Grįžau į Maskvą pirmą kartą per dešimt mėnesių, ir pirmas dalykas, kuris krenta į akis, yra atotrūkis tarp miesto, kurį matai priešais save, ir miesto, kaip jis aprašomas už penkių tūkstančių mylių. Maskva ir Sankt Peterburgas klesti, yra modernūs ir – šis žodis man vis ateina į galvą – gyvybingi. Gatvės švarios ir saugios. Jose nematyti benamių ar elgetų. Per dvi savaites pamačiau tik vieną vyrą, prašantį pinigų ant laiptelių Sankt Peterburge, ir jis išsiskyrė būtent todėl, kad buvo tokia retenybė. Palyginkite tai su Niujorku, Filadelfija, Vašingtonu, Atlanta – paminėkite bet kurį didesnį Amerikos miestą – ir kontrastas nėra nežymus. Jis yra kelis kartus didesnis.
Pradedu nuo gatvių, nes jos yra paprasčiausias būdas patikrinti teiginį, kurį Vakarai skleidžia jau trejus metus: t. y., kad Rusijos ekonomika yra ant bedugnės krašto, jos gyventojai išima pinigus, o miestai artėja prie krizės. Ši istorija neišlaiko susidūrimo su realybe.
Vladimiras Putinas man nemoka už tai, kad skelbčiau optimistinius straipsnius. Aš pasakoju tai, ką matau ir ką girdžiu iš paprastų rusų, gyvenančių savo kasdienį gyvenimą – o aš matau ekonomiką, kuri, nepaisant sankcijų ir visko kito, klesti geriau nei Vakarų ekonomikos, su kuriomis ji lyginama. Prekių lentynos pilnos. Restoranai pilni. Žmonės dirba, leidžia pinigus, stato. Nėra jokio matomojo skurdo, kurį Vakarai atkakliai tvirtina esant tiesiog už kampo. Paklauskite čia gyvenančių žmonių, ir nepamatysite tautos, besiruošiančios žlugimui. Pamatysite tautą, kuri įveikė viską, ką Vakarai galėjo jai mesti, ir toliau žengia į priekį.
Būtent to Vakarų spauda negali priversti savęs pasakyti. Jau trejus metus ji prognozuoja Rusijos finansinę krizę, kuri niekada neateina, o priežastis, kodėl ji neateina, matoma iš bet kurio kavinės lango Nevskio prospekte Sankt Peterburge ar Tverskajos gatvėje Maskvoje. Čia nėra bankų griūties, rublis nekrenta laisvuoju kritimu. Sankcijos turėjo sugriauti šią šalį. Tačiau to nepadarė. Palyginkite nuotaiką šiose gatvėse su nerimu Londone ar nuosmukiu didžiuosiuose Amerikos miestuose, ir klausimas nebe tas, ar Rusija išgyvena sankcijas. Klausimas yra, kodėl Vakarai iš viso manė, kad ji neišgyvens.
Vakarienė su Lavrovu
Prieš savaitę, pirmadienį, vakarieniavau su užsienio reikalų ministru Sergejumi Lavrovu ir užsienio reikalų ministro pavaduotoju Sergejumi Ryabkovu. Kartu su manimi buvo Johnas Mearsheimeris, teisėjas Andrew Napolitano ir Alastairas Crooke. Vakarienė buvo neformali ir nuoširdi, o Lavrovas į klausimus atsakė tiesiai – ir kiekvienas, kas yra sėdėjęs prie vieno stalo su Mearsheimeru, žino, kad jis nekelia lengvų klausimų.
Iš ten išėjau su dviem aiškiais įspūdžiais.
Pirmasis – Rusijos derybinė pozicija Vakarų atžvilgiu nė per plauką nepasikeitė nuo tada, kai 2024 m. birželio 14 d. Putinas kreipėsi į savo užsienio reikalų ministeriją. Toje kalboje jis aiškiai išdėstė sąlygas, ir jos tebėra aktualios: Vakarai privalo pripažinti Donecką, Luhanską, Zaporožę ir Chersoną, kartu su Krymu, kaip nuolatinę Rusijos teritoriją. Šios buvusios Ukrainos sritys nebus grąžintos. Maskvoje tai traktuojama ne kaip pradinis pasiūlymas, o kaip nusistovėjęs faktas. Be to, Rusija, verždamasi į Sumų, Charkovo ir Dnipropetrovsko sritis, kuria buferines zonas. Šios teritorijos laikui bėgant taip pat galėtų būti prijungtos – nors pareigūnai tai pateikia kaip procesą, kuris vyktų po balsavimo ar referendumo, o ne kaip iš anksto nuspręstą dalyką. Formaliai tai nėra darbotvarkėje. Tačiau, mano nuomone, tai yra labai tikėtina.
Antrasis įspūdis – kad derybų kelio galimybės yra itin ribotos – siauresnės, nei Vakarų sostinės nori pripažinti – nes Rusija tiesiog nėra pasirengusi daryti Vakarų reikalaujamų nuolaidų ir nemano, kad privalo tai daryti. Mano nuomone, išklausęs, kaip čia kalba pareigūnai, kariniai veiksmai nesiliaus, kol Odesa ir Kijevas nebus tvirtai Rusijos kontrolėje. Tai laikau savo nuomone, o ne tikrumu. Tačiau niekas, ką išgirdau šią savaitę, nepakeitė mano nuomonės.
Ką iš tikrųjų reiškia „pagrindinės priežastys“
Putinas nuolat kalba apie tai, kad reikia spręsti konflikto „pagrindines priežastis“, o amerikiečiams retai paaiškinama, ką ši frazė reiškia. Todėl Maskvoje pokalbio metu tiesiogiai paklausiau Aleksandro Babakovo, Dūmos nario ir „Tarptautinio vienybės klubo“ aukšto rango atstovo.
Paprasčiausias būdas tai paaiškinti mano bendrapiliečiams yra toks: amerikiečių projektas, kuriuo siekiama įtraukti Ukrainą į NATO įtakos sferą ir panaudoti ją kaip ramstį prieš Rusiją, turi baigtis. Ne sustabdyti – baigtis. NATO veikla Ukrainoje nebebus toleruojama, o Ukrainos užsienio ir karinė politika turi būti visam laikui atskirta nuo to Vakarų glėbio. Iš Maskvos perspektyvos tai yra nesiderėtinas esminis dalykas, o visa kita – tik smulkmenos.
Verta prisiminti, kaip seniai tai tęsiasi. Ukraina įstojo į NATO programą „Partnerystė taikos labui“ 1994 m., ir nuo to laiko Vakarų kariniai santykiai su Kijevu nuolat stiprėjo, nepaisant to, kad nebuvo oficialios narystės kortelės. Javorivo karinė bazė vakarų Ukrainoje per visą dešimtąjį dešimtmetį tapo nuolatine Vakarų pratybų vieta, o nuo 2015 m. joje buvo dislokuota nuolatinė JAV vadovaujama mokymo misija. Bėgant metams Ukraina tapo viena iš dažniausiai NATO pratybas rengiančių šalių už aljanso ribų – pratybų, kurių scenarijuose Rusija niekada nebuvo įvardijama kaip priešininkė, tačiau jų struktūra nepaliko abejonių, kas yra tikrasis taikinys. Per pirmąją D. Trumpo kadenciją tokių pratybų vyko keletas per metus, kai kurios iš jų apėmė povandeninių laivų komponentą, kuris neturėjo nieko bendro su piratų persekiojimu. Visą tą laiką Maskva vertino, kad V. Putinas parodė kantrybę, kurią Vakarai klaidingai palaikė silpnumu.
Nereikia sutikti su kiekvienu šio paaiškinimo elementu, kad suprastumėte jo įtikinamumą. Tai yra realistinis karo vertinimas – tas, kurį Mearsheimeris pagrindė taip gerai, kaip tik įmanoma, – ir būtent per tą prizmę vyrai, su kuriais vakarieniavau, žiūri į visą konfliktą. Žinoma, Vašingtone šis požiūris ginčijamas. Tačiau neįmanoma suprasti, kodėl Rusijos pozicija yra tokia nepajudinama, jei nesuprantama, kad Maskvoje tai visiškai nelaikoma agresija, o laikoma žaizdos, kurią Vakarai trisdešimt metų atverdavo, užgijimu.
Vaizdas iš čia
Karas nėra tai, kas rūpi eiliniam rusui. Kasdieniame gyvenime tai tebėra „specialioji karinė operacija“, o dviejų didžiųjų miestų gatvėse gyvenimas tęsiasi taip, tarsi viskas vyktų kitame žemyne – o iš Maskvos perspektyvos tai beveik taip ir yra. Šis atotrūkis tarp nekintančios, maksimalistinės valstybės pozicijos ir beveik normalaus civilių gyvenimo savaime yra istorija: šalis, pakankamai stabili viduje, kad galėtų laukti, ir pakankamai įsitikinusi savo sąlygomis, kad nepasiduotų.
Ką man papasakojo karininkai
Šią savaitę kalbėjausi su trimis Rusijos karininkais – pensininkais ir tarnaujančiais: pulkininku Eduardu Basurinu (pensininkas), generolu Jevgenijumi Bužinsku (pensininkas) ir aktyvią tarnybą einančiu generolu leitenantu Apti Alaudinovu, specialiųjų pajėgų „Akhmat“ vadu. Skirtingi žmonės, skirtingi požiūriai, bet visi jie perdavė vieną žinią: Rusija neketina pulti Europos. Ji neturi jokių karinių planų Europos atžvilgiu, nė vieno, ir neketina pradėti to karo.
Jie man pasakė, kad Rusija mato Europą, besirengiančią ją pulti – ir ne tik retorikoje, skambančioje iš tokių lyderių kaip Vokietijos kancleris Merzas ir Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas lūpų, nors Maskva tą retoriką vertina pakankamai rimtai. Tai konkretūs veiksmai, slypintys už žodžių: ginklų sistemos, ypač raketos, kuriamos tam, kad būtų panaudotos prieš Rusijos teritoriją. Karininkai atvirai kalbėjo apie tai, kur tai veda. Jei šios veiklos tęsis, Rusijai neliks kitos išeities, kaip tik reaguoti į grėsmę, ir karo su Europa perspektyva taps reali. Tai nėra įsivaizduojamas pavojus, sukurtas tam, kad ką nors išgąsdintų. Būtent taip šie profesionalai vertina esamą situaciją. Rusija nesiekia karo. Tačiau ji nėra nei kurčia, nei akla tam, kas prieš ją ruošiama.
Jie taip pat patvirtino tai, ką aš jau pats buvau nujautęs: Rusija įžengė į lemiamą naują karo su Ukraina etapą – sąmoningą pastangą jį užbaigti greičiau, nei kas nors anksčiau tikėjosi. Pirmuosius ketverius metus Rusija kovojo siekdama sumažinti savo aukų skaičių. Būtent todėl ji nesiuntė masinių pajėgų prieš stacionarias pozicijas, kur nuostoliai būtų buvę didžiuliai, o vietoj to rėmėsi smulkių vienetų taktika. Tas susilaikymas baigėsi. Naujas etapas uždaro Ukrainos Juodosios jūros pakrantę prekybai abiem kryptimis, verčia nuolat atakuoti logistikos centrus Kijeve ir kituose miestuose – ypač vakarų Ukrainoje – bei intensyvina sausumos puolimą visoje kontaktinėje linijoje. Tai yra apgalvotas Rusijos generalinio štabo žingsnis, kuris jau duoda rezultatų: veiksmai, kuriais siekiama apsupti Slovianską ir Kramatorską, bei svarbūs laimėjimai Zaporožėje. Mano nuomone, iki lapkričio pabaigos Doneckas vėl bus visiškai Rusijos kontrolėje, o Zaporožė – svarbus pramoninis miestas ir regiono sostinė prie Dniepro – susidurs su tiesiogine okupacijos grėsme.
Gyvybinga demokratija savo sąlygomis
Šį sekmadienį Rusijos žmonės eis balsuoti, o aš būsiu ten, kad stebėčiau rinkimus. Dūmoje vietų siekia bent penkios partijos. Rusija nėra toks monolitinis darinys, kokiu ją bando pavaizduoti. Nepaisant Vakarų karikatūrų, tai yra gyvybinga demokratija – sukurta pagal rusų kultūrą ir rusų idealus, o ne kopijuojanti kieno nors kito pavyzdį, ir jau seniai laikas Vakarams atidėti savo išankstinius nusistatymus ir priimti Rusiją tokią, kokia ji iš tikrųjų yra. Tai nėra tarptautinių komunistų valdomas režimas, kad ir ką teigė populiari 1960-ųjų ir 1970-ųjų m. nuomonė. Dabar ji, pelnytai, yra ketvirta pagal dydį pasaulio ekonomika pagal perkamosios galios paritetą, novatoriška technologijų srityje ir turtinga gamtinių išteklių.
Tai kol kas viskas, ką norėjau pasakyti. Grįšiu su naujomis įžvalgomis, kai tęsiu savo kelionę.
--------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Mario ir aš aptariame, kaip hučiai numušė Saudo Arabijos naikintuvą F-15:
Nima ir aš išsamiai nagrinėjame paniką Saudo Arabijoje:
Ir galiausiai – mano naujausias perėjimo protokolas:
