Slapta žydų lobistų grupuotė, stovinti už Trumpo „Pirmojo žingsnio akto“

 

Tucker Carlson kritikavo „Pirmojo žingsnio aktą“, teigdamas, kad jis leidžia paleisti smurtinius nusikaltėlius. Tikroji istorija susijusi su dešimtmečius trukusiu chasidų lobizmu.

Jose Alberto Nino

2019 m. liepos mėnesį Tucker Carlson, kreipdamasis į savo žiūrovus per populiariausią laidos laiką, išsakė aštrią kritiką „First Step Act“ atžvilgiu – tai baudžiamosios teisės reformos įstatymas, kurį prezidentas Trumpas buvo pasirašęs vos prieš kelis mėnesius. Carlsonas teigė, kad įstatymas „leido šimtams smurtinių nusikaltėlių ir seksualinių grobuonių grįžti į gatves“, ir pateikė statistinius duomenis, rodančius, kad beveik 500 iš maždaug 2 200 paleistų kalinių buvo įkalinti už ginklų ar sprogmenų laikymą, o dar 239 buvo padarę seksualinius nusikaltimus. Senatorius Johnas Kennedy (R-LA), vienas iš vos 12 senatorių, balsavusių prieš šį įstatymą, pasirodė kartu su Carlsonu ir pareiškė: „Aš tuo netikėjau... nes perskaičiau įstatymo projektą. Geros intencijos kartais neturi nieko bendro su tikrosiomis pasekmėmis.“

Tai, ko Carlson nepaminėjo ir ko nedaugelis amerikiečių suprato, buvo tai, kad „First Step Act“ įstatymas iš esmės nebuvo pagrindinių kalėjimų reformos rėmimo grupių kūrinys. Jo koncepcijos ištakos, lobistinė veikla vietos lygmeniu ir politinis impulsas buvo skatinami glaudaus aktyvistų, susijusių su Chabad Lubavitch, ir ortodoksinių žydų organizacijų tinklo, veikiančio pagal teologinę sistemą, įsišaknijusią Lubavitch Rebbe mokymuose.

Rebės „Kriminalinės Justicijos“ filosofija

Ideologinis pagrindas, kuriuo remdamasi Chabad organizacija dalyvauja baudžiamosios teisenos reformoje, tiesiogiai siejasi su rabinu Menachemu Mendeliu Šneersonu, vadinamuoju Lubavičių Rebe. Jau 1970-aisiais Rebė išdėstė savo požiūrį, kad įkalinimas, nesusijęs su reabilitacija, yra iš esmės ydingas. 1976 m. jidiš kalba sakytoje kalboje Rebė teigė: „Jei žmogus yra laikomas kalėjime, tikslas neturėtų būti bausmė, o greičiau suteikti jam galimybę apmąstyti nepageidaujamus veiksmus, už kuriuos jis buvo įkalintas. Jam turėtų būti suteikta galimybė mokytis, tobulėti ir ruoštis išėjimui į laisvę, kai jis pradės sąžiningą, taikų, naują gyvenimą, panaudojęs savo dienas kalėjime šiam tikslui.“ Ši filosofija per ateinančius dešimtmečius tapo intelektualiniu Chabado visos baudžiamosios teisenos gynimo veiklos pagrindu.

„Aleph“ instituto įkūrimas

Pagal Rebės tiesioginį nurodymą rabinas Šolomas Lipskaras 1981 m. įkūrė „Aleph“ institutą. Tais metais Lipskaras dalyvavo farbrengene – chasidų susibūrime, kuriame derinami Toros diskursai, dainos, pasakojimai ir bendruomenės šventės, paprastai rengiamame per žydų šventes ar Rebės jubiliejus – Bruklino rajone, kai Rebė pastebėjo, kad nors dedama didžiulė pastanga pasiekti įvairių socialinių sluoksnių žydus, šimtai žydų sėdi kalėjimuose, pasirengę studijuoti Torą, tačiau niekas jų nepasiekia. Institutas buvo vienas iš pirmųjų, pradėjusių vykdyti programas, kurios apėmė ne tik dvasinę pagalbą. Jis buvo viena iš pirmųjų organizacijų, įkūrusių šeimų paramos grupes kalėjimuose, ir prisidėjo prie elektroninio stebėjimo kaip alternatyvios bausmės įvedimo.

