ir laikosi Statuto“, kilęs iš sukilėlių „Lietuvių katekizmo“, išreiškė dvasinį pasipriešinimą Rusijos imperinei valdžiai: tikėjimą laisve ir teisės viršenybe, ko neturi ši nelaisvę ir neteisę iki šiol garbinanti imperija. Statutas čia reiškė ne tik įstatymų sąvadą, bet teisėtumo ir civilizuotumo simbolį – priešpriešą savivalei.

Tačiau šiandien šis principas apverčiamas aukštyn kojomis: laisvės vardu ribojama mintis, teisingumo vardu uždaroma diskusija, o patriotizmo vardu smerkiamas nesutikimas. Tokia inversija būdinga visuomenėms, kurios pradeda bijoti pačios laisvės – nes laisvė visada reiškia ir abejonę, ir svarstymus, ir atsakomybę.

Šiuolaikinė propaganda nebėra tokia grubi ir primityvi kaip sovietiniais laikais. Ji veikia žymiai rafinuočiau, bet nemažiau efektyviai – per nutylėjimus, emocinį šantažą, etikečių klijavimą, niekuo nepagrindžiamus įtarinėjimus. Kiekvieną viešą diskusiją galima greitai užgniaužti ne argumentais, o iš piršto laužtais kaltinimais oponentams - tą matome kasdien. Taip formuojamas psichologinis klimatas, kuriame bet kuri oficialaus naratyvo bent truputį neatitinkanti nuomonė tampa pavojinga, o prisitaikymas, baimė ir tyla pasidaro geriausia išlikimo strategija. Taip sparčiai formuojama jau ne laisva demokratinė viešoji erdvė, o oklochratinė atmosfera – kai politinį toną diktuoja ne įstatymas ir sveiko proto argumentai, o influencerių pakurstytos minios emocijos.

Todėl, nieko nepaisant, šiandien ypač verta grįžti prie antrojo „lietuviškumo dėmens“ – pagarbos Statutui, t. y. Įstatymui.

Teisinė valstybė reiškia, kad tokie rimti kaltinimai kaip "valstybės išdavystė" ir pan. turi būti grindžiami faktais ir įrodymais, o ne moralinėmis insinuacijomis. 

Pavyzdžiui, politinė partija „Nemuno aušra“ buvo teisėtai įregistruota vadovaujantis Politinių partijų įstatymo (1990-06-13 Nr. I-606, su vėlesniais pakeitimais) nuostatomis, ir tai, kaip jau anksčiau minėjau, padarė tuometinių valdančiųjų vadovaujama Teisingumo ministerija. Lygiai taip pat teisėtai NA dalyvavo rinkimuose į Seimą 2024 m. spalį ir dalis jos sąrašo narių buvo išrinkti ir vėliau pakviesti į formuojamą valdančiąją koaliciją. 

Jeigu dabar viešai skelbiama, kad ši partija ar jos nariai esą visi yra „antisemitai“, „dirba Rusijai“ ar užsiima „antiukrainietiška veikla“, – tai yra teisiškai patikrinami kaltinimai. Tokiais atvejais, remiantis Baudžiamojo kodekso 154 str. (Šmeižtas) ir Civilinio kodekso 2.24 str. (Garbės ir orumo gynimas), būtina pateikti įrodymus: žvalgybos duomenis, teismo sprendimus ar bent ikiteisminius tyrimus. Jei jų nėra – tai ne informacija, o propagandinis naratyvas.

Analogiškai, jei tokie įrodymai išties egzistuotų, partija privalėtų būti patraukta atsakomybėn – kaip kadaise už korupciją nuteistas Liberalų sąjūdis (2016–2022 m. byla, Vilniaus apygardos teismo nuosprendis 2022-07-01) ar kai kurios kitos politinės organizacijos, praradusios valstybės finansavimą.

Tokie yra teisės principai ir jie turėtų galioti visiems.

Koalicijas sudaro ne įtakotukai, ne socialinių tinklų pakurstyta minia, o įstatymų deleguotos politinės jėgos, rinkimų būdu gavusios mandatą veikti. Tai – demokratijos pagrindas, o ne „nuomonės klausimas“. Tačiau šiandien matome vis stipriau kurstomą „kultūrininkų“ minios resentimentą – emocingą, be abejo, nuoširdų, bet kryptingai manipuliuojamą politinių jėgų, pralaimėjusių paskutinius rinkimus.

Įrodymai?

Matome, kaip kai kurie kultūros įstaigų vadovai viešai ragina savo darbuotojus dalyvauti protestuose, taip faktiškai įsitraukdami į aktyvią politinę veiklą. Pasak kalbų, dalis šių vadovų yra TS-LKD ar LLS nariai arba artimi jos aplinkai, nors tai nėra skelbiama viešai.

