Vokietija: AfD siūlo įsteigti „deportacijos policiją“ prieš regioninius rinkimus Meklenburge-Pomeranijoje

Partija „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) Rytų Vokietijos Meklenburgo-Pomeranijos žemėje savo rinkiminėje kampanijoje siūlo įsteigti specialų „deportacijos policijos“ padalinį.

Likus dviem dienoms iki rugsėjo 20 d. vyksiančių žemės rinkimų, partijos programoje raginama įsteigti „pasienio ir deportacijos“ policiją, kurios pagrindinė užduotis būtų užsieniečių grąžinimas. Naujas padalinys būtų įsteigtas prie žemės policijos.

Nurodytos šio padalinio užduotys apimtų kovą su nelegalia migracija, žmonių kontrabanda ir kitais tarpvalstybiniais nusikaltimais. AfD teigia, kad pasinaudotų esamomis žemės policijos, federalinės policijos ir muitinės pareigūnų struktūromis bei patirtimi.

Partija taip pat žada įsteigti sulaikymo centrą žmonėms, kuriems numatyta deportacija, ir įstaigą užsieniečiams, privalantiems išvykti iš Vokietijos. AfD kandidatas į žemės ministro pirmininko postą Leif-Erik Holm viešai patvirtino, kad nori daugiau deportacijų ir specialių policijos pajėgų, kurios jas vykdytų.

„Vietoj pirminio priėmimo centro mums reikia išvykimo centro, ir mes jį įsteigsime“, – sakė Holm maždaug 400 susirinkusiųjų Grimmeno mieste.

Kalbos metu taip pat dalyvavo AfD federalinis pirmininkas Tino Chrupalla.

Daugumoje apklausų AfD pirmauja rinkimuose, surinkdama 37–38 proc. balsų, tačiau vakar ZDF paskelbta apklausa rodo, kad AfD dabar vienu procentiniu punktu atsilieka nuo socialdemokratų (SPD), kurių reitingas siekia 37 proc.

Aukščiausi policijos pareigūnai jau atkirto AfD, nepaisant to, kad Vokietijos policijos deportacijų rezultatai yra apgailėtini.

Kriminalinės policijos pareigūnų sąjunga (BDK) paskelbė pareiškimą pavadinimu „Niekam nereikia deportacijų policijos“.

BDK teigia, kad atsakomybės sritys jau yra paskirstytos: valstybinė policija padeda vykdyti deportacijas, o pagrindinė atsakomybė tenka atitinkamoms užsieniečių reikalų tarnyboms. Pasak profesinės sąjungos, koordinavimo problemas tarp institucijų galima išspręsti nesukuriant naujo padalinio.

Eike Bone-Winkel, BDK pirmininkas Meklenburge-Pomeranijoje, apkaltino AfD „deportacijos fanatizmu“ ir pavadino šį pasiūlymą politiškai bei teisiškai sunkiai įgyvendinamu. Sąjunga taip pat pažymėjo, kad JAV agentūra ICE tapo atskaitos tašku diskusijose dėl AfD plano.

Vienas dalykas yra aiškus. Vokietijos vyriausybė ir teisėsaugos institucijos visais lygmenimis nesugebėjo ne tik deportuoti užsieniečių, kuriems buvo išduoti deportavimo įsakymai, bet ir apsaugoti piliečių nuo šios kategorijos recidyvistų. Dėl to dešimtys tūkstančių žmonių tapo užpuolimų, plėšimų, žmogžudysčių, išžaginimų ir kitų sunkių nusikaltimų aukomis. Šiuo metu yra mažiausiai 258 000 migrantų, kuriems išduoti galiojantys deportacijos įsakymai, kuriuose nurodyta palikti šalį, tačiau jie dar neišvyko.

Daug kas priklauso nuo rugsėjo 20 d. rinkimų Meklenburge-Pomeranijoje. Politiniai stebėtojai ne tik nekantriai laukia, ar AfD užims pirmąją ar antrąją vietą, bet ir krikščionių demokratų (CDU) rezultatas yra ypač svarbus. ZDF apklausos duomenimis, CDU surenka 6 procentus balsų – vos šiek tiek daugiau nei lemiamą 5 procentų ribą, reikalingą patekti į parlamentą. Jei CDU surinks mažiau nei 5 procentus, vėl sustiprės raginimai kancleriui Friedrichui Merzui atsistatydinti, įskaitant ir iš jo paties partijos.

https://rmx.news/article/germany-afd-proposes-deportation-police-before-regional-election-in-mecklenburg-vorpommern/

Larry Johnson: Rusija įspėja, kad tikisi karo su Europa

Larry Johnsonas yra buvęs CŽV žvalgybos analitikas, kuris taip pat dirbo JAV Valstybės departamento Kovos su terorizmu biure. Šiame video jis tęsia pasakojimą apie vizitą į Maskvą, susitikimą su Rusijos UR ministru S.Lavrovu.

https://www.youtube.com/watch?v=whMGbKd7j20

https://www.youtube.com/watch?v=o0q2CZvuCvo

Ataskaita iš Maskvos: pasakojimas apie žlugimą vis dar neatsižvelgia į tikrąją Rusiją. Larry C. Johnson

 

Grįžau į Maskvą pirmą kartą per dešimt mėnesių, ir pirmas dalykas, kuris krenta į akis, yra atotrūkis tarp miesto, kurį matai priešais save, ir miesto, kaip jis aprašomas už penkių tūkstančių mylių. Maskva ir Sankt Peterburgas klesti, yra modernūs ir – šis žodis man vis ateina į galvą – gyvybingi. Gatvės švarios ir saugios. Jose nematyti benamių ar elgetų. Per dvi savaites pamačiau tik vieną vyrą, prašantį pinigų ant laiptelių Sankt Peterburge, ir jis išsiskyrė būtent todėl, kad buvo tokia retenybė. Palyginkite tai su Niujorku, Filadelfija, Vašingtonu, Atlanta – paminėkite bet kurį didesnį Amerikos miestą – ir kontrastas nėra nežymus. Jis yra kelis kartus didesnis.

Pradedu nuo gatvių, nes jos yra paprasčiausias būdas patikrinti teiginį, kurį Vakarai skleidžia jau trejus metus: t. y., kad Rusijos ekonomika yra ant bedugnės krašto, jos gyventojai išima pinigus, o miestai artėja prie krizės. Ši istorija neišlaiko susidūrimo su realybe.

Vladimiras Putinas man nemoka už tai, kad skelbčiau optimistinius straipsnius. Aš pasakoju tai, ką matau ir ką girdžiu iš paprastų rusų, gyvenančių savo kasdienį gyvenimą – o aš matau ekonomiką, kuri, nepaisant sankcijų ir visko kito, klesti geriau nei Vakarų ekonomikos, su kuriomis ji lyginama. Prekių lentynos pilnos. Restoranai pilni. Žmonės dirba, leidžia pinigus, stato. Nėra jokio matomojo skurdo, kurį Vakarai atkakliai tvirtina esant tiesiog už kampo. Paklauskite čia gyvenančių žmonių, ir nepamatysite tautos, besiruošiančios žlugimui. Pamatysite tautą, kuri įveikė viską, ką Vakarai galėjo jai mesti, ir toliau žengia į priekį.

Būtent to Vakarų spauda negali priversti savęs pasakyti. Jau trejus metus ji prognozuoja Rusijos finansinę krizę, kuri niekada neateina, o priežastis, kodėl ji neateina, matoma iš bet kurio kavinės lango Nevskio prospekte Sankt Peterburge ar Tverskajos gatvėje Maskvoje. Čia nėra bankų griūties, rublis nekrenta laisvuoju kritimu. Sankcijos turėjo sugriauti šią šalį. Tačiau to nepadarė. Palyginkite nuotaiką šiose gatvėse su nerimu Londone ar nuosmukiu didžiuosiuose Amerikos miestuose, ir klausimas nebe tas, ar Rusija išgyvena sankcijas. Klausimas yra, kodėl Vakarai iš viso manė, kad ji neišgyvens.

Vakarienė su Lavrovu

Prieš savaitę, pirmadienį, vakarieniavau su užsienio reikalų ministru Sergejumi Lavrovu ir užsienio reikalų ministro pavaduotoju Sergejumi Ryabkovu. Kartu su manimi buvo Johnas Mearsheimeris, teisėjas Andrew Napolitano ir Alastairas Crooke. Vakarienė buvo neformali ir nuoširdi, o Lavrovas į klausimus atsakė tiesiai – ir kiekvienas, kas yra sėdėjęs prie vieno stalo su Mearsheimeru, žino, kad jis nekelia lengvų klausimų.

Iš ten išėjau su dviem aiškiais įspūdžiais.

Pirmasis – Rusijos derybinė pozicija Vakarų atžvilgiu nė per plauką nepasikeitė nuo tada, kai 2024 m. birželio 14 d. Putinas kreipėsi į savo užsienio reikalų ministeriją. Toje kalboje jis aiškiai išdėstė sąlygas, ir jos tebėra aktualios: Vakarai privalo pripažinti Donecką, Luhanską, Zaporožę ir Chersoną, kartu su Krymu, kaip nuolatinę Rusijos teritoriją. Šios buvusios Ukrainos sritys nebus grąžintos. Maskvoje tai traktuojama ne kaip pradinis pasiūlymas, o kaip nusistovėjęs faktas. Be to, Rusija, verždamasi į Sumų, Charkovo ir Dnipropetrovsko sritis, kuria buferines zonas. Šios teritorijos laikui bėgant taip pat galėtų būti prijungtos – nors pareigūnai tai pateikia kaip procesą, kuris vyktų po balsavimo ar referendumo, o ne kaip iš anksto nuspręstą dalyką. Formaliai tai nėra darbotvarkėje. Tačiau, mano nuomone, tai yra labai tikėtina.

Antrasis įspūdis – kad derybų kelio galimybės yra itin ribotos – siauresnės, nei Vakarų sostinės nori pripažinti – nes Rusija tiesiog nėra pasirengusi daryti Vakarų reikalaujamų nuolaidų ir nemano, kad privalo tai daryti. Mano nuomone, išklausęs, kaip čia kalba pareigūnai, kariniai veiksmai nesiliaus, kol Odesa ir Kijevas nebus tvirtai Rusijos kontrolėje. Tai laikau savo nuomone, o ne tikrumu. Tačiau niekas, ką išgirdau šią savaitę, nepakeitė mano nuomonės.

Ką iš tikrųjų reiškia „pagrindinės priežastys“

Putinas nuolat kalba apie tai, kad reikia spręsti konflikto „pagrindines priežastis“, o amerikiečiams retai paaiškinama, ką ši frazė reiškia. Todėl Maskvoje pokalbio metu tiesiogiai paklausiau Aleksandro Babakovo, Dūmos nario ir „Tarptautinio vienybės klubo“ aukšto rango atstovo.

Paprasčiausias būdas tai paaiškinti mano bendrapiliečiams yra toks: amerikiečių projektas, kuriuo siekiama įtraukti Ukrainą į NATO įtakos sferą ir panaudoti ją kaip ramstį prieš Rusiją, turi baigtis. Ne sustabdyti – baigtis. NATO veikla Ukrainoje nebebus toleruojama, o Ukrainos užsienio ir karinė politika turi būti visam laikui atskirta nuo to Vakarų glėbio. Iš Maskvos perspektyvos tai yra nesiderėtinas esminis dalykas, o visa kita – tik smulkmenos.

Verta prisiminti, kaip seniai tai tęsiasi. Ukraina įstojo į NATO programą „Partnerystė taikos labui“ 1994 m., ir nuo to laiko Vakarų kariniai santykiai su Kijevu nuolat stiprėjo, nepaisant to, kad nebuvo oficialios narystės kortelės. Javorivo karinė bazė vakarų Ukrainoje per visą dešimtąjį dešimtmetį tapo nuolatine Vakarų pratybų vieta, o nuo 2015 m. joje buvo dislokuota nuolatinė JAV vadovaujama mokymo misija. Bėgant metams Ukraina tapo viena iš dažniausiai NATO pratybas rengiančių šalių už aljanso ribų – pratybų, kurių scenarijuose Rusija niekada nebuvo įvardijama kaip priešininkė, tačiau jų struktūra nepaliko abejonių, kas yra tikrasis taikinys. Per pirmąją D. Trumpo kadenciją tokių pratybų vyko keletas per metus, kai kurios iš jų apėmė povandeninių laivų komponentą, kuris neturėjo nieko bendro su piratų persekiojimu. Visą tą laiką Maskva vertino, kad V. Putinas parodė kantrybę, kurią Vakarai klaidingai palaikė silpnumu.

Nereikia sutikti su kiekvienu šio paaiškinimo elementu, kad suprastumėte jo įtikinamumą. Tai yra realistinis karo vertinimas – tas, kurį Mearsheimeris pagrindė taip gerai, kaip tik įmanoma, – ir būtent per tą prizmę vyrai, su kuriais vakarieniavau, žiūri į visą konfliktą. Žinoma, Vašingtone šis požiūris ginčijamas. Tačiau neįmanoma suprasti, kodėl Rusijos pozicija yra tokia nepajudinama, jei nesuprantama, kad Maskvoje tai visiškai nelaikoma agresija, o laikoma žaizdos, kurią Vakarai trisdešimt metų atverdavo, užgijimu.

Vaizdas iš čia

Karas nėra tai, kas rūpi eiliniam rusui. Kasdieniame gyvenime tai tebėra „specialioji karinė operacija“, o dviejų didžiųjų miestų gatvėse gyvenimas tęsiasi taip, tarsi viskas vyktų kitame žemyne – o iš Maskvos perspektyvos tai beveik taip ir yra. Šis atotrūkis tarp nekintančios, maksimalistinės valstybės pozicijos ir beveik normalaus civilių gyvenimo savaime yra istorija: šalis, pakankamai stabili viduje, kad galėtų laukti, ir pakankamai įsitikinusi savo sąlygomis, kad nepasiduotų.

Ką man papasakojo karininkai

Šią savaitę kalbėjausi su trimis Rusijos karininkais – pensininkais ir tarnaujančiais: pulkininku Eduardu Basurinu (pensininkas), generolu Jevgenijumi Bužinsku (pensininkas) ir aktyvią tarnybą einančiu generolu leitenantu Apti Alaudinovu, specialiųjų pajėgų „Akhmat“ vadu. Skirtingi žmonės, skirtingi požiūriai, bet visi jie perdavė vieną žinią: Rusija neketina pulti Europos. Ji neturi jokių karinių planų Europos atžvilgiu, nė vieno, ir neketina pradėti to karo.

Jie man pasakė, kad Rusija mato Europą, besirengiančią ją pulti – ir ne tik retorikoje, skambančioje iš tokių lyderių kaip Vokietijos kancleris Merzas ir Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas lūpų, nors Maskva tą retoriką vertina pakankamai rimtai. Tai konkretūs veiksmai, slypintys už žodžių: ginklų sistemos, ypač raketos, kuriamos tam, kad būtų panaudotos prieš Rusijos teritoriją.  Karininkai atvirai kalbėjo apie tai, kur tai veda. Jei šios veiklos tęsis, Rusijai neliks kitos išeities, kaip tik reaguoti į grėsmę, ir karo su Europa perspektyva taps reali. Tai nėra įsivaizduojamas pavojus, sukurtas tam, kad ką nors išgąsdintų. Būtent taip šie profesionalai vertina esamą situaciją. Rusija nesiekia karo. Tačiau ji nėra nei kurčia, nei akla tam, kas prieš ją ruošiama.

Jie taip pat patvirtino tai, ką aš jau pats buvau nujautęs: Rusija įžengė į lemiamą naują karo su Ukraina etapą – sąmoningą pastangą jį užbaigti greičiau, nei kas nors anksčiau tikėjosi. Pirmuosius ketverius metus Rusija kovojo siekdama sumažinti savo aukų skaičių. Būtent todėl ji nesiuntė masinių pajėgų prieš stacionarias pozicijas, kur nuostoliai būtų buvę didžiuliai, o vietoj to rėmėsi smulkių vienetų taktika. Tas susilaikymas baigėsi. Naujas etapas uždaro Ukrainos Juodosios jūros pakrantę prekybai abiem kryptimis, verčia nuolat atakuoti logistikos centrus Kijeve ir kituose miestuose – ypač vakarų Ukrainoje – bei intensyvina sausumos puolimą visoje kontaktinėje linijoje. Tai yra apgalvotas Rusijos generalinio štabo žingsnis, kuris jau duoda rezultatų: veiksmai, kuriais siekiama apsupti Slovianską ir Kramatorską, bei svarbūs laimėjimai Zaporožėje. Mano nuomone, iki lapkričio pabaigos Doneckas vėl bus visiškai Rusijos kontrolėje, o Zaporožė – svarbus pramoninis miestas ir regiono sostinė prie Dniepro – susidurs su tiesiogine okupacijos grėsme.

Gyvybinga demokratija savo sąlygomis

Šį sekmadienį Rusijos žmonės eis balsuoti, o aš būsiu ten, kad stebėčiau rinkimus. Dūmoje vietų siekia bent penkios partijos. Rusija nėra toks monolitinis darinys, kokiu ją bando pavaizduoti. Nepaisant Vakarų karikatūrų, tai yra gyvybinga demokratija – sukurta pagal rusų kultūrą ir rusų idealus, o ne kopijuojanti kieno nors kito pavyzdį, ir jau seniai laikas Vakarams atidėti savo išankstinius nusistatymus ir priimti Rusiją tokią, kokia ji iš tikrųjų yra. Tai nėra tarptautinių komunistų valdomas režimas, kad ir ką teigė populiari 1960-ųjų ir 1970-ųjų m. nuomonė. Dabar ji, pelnytai, yra ketvirta pagal dydį pasaulio ekonomika pagal perkamosios galios paritetą, novatoriška technologijų srityje ir turtinga gamtinių išteklių.

Tai kol kas viskas, ką norėjau pasakyti. Grįšiu su naujomis įžvalgomis, kai tęsiu savo kelionę.

--------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Mario ir aš aptariame, kaip hučiai numušė Saudo Arabijos naikintuvą F-15:

Nima ir aš išsamiai nagrinėjame paniką Saudo Arabijoje:

Ir galiausiai – mano naujausias perėjimo protokolas:

https://www.unz.com/article/dispatch-from-moscow-the-collapse-narrative-keeps-missing-the-real-russia/ 

Yanis Varoufakis: ES yra pasmerkta, o Kinija dabar gali nutraukti JAV ekonomikos gyvybę

 

Yanis Varoufakis yra ekonomistas, buvęs Graikijos finansų ministras ir daugybės bestselerių autorius. Varoufakis aptaria, kaip ES yra JAV sukurta kartelinė struktūra, kuri nebeatitinka savo paskirties. Vokietijos ekonomikos lokomotyvas sugedo; ES nebeturi ekonominio modelio, jos užsienio politika yra visiškai pasinėrusi į karą, o pati ES jau tapo technologine kolonija. Varoufakis taip pat teigia, kad Kinija dabar gali nutraukti JAV ekonomikos veikimą, jei nuspręstų tai padaryti.

https://www.youtube.com/watch?v=0x-cLvR9H5c

https://www.youtube.com/watch?v=XWKQVlFbfU0

Stanislav Krapivnik: Lenkija ką tik peržengė ribą: NATO ir Rusijos konfliktas yra NEIŠVENGIAMAS

 

Stanislavas Krapivnikas – buvęs JAV kariuomenės karininkas iš Donbaso, kuris prieš 15 metų persikėlė iš JAV į Rusiją. S.Krapivnikas demonstruoja nuotrauką iš Odesos, kuri, jo nuomone, geriausiai atspindi situaciją Ukrainoje (žiūr.žemiau).

https://www.youtube.com/watch?v=fuoXqbkxZU8

https://www.youtube.com/watch?v=_7S1e30xels

 

Danija negailestingai fiksuoja atvirų sienų politikos pasekmes

 

Kopenhaga paskelbė tai, ko Austrijos ministerijos net nenorėtų žinoti. Šauktinių atrankos testas ir Finansų ministerijos duomenys rodo tą patį: imigracija iš musulmoniškų arabų ir afrikiečių regionų kelia problemų keliais lygmenimis.

Danijos kariuomenė jau dešimtmečius per šaukimą į kariuomenę tikrina jaunuolius naudodama „Børge-Priens-Prøve“ – kognityvinį testą, apimantį matricas, skaičių sekas, erdvinį mąstymą ir verbalias analogijas. Trumpai tariant, tai intelekto testas. Danų tyrėjas Emil Kirkegaard išanalizavo apie 65 000 testų, atliktų 2009–2011 m., pagal vardus, atrinko 265 vardus, kurių pasikartojimų skaičius buvo ne mažesnis kaip dvidešimt, ir 2019 m. paskelbė rezultatus žurnale „Mankind Quarterly“. Vakarietiški, daugiausia daniški vardai, pagal danišką normą vidutiniškai atitiko 98 IQ. Dešimt ne vakarietiškų, musulmoniškų vardų duomenų rinkinyje – Mohamed, Ahmed, Mehmet, Mohammad, Ahmad, Ali ir panašūs rašybos variantai – pasiekė 81 IQ, kurio intervalas svyravo nuo 76 iki 87.

Kas Danijoje vadinasi Mohamedas ar Ahmedas, tas paprastai yra kilęs iš turkų, Šiaurės Afrikos ar Artimųjų Rytų aplinkos, kur vyrauja islamo kultūra (MENAPT šalys). Tai vyrai, kuriuos Danijos valstybė atidžiai stebi, t. y. asmenys, kurie įgijo pilietybę arba netgi užaugo Danijoje ir lankė danišką mokyklą. Nepaisant to, kad jie turi tokį patį Danijos piliečių statusą ir prieigą prie tos pačios švietimo sistemos, jų IQ nesilygina su danų, turinčių neislamiškus vardus. Tai yra neginčytinas faktas, kuris žinių visuomenėje, kurioje kartu reikalaujama didelio intelektualinio iššūkio keliančio socialinio įvairiausių gyvenimo būdų priėmimo, kelia nemažą problemą.

Danijos finansų ministerija ištyrė migracijos finansines sąnaudas. Tyrime „Indvandreres nettobidrag til de offentlige finanser i 2019“, atnaujintame 2023 m. rugsėjį, nagrinėjamos imigrantų grupių, kurių skaičius siekia mažiausiai 5 000 asmenų, kilmės šalys. Tyrime atsižvelgiama tik į imigrantus, o ne į jų Danijoje gimusius vaikus. Imigrantai iš dvidešimt keturių iš dvidešimt šešių nemusulmoniškų kilmės šalių duoda naudos Danijos visuomenei. Visos dešimt musulmoniškų kilmės šalių yra nuostolingos. Imigrantai iš Somalio Danijos mokesčių mokėtojams kainuoja apie minus 28 100 dolerių vienam asmeniui per metus, siriečiai – 25 500, libaniečiai – 22 000, irakiečiai – 19 400, afganistaniečiai – 17 100. Žmonės iš Jungtinės Karalystės, Prancūzijos ir JAV yra kitame, teigiamame skalės gale.

Šiuose skaičiuose atsispindi visas viešasis balansas, kiek ministerija gali jį paskirstyti atskiriems asmenims: mokesčiai ir rinkliavos atėmus pervedimus, išlaidas mokykloms, vaikų priežiūrai, prieglobsčio ir integracijos išlaidas bei sveikatos priežiūrą. Teisingumo sistema – policija, teismai, bausmių vykdymas – priešingai, nėra įskaičiuota, nes čia dar slypi neatskleistos išlaidos. Be to, nebuvo įtraukti imigrantų vaikai, o MENAPT kilmės šalių atveju išlaidos dažnai būna dar didesnės. Olandijos ir Norvegijos skaičiavimai, kuriuose įskaičiuotos pensijos, priežiūra ir antrosios kartos išlaidos, rodo, kad prieglobsčio prašytojų iš Afrikos ir arabų šalių išlaidos vienam asmeniui per visą jo gyvenimą siekia kelis šimtus tūkstančių eurų. Trumpa informacija: Austrijai tai reiškia, kad prieglobsčio prašytojų išlaidos kasmet sudaro maždaug nuo 10 mlrd. (nerealistiška apatinė riba) iki 20 mlrd. eurų.

Taigi imigracija iš arabų-afrikietiškų, musulmoniškų regionų lemia intelekto koeficiento sumažėjimą ir dideles išlaidas priimančiajai visuomenei. Beje, tas pats reiškinys pastebimas ir Danijos nusikaltimų duomenų bazėje „STRAFNA4“. Prieglobsčio prašytojai iš MENAPT šalių smurtinių ir seksualinių nusikaltimų atveju yra kelis kartus pernelyg gausiai atstovaujami. Be to, šis per didelis skaičius dar labiau didėja antrosios kartos atstovų tarpe.

Buvęs Vokietijos kancleris Helmutas Šmidtas tai aiškiai pabrėžė. Jis sakė, kad imigracija iš giminingų civilizacijų, tokių kaip Lenkija, Čekija ar Italija, vyksta be problemų. Imigracija iš svetimų civilizacijų, tokių kaip Afganistanas ar Anatolija, sukelia daugiau problemų, nei gali duoti teigiamų veiksnių darbo rinkoje. Jis pareikalavo, kad turėtume užkirsti kelią tolesnei imigracijai iš svetimų kultūrų, ir įspėjo: kas nori didinti musulmonų skaičių Vokietijoje, tas turi susitaikyti su didėjančia grėsme mūsų vidaus taikai.

Mūsų politika ir toliau laikosi žlugusios daugiakultūrinės visuomenės su atviromis sienomis koncepcijos ir taip kelia grėsmę mūsų vidaus taikai, mūsų saugumui, mūsų socialinei valstybei, mūsų vaikams. Kiekviena tauta turi teisę į savo gyvenamąją erdvę. Austrija yra austrų tautos gyvenamoji erdvė. Austrų tauta turi prigimtinę teisę nuspręsti, kas gali gyventi Austrijoje kartu su ja.

https://report24.news/daenemark-dokumentiert-schonungslos-die-folgen-der-politik-der-offenen-grenzen/