Buvęs Vatikano pasiuntinys arkivyskupas Carlo Maria Vigano atsisakė atvykti į Vatikaną, kad jam būtų pateikti kaltinimai skaldymu, sakydamas, kad nepripažįsta popiežiaus Pranciškaus kaip Katalikų Bažnyčios vadovo.
PAREIŠKIMAS
J. E. monsinjoras Carlo Maria Viganò,
titulinis Ulpiana arkivyskupas, apaštališkasis nuncijus
dėl kaltinimo schizma
"Bet net jei mes ar angelas iš dangaus
jums skelbtų kitokią Evangeliją nei ta, kurią mes jums skelbėme,
tas tebūnie prakeiktas.
Kaip jau sakėme anksčiau ir dabar kartoju dar kartą,
jei kas nors jums skelbtų kitokią evangeliją, negu tą, kurią jūs priėmėte,
tegul jis būna prakeiktas!"
Gal 1,8-9
"Kai pagalvoju, kad esame Šventosios Oficijos rūmuose, kurie yra išskirtinis Tradicijos ir katalikų tikėjimo gynimo liudytojas, negaliu susilaikyti nepagalvojęs, kad esu namie ir kad būtent aš, kurį vadinate "tradicionalistu", turėčiau jus teisti." Taip 1979 m. kalbėjo arkivyskupas Marcelis Lefebvre'as, kai buvo iškviestas į buvusią Šventąją Oficiją, dalyvaujant prefektui kardinolui Franjo Šeperiui ir dar dviem prelatams.
Kaip teigiau savo birželio 20 d. komunikate, nepripažįstu nei tribunolo, pretenduojančio mane teisti, nei jo prefekto, nei to, kuris jį paskyrė, autoriteto. Šis mano sprendimas, kuris, be abejo, yra skausmingas, nėra skubotumo ar maišto dvasios padarinys, bet veikiau padiktuotas moralinės būtinybės, kuri mane, kaip vyskupą ir apaštalų įpėdinį, įpareigoja sąžinėje liudyti Tiesą, tai yra patį Dievą, mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.
Šį išbandymą pasitinku ryžtingai, nes žinau, kad neturiu jokio pagrindo laikyti save atskirtu nuo bendrystės su Šventąja Bažnyčia ir Popiežiumi, kuriam visada tarnavau su sūnišku atsidavimu ir ištikimybe. Negalėčiau įsivaizduoti nė vienos savo gyvenimo akimirkos už šios vienintelės išganymo skrynios, kurią Apvaizda įsteigė kaip Mistinį Kristaus Kūną, paklusdamas savo dieviškajai Galvai ir Jo vietininkui žemėje.
Katalikų Bažnyčios priešai bijo malonės galios, veikiančios per sakramentus, o ypač šventųjų Mišių galios - baisaus katechizmo, kuris sužlugdo daugelį jų pastangų ir laimina Dievui daugybę sielų, kurios kitu atveju būtų pasmerktos. Būtent šis antgamtinio katalikų kunigystės veikimo visuomenėje galios suvokimas ir yra jų nuožmaus priešiškumo Tradicijai ištakos. Šėtonas ir jo pakalikai puikiai žino, kokią grėsmę jų antikristiniam planui kelia vienintelė tikroji Bažnyčia. Šiuos perversmininkus - kuriuos Romos popiežiai drąsiai pasmerkė kaip Dievo, Bažnyčios ir žmonijos priešus - galima atpažinti inimica vis, masonerijoje. Ji įsiskverbė į Hierarchiją ir sugebėjo priversti ją sudėti turimus dvasinius ginklus, atverdama Citadelės duris priešui vardan dialogo ir visuotinės brolybės - sąvokų, kurios iš esmės yra masoniškos. Tačiau Bažnyčia, sekdama savo dieviškojo Įkūrėjo pavyzdžiu, neveda dialogo su šėtonu: Ji su juo kovoja.
DABARTINĖS KRIZĖS PRIEŽASTYS
Kaip Romano Amerio pažymėjo savo pagrindiniame veikale Iota Unum, šis bailus ir kaltas pasidavimas prasidėjo nuo Vatikano II ekumeninio susirinkimo sušaukimo ir su masonų sektomis susijusių dvasininkų bei pasauliečių pogrindinės ir labai organizuotos veiklos, kuria buvo siekiama lėtai, bet užtikrintai pakirsti Bažnyčios valdymo ir magisteriumo struktūrą, kad būtų galima ją sugriauti iš vidaus. Neverta ieškoti kitų priežasčių: slaptųjų sektų dokumentai rodo, kad egzistuoja XIX a. sumanytas ir po šimtmečio įgyvendintas infiltracijos planas būtent tokiomis sąlygomis, kokiomis jis buvo sumanytas. Panašūs skilimo procesai anksčiau vyko pilietinėje sferoje, ir neatsitiktinai popiežiai sukilimuose ir karuose, kurie krauju aplaistė Europos tautas, sugebėjo užčiuopti tarptautinės masonerijos ardomąjį darbą.