Ši aplinkybė savaime dar nėra nusikaltimas, tačiau jų autoriteto svoris ir darbdavio-darbuotojo priklausomybės ryšiai sukuria moralinį spaudimą pavaldiniams – ypač tose įstaigose, kur darbo santykiai nestabilūs. Tokiais atvejais baimė „nepritarti“ ar „neatlikti pareigos bendruomenei“ gali virsti sąžinės laisvės ribojimu.

Pavyzdžiui, 2025 m. spalio 3 d. Vilniaus universiteto rektorius prof. Rimvydas Petrauskas universiteto bendruomenei išplatino kvietimą dalyvauti „Kultūros asamblėjos“ protesto renginyje, kuris vyks spalio 5 d. VU Didžiajame kieme. Cituojant jo laiško dalį:

„Mieli bendruomenės nariai, kviečiu sekmadienį, 14 valandą į VU Didžiajame kieme vyksiantį Kultūros asamblėjos protesto renginį. Jo metu bus grojama Mikalojaus Konstantino Čiurlionio simfoninė poema Jūra, pasirodys VU folkloro ansamblis Ratilio... Kultūros bendruomenė reiškia teisėtą lūkestį, ji gina ne savo, o valstybės interesą. Todėl kviečiu juos paremti.“

(Prof. Rimvydas Petrauskas, VU rektorius, 2025-10-03).

Toks kvietimas pats savaime nėra draudžiamas — Konstitucijos 25 str. užtikrina kiekvienam piliečiui žodžio laisvę. Tačiau čia svarbus kontekstas: rektorius kalba viso universiteto vardu, naudodamasis savo kaip įstaigos vadovo padėtimi ir oficialiais VU komunikacijos kanalais. Tai reiškia, kad kartu su jo žodžiais kalba ir institucijos autoritetas.

Deja, senosios demokratijos šalyse tokie atvejai vertinami labai aiškiai ir netoleruotinai. Pavyzdžiui, Harvardo universitetas po 2023 m. Artimųjų Rytų konflikto įvykių patvirtino vidaus taisyklę, kad vadovai turi susilaikyti nuo politinių pareiškimų universiteto vardu, siekiant apsaugoti bendruomenės įvairovę. Yale rektorius Peter Salovey 2024 m. pabrėžė: „Universitetas nėra politinė institucija; mūsų pareiga – sudaryti erdvę visoms pažiūroms, ne jas atstovauti.“ Oksfordo universitetas dar 2016 m. įtvirtino vadovų elgesio kodeksą, pagal kurį rektorato nariai privalo aiškiai atskirti, kada kalba asmeniškai, o kada institucijos vardu.

Kodėl šis principas svarbus? Nes universitetas turi būti namai visoms pažiūroms, ne vienos politinės stovyklos įrankis. Kai vadovas kalba „už visą bendruomenę“, dalis narių lieka „už borto“ – jie nebegali jaustis lygiaverčiai atstovaujami.

Šis prof. Petrausko žingsnis tampa dar labiau problemiškas, prisimenant jo tamprius ryšius su leidiniu „Naujasis Židinys – Aidai“, kuris  siejamas su TS-LKD intelektualiniu ratu ( M. Adomėnas, V. Ališauskas, I. Vaišvilaitė, N. Putinaitė ir kt.). Susidaro aiškus įspūdis, kad universitetas stoja į vienos ideologinės pusės gretas, kas prieštarauja aukštojo mokslo autonomijos ir neutralumo principui, įtvirtintam Mokslo ir studijų įstatymo 5 straipsnyje:

„Aukštosios mokyklos savo veikloje vadovaujasi akademinės laisvės, savivaldos ir politinio neutralumo principais.“

Klausimas ne tas, ar kultūrą verta ginti – visada verta.

Klausimas, ar Vilniaus universitetas (kaip ir kitos garbingos švietimo, mokslo ir kultūros isntitucijos ir jų dešimtmečiais sukauptas simbolinis kapitalas) gali būti naudojami kaip tiesioginio politinio spaudimo instrumentas demokratiškai sudarytai koalicijai paveikti?

Tik ten, kur laisvė remiasi įstatymu, o ne emocijų diktatu ar užkulisinėmis manipuliacijomis, galima kalbėti apie tikrą, o ne imitacinę demokratiją ir pilietinę visuomenę.

https://www.facebook.com/rasa.cepaitiene

Vengrijos užsienio reikalų ministras: Europos lyderiai yra apimti karo psichozės

 

Šiuo metu Europos lyderių tarpe vyrauja labai stipri karo psichozė. Jie nori išleisti europiečių pinigus Ukrainos kariuomenės ginklavimui ir Ukrainos valstybės valdymui, sekmadienį Vengrijos visuomeniniame radijuje sakė Vengrijos užsienio reikalų ministras Peter Szijjarto.

