2023 m. birželio 7 d., trečiadienis

Dr.D.Razauskas. Sovietmetis sugrįžo

Neseniai buvau kalbinamas „Literatūros ir meno“ žurnalistės, senos pažįstamos, apie Vilnių, praeitį, sovietmetį, gyvenimo prasmę ir t. t. Kalbinimas vyko laiškais, susirašinėjant e-paštu. Paskui aš jį visą ištisai peržiūrėjau ir sutvarkiau. Paskui jį visą ištisai perskaitė mane kalbinusi žurnalistė, irgi patyrusi spaudos profesionalė, kai ką pasiūlė pašalinti, kai ką pataisyti, ir parsiuntė man.


Tada aš dar kartą jį ištisai perskaičiau, su kai kuriais jos pasiūlymais sutikau, su kai kuriais ne, dar šį tą pats perrašiau kiek kitaip, pridūriau pavadinimą „Nors pulk ant kelių“ ir vėl nusiunčiau jai.

Tada ji nusiuntė tekstą kalbos redaktorei, kuri vėl kai ką pataisė, parsiuntė mane kalbinusiai žurnalistei, o ši – vėl man peržiūrėti. Su kai kuriais taisymais sutikau, su kai kuriais ne, ir vėl išsiunčiau. Įprasta virtuvė. Atrodo, gatava. Beliko paleisti per spaudą.

Tačiau spaudos leidiniai paprastai dar turi vyriausiąjį redaktorių, tiesiogiai atsakingą už viską, kas pasirodo jo leidinyje. Į temą pridurtina, kad sovietmečiu vyriausieji redaktoriai būdavo paskiriami ar bent jau palaiminami Partijos CK, žinoma, pritariant KGB. Bet kadangi kultūros žmonės buvo išsiugdę puikią savicenzūrą, didelių problemų tai nekėlė.

Savicenzūra reiškia, kad pats turi suprasti, ką galima kalbėti, o ko – ne. Jeigu tai gerai supratai, jeigu dorai laikeisi nerašytų taisyklių, tau visi keliai gyvenime buvo atviri. Galėjai net būti valdžios palaikomas, paskatinamas, iškeltas. Šia prasme sovietmečiu buvo visiška laisvė, gal net didesnė nei ta, prie kurios mus palengva, bet vis griežčiau pratina šiuolaikinė Lietuvos valdžia.

Nežinau, ar dabartinė „Literatūros ir meno“ vyriausioji redaktorė yra tiesioginė Partijos statytinė, ar tik švelniai palaikoma, bet šis mūsų parengtas pokalbis buvo paskelbtas išcenzūruotas. Be mano žinios ir labai tendencingai išcenzūruotas, visai taip, kaip tai būdavo daroma sovietmečiu.

„Literatūros ir meno“ paskelbtą išcenzūruotą pokalbį galima rasti čia. O aš dabar pateiksiu išcenzūruotąsias jo atkarpas tokias, kokios jos iš tikrųjų buvo, pašalintas vietas paryškindamas.

***


Kokioje tarybinėje lietuviškoje šeimoje daugiau nei prieš 62 metus gimė ir kaipgi užaugo toks rimtas moksų daktaras Dainius Razauskas – matematikas, mitologas, religijotyrininkas? Pastebėjau, kad esi prisidūręs slapyvardį Daukintas – pagal mamos, žinomos chorvedės ir dėstytojos, mergautinę pavardę. Plačioji visuomenė puikiai pažįsta tavo sūnų Domantą, muzikantą ir radijo laidų vedėją. Ar tavo biografija – ilga kelionė per Vilnių – rožėmis klota?

Na, matematikas aš jau seniai tik buvęs, ir tai tik kol studijavau. O mamos pavardė – ne slapyvardis, gal net atvirkščiai – aikštyvardis, aikščiavardis. Aš ne slapstausi po juo ar už jo, o juo atsiskleidžiu. Dalis manęs, gal net geresnioji, yra Daukintas. Dabar juk „tapatybių puota“, nori – keisk tautybę, nori – lytį. O čia niekas nepramanyta – mamos pavardė. Ją prisiduriu tik pasirašydamas knygas – geriausia, kas man išeina.

Girdžiu ironiją dėl „tarybinės šeimos“. Noriu perspėti, kad aš buvęs talkietis, sąjūdietis (maždaug antros ar trečios eilės), žaliaraištininkas, ir kaip tada sakydavome, „nereikia mūsų gąsdinti“.

Visos šeimos tuomet buvo „tarybinės“. „Tarybinės“ buvo mokyklos, kinoteatrai ir parduotuvės, „tarybinės“ gatvės ir kiemai, Antakalnis ir Žirmūnai, „tarybinis“ oras ir „tarybinė“ saulė. Ir vis dėlto mes pakilome, sukilome ir nugalėjome.

O „jūs“ dabar į save pasižiūrėkite: juk viską išdavėte, ir kalbą, ir bendruomeniškumą, ir laisvę, nes vienintelė jūsų „pasirinkimo laisvė“ – tai kur minkštesnis užpakalis, į kurį sulindus… Nepriklausomybės anūkėliai, bet juose stalinizmo seneliai atsigimę, tai ir sugrąžino mus vėl į sovietmetį. Pagal save padarė vėl sovietmetį iš laisvos Lietuvos. Beje, kone visai tokį, koks buvo: įsijungi „visuomeninį radiją“, tai už pilietiškumą agituoja, bet tik paliesk kokią gyvą skaudančią temą! Tikra komjaunuolių agitbrigada. Net rusų kalba gatvėse pastaruoju metu vėl dažniau ir garsiau skamba nei lietuvių…

Užkabinai mane. O rožės juk spygliuotos… Galima būtų pasakyti, kad visų mūsų keliai eglių šakomis kloti, skujomis barstyti, nes visi veda ten pat.

Dėl ironijos – taip. Manau, inteligentas visada turi būti opozicijoje esamai valdžiai. Nes dauguma pasirenka tyliąją opoziciją, nebyliąją…

Vis dėlto norėčiau sužinoti mokslininko, gyvenusio prie dviejų santvarkų, išvadą: kaip valstybė (na,  grubiai tariant, blogoji ir geroji) rūpinosi (-asi)  paveldu? Žinau, kad daktaro disertaciją apsigynei Maskvoje pas baltistą Vladimirą Toporovą ir prieš keletą metų tau buvo paskirta Jono Basanavičiaus premija.  Anądien paklausiau tavęs: kodėl nedėstai VU? Tu, kuris buvai, esi, gali būti jaunai sielai guru? Tai tavo charakterio ar nūdienio VU problema?

Daug visko priklausi vienu gaistu… Gintaro Beresnevičiaus pradėtą kursą „Lietuvių religija ir mitologija“ VU dėsčiau, regis, 8 metus, administracijos pakviestas (nežinau, ar dabar turiu teisę minėti pareigybes ir pavardes, bet esu už tai visiems labai dėkingas), ir nepamenu, kad būtų iškilę kokių „charakterio problemų“.

Tiesą sakant, nepamenu jokių nei studentų (nors pasitaikė neišlaikiusių), nei administracijos priekaištų. Kursas buvo sunaikintas tuomečio VU rektoriaus. Smulkiai papasakoti, kaip tai buvo padaryta, nesugebėsiu, bet esu tikras, kad kolegos puikiai prisimena, ir galėtų išeiti aštrus žurnalistinis tyrimas.

https://alkas.lt/2023/06/06/d-razauskas-sovietmetis-sugrizo/

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Šunys vedžiojami Vilniaus kapinėse ir dergia ant kapų

  Šios nuotraukos darytos šiandien 11 val. Vilniaus Kairėnų kapinėse. Išniekinto kapo savininkų pavardes užtušavau. Šunų vedžiojimas kapinės...