Taigi po Susirinkimo Bažnyčia tapo 1789 m. revoliucinių principų nešėja, kaip pripažino kai kurie Vatikano II Susirinkimo šalininkai ir kaip patvirtina ložių dėkingumas visiems Susirinkimo ir posusirinkiminio laikotarpio popiežiams būtent dėl to, kad jie įgyvendino pokyčius, kurių masonai jau seniai reikalavo.
Pokyčiai, arba dar geriau - aggiornamento, buvo toks svarbus Susirinkimo naratyvo elementas, kad jis tapo Vatikano II Susirinkimo skiriamuoju ženklu, o šis Susirinkimas buvo laikomas terminus post quem, kuris skelbia ancien régime - "senosios religijos", "senųjų Mišių", "ikisusirinkiminio" režimo - pabaigą ir "Susirinkimo Bažnyčios" su "naujomis Mišiomis" ir esminiu visų dogmų reliatyvizavimu pradžią. Tarp šios revoliucijos šalininkų atsiranda pavardės tų, kurie iki Jono XXIII pontifikato dėl savo heterodoksiškumo buvo pasmerkti ir pašalinti iš mokymo. Sąrašas ilgas, jame taip pat yra Ernesto Buonaiuti, ekskomunikuotas vitandusas, Roncalli draugas, kuris mirė neatgailaudamas dėl erezijos ir kurį vos prieš kelias dienas Italijos vyskupų konferencijos pirmininkas kardinolas Matteo Zuppi pagerbė Mišiomis Bolonijos katedroje, kaip su neslepiamu akcentu pranešė Il Faro di Roma (čia): "Praėjus beveik aštuoniasdešimčiai metų, kardinolas, kuris visiškai sutaria su popiežiumi, vėl pradeda liturginį gestą, visais atžvilgiais turintį reabilitacijos prieskonį. Arba bent jau pirmas žingsnis šia linkme".
BAŽNYČIA IR ANTIBAŽNYČIA
Todėl esu šaukiamas į tribunolą, kuris užėmė Šventosios Oficijos vietą, kad būčiau teisiamas už schizmą, o Italijos vyskupų vadovas - įvardijamas kaip vienas iš papabilių ir visiškai sutariantis su popiežiumi - neteisėtai švenčia sufražistines Mišias už vieną iš baisiausių ir atkakliausių modernizmo atstovų, prieš kurį Bažnyčia - ta, nuo kurios, anot jų, esu atskirtas - paskelbė griežčiausią pasmerkimo nuosprendį. 2022 m. Italijos vyskupų konferencijos laikraštyje "Avvenire" profesorius Luigino Bruni tokiais žodžiais gyrė modernizmą:
[...] "tai buvo būtinas atsinaujinimo procesas to meto Katalikų Bažnyčiai, kuri vis dar buvo neatspari kritinėms Biblijos studijoms, jau daug dešimtmečių įsitvirtinusioms protestantų pasaulyje. Buonaiuti nuomone, mokslinių ir istorinių Biblijos studijų priėmimas buvo pagrindinis Bažnyčios susitikimo su modernybe kelias. Susitikimas, kuris neįvyko, nes Katalikų Bažnyčią vis dar valdė neoscholastinės teologijos teorijos ir blokavo kontrreformacijos baimė, kad protestantų vėjai gali galutinai įsiveržti į katalikų kūną."
Šių žodžių pakaktų, kad suprastume, kokia bedugnė skiria Katalikų Bažnyčią nuo tos, kuri ją pakeitė, pradedant Vatikano II Susirinkimu, kai protestantų vėjai galutinai įsiveržė į katalikų kūną. Šis visai neseniai įvykęs epizodas yra tik paskutinis nesibaigiančioje mažų žingsnelių, tylaus pritarimo, bendrininkiškų mirktelėjimų serijoje, kuriais patys Susirinkimo hierarchijos vadovai sudarė sąlygas pereiti "nuo neoscholastinės teologijos teiginių", t. y. nuo aiškių ir nedviprasmiškų dogmų formulavimo, prie dabartinės apostazės. Atsidūrėme siurrealistinėje situacijoje, kai Hierarchija vadina save katalikiška ir todėl reikalauja iš bažnytinės bendruomenės paklusnumo, bet kartu išpažįsta doktrinas, kurias iki Susirinkimo Bažnyčia buvo pasmerkusi; ir kartu kaip eretiškas smerkia doktrinas, kurių iki tol mokė visi popiežiai.
Taip atsitinka, kai absoliutas atitraukiamas nuo Tiesos ir reliatyvizuojamas, pritaikant jį prie pasaulio dvasios. Kaip šiandien elgtųsi pastarųjų amžių pontifikai? Ar jie būtų nusprendę, kad esu kaltas dėl schizmos, ar verčiau pasmerktų tą, kuris skelbiasi esąs jų Įpėdinis? Kartu su manimi modernistinis Sinedriumas teisia ir smerkia visus katalikų popiežius, nes tikėjimas, kurį jie gynė, yra mano; o klaidos, kurias gina Bergoglio, yra tos, kurias jie be išimties pasmerkė. Jėzuito kankinio Edmundo Kampiono žodžiai, pasakyti atsakant į nuosprendį, kuriuo 1581 m. jis buvo pripažintas kaltu dėl išdavystės, dabartiniam Vatikanui tinka ne mažiau nei tada Tikėjimo gynėjui: "Pasmerkdami mus, jūs pasmerkiate visus savo protėvius.
LŪŽIO HERMENEUTIKA
Taigi klausiu savęs: koks gali būti tęstinumas tarp dviejų tikrovių, kurios viena kitai prieštarauja ir viena kitai prieštarauja? tarp Bergoglio konciliarinės ir sinodinės Bažnyčios ir tos, kurią "blokuoja kontrreformacijos baimė" ir nuo kurios jis demonstratyviai atsiriboja? Ir nuo kokios "Bažnyčios" aš būčiau schizmos būsenoje, jei ta, kuri skelbiasi esanti katalikiška, skiriasi nuo tikrosios Bažnyčios būtent tuo, kad skelbia tai, ką Ji pasmerkė, ir tuo, kad smerkia tai, ką Ji skelbė?
"Susirinkimų bažnyčios" adeptai atsakys, kad taip yra dėl bažnytinio kūno evoliucijos "būtino atsinaujinimo"; tuo tarpu Katalikų Bažnyčios Magisteriumas mus moko, kad Tiesa yra nekintama ir kad dogmų evoliucijos doktrina yra eretiška. Be abejo, dvi Bažnyčios: kiekviena su savo doktrinomis, liturgija ir šventaisiais; bet jei katalikų tikinčiajam Bažnyčia yra viena, šventa, katalikiška ir apaštališka, tai Bergoglio nuomone, Bažnyčia yra konciliarinė, ekumeninė, sinodinė, inkliuzinė, imigracinė, ekologiškai tvari ir draugiška homoseksualams.
Susirinkiminės hierarchijos savęs pašalinimas
Ar gali būti, kad Bažnyčia pradėjo mokyti klaidų? Ar galime tikėti, kad vienintelė išganymo skrynia kartu yra ir sielų pražūties įrankis? Kad Mistinis Kūnas atsiskiria nuo savo dieviškosios Galvos, Jėzaus Kristaus, ir dėl to Gelbėtojo pažadas žlunga? Tai, žinoma, negali būti leistina, ir tie, kurie palaiko tokią mintį, patenka į ereziją ir schizmą. Bažnyčia negali mokyti klaidų, o jos Galva, Romos popiežius, negali būti tuo pat metu eretikas ir ortodoksas, Petras ir Judas, esantis bendrystėje su visais savo pirmtakais ir tuo pat metu su jais schizmoje. Vienintelis teologiškai įmanomas atsakymas yra tas, kad Susirinkimo hierarchija, skelbianti save katalikiška, bet puoselėjanti kitokį tikėjimą nei tas, kurio du tūkstančius metų nuolat mokė Katalikų Bažnyčia, priklauso kitam dariniui ir todėl neatstovauja tikrajai Kristaus Bažnyčiai.
Tiems, kurie man primena, kad arkivyskupas Marcelis Lefebvre'as niekada nesuabejojo Romos popiežiaus teisėtumu, nors pripažino Susirinkimo popiežių ereziją ir net apostazę, kaip kad tada, kai jis sušuko: "Roma prarado tikėjimą! Roma yra apostazijoje!" - Primenu, kad per pastaruosius penkiasdešimt metų padėtis smarkiai pablogėjo ir kad, labai tikėtina, šis didysis ganytojas šiandien elgtųsi taip pat tvirtai, viešai pakartodamas tai, ką tada sakė tik savo dvasininkams: "Šioje pastoracinėje taryboje klaidos ir melo dvasia galėjo ramiai veikti, visur pasodindama uždelsto veikimo bombas, kurios ilgainiui susprogdins institucijas" (Principes et directives, 1977). Ir dar kartą: "Kas sėdi Petro soste, dalyvauja netikrų dievų garbinime. Kokią išvadą turėtume padaryti, galbūt po kelių mėnesių, matydami šiuos pasikartojančius bendravimo su netikrais kultais aktus? Aš nežinau. Man įdomu. Bet gali būti, kad būsime priversti patikėti, jog popiežius nėra popiežius. Nes iš pirmo žvilgsnio man atrodo - dar nenoriu to sakyti iškilmingai ir viešai - kad neįmanoma, jog eretikas viešai ir oficialiai būtų popiežiumi" (1986 m. kovo 30 d.).
Iš ko mes suprantame, kad "sinodo Bažnyčia" ir jos vadovas Bergoglio neišpažįsta katalikų tikėjimo? Tai visiškas ir besąlygiškas visų jos narių pritarimas daugybei klaidų ir erezijų, kurias jau pasmerkė neklystantis Katalikų Bažnyčios Magisteriumas, ir iš demonstratyvaus bet kokios doktrinos, moralinio priesako, kulto akto ir religinės praktikos, kurios nesankcionavo "jų" susirinkimas, atmetimo. Nė vienas iš jų negali sąžine pasirašyti Tridento tikėjimo išpažinimo ir Antimodernistinės priesaikos, nes tai, ką jie abu išreiškia, yra visiškai priešinga tam, ką įteigia ir ko moko Vatikano II Susirinkimas ir vadinamasis "Susirinkimo magisteriumas".
Kadangi teologiškai neįmanoma teigti, kad Bažnyčia ir popiežiavimas yra pražūties, o ne išganymo įrankiai, neišvengiamai turime daryti išvadą, kad heterodoksinis mokymas, kurį perteikė vadinamoji "Susirinkimo Bažnyčia" ir "Susirinkimo popiežiai", pradedant Pauliumi VI, yra anomalija, kelianti rimtų abejonių dėl jų magisterinio ir valdymo autoriteto teisėtumo.
GRIAUNAMASIS VALDŽIOS NAUDOJIMAS
Vadinasi, turime suprasti, kad Bažnyčios autoriteto ardomasis naudojimas, kuriuo siekiama ją sunaikinti (arba paversti kita Bažnyčia, nei ta, kurią norėjo ir įkūrė Kristus), savaime yra pakankamas elementas, kad šio naujo subjekto, piktavališkai prisidengiančio Kristaus Bažnyčia ir pasisavinančio valdžią, autoritetas būtų pripažintas negaliojančiu. Štai kodėl nepripažįstu mane teisiančios dikasterijos teisėtumo.
Būdas, kuriuo buvo vykdoma priešiška akcija prieš Katalikų Bažnyčią, patvirtina, kad ji buvo suplanuota ir apgalvota, nes priešingu atveju tie, kurie ją smerkė, būtų buvę išklausyti, o tie, kurie bendradarbiavo, iš karto sustabdyti. Be abejo, to meto akimis ir daugumos kardinolų, vyskupų ir dvasininkų tradicine formacija, "skandalas" dėl pačiai sau prieštaraujančios Hierarchijos atrodė toks baisus, kad paskatino daugelį prelatų ir dvasininkų netikėti, jog įmanoma, kad revoliuciniai ir masoniški principai rastų pripažinimą ir palaikymą Bažnyčioje. Tačiau būtent tai buvo šėtono, kaip jį pavadino arkivyskupas Lefebvre'as, meistriškas smūgis, kuris žinojo, kaip pasinaudoti natūralia katalikų pagarba ir sūniška meile šventam ganytojų autoritetui, kad paskatintų juos iškelti paklusnumą aukščiau už tiesą, galbūt tikintis, jog būsimasis popiežius galėtų kokiu nors būdu išgydyti įvykdytą katastrofą, kurios sprogstamąsias pasekmes jau buvo galima numanyti. Taip neatsitiko, nors kai kurie drąsiai skambino pavojaus varpais. Aš taip pat save priskiriu prie tų, kurie tuo neramiu etapu nedrįso pasipriešinti klaidoms ir nukrypimams, kurie dar nebuvo visiškai atskleidę savo griaunamosios vertės. Nenoriu pasakyti, kad nenutuokiau, kas vyksta, tačiau dėl intensyvaus darbo ir visa apimančių biurokratinio bei administracinio pobūdžio užduočių Šventojo Sosto tarnyboje neradau tinkamų sąlygų, kurios būtų leidusios suvokti neregėtą to, kas vyko prieš mūsų akis, rimtumą.
SUSIDŪRIMAS
Priežastis, dėl kurios susidūriau su savo bažnytiniais vyresniaisiais, prasidėjo, kai buvau Popiežiškųjų atstovybių delegatas, paskui generaliniu gubernatūros sekretoriumi ir galiausiai apaštališkuoju nuncijumi Jungtinėse Amerikos Valstijose. Mano kova su moraline ir finansine korupcija sukėlė tuometinio valstybės sekretoriaus kardinolo Tarcisio Bertonės įniršį, kai, vykdydamas savo, kaip Popiežiškųjų atstovybių delegato, pareigas, pasmerkiau kardinolo McCarricko korupciją ir pasipriešinau, kad jis skatintų korumpuotus ir nevertus kandidatus į vyskupus, kuriuos pristatė valstybės sekretorius, ir liepė mane perkelti į Gubernatoriją, nes "neleidau jam skirti norimų vyskupų". Būtent Bertonė, bendrininkaujant kardinolui Giovanni Lajolo, visada trukdė mano darbui, kuriuo siekta kovoti su plačiai paplitusia korupcija Gubernijoje, kur jau buvau pasiekęs svarbių rezultatų, pranokstančių visus lūkesčius. Bertonė ir Lajolo taip pat įtikino popiežių Benediktą XVI išsiųsti mane iš Vatikano ir išsiųsti į Jungtines Valstijas. Ten man teko susidurti su šlykščiais kardinolo McCarricko įvykiais, įskaitant jo pavojingus ryšius su Obamos-Bideno administracijos politiniais atstovais, taip pat tarptautiniu lygmeniu, apie kuriuos nedvejodamas pranešiau valstybės sekretoriui Parolinui, tačiau šis į tai neatsižvelgė.
Tai paskatino mane kitaip pažvelgti į daugelį įvykių, kurių liudininku buvau per savo diplomatinę ir pastoracinę karjerą, ir suvokti jų sąsajas su vienu projektu, kuris dėl savo pobūdžio negalėjo būti nei išimtinai politinis, nei išimtinai religinis, nes apėmė visuotinį puolimą prieš tradicinę visuomenę, grindžiamą Bažnyčios doktrininio, moralinio ir liturginio mokymo aspektais.
KORUPCIJA KAIP ŠANTAŽO PRIEMONĖ
Štai kodėl iš kadaise gerbiamo apaštališkojo nuncijaus - už ką prieš kelias dienas pats kardinolas Parolinas pripažino mane už pavyzdingą lojalumą, sąžiningumą, korektiškumą ir veiksmingumą - dabar tapau nepatogiu arkivyskupu ne tik dėl to, kad prašiau teisingumo kanoniniuose procesuose, vykdomuose prieš korumpuotus prelatus, bet taip pat ir pirmiausia už tai, kad pateikiau aiškinamąjį raktą, parodantį, kaip korupcija hierarchijoje buvo būtina prielaida ją kontroliuoti, manipuliuoti ir šantažu priversti veikti prieš Dievą, Bažnyčią ir sielas. Ir šis modus operandi - kurį masonerija išsamiai aprašė prieš infiltruodamasi į bažnytinį kūną - atspindi tą, kuris priimtas civilinėse institucijose, kur žmonių atstovai, ypač aukščiausiu lygiu, dažniausiai yra šantažuojami, nes yra korumpuoti ir iškrypę. Jų paklusnumas globalistinio elito iliuzijoms veda tautas į pražūtį, destrukciją, ligas ir mirtį - ne tik kūno, bet ir sielos mirtį. Nes tikrasis Naujosios pasaulio tvarkos projektas - kuriam Bergoglio yra pavergtas ir iš kurio jis semiasi pasaulio galingųjų legitimumo - yra iš esmės šėtoniškas projektas, kuriame Tėvo sukūrimo, Sūnaus atpirkimo ir Šventosios Dvasios pašventinimo darbas yra nekenčiamas, ištrinamas ir padirbinėjamas simia Dei ir jo tarnų.
JEI NEKALBĖSITE, PATYS AKMENYS ŠAUKS
Matydami visišką dieviškosios tvarkos griovimą ir pragaro chaoso skleidimą, uoliai bendradarbiaujant Vatikano ir episkopato vadovams, suprantame, kokie baisūs yra Mergelės Marijos žodžiai La Salette - Roma praras tikėjimą ir taps Antikristo buveine - ir kokią neapykantą keliančią išdavystę sudaro ganytojų apostazė ir dar neregėtesnė išdavystė to, kuris sėdi Švenčiausiojo Petro soste.
Jei tylėčiau šios išdavystės akivaizdoje - kurią užbaigia baisus daugelio, pernelyg daug prelatų, nenorinčių Vatikano II Susirinkime pripažinti pagrindinę dabartinės revoliucijos ir katalikų Mišių suklastojimo, kaip tikinčiųjų dvasinio ir moralinio išsigimimo priežasties, bendrininkavimas - sulaužyčiau priesaiką, duotą mano šventimų dieną ir atnaujintą mano vyskupiškojo įšventinimo proga. Būdamas apaštalų įpėdinis, negaliu ir nesutiksiu liudyti sistemingo Šventosios Bažnyčios griovimo ir tiek daugybės sielų pasmerkimo, nesistengdamas visomis priemonėmis tam pasipriešinti. Taip pat negaliu manyti, kad bailus tylėjimas dėl ramaus gyvenimo yra geriau už Evangelijos liudijimą ir katalikiškos tiesos gynimą.
Schizmatinė sekta kaltina mane schizma: to turėtų pakakti, kad įrodytume vykstantį pakrikimą. Įsivaizduokite, kokį teismo nešališkumą galės vykdyti teisėjas, kai jis priklausys nuo to, kurį aš kaltinu uzurpacija. Tačiau būtent todėl, kad šis įvykis yra simboliškas, noriu, kad tikintieji - iš kurių nereikalaujama išmanyti bažnytinių teismų veikimo - suprastų, jog schizmos nusikaltimas nėra padaromas, kai yra pagrįstų priežasčių laikyti popiežiaus išrinkimą abejotinu tiek dėl vitium consensus, tiek dėl konklavą reguliuojančių normų pažeidimų ar pažeidimų (plg. Wernz-Vidal, Ius Canonicum, Roma, Pont. Univ. Greg., 1937, t. VII, p. 439).
Pauliaus IV bulė Cum ex apostolatus officio visam laikui nustatė, kad bet kurio prelato, įskaitant popiežių, kuris iki pakėlimo į kardinolus ar iškilimo į Romos popiežius buvo puolęs į ereziją, paskyrimas ar išrinkimas negalioja. Jame paaukštinimas ar išaukštinimas apibrėžiamas kaip nulla, irrita et inanis - niekinis, negaliojantis ir neturintis jokios vertės - "net jei jis įvyko visiems kardinolams pritarus ir vienbalsiai sutikus; taip pat negalima sakyti, kad jį patvirtina pareigų gavimas, įšventinimas ar turėjimas [...], arba paties Romos popiežiaus tariama intronizacija [...], arba visų jam suteiktas paklusnumas ir bet kokios trukmės minėtų pareigų vykdymo eiga". Paulius IV priduria, kad visi šio asmens atlikti veiksmai laikytini vienodai niekiniais, o jo pavaldiniai, tiek dvasininkai, tiek pasauliečiai, atleidžiami nuo paklusnumo jo atžvilgiu, "tačiau nepažeidžiant tų pačių pavaldinių ištikimybės ir paklusnumo pareigos būsimiems vyskupams, arkivyskupams, patriarchams, primatams, kardinolams ir Romos pontifikams, kurie bus kanoniškai įšventinti". " Paulius IV daro išvadą: "Dėl šios priežasties tie, kurie atsisako ištikimybės ir paklusnumo tiems, kurie buvo paaukštinti ir pakelti jau minėtu būdu, neturi būti baudžiami jokiais papeikimais ir bausmėmis, taikomomis tiems, kurie nori suplėšyti Viešpaties tuniką".
Dėl šios priežasties ramia sąžine tvirtinu, kad klaidos ir erezijos, kurių Bergoglio laikėsi prieš išrinkimą, jo metu ir po jo, kartu su ketinimais, kurių jis laikėsi akivaizdžiai priimdamas popiežystę, daro jo išrinkimą į sostą niekinį ir negaliojantį.
Jei visi Jorge Mario Bergoglio valdymo ir mokymo aktai savo turiniu ir forma pasirodys esantys svetimi ir net prieštaraujantys tam, kas sudaro bet kurio iš popiežių veiklą; jei net paprasti tikintieji ir nekatalikai supras Bergoglio vaidmens anomaliją globalistiniame ir antikrikščioniškame projekte, kurį vykdo Pasaulio ekonomikos forumas, JT agentūros, Trišalė komisija, Bilderbergo grupė, Pasaulio bankas ir visos kitos išsikerojusios globalistinio elito atšakos, tai nė trupučio nerodo, kad noriu schizmos, pabrėždamas ir smerkdamas šią anomaliją. Tačiau esu puolamas ir persekiojamas, nes yra tokių, kurie save apgaudinėja, kad mane pasmerkus ir ekskomunikuojant mano valstybės perversmo pasmerkimas kaip nors praras nuoseklumą ir darną. Šis bandymas visus nutildyti nieko neišsprendžia; iš tiesų dėl to dar labiau kalti ir bendrininkauja tie, kurie bando nuslėpti ar sumenkinti bažnytinį kūną naikinančias metastazes.
SINODINIO POPIEŽIAUS "DEMINUTIO"
Prie viso to galime pridėti neseniai Krikščionių vienybės skatinimo dikasterijos paskelbtą studijų dokumentą "Romos vyskupas" (čia) ir jame teoriškai pagrįstą popiežystės nuvertinimą, remiantis Jono Pauliaus II enciklika Ut Unum Sint, kuri savo ruožtu remiasi Vatikano II Susirinkimo konstitucija Lumen gentium. Atrodo visiškai teisėta - ir pareiginga vardan katalikiškos tiesos pirmumo, sankcionuoto neklystančiuose popiežiaus magisteriumo dokumentuose, - paklausti, ar Bergoglio sąmoningas pasirinkimas panaikinti apaštališkąjį Kristaus vietininko titulą ir nuspręsti save vadinti tiesiog Romos vyskupu nėra tam tikru būdu paties popiežiškumo deminutyvas, išpuolis prieš dieviškąją Bažnyčios konstituciją ir Munus petrinum išdavystė. O atidžiau įsižiūrėjus paaiškėja, kad ankstesnį žingsnį žengė Benediktas XVI, kartu su dviejų visiškai svetimų subjektų neįmanomo "tęstinumo" "hermeneutika" sugalvojęs "kolegialaus popiežiškumo", kurį vienu metu vykdo jėzuitas ir emeritas, monstrą.
Neatsitiktinai Studijų dokumente cituojama Pauliaus VI frazė: "Popiežius [...] neabejotinai yra rimčiausia kliūtis ekumenizmo kelyje" (Kalba Krikščionių vienybės skatinimo sekretoriui, 1967 m. balandžio 28 d.). Montinis pradėjo ruošti dirvą prieš ketverius metus, kai dramatiškai atidėjo tiarą. Jei tai yra teksto, kuris turi pasitarnauti tam, kad Romos popiežystė taptų "suderinama" su eretikų ir schizmatikų atmetamu Petro primato neigimu, prielaida; ir jei pats Bergoglio prisistato tik kaip primus inter pares krikščioniškų sektų ir konfesijų, nesančių bendrystėje su Apaštalų Sostu, susirinkime, neskelbdamas Vatikano I Susirinkimo iškilmingai ir neklystamai apibrėžtos katalikų doktrinos apie popiežystę, kaip galima nemanyti, kad popiežystės vykdymą ir iš tiesų patį ketinimą ją priimti paveikė sutikimo defektas (čia ir čia), dėl kurio "popiežiaus Pranciškaus" teisėtumas yra niekinis ar bent jau labai abejotinas? Nuo kurios "Bažnyčios" galėčiau atsiriboti, kurį "popiežių" atsisakyti pripažinti, jei pirmasis save apibrėžia kaip "Susirinkimų ir sinodų Bažnyčią", priešingą "ikisusirinkiminei Bažnyčiai", t. y. Kristaus Bažnyčiai, o antrasis parodo, kad popiežystę laiko savo asmenine prerogatyva, kuria gali disponuoti, savo nuožiūra ją modifikuodamas ir keisdamas, visada laikydamasis Vatikano II Susirinkimo ir posusirinkiminio "magisteriumo" doktrininių klaidų?
Jei Romos popiežiavimas - aiškiai tariant, Pijaus IX, Leono XIII, Pijaus X, Pijaus XI, Pijaus XII - laikomas kliūtimi ekumeniniam dialogui, o ekumeninio dialogo siekiama kaip absoliutaus Bergoglio atstovaujamos "sinodinės Bažnyčios" prioriteto, tai koks gali būti geresnis būdas šiam dialogui įgyvendinti, jei ne pašalinant tuos elementus, dėl kurių popiežiavimas su juo nesuderinamas, ir todėl visiškai neteisėtai ir negaliojančiai jį klastojant?
DAUGELIO BROLIŲ VYSKUPŲ IR TIKINČIŲJŲ KONFLIKTAS
Esu įsitikinęs, kad tarp vyskupų ir kunigų yra daug tokių, kurie patyrė ir šiandien tebepatiria kankinantį vidinį konfliktą, atsidūrę padalyti tarp to, ko iš jų prašo Kristus Popiežius - ir jie tai gerai žino - ir to, ką tas, kuris prisistato Romos vyskupu, primeta jėga, šantažu ir grasinimais.
Šiandien mums, pastoriams, kaip niekada anksčiau būtina pabusti iš letargo: (Rom 13, 11). Mūsų atsakomybė prieš Dievą, Bažnyčią ir sielas reikalauja nedviprasmiškai pasmerkti visas klaidas ir nukrypimus, kuriuos per ilgai toleravome, nes mus teis ne Bergoglio ar pasaulis, bet mūsų Viešpats Jėzus Kristus. Jam atsiskaitysime už kiekvieną dėl mūsų aplaidumo prarastą sielą, už kiekvieną dėl mūsų padarytą nuodėmę, už kiekvieną skandalą, prieš kurį tylėjome iš klaidingo apdairumo, norėdami ramiai gyventi, bendrininkaudami.
Tą dieną, kai turėjau atvykti gintis į Tikėjimo mokslo dikasteriją, nusprendžiau viešai paskelbti šį savo pareiškimą, prie kurio pridedu savo kaltintojų, jų "tarybos" ir jų "popiežiaus" pasmerkimą. Prašau šventuosius apaštalus Petrą ir Paulių, kurie savo krauju pašventino Alma Urbe žemę, užtarti prie Dieviškosios Didybės sosto, kad jie pasiektų, jog Šventoji Bažnyčia pagaliau būtų išlaisvinta iš Ją užtemdžiusios apgulties ir iš uzurpatorių, kurie žemina Ją, paversdami Domina gentium antikristinio Naujosios pasaulio tvarkos plano tarnaite.
GINANT BAŽNYČIĄ
Taigi mano gynyba nėra asmeninė, bet veikiau šventosios Kristaus Bažnyčios, kurioje esu paskirtas vyskupu ir apaštalų įpėdiniu, su tikslia užduotimi saugoti tikėjimo depozitą ir skelbti Žodį, primygtinai reikalaujant oportune importune - laiku ir ne laiku - barant, priekaištaujant , raginant su visa kantrybe ir mokslu (2 Tim 4, 2), gynyba.
Griežtai atmetu kaltinimą, kad suplėšiau vientisą Išganytojo drabužį ir nutolau nuo Kristaus vietininko aukščiausiosios valdžios: norėdamas atsiriboti nuo bažnytinės bendrystės su Jorge Mario Bergoglio, pirmiausia turėčiau būti bendrystėje su juo, o tai neįmanoma, nes pats Bergoglio negali būti laikomas Bažnyčios nariu dėl savo daugybės erezijų ir akivaizdaus svetimumo bei nesuderinamumo su vaidmeniu, kurį jis negaliojančiai ir neteisėtai užima.
MANO KALTINIMAI JORGE MARIO BERGOGLIO
Savo brolių episkopate ir visos bažnytinės bendruomenės akivaizdoje kaltinu Jorge Mario Bergoglio erezija ir schizma ir prašau, kad jis būtų teisiamas kaip eretikas ir schizmatikas bei pašalintas iš Sosto, kurį nevertai užima jau daugiau kaip vienuolika metų. Tai jokiu būdu neprieštarauja posakiui Prima Sedes a nemine judicatur, nes akivaizdu, kad, kadangi eretikas negali užimti popiežiaus sosto, jis nėra aukščiau už jį teisiančius prelatus.
Taip pat kaltinu Jorge Mario Bergoglio, kad dėl Apaštališkojo Sosto prestižo ir autoriteto, kurį jis uzurpavo, sukėlė rimtų neigiamų padarinių, nevaisingumą ir mirtį milijonams tikinčiųjų, kurie pasinaudojo jo primygtiniu kvietimu pasiskiepyti eksperimentiniu genų serumu, pagamintu naudojant abortuotus vaisius, ir netgi išleido oficialią "pastabą", kurioje paskelbė, kad vakcinos naudojimas yra moraliai leistinas (čia ir čia). Už šį nusikaltimą žmonijai jis turės atsakyti Dievo teisme.
Galiausiai smerkiu slaptą Šventojo Sosto ir Kinijos komunistinės diktatūros susitarimą, pagal kurį Bažnyčia buvo pažeminta ir priversta sutikti su valdžios skiriamu vyskupų skyrimu, liturginių apeigų kontrole ir pamokslavimo laisvės apribojimais, o Apaštalų Sostui lojalius katalikus nebaudžiamai persekioja Pekino valdžia, bendrininkaujant Romos sinedriumui ir jam tylint.
VATIKANO II SUSIRINKIMO KLAIDŲ ATMETIMAS
Laikau sau garbę būti "apkaltintam" tuo, kad atmetu klaidas ir nukrypimus, kuriuos implikuoja vadinamasis Vatikano II Susirinkimas, kurį laikau visiškai netekusiu magisterinio autoriteto dėl jo nevienalytiškumo, palyginti su visais tikraisiais Bažnyčios Susirinkimais, kuriuos visiškai pripažįstu ir priimu, lygiai kaip visiškai pripažįstu ir priimu visus Romos popiežių magisterinius aktus.
Esu įsitikinęs, kad atmetu heterodoksines doktrinas, įtrauktas į Vatikano II Susirinkimo dokumentus, kurias pasmerkė popiežiai iki Pijaus XII arba kurios kaip nors prieštarauja Katalikų Bažnyčios Magisteriumui. Mane mažų mažiausiai trikdo tai, kad tie, kurie mane teisia už schizmą, yra tie, kurie priima heterodoksinę doktriną, pagal kurią egzistuoja vienybės ryšys "su tais, kurie, būdami pakrikštyti, yra pagerbti krikščionio vardu, nors ir neišpažįsta viso tikėjimo arba neišlaiko bendrystės vienybės su Petro įpėdiniu" (LG 15). Įdomu, kaip lengvai galima užginčyti vyskupą dėl bendrystės, kuri, kaip teigiama, egzistuoja ir su eretikais bei schizmatikais, nebuvimo.
Lygiai taip pat smerkiu, atmetu ir nepripažįstu heterodoksinių doktrinų, išreikštų vadinamajame "posusirinkiminiame magisteriume", kilusiame iš Vatikano II Susirinkimo, taip pat naujausių erezijų, susijusių su "sinodaline Bažnyčia", popiežiaus reformavimu ekumeniniu raktu, konkubinatų pripažinimu sakramentais, sodomijos ir "gender" ideologijos propagavimu. Taip pat smerkiu Bergoglio pritarimą klimato sukčiavimui, beprotiškam neomaltūziškam prietarui, sukurtam tų, kurie, nekenčiantys Kūrėjo, negali nekęsti kūrinijos, o kartu ir žmogaus, sukurto pagal Dievo paveikslą ir panašumą.
IŠVADA
Katalikų tikinčiuosius, kuriuos šiandien skandina ir dezorientuoja naujovių vėjai ir klaidingos doktrinos, kurias propaguoja ir primeta prieš Dieviškąjį Mokytoją maištaujanti Hierarchija, prašau melstis ir aukoti aukas bei pasninkus pro libertate et exaltatione Sanctæ Matris Ecclesiæ, kad Šventoji Motina Bažnyčia po šio kančios meto atrastų laisvę ir triumfuotų kartu su Kristumi. Tegul tie, kurie turėjo malonę būti į Ją įjungti per Krikštą, neapleidžia savo Motinos, kuri šiandien guli prislėgta ir kenčia: Tempora bona veniant, pax Christi veniat, regnum Christi veniat.
Duota Viterbe, 2024 Viešpaties metais, birželio mėnesio 28 dieną, Šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus vigilijos dieną.
+ Carlo Maria Viganò, arkivyskupas
https://exsurgedomine.it/240628-jaccuse-eng/