Vengrijos diplomatijos vadovas sakė, kad ilgalaikiai pasirengimai karui tapo norma Briuselyje ir tarp Vakarų Europos politikų, kaip rodo septynerių metų ES biudžeto planas, kurį Szijjarto pavadino „Ukrainos biudžetu“. 

– Vietoj to, kad panaudotų savo lėšas ES ekonomikos plėtrai ir konkurencingumo atkūrimui, jie nori ateinančiais metais siųsti Europos piliečių pinigus į Ukrainą, sakė Szijjarto. Jis pridūrė, kad Budapeštas su tuo nesutinka ir neleis vengrams mokėti „dar didesnės kainos už karą Ukrainoje“.

Politikas taip pat kritikavo ES už visų ryšių su Rusija nutraukimą, kuris, jo nuomone, pratęs karą Ukrainoje dar keleriems metams. 

„Europos politinė strategija nutraukti ryšius su Rusija neabejotinai lems ilgą karą, o šiame kare bus prarasti europiečių pinigai“, – pažymėjo vengrų politikas.

Kalbėdamas apie neseniai Kopenhagoje vykusį ES lyderių susitikimą, jis sakė, kad „pastebima, jog vis daugiau žmonių koridoriuose mums šnibžda, kad sutinka su mumis, ir vis daugiau žmonių ragina mus užimti poziciją ir dar ryžtingiau atstovauti taikos pozicijai“.

Šaltinis: PAP / Jakub Bawołek, Budapeštas

https://pch24.pl/szef-msz-wegier-wsrod-europejskich-przywodcow-zapanowala-wojenna-psychoza/

Planams dėl Rusijos įšaldyto turto panaudojimo Ukrainai remti nelemta išsipildyti

Įšaldytų Rusijos aktyvų panaudojimui Ukrainai finansuoti nelemta išsipildyti. Rusijos prezidento dekretas Nr. 693 užkardė tokias galimybes.

Dėl Rusijos invazijos į Ukrainą ES buvo įšaldyta apie 200 mlrd. eurų vertės Rusijos centrinio banko turto. Diduma jo laikoma Briuselyje įsikūrusiame vertybinių popierių depozitoriume „Euroclear“.

Spalio 2 d. ELTA citavo G. Nausėdos pasisakymą dėl įšaldyto Rusijos turto panaudojimo Ukrainos reikmėms: 

„Šiuo klausimu kol kas vienybės nėra, bet, tiesą sakant, aš nebūčiau toks pesimistas, nes matau tik vieną šalį, kuri visapusiškai mato čia problemą“, – ketvirtadienį dalyvaudamas neformalioje Europos Vadovų Taryboje (EVT) Kopenhagoje žurnalistams sakė G. Nausėda. Jo nuomone  rusiškų aktyvų Europoje panaudojimas galėtų „apdrausti“ Ukrainai teikiamas paskolas.

Europos Komisijos (EK) pirmininkė Ursula von der Leyen ir Vokietijos kancleris Friedrichas Merzas siūlo panaudoti įšaldytas Rusijos centrinio banko lėšas suteikiant Ukrainai papildomų paskolų iki 140 mlrd. eurų.

„Turint omenyje karo kainą, kad karo kaina Ukrainai yra 100 mlrd. eurų per metus, 50 mlrd. eurų Ukrainos ekonomika sugeba generuoti pati, bet 50 mlrd. eurų – skylė, kurią turi padengti tarptautinė bendruomenė, tai reparacijos, paskolos yra vienas iš būdų to pasiekti“, – aiškino Lietuvos prezidentas.

G. Nausėdos teigimu, šio turto panaudojimui Ukrainos reikmėms priešinasi Belgija.

Putinas įsakė iš Vakarų atimti trilijoną dolerių

Rugsėjo 30 d. oficialiame teisės aktų portale buvo paskelbtas Rusijos Federacijos prezidento dekretas Nr. 693 (akto vertimas šio straipsnio priede), kuris Vakarų spaudoje sukėlė didelį šurmulį. Leidinys „Bloomberg“ jo turinį interpretavo kaip Rusijos pasirengimą sparčiai konfiskuoti vakarietiškus turtus. 

Rusijos portale RIA rašoma:

Prezidento dekretas atveria teisėkūros langą pagreitintam – tai yra raktinis žodis – bet kokių vakarietiškų aktyvų perkėlimui į federalinę nuosavybę, siekiant juos toliau perparduoti (privatizuoti) ir papildyti valstybės biudžetą. Tuo pačiu pabrėžiama, kad aktyvų konfiskavimas bus vykdomas ne savavališkai, o išimtinai siekiant užtikrinti Rusijos gynybinį pajėgumą ir saugumą. Formuluotė yra labai bendra, bet šiuo atveju tai yra labai gerai, nes neapriboja Maskvos pasirinkimo priežasčių, ar tai būtų tolimųjų ginklų perdavimas Ukrainai, ar Rusijos turto užsienyje (procentų už juos) konfiskavimas.

Vyriausybė yra atsakinga už organizacijos, turinčios atitinkamą licenciją turto vertinimui atlikti, pasirinkimą. Vertintojui, savo ruožtu, skiriama tik dešimt dienų oficialiai išvada dėl konfiskuoto turto vertės pateikimui, kad jis būtų perduotas tolesniam pardavimui aukcione. Turto pardavimas Rusijos Federacijos vardu atliekamas tik per PAO „Bank PSB“. Be to, dekretas numato specialią pagreitinto nuosavybės teisių perregistravimo tvarką, taip pat – čia skaitome labai įdėmiai – specialią Rusijos Federacijos teisės aktų taikymo tvarką privatizavimo, užsienio organizacijų veiklos, vertybinių popierių rinkų, bankininkystės ir konkurencijos apsaugos klausimais.

Preambulėje nurodyta, kad visos minėtos priemonės įvedamos reaguojant į nedraugiškus Vakarų šalių, įskaitant Jungtines Valstijas, veiksmus, ir jos įtartinai tiksliai sutapo su ES viršūnių susitikimu Kopenhagoje. Ten Europos lyderiai dar kartą aptarė galimybę konfiskuoti Rusijos turtą, įšaldytą Belgijos finansų tinkle „Euroclear“, kad 2026–2027 m. Kijevui būtų suteikta dar viena 140 mlrd. dolerių paskola karui.

Straipsnyje primenama, kad pinigai, gauti iš palūkanų už Rusijos indėlius, iš tiesų ne kartą buvo perduoti Kijevui kaip eilinis kreditas. Tai reiškia, kad Briuselis paima svetimus (Rusijos) pinigus ir perveda juos Ukrainai kaip valstybės paskolą, taip nuolat didindamas jos išorės skolą. Europos Komisija ir Ukrainos finansų ministerija vos prieš keletą dienų pareiškė, kad nuo 2025 m. pradžios Kijevui buvo pervesta 25,5 mlrd. dolerių iš minėtų palūkanų. Rusų nuomone, šie pinigai privalo grįžti į federalinį biudžetą. Minėto dekreto pasirašymas gali liudyti, kad Kremlius prarado viltį įtikinti oponentus elgtis protingai ir, jei situacija toliau blogės, Rusija, kuri ilgai ir atkakliai ruošėsi, toliau veiks labai greitai.

Maskva kol kas nesinaudojo tarptautinių korporacijų ir bendrovių turto ir aktyvų nacionalizavimu.  Pagal to paties „Bloomberg“ vertinimą, nuo 2022 m. konfiskuotų, t. y. atitinkamai įšaldytų Vakarų aktyvų vertė siekė 48 milijardus dolerių. Leidinys primena: 2022 m. vasarą, kai prasidėjo šokiai aplink Rusijos sąskaitas Belgijoje, buvo atliktas atitinkamas auditas. Vakarų aktyvų vertė kreditais, statybos objektais ir infrastruktūra, tiesioginėmis investicijomis į gamybos projektus buvo įvertinta vienu trilijonu dolerių.

Rusijos Prezidento dekretas leidžia Vakarų aktyvus konfiskuoti ir realizuoti skubos tvarka. 

Priedas: 

Rusijos Federacijos Prezidento 2025 m. rugsėjo 30 d. dekretas Nr. 693

DĖL KAI KURIŲ FEDERALINĖS NUOSAVYBĖS TURTO REALIZAVIMO YPATUMŲ

Atsižvelgiant į Jungtinių Amerikos Valstijų ir prie jų prisijungusių užsienio valstybių bei tarptautinių organizacijų priešiškus ir tarptautinei teisei prieštaraujančius veiksmus, kuriais siekiama įvesti ribojančias priemones Rusijos Federacijos piliečiams ir Rusijos juridiniams asmenims, siekiant apsaugoti Rusijos Federacijos nacionalinius interesus ir laikantis 2010 m. gruodžio 28 d. federalinių įstatymų N 390-FZ „Dėl saugumo“ ir 2018 m. birželio 4 d. N 127-FZ „Dėl priemonių, skirtų daryti poveikį (priešintis) Jungtinių Amerikos Valstijų ir kitų užsienio valstybių nedraugiškiems veiksmams“, nusprendžia:

1. Nustatyti, kad atvejais, numatytais Rusijos Federacijos Prezidento sprendimu, siekiant užtikrinti Rusijos Federacijos gynybinį pajėgumą ir saugumą, federalinei valstybei priklausančio turto (toliau – federalinis turtas) realizavimas gali būti vykdomas atsižvelgiant į šias ypatybes:

a) federalinio turto rinkos vertės nustatymas ir rinkos vertės įvertinimo ataskaitos parengimas atliekami ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo federalinio turto įvertinimo sutarties sudarymo dienos su fiziniu ir (arba) juridiniu asmeniu, atitinkančiu 1998 m. liepos 29 d. Federalinio įstatymo Nr. 135-FZ „Dėl vertinimo veiklos Rusijos Federacijoje“ reikalavimus „Dėl vertinimo veiklos Rusijos Federacijoje“. Fizinių ir (arba) juridinių asmenų, turinčių teisę pagal šį dekretą vertinti federalinio turto rinkos vertę, sąrašą tvirtina Rusijos Federacijos Vyriausybė;

b) taikoma speciali federalinio turto valstybinės registracijos, apskaitos ir teisių perdavimo tvarka, įskaitant tokios valstybinės registracijos, apskaitos ir teisių perdavimo terminų sutrumpinimą;

c) viešoji akcinė bendrovė „Bank PSB“ Rusijos Federacijos vardu organizuoja privatizuojamo federalinio turto pardavimą ir atlieka tokio turto pardavėjo funkcijas.

2. Rusijos Federacijos Prezidento sprendimu, nurodytu šio dekreto 1 punkte, gali būti nustatytos Rusijos Federacijos teisės aktų, įskaitant privatizavimo, akcinių bendrovių, ribotos atsakomybės bendrovių, vertybinių popierių rinkos, bankų ir bankinės veiklos, konkurencijos apsaugos teisės aktų, taikymo ypatybės.

3. Šis dekretas įsigalioja nuo jo oficialaus paskelbimo dienos.

https://law.tks.ru/document/777455

Islam Light – Lenkijos moterys tampa musulmonėmis. Jos mato tik vieną medalio pusę

 

Europos šalių, įskaitant Lenkiją, moterys atsiverčia į islamą. Jos jame mato aiškias taisykles, galimybę bendrauti su Dievu ir savirealizaciją. Tuo pačiu metu jos yra įsitikinusios, kad lyčių diskriminacija joms netaikoma ir neturi nieko bendra su Koranu.

Pastaraisiais metais vis daugiau Europos moterų atsiverčia į Mahometo religiją. Jos sako, kad islamas suteikia joms ramybę, prasmę ir tvarką gyvenime. Kai kurios ieško dvasingumo, kitos žavisi Artimųjų Rytų kultūra, o dar kitos yra susijusios su musulmonais vyrais. Dažnai viskas prasideda internete, kur jos susiduria su islamo turiniu, susiranda naujų draugų ir ieško atsakymų.

Taip pat vis daugiau pasakojimų apie atsivertusias moteris pasirodo Lenkijoje. Interviu metu jos pabrėžia, kad islamas suteikė joms aiškias taisykles ir saugumo jausmą. Jos teigia, kad nesijaučia suvaržytos – priešingai, jos jaučia, kad pagaliau žino, kaip gyventi.

Danuta Awolusi, knygos „Aš pasirinkau Alachą“ autorė, teigia, kad tikėjimą pakeitusios moterys siekė artumo su Kūrėju. Katalikybė joms to nesuteikė. Daugeliui iš jų tokios dogmos kaip Šventoji Trejybė buvo tiesiog nesuprantamos.

Joms taip pat nepatiko kintančios Katalikų Bažnyčios taisyklės. Pavyzdžiui, atleidimas nuo penktadienio pasninko. Tuo tarpu islamo taisyklės yra griežtos ir nekintamos. Paradoksalu, bet daugeliui moterų tai pasirodo esąs privalumas. Tai suteikia tikrumą, paramą ir stabilumą chaotiškame pasaulyje. Bent jau taip jos tai mato.

Interviu žurnalui „Vogue“ Awolusi pažymi: „Daugelis moterų, su kuriomis kalbėjau, turėjo problemų su prigimtinės nuodėmės ir Šventosios Trejybės sąvokomis. Jei yra vienas Dievas, kodėl jis pasirodo trimis asmenimis? Visos mano veikėjos sąmoningai ieškojo alternatyvios religijos, kuri joms patiktų, arba susidūrė su ja atsitiktinai arba, kaip jos pabrėžia, likimo valia. Staiga paaiškėjo, kad visos abejonės, kurias jos turėjo visą gyvenimą dėl katalikų religijos, islamo religijoje neegzistavo. Daugelis mano veikėjų sako, kad tai yra tobula religija. Jos neturi jokių abejonių ar klausimų apie ją. O jei kyla klausimų, islamas pateikia atsakymus į juos visus. Abejonių atveju visada galima kreiptis į imamą. Viena iš priežasčių, kodėl moterys atsiverčia į islamą, yra jo paprastumas.

Be to, atsivertėliai dažnai sako, kad moterų padėtis musulmoniškose šalyse nėra blogesnė nei konservatyviame katalikybėje. Danuta Awolusi eina dar toliau – jos nuomone, moterų vaidmuo islame ir katalikybėje yra gana panašus. Moterys turi būti kuklios, paklusnios savo vyrams ir sutelktos į šeimą. Jos nuomone, šias dvi religijas skiria tai, kad islamas kelia didesnius reikalavimus vyrams. Musulmonų vyras privalo rūpintis savo žmona, ją gerbti ir aprūpinti savo šeimą.

Awolusi taip pat teigia, kad islamas moterims suteikia daugiau laisvės, nei paprastai manoma. Musulmonės gali studijuoti, dirbti ir keliauti be globėjo. Jos nuomone, islamas nepasmerkia abortų – bent jau ne taip, kaip kai kurios krikščioniškos bendruomenės.

Islamas – koks jis iš tiesų yra?

Daugelio Europos atsivertėlių požiūriu islamas atrodo kaip tvarkos ir dvasinio aiškumo religija. Jis taip pat siūlo teisingas ir priimtinas taisykles, reglamentuojančias santykius tarp lyčių. Šios moterys tikriausiai yra išmintingos ir mąslios, ieškančios prasmės savo gyvenime. Deja, jos klysta. Pakanka pažvelgti už Lenkijos ir Europos ribų, kad šis įvaizdis sugriūtų.

Pavyzdžiui, Pakistane moterys vis dar gyvena žiaurios sistemos sąlygomis. Ten išprievartavimai ir kankinimai yra įprasti, o nusikaltėliai dažnai lieka nenubausti. Kai išprievartavimo auka drįsta siekti teisingumo, ji pirmiausia turi įrodyti, kad nesutiko – kitaip ji bus atiduota teismui, kaltinama ne melu, o „ištvirkavimu“. O nuosprendžiai gali būti nežmoniški: plakimas, įkalinimas, kartais net užmėtymas akmenimis.

Diskriminacija moterų atžvilgiu ten įtvirtinta įstatymuose. Tai taikoma ir mergaitėms – milijonai jų ištekinamos dar vaikystėje. Žinoma, sunku kalbėti apie sąmoningą sutikimą. Tačiau pasekmės trunka visą gyvenimą.

Afganistane situacija dar niūresnė. Pakanka pasakyti, kad nuo 2021 m., kai valdžią perėmė talibai, tai vienintelė šalis pasaulyje, kurioje moterims po 12 metų amžiaus visiškai atimta teisė į išsilavinimą. Mergaitės neturi galimybės lankyti vidurinių mokyklų, o moterys – universitetų. Bet tai dar ne viskas. Joms draudžiama lankytis parkuose, sporto salėse ir grožio salonuose. Jos negali savarankiškai išeiti iš namų, atidengti veido, dainuoti ar skaityti garsiai – netgi savo namuose.

Talibano kalėjimuose grupinis išžaginimas ir kankinimai tapo niūria norma. Moterys, įtariamos neištikimybe, rizikuoja būti nuplaktos arba užmėtytos akmenimis iki mirties. Vis daugiau jų nusižudo, nes tokioje realybėje gyvenimas tampa košmaru be išeities.

Tik šiek tiek geresnė padėtis yra Saudo Arabijoje, kur neseniai buvo įgyvendintos kai kurios reformos, tačiau iki 2018 m. moterims, pavyzdžiui, nebuvo leidžiama vairuoti. Draudimas galiojo nuo 1990 m., po to, kai vienas iš aukščiausių dvasininkų Abd al-Aziz Ibn Baz paskelbė fatvą. Kai kelios drąsios Rijado gyventojos protestuodamos sėdo už vairo, jos buvo greitai suimtos. Tik karaliaus Salmano dekretas užbaigė 28 metus trukusią segregaciją keliuose.

Taip pat verta pažvelgti į Iraną. 2024 m. gruodžio mėn. Irano parlamentas priėmė įstatymą dėl „“skaistumo ir hidžabo“, kuris, nors dar nėra pasirašytas prezidento Masoud Pahlavi, toliau kelia pasipiktinimo bangą. 74 straipsnių dokumente numatytos žiaurios sankcijos moterims ir merginoms, nesilaikančioms veido ir kūno dengimo taisyklių. Tai – plakimas, baudos, laisvės atėmimas iki 15 metų, kelionės draudimai ir apribojimai gauti išsilavinimą bei dirbti.

37 straipsnis yra ypač pavojingas, nes numato iki 10 metų laisvės atėmimo bausmę ir dideles baudas tiems, kurie drįsta viešai kritikuoti fundamentalistines taisykles. Be to, atsakomybė tenka ir įmonėms bei institucijoms, kurios nesilaiko veido dengimo prievolės. 60 straipsnis yra lygiai taip pat ribojantis. Jis taikomas netgi tiems, kurie bando ginti moteris nuo arešto ar priekabiavimo – jiems gresia laisvės atėmimas arba bauda vien už bandymą įsikišti.

Islamas – taip, nukrypimai – ne?

Atsivertėliai – ir juos remiančios intelektualai – neturi iliuzijų apie tai, kaip atrodo kasdienis moterų gyvenimas daugelyje musulmoniškų šalių. Jie puikiai žino, kad padėtis dažnai yra tragiška. Vis dėlto jie nekaltina paties islamo. Jų nuomone, vadinamasis moterų priespauda islame yra ne religijos, o vietos papročių klausimas. Kartais kaltinama šariato teisė, kartais kultūra, o kartais tiesiog vyrai. O pati religija? Ji yra tyra, paprasta ir nekalta.

„Tarp visų šių prieštaravimų vienintelis tikrasis įsakymas – pagal Koraną – yra tas, kuris susijęs su plaukų dengimu“, – sako Agnieszka Amatullah Wasilewska, viena iš Awolusi knygos protagonistų, interviu žurnalui „Vogue“.

Toje pačioje pokalbio dalyje Awolusi pati teigia, kad „turime atskirti religiją nuo kultūros ir politikos. Mano herojės kartojasi, kad pasaulyje nėra tikros musulmoniškos šalies. Jei tokia egzistuotų, ji turėtų visiškai atitikti Koraną, ir tada visos šios prieštaringos problemos išnyktų“.

Skamba pažįstamai? Labai. Būtent taip aiškindavo marksistai.  Kai sistema žlugo, kaltė buvo suversta ne ideologijai, o jos „neteisingam įgyvendinimui“. Čia mes matome pasikartojantį scenarijų: islamas – tariamai tobulas savaime – realiame pasaulyje yra iškreiptas.

Tuo tarpu verta aiškiai pasakyti: islamas yra ne tik dvasingumas. Tai pirmiausia teisinė sistema. Ši religija persmelkia privatų ir viešą gyvenimą, prižiūri teismus, santuoką, aprangą, paveldėjimą ir net... kaip bausti savo žmoną. Tai religija, kilusi konkrečioje vietoje ir laiku – tarp VII a. Arabijos genčių. Ir būtent ši gentinė, patriarchalinė kultūra buvo iškelta į dieviškojo modelio statusą.

Koranas ir moterys

Tiesiog paimkite Józefo Bielawskio Korano vertimą ir perskaitykite pasirinktas ištraukas, susijusias su moterų pavaldumu. Štai keletas citatų:

Koranas 4:11

„Dievas įsako jums dėl jūsų vaikų: sūnus turi gauti dalį, lygią dviejų dukterų daliai. Jei yra daugiau nei dvi dukterys, jos turi gauti du trečdalius palikimo; jei yra tik viena, ji turi gauti pusę.“

Koranas 4:15

„O dėl tų jūsų moterų, kurios elgiasi ištvirkščiai, paimkite keturių iš jūsų liudijimus. Jei jos liudys, uždarykite jas namuose, kol mirtis jas paims arba Dievas parengs joms kitą kelią.“

Koranas 2:228

„Vyrai turi valdžią virš jų.“

Koranas 4:34

„Vyrai yra atsakingi už moteris, nes Dievas vienus iš jų padarė pranašesnius už kitus ir nes jie išleidžia savo turtus. Todėl dorybingos moterys yra paklusnios ir slapta saugo tai, ką saugo Dievas. O tas, kurios bijote, kad nepaklus, perspėkite, palikite jas lovose ir muškite! Bet jei jos jums paklūsta, neieškokite prieš jas priemonių. Iš tiesų, Dievas yra išaukštintas ir didis!“ 

Žinoma, šios ištraukos nėra vienintelės, susijusios su moterimis Korane. Todėl galima sakyti, kad jos yra išimtos iš konteksto. Tačiau islame nėra centrinės institucijos, kuri nustatytų oficialų aiškinimą. Todėl tiesioginis šių ištraukų supratimas gali būti laikomas suderinamu su islamu kaip subtilesnis aiškinimas.

Islamas viduramžiais ir šiuolaikiniais laikais

Iš tiesų, didelė islamo istorijos dalis yra moterų priespaudos istorija. Pavyzdžiui, viduramžiais didžiausi islamo mąstytojai ne tik priėmė moterų pavaldumą, bet ir sankcionavo jį kaip dieviškosios valios išraišką. Pavyzdžiui, Al-Ghazali, vienas iš svarbiausių sunitų autoritetų, teigė, kad moterys buvo nubaustos aštuoniolika kančių už Ievos nuodėmę. Menstruacijos, nėštumas, draudimas išsiskirti, paveldėjimo teisių netekimas, pareiga dengti kūną, draudimas savarankiškai keliauti ir privalėjimas gyventi namuose – visa tai buvo bausmės, atsiųstos iš aukščiau.

Santuoka? Al-Ghazali ją atvirai vadina „vergijos forma“. Pasak jo, žmona yra „savo vyro vergė“. Ji privalo visada būti seksualiai prieinama jam, vykdyti namų ruošos pareigas, laikyti jį aukščiau už save ir savo šeimą bei būti paklusni „visame kame, kas nėra nuodėmė“. Moteris turi sudaryti sąlygas vyrui dirbti, mokytis ir melstis. Paprastas, žiaurus susitarimas.

Net ir šiuolaikinėje epochoje, nuo Osmanų imperijos iki Persijos ir Magribo, moterų vaidmuo daugumoje musulmonų visuomenių buvo aiškiai pavaldus vyrams. Įtakingų moterų atvejai islamo pasaulyje yra reti. Sutartinės santuokos be merginos, dažnai nepilnametės, sutikimo buvo norma.

O viešasis gyvenimas? Jis buvo skirtas išskirtinai vyrams. Daugelyje regionų buvo taikoma visiška lyčių segregacija. Moterys negalėjo keliauti be globėjo, o moterų švietimas buvo išimtis, o ne norma.

Prancūzų filosofas Rémi Brague pažymi, kad islame svarbiausias Dievo bruožas yra ne tėvystė ar meilė, o grynas visagališkumas. „Islamo religijoje Alachas nėra tėvas – čia lieka tik visagališkumu. Tai atskleidžia kūrinija, o ne Kūrėjo grožis. Ši galia dažniau pasireiškia gebėjimu griauti, o ne kurti“, – rašo Brague savo knygoje „Dievo įstatymas“. Ši perspektyva padeda mums suprasti, kodėl Koranas ir tiek daug islamo pasaulio šalių pritaria smurtui – tiek prieš priešus, tiek prieš moteris. Ir tai nėra tik kultūrinis iškraipymas, kaip kai kurios atsivertusios moterys mėgsta aiškinti sau.

Islamas kaip iliuzija

Todėl vis daugiau moterų, įskaitant ir Lenkijoje, atsiverčia į islamą labiau dėl iliuzijos apie dvasinį supaprastinimą nei dėl tikrųjų šios religijos privalumų. Taip, islamas siūlo aiškias taisykles, bet jis taip pat kelia griežtus reikalavimus. Ir čia nėra jokios kalbos apie lyčių lygybę.

Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo paprasta ir skaidru: vienas Dievas, nekintančios taisyklės, tvarkos jausmas. Bet už šį paprastumą tenka sumokėti kainą. Kol gyveni Europos realybėje, kur šariato teisė neturi teisinės galios, o baudžiamasis kodeksas neatsirado VII a., gali jaustis saugus. Ir čia glūdi paradoksas: moteris gali atsiversti į islamą, nes... Vakarų teisė apsaugo ją nuo jo pasekmių.

Tai lengva islamo forma – dvasingumas be kultūrinės ir teisinės naštos, kurią neša tikroji šios religijos versija. Problema prasideda tik tada, kai susidūrimas su tikruoju islamu vyksta nebe „YouTube“, o realiame gyvenime – šalyje, kur Koranas turi įstatymo galią. Kur už hidžabo nedėvėjimą baudžiama plakimu, o už neištikimybę – mirtimi. Kur moterų teisės, skirtingai nei Vakarų pasaulyje, yra sistemingai ribojamos.

Tokioje realybėje dvasinė tvarka gali lengvai virsti priespauda. Ir tada gali paaiškėti, kad visas Vakarų chaosas, nuo kurio pabėgta, buvo vis dėlto laisvė. Tik ji nebuvo pakankamai vertinama.

Stanisław Bukłowicz

https://pch24.pl/islam-light-polki-staja-sie-muzulmankami-widza-tylko-jedna-strone-medalu/