Moshe Margareten ir dešimtmetį trukusi kampanija

„Mažai žinomas atsakymas“, kaip jį apibūdino Dovid Margolin iš Chabad.org, „yra tas, kad „First Step Act“ iniciavo, parengė ir įgyvendino nedidelė grupė uolių žydų bendruomenės aktyvistų, vadovaujamų Moshe Margareten, priklausančio Skverer chasidų grupei.“ Margareteną įkvėpė asmeninė patirtis. Jis apsilankė Otisville pataisos namuose Niujorke ir matė, kaip motina pravirko, kai jos maži vaikai federalinio kalėjimo sterilioje lankytojų salėje deklamavo Pesacho „keturis klausimus“. „Tuo metu pagalvojau: „Aš grįšiu namo, sėdėsiu... prie gražaus sederio. O tie vaikai, pažiūrėkite, ką jie išgyvena. Aš pajutau, kad taip daugiau negali būti. Aš įsijungsiu; mes turime kažką daryti“, – prisiminė Margareten. 2009 m. Margareten susisiekė su Aleph instituto rabinu Zvi Boyarsky ir pradėjo kurti koaliciją. 2011 m. kovo mėn. jis pasamdė Mitchell Firm ir pasikvietė Brettą Tolmaną, buvusį JAV prokurorą Jutoje, parengti įstatymo projektą.

Ryšys su Kushneriu

Kai D. Trumpas buvo išrinktas remdamasis „teisės ir tvarkos“ programa ir paskyrė Jeffą Sessionsą generaliniu prokuroru, M. Margolin pastangos atrodė pasmerktos žlugti. J. Sessionsas buvo aktyvus bausmių reformos priešininkas. Tačiau rinkimai suteikė netikėtą galimybę per Jaredą Kushnerį. „Šįkart raktas į sėkmę buvo prezidento žentas ir vyresnysis patarėjas Jaredas Kushneris“, – pažymėjo M. Margolin. „Kushnerio tėvas 14 mėnesių buvo įkalintas federaliniame kalėjime, ir, kaip beveik kiekvienas, turintis tokią asmeninę patirtį, jis labai jautė šią problemą.“ Trumpo ir Kushnerio šeimų fondai anksčiau buvo paaukoję tūkstančius dolerių Chabad institucijoms. Pasak „Times of Israel“, Kushnerio šeimos fondas per 10 metų Chabad institucijoms paaukojo daugiau nei 342 500 dolerių. Kushneris asmeniškai lobavo respublikonų senatorius ir siekė konservatyvių žiniasklaidos atstovų, tokių kaip Tucker Carlson, Sean Hannity ir Laura Ingraham, palaikymo, taip pat retkarčiais pasirodydavo viešai Hannity laidoje, siekdamas nuraminti jų susirūpinimą dėl įstatymo projekto.

Dvipartinis priėmimas ir Baltųjų rūmų pripažinimas

„Ypač išskirtinis buvo dvipartinis šio įstatymo projekto palaikymas“, – pažymėjo Chabad.org. Pirminį Atstovų Rūmų įstatymo projektą bendrai parengė ir rėmė atstovai Doug Collins (R-GA) ir Hakeem Jeffries (D-NY), o Senato įstatymo projektą rėmė senatoriai Mike Lee (R-UT), John Cornyn (R-TX), Cory Booker (D-NJ), Chuck Grassley (R-IA) ir Dick Durbin (D-IL). 2018 m. gruodžio 18 d. Senatas priėmė įstatymą 87 balsais prieš 12, o gruodžio 20 d. Atstovų rūmai – 358 balsais prieš 36. 2018 m. gruodžio 21 d. D. Trumpas jį pasirašė ir įteisino. 2019 m. gruodžio 11 d. Chanukos priėmime Baltuosiuose rūmuose D. Trumpas pareiškė: „Praėjusiais metais rabinas Moshe ir rabinas Zvi padėjo tūkstančiams žydų amerikiečių raginti kongresmenus, teisėjus, prokurorus ir žydų bendruomenes paremti „Pirmojo žingsnio įstatymą“.“ Tada Boyarsky kreipėsi į susirinkusius, aiškiai apibūdindamas šį įstatymą kaip Lubavičių Rebės vizijos iš 1970-ųjų įgyvendinimą. Jis susirinkusiai miniai pasakė:

„Rebbe pasisakė už tai, kad kaliniai, elgdamiesi gerai ir dalyvaudami švietimo programose, rodydami atgailą ir norą gyventi sąžiningai bei dorai, turėtų galėti užsitarnauti bausmės sumažinimą.“

Ginčai dėl malonės

Tas pats tinklas, kuris parengė „First Step Act“ įstatymą, vėliau pasinaudojo savo ryšiais su Baltuosiuoju rūmuose, siekdamas palankių sprendimų malonės klausimais. 2021 m. kovo mėn. „New York Times“ tyrimas atskleidė, kad iš 238 malonių ir bausmių sušvelninimų, kuriuos D. Trumpas suteikė per savo prezidentavimo laikotarpį, 27 buvo suteikti asmenims, kuriuos rėmė „Aleph“, „Tzedek“ bei su jais bendradarbiavę teisininkai ir lobistai.

