Jau praėjo daugiau nei dvi savaitės, o mes čia Amerikoje vis dar džiūgaujame dėl Trampo pergalės. Išties ligi šiol sunku patikėti, kad jis vis gi laimėjo. Aš juk buvau beveik 100