Tarp žymiausių naudos gavėjų buvo Philipas Esformesas, nuteistas už tai, ką Teisingumo departamentas apibūdino kaip didžiausią „Medicare“ sukčiavimo schemą, kada nors nagrinėtą JAV istorijoje, susijusią su maždaug 1,3 mlrd. dolerių vertės apgaulingais reikalavimais. Esformeso šeima po jo kaltinimų pateikimo paaukojo 65 000 dolerių „Aleph Institute“. 2020 m. gruodį D. Trumpas sušvelnino P. Esformeso 20 metų laisvės atėmimo bausmę.

Sholom Rubashkin, su „Chabad“ susijęs verslininkas ir buvęs tuomet didžiausios šalies košerinės skerdyklos generalinis direktorius, bausmės sušvelninimą gavo 2017 m. gruodžio 20 d. – likus metams iki paties „First Step Act“ priėmimo. Eliyahu Weinstein, nuteistas už Ponzi schemos vykdymą, per kurią iš kitų ortodoksų žydų buvo pavogta maždaug 230 mln. dolerių, bausmės sušvelninimą gavo 2021 m. sausio 19 d. – paskutinę Trumpo kadencijos dieną. Per kelis mėnesius po išlaisvinimo Weinstein, naudodamasis netikra tapatybe, pradėjo naują 44 mln. dolerių vertės sukčiavimo schemą. 2025 m. lapkričio 14 d. jam buvo skirta 37 metų laisvės atėmimo bausmė.

Ką iš tikrųjų numato „Pirmojo žingsnio“ įstatymas

Šis įstatymas suteikė 2010 m. Teisingo bausmių skyrimo įstatymui atgalinį poveikį, sukūrė bausmės trukmės sutrumpinimo kreditų sistemą kaliniams, dalyvaujantiems reabilitacijos programose, ištaisė Kalėjimų tarnybos klaidingai apskaičiuotus bausmės sutrumpinimo kreditus, sumažino tam tikras privalomas minimalias bausmes, išplėtė galimybę paleisti kalinius dėl humanitarinių priežasčių ir įpareigojo Kalėjimų tarnybą, kai įmanoma, apgyvendinti kalinius ne toliau kaip 500 mylių atstumu nuo jų šeimų. Kalėjimų biuras oficialiai pripažino Aleph organizacijos „Sparks of Light“ Tora korespondencinį kursą kaip patvirtintą, įrodymais pagrįstą recidyvo mažinimo programą, pagal kurią kaliniai už kiekvienas 30 Tora studijų dienų gauna iki 15 dienų ankstyvo paleidimo kreditų. Kaip Margareten parašė po to, kai Kalėjimų tarnyba pripažino Toros studijas pagal „Pirmojo žingsnio įstatymą“: „Nėra geresnės reabilitacijos ir saviugdos nei Toros mokymasis. Todėl akivaizdu, kad Toros kursai turėtų būti laikomi „produktyvia veikla“ pagal „Pirmojo žingsnio įstatymą“. Tai tikrai buvo garbė dirbti kartu su „Aleph“ institutu.“

„Pirmojo žingsnio įstatymas“ niekada nebuvo susijęs su abstrakčia „teisingumo“ sąvoka; jis buvo susijęs su sėkmingu konkrečios etninės darbotvarkės įtvirtinimu pačioje federalinės vyriausybės šerdyje. Kai Kalėjimų biuras pradeda įteisinti Toros studijas kaip oficialią priemonę ankstesniam paleidimui, tai patvirtina, kad Amerikos valstybė veikia kaip žydų interesų filialas.

Ši realybė atskleidžia, kad Donaldo Trumpo administracija buvo tik kitokia priemonė, skirta tęsti tą pačią ne žydų nuosavybės atėmimo trajektoriją, kuri per Respublikonų partijos mechanizmą veiksmingai „išplovė“ specialių interesų grupių interesus atitinkančius įstatymus. Galiausiai Trumpo prezidentavimas – nuo užsienio iki vidaus politikos – turi būti vertinamas kaip priemonė, skirta ginti organizuotos žydų bendruomenės, o ne kieno kito, interesus.

Kai pripažinsime, kad visi JAV prezidentai nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos yra golemai, tada galėsime pradėti rimtą politinę diskusiją. Aklumas dėl to, kas iš tiesų valdo Vašingtone, garantuoja žydų viršenybės išlikimą. Tiems, kurie yra europiečių kilmės, šis sąmoningas nežinojimas užtikrina ateitį kaip paprastam gyvuliams, kuriuos galiausiai ištrins iš žemėlapio ta pati žydų galios konfigūracija, kurios jie atsisako įvardyti.

Šaltinis

Džefris Saksas: naujas Europos karinis blokas karui su Rusija

Prof. Jeffrey Sachs aptaria, kaip europiečiai kuria naują karinį bloką kaip alternatyvą NATO. Po tuščia retorika apie atgrasymą ir taiką Europa ruošiasi karui su Rusija. ĮRAŠYTA 2026 M. GEGUŽĖS 12 D.

https://www.youtube.com/watch?v=D8WeTG3rAFs 

https://www.youtube.com/watch?v=zRoJVOMwS2I

Pabėgėlių „cunamis“: Graikija įspėja apie 550 000 migrantų Libijoje, norinčių išvykti

 

Graikijos migracijos ministras Thanos Plevris skambina pavojaus varpais: Libijoje šiuo metu tikra armija, kurią sudaro maždaug 550 000 migrantų, laukia progos kirsti Viduržemio jūrą ir pasiekti Europą. Tačiau Atėnai aiškiai pareiškė, kad sienos liks uždarytos, o nelegalūs imigrantai ateityje atsidurs kalėjime.

Graikijos valdžios institucijos mano, kad Libijoje susirinko daugiau nei pusė milijono žmonių, norinčių persikelti į Europą. Ši Šiaurės Afrikos šalis tapo pagrindiniu prieglobsčio ir nelegalių migrantų gabenimo verslo centru. Remiantis Tarptautinės migracijos organizacijos (IOM) skaičiavimais, 2025 m. Libijoje buvo net 800 000–900 000 migrantų – milžiniškas žmonių rezervuaras, daugiausia iš Subsacharos Afrikos, Sudano ir Egipto, iš kurių daugelis anksčiau ar vėliau tikriausiai bandys patekti į Europos socialines sistemas.

Skirtingai nuo Vokietijos federalinės vyriausybės, kuri piliečių sąskaita išlaiko nesuskaičiuojamą skaičių prieglobsčio prašytojų, dabar konservatorių valdoma Atėnų vyriausybė į gresiančią masinę migraciją reaguoja su geležiniu griežtumu. Graikija ne tik glaudžiai bendradarbiauja su Europos sienų apsaugos agentūra „Frontex“ ir Libijos valdžios institucijomis, siekdama sunaikinti kontrabandininkų tinklus ir sulaikyti laivus dar prie Šiaurės Afrikos krantų. Taip pat ir pačioje šalyje dabar pučia visiškai kitoks vėjas.

🇱🇾 🇪🇺 Greek Migration Minister Thanos Plevris says around 550,000 migrants and refugees are currently on Libya’s coast seeking to reach Europe, as arrivals surge on Greece’s southern islands.

“Excuse me, what are we supposed to do? Suddenly say: ‘You are welcome — come over here… pic.twitter.com/zWScvfAHXP

— Europa.com (@europa) May 11, 2026

 Plevris naujienų portalui „Voria“ pasakė žodžius, kurių Vokietijos ar Austrijos vyriausybių politikai galėtų tik pasvajoti: „Tie, kurie neturi teisės į prieglobstį, bus įkalinti.“ Paprastas principas yra toks: tiems, kurie akivaizdžiai neturi šansų gauti prieglobsčio, nebebus leidžiama laisvai judėti po šalį, bet jie bus uždaryti, kad būtų nedelsiant deportuoti po to, kai bus atmestas prašymas. Ministrė nepaliko abejonių dėl vyriausybės pozicijos: „Graikija neturi priežasčių atverti savo sienų ir priimti žmonių.“ Jos teigimu, jie veiks pagal įstatymą, bet „padarys viską, kad apgintų mūsų sienas“.

Tai, kad Atėnai dabar taip griežtai sugriežtina kontrolę, nėra atsitiktinumas. Migracijos srautai smarkiai pasikeitė. Nors nelegali imigracija iš Turkijos per Rytų Egėjo jūrą iš dalies sumažėjo 70 procentų – iš dalies dėl griežtų Graikijos priemonių – šiuo metu dėmesio centre atsidūrė Kretos sala. Pastaraisiais metais maršrutas iš Rytų Libijos į Kretą gerokai išaugo. Vien tik gegužės pradžioje kai kuriomis dienomis buvo užregistruota keletas šimtų nelegalių atvykimų. Graikijos pakrančių apsauga nuolat budi, kad sulaikytų visiškai perpildytus ir plaukioti netinkamus laivus.

Tuo tarpu kairiosios NVO ir „geradariai“ toliau smerkia tariamai blogas sąlygas Libijos prieglobsčio centruose ir netiesiogiai reikalauja nemokamo įvažiavimo, o Graikija pasikliauja sulaikymo politika: per pastaruosius mėnesius vyriausybė smarkiai sugriežtino įstatymus, įvedė griežtesnes bausmes prieglobsčio prašytojams, kuriems buvo atmesta paraiška, ir ėmėsi priemonių deportacijai pagreitinti. Be to, Atėnai aktyviau vykdo diplomatines pastangas su Libija, siekdami sustabdyti išvykimą tiesiog vietoje.

Graikija rodo kitoms Europos šalims, kad padėtis yra kitokia. Tačiau jei šie migrantai iš tikrųjų iš Libijos vyks į Europą, atsižvelgdami į žiaurų Graikijos elgesį, laivai greičiausiai rinksis maršrutus į Italiją. O iš ten, galbūt, toliau į šiaurę, kur valstybės gausybės ragai vis dar liejasi.

https://report24.news/asyl-tsunami-griechenland-warnt-vor-550-000-ausreisewilligen-migranten-in-libyen/

Masinė imigracija? Dabar mokame sąskaitą. Vittorio Feltri

Žemiau pateikiamas Vittorio Feltri straipsnio vertimas. Tai perspėjimas mums dėl tolesnio Trečiojo pasaulio gyventojų importo į Lietuvą pasekmių. 

Už šią ideologinę beprotybę kainą moka visų pirma paprasti piliečiai

Klausykite dabar

Gerbiamas redaktoriau Feltri,

Neapolio centre įsiplieskė didžiulė muštynė tarp dešimčių imigrantų. Vienas vyras žuvo nuo peilio dūrio, o valstybė turėjo dislokuoti riaušių malšinimo pajėgas ir net kariuomenę, kad sugrąžintų padėtį į normalią. Prisipažinsiu, kad panašios scenos dideliame Italijos mieste man padarė didelį įspūdį. Ar įmanoma, kad pasiekėme tokį tašką, kai niekas neturi drąsos pasakyti, kad egzistuoja milžiniška saugumo problema ir integracijos nesėkmė?

Giovanni D'Amato

Brangusis Giovanni,

tavo įspūdis teisingas. Ir ne todėl, kad Neapolyje, nuostabiame ir sudėtingame mieste, staiga atsirado chaosas ir smurtas. Neapolis visada susiduria su milžiniškomis problemomis, tačiau čia susiduriame su kažkuo kitu: su laipsnišku ištisų mūsų miestų rajonų virsmu į teritorijas, kuriose valstybė dabar įsikiša taikydama nepaprastosios padėties, beveik karines priemones, siekdama numalšinti importuotus gentinius karus. Tu vartoji labai teisingą išsireiškimą: „nesėkminga integracija“. Nes būtent tai yra ta problema, apie kurią mums metų metus buvo draudžiama net kalbėti. Mums buvo sakoma, kad masinė imigracija automatiškai reiškia turtą, kultūrinį praturtinimą, tautų šventę, tarsi nuolatinę „Benetton“ reklamą. Negalima buvo kelti abejonių. Bėda, jei pasakydavai, kad šimtų tūkstančių žmonių, kilusių iš kultūrinių, socialinių ir dažnai nusikalstamų aplinkų, visiškai skirtingų nuo mūsų, įvežimas galėjo sukelti pražūtingas įtampas. Jei drįsdavai tai padaryti, buvai rasistas, fašistas, trogloditas. Dabar, tačiau, realybė pateikia sąskaitą. Ir sąskaita yra didelė.

Porta Capuana rajone mes nematėme jokio „konflikto“, kaip kai kas nepatogiai bando pasakoti. Mes matėme dešimtis žmonių, susidūrusių su tokiu smurtu, kad prireikė riaušių malšinimo pajėgų, šarvuotų transporto priemonių ir kariškių. Vienas vyras žuvo nuo peilio dūrio. Ir visa tai – pačioje Italijos miesto širdyje, akivaizdoje piliečių, kurie jau priprato prie šios degradacijos. Būtent tai yra labiausiai nerimą keliantis aspektas: nenormalaus reiškinio normalizavimas. Mus pamažu pripratina prie minties, kad normalu gyventi mieste, kur visur prekiaujama narkotikais, gatvėse peiliais žudoma, vyksta etninių grupių susidūrimai, o teisėsaugos pajėgos turi saugoti ištisus rajonus tarsi karo zonas. 

O jei pabandysi pasakyti, kad galbūt kažkas neveikia, tuoj pat prasideda įprastas moralinis šantažas: „Imigracija čia niekuo dėti“, „nereikia apibendrinti“, „italai elgiasi lygiai taip pat“. Žinoma, yra ir italų nusikaltėlių. Niekas to neneigia. Tačiau neigti, kad egzistuoja ir konkreti problema, susijusi su nekontroliuojama imigracija, reiškia tiesiog atsisakyti pažvelgti į realybę. Iš tiesų esmė yra ne odos spalva. Esmė yra valstybės autoriteto žlugimas. Kai atvyksta tūkstančiai žmonių be jokio realaus integracijos proceso, be nuolatinio darbo, be kalbos žinių, be bendrų pagrindinių pilietinio sambūvio vertybių, neišvengiamas rezultatas yra marginalizacijos, smurto ir neteisėtumo židinių atsiradimas. O kairieji, vietoj to, kad imtųsi savikritikos, toliau elgiasi kaip tie nekompetentingi gydytojai, kurie mirštančio paciento akivaizdoje tvirtina, kad gydymas veikia puikiai. Jie nieko neišmoko. Jie toliau kalba apie „saugumo suvokimą“, o žmonės mato mirusius gatvėse, užpuolimus, mačetes, išprievartavimus, riaušes ir militarizuotus miestus.

Žinai, kas yra tragiškiausia? Tai, kad už šią ideologinę beprotybę moka visų pirma paprasti piliečiai: bijantys senoliai, moterys, vengiančios tam tikrų rajonų, išsekę prekybininkai, šeimos, bejėgiškai stebinčios, kaip viskas nyksta, ir netgi sąžiningi imigrantai, kuriuos užvaldo chaosas, sukeltas tų, kurie niekada neturėjo būti įleisti į Italiją ar joje pasilikti.

Valstybė negali įsikišti, kai jau liejasi kraujas. Reikia užkirsti kelią. Kontroliuoti. Išsiųsti pažeidėjus. Ginti teritoriją. Paaiškinti, kad Italijoje yra taisyklės, įstatymai, ribos. Turime nustoti traktuoti realybę kaip nuomonę.

https://www.ilgiornale.it/news/stanza-feltri/immigrazione-massa-ora-paghiamo-conto-2663084.html

LRT talkina litvinistams. Atviras laiškas LR Seimo nariui dr.Vytautui Sinicai

"Litvinizmas" - Lietuvos valstybei ir lietuvių tautai priešiška ir kenksminga ideologija. "Google" apie "Litvinizmą" rašoma:

Litvinizmas yra pseudoistoriografinė ideologija, teigianti, kad tikrieji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) kūrėjai buvo baltarusiai, o ne lietuviai. Ši koncepcija perrašo istoriją, siedama LDK paveldą su Baltarusija ir neigdama lietuvių vaidmenį, dažnai pasitelkiant stipriai iškraipytus faktus. [1, 2, 3, 4]

Pagrindiniai litvinizmo aspektai:

Istorijos klastojimas: LDK laikoma baltarusių (litvinų) valstybe, o tikrieji lietuviai neva yra baltarusiai.

Politinė grėsmė: Tai radikali baltarusiško nacionalizmo atšaka, kuri gali reikšti teritorines pretenzijas kaimyninėms valstybėms.

Ideologinis pobūdis: Dažnai laikoma, kad ši teorija atitinka Rusijos interesus, siekiant silpninti Lietuvos istorinį identitetą. [1, 2, 3, 4]

Apgailėtina, kad imigrantai iš Baltarusijos, pastaraisiais metais užplūdę mūsų valstybės sostinę Vilnių, čia užsikrečia "litvinizmo" virusu. 

Litvinistai savinasi istorinį Lietuvos valstybės herbą, kurį šie suslavėję genetiniai lietuvių giminaičiai vadina "Pahonia".

LRT transliuojamų baltarusiams laidų programa pavadinta "Pahonia. Vytis". 

Graudu, kad LRT vadovybė nesuvokia "litvinizmo" žalos Lietuvos valstybei ir pataikauja šiems Lietuvos kenkėjams. 

 

Jūs, gerb. Vytautai, nuosekliai pasisakote prieš lietuvių Tautos pakeitimo imigrantais politiką, neaplenkiate ir masinės baltarusių imigracijos į Lietuvą problemos. 

Prašau Jūsų atkreipti Seimo dėmesį į neleistiną LRT nuolaidžiavimą "Litvinizmo" ideologijai, mūsų valstybės herbo savinimąsi. 

Neleistina, kad Lietuvos mokesčių mokėtojai finansuotų priešiškos "litvinizmo" ideologijos užkrato sklaidą per LRT.

P.S. "Pahonia.Vytis" laidą LRT mažaraščių kompanija apibūdina taip: "Laida, pasakojanti Lietuvoje gyvenančių baltarusių gyvenimo istorijos." (žiūr. nuotr.)

Dr. Algimantas Lebionka

J. Vaiškūnas. Chicco–Ceccah… Ar lietuviškos tapatybės atsisakysime aidint plojimams?

 

Marsietiškais Lion Ceccah  hieroglifais prisidengęs veikėjas mums per visus galus reklamuojamas kaip laiminti ateities naujovė, kaip neišvengiama pažanga? Barzdotas belytis robotizuotas žmoga su balta suknele ir aukštakulniais besišlapinantis moteriškuose tualetuose ir dainuojantis ES esperanto mišrainės kalba – tai į tokius eurovizinės pergalės standartus taikosi jau ir Lietuva?

Viskas prasideda nuo kalbos. Ne tankais, ne draudimais – o „kūrybiniais pasirinkimais“ ir „kūrybine laisve“ prisidengę veikėjai mūsų kalbą naikina ir ardo viešai brukdami vardų darkalus, kad neaišku būtų kaip tarti, neįmanoma linksniuoti, neįmanoma įrašyti į lietuvių kalbos gyvą audinį, lietuviškų šaknų visumą.

Tai nėra nekaltas bandymas. Tai pratinimas apsiprasti ir susitaikyti, kad  su lietuvių kalba „toli nevažiuosi“, kad lietuvių kalba yra nebe mūsų stiprybė, o kliūtis.

Donatas Montvydas, Silvestras Beltė, Tomas Alenčikas? Fu, su tokiais vardais toli nenuvažiuosi. Pratinkis būt žmogumi  – Donny Montell, Silvester Belt, Lion Ceccah… Va čia tai lygis. Kažkam neįprasta? Betgi  jūsų dėka pripras, ne kur dėsis. Tuoj ir pasan galima bus savo europinę tapatybę įsirašyti, o kiek vėliau gal ir naująją lytį? Kas sakė, kad negalima? – Lietuva eina pasaulin – vis labiau vakarėja – LR teisingumo ministerijai vadovaujanti Tomaszewskio draugė jau įregistravo Seime įstatymo projektą, leidžiantį Lietuvos piliečių pasuose vietoje asmenvardžių valstybine lietuvių kalba rašyti visais „lotyniško pagrindo“ heroglifais. Tik laiko klausimas, kada prieš šią lotyiniškąją alfabetinę diskriminaciją sukils „originalių“ kirilicinių ir heroglifinių pavardžių turėtojos ir turėtojai.

Tomas Alenčikas – Alen Chicco – Lion Ceccah… Kiek dar vardų reikės, kad nebeliktų nė vieno tikro?  Kai vardas virs kauke, kuri keičiama pagal progą, išnyks ir pats žmogus – liks tik kevalas – tuštybė. Visa tai pateikiama kaip pramoga vaikams, kaip gražus žaismingas išsidirbinėjimo karnavalas – spalvinga „Eurovizija“.

Tačiau scena nėra neutrali, kai joje laimi provokuojantys, nuolat nusistovėjusias ribas ardantys ir perbraižantys įvaizdžiai. Kai elgesys ne kokiame nors uždarame iškrypėlių vakarėlyje, o viešojoje erdvėje paskleidžiamas per LRT  ir kitus eurokanalus, jis jau tampa ne vienos nesveikos tapatybės reikalu – jis tampa kultūros ženklu, kad tradicinės ribos nebėra svarbios, kad viskas gali būti perkurta, perrašyta, paneigta, suardyta – ir aidint plojimams bei susižavėjimo šūksniams paskatinta apdovanojimais.

Taip į ekranus įsistebeilijusi www visuomenė mokoma atpažinti, kas yra gražu, sveikintina ir priimtina. Ir dar visa tai dangstoma „tarptautiškumu“. Tačiau tikras tarptautiškumas kyla iš tvirtos savasties. Tautos, kurios gerbia save, eina į pasaulį su savo kalba, savo vardais, savo laikysena. Jos nevaidina kitų.

Kai Lietuva ima pasauliui prisistatinėti svetimomis kalbomis, svetimais ženklais, ji netampa įdomesne – ji tampa bloga kopija.

Šiandien – tai tik vardas. Rytoj – tik scena. Poryt – tai jau įprasta, sektina, mėgdžiotina, QoL!

Visa tai vyksta ir plinta ne todėl, kad kažkas verčia, o dėl to, kad neatsiranda nė vieno, kuris pasakytų, kad šis eurokaralius ir jo gyvenimo draugas, ketinantis pridengti nuogą užpakalį balta suknele, – mus kvailina. Tuomet, kai kiekvienas toks atvejis nesureikšminamas ir praleidžiamas pro akis kaip „nesvarbus“, „per menkas ginčui“, „tik pramoga“… tuomet ir nyksta dalykai, kurie per amžius mums atrodė savaime suprantamai svarbūs, vertingi.

Lion Ceccah – tai tik vienas pavyzdys, kaip tariamos pažangos vardan Lietuva pratinama nebūti savimi – nebūti Lietuva, kaip prigimtinė savastis keičiama vėjavaikišku prisitaikėliškumu.

Ar leisimės mūsų tėviškės žemėje įsišaknijusios lietuviškos tapatybės šaknis, pajėgias brandinti sveikos kūrybos vaisius, pakeisti bergždžios kitokybės iškamšomis?

https://alkas.lt/2026/05/11/j-vaiskunas-chicco-ceccah-ar-lietuviskos-tapatybes-atsisakysime-aidint-plojimams/

Dėl staigaus indų studentų skaičiaus augimo Vokietijoje imama atidžiau tikrinti su įdarbinimo sukčiavimu ir privačiomis studijų programomis susijusius atvejus

Šiuo metu Vokietijos aukštojo mokslo įstaigose studijuoja beveik 60 000 indų – tai 500 % daugiau nei prieš dešimtmetį, kai jų skaičius siekė 12 000.

Indijos studentų skaičiui Vokietijos universitetuose pasiekus rekordines aukštumas, švietimo institucijos ir universitetų atstovai skambina pavojaus varpais. Kaip praneša leidinys „Zeit“, naujausiose ataskaitose pabrėžiama auganti „abejotinų verslo modelių“ ir apgaulingų įdarbinimo agentūrų tendencija, kurios vis dažniau išnaudoja užsienio studentus.

Vokietijos akademinių mainų tarnybos (DAAD) prezidentas Joybrato Mukherjee leidinyje „Zeit“ įspėjo apie „parazitus“, siekiančius pasipelnyti iš studentų antplūdžio. Jis konkrečiai nurodė komercines tarpininkavimo įmones Indijoje, kurios universitetų priėmimą pavertė pelninga, tačiau neskaidria pramonės šaka.

„Šios vadinamosios įdarbinimo agentūros Indijoje yra pilka rinka – ir pagrindinė problemos priežastis“, – teigė Mukherjee. „Indijoje agentūrų veikla iki šiol nebuvo reguliuojama, ji yra neskaidri ir joje veikia daug abejotinos reputacijos paslaugų teikėjų.“

„Remix News“ jau praėjusiais metais pranešė, kad nuo 2015 iki 2025 m. indų skaičius Berlyne išaugo   1 059 procentais, o tai atspindi spartų indų skaičiaus augimą Vakarų šalyse visame pasaulyje. Straipsnyje taip pat nagrinėjami daugelis neigiamų padarinių, kuriuos šis reiškinys sukėlė Vakarams.

Indijos studentų skaičiaus augimas yra stulbinantis

Statistiškai Indijos studentų skaičius auga milžinišku tempu: šiuo metu Vokietijos aukštojo mokslo įstaigose studijuoja beveik 60 000 indų, o tai yra penkis kartus daugiau nei prieš dešimtmetį užregistruoti 12 000 studentų.

DAAD duomenimis, Indijos tarpininkai dažnai veikia neskaidriai, todėl studentai atvykę į Vokietiją susiduria su dideliais lūkesčiais, kurie dažnai lieka nepatenkinti. Pranešama, kad tiek Vokietijos ambasada Naujajame Delyje, tiek Indijos valdžios institucijos pradėjo griežčiau stebėti šiuos pokyčius.

Tačiau Mukherjee pažymi, kad pastaraisiais metais Vokietijos valdžios institucijos aktyviai vilioja studentus iš Indijos, „taip pat atsižvelgdamos į kvalifikuotų darbuotojų trūkumą ir demografines tendencijas“.

Šiuos Indijos studentus labiausiai traukia STEM dalykai (mokslas, technologijos, inžinerija ir matematika), o daugelis jų įsilieja į darbo rinką. Tačiau tuo pačiu metu šie naujokai daro žalą ir taip jau susilpnėjusiai darbo rinkai daugelyje sričių, įskaitant programavimą. Pavyzdžiui, Silicio slėnyje naikinama dešimtys tūkstančių darbo vietų, nes dirbtinis intelektas ir veiklos perkėlimas į užsienį lemia esminius pokyčius užimtumo srityje.

Dėmesys taip pat kreipiamas į Vokietijos privatųjį švietimo sektorių. Šiuo metu maždaug kas penktas indų studentas studijuoja privačioje įstaigoje, o didžiausią jų dalį sudaro „IU International University“ studentai.

Nors M. Mukherjee pripažino, kad yra „labai gerą reputaciją turinčių, aukštos kokybės privačių universitetų“, jis išreiškė rimtą susirūpinimą dėl valstybinio pripažinimo ir tam tikrų akredituotų studijų programų kokybės. Jis pažymėjo, kad kai kuriais atvejais pasitaiko „labai abejotinų pasiūlymų“.

DAAD dabar ragina imtis ryžtingesnių veiksmų, siekiant apsaugoti šalies akademinę reputaciją, įskaitant griežtesnę kontrolę ir sustiprintą privačių universitetų akreditacijos priežiūrą, taip pat griežtus veiksmus prieš paslaugų teikėjus, kurių verslo modeliai kelia abejonių.

Be to, Vokietija turi rūpintis savo pačios švietimo reputacija, kuri priklauso nuo to, ar ji yra patikimas ir prestižinis „mokslo centras“.

https://rmx.news/article/surge-of-indian-students-in-germany-faces-scrutiny-over-placement-scams-and-private-degree-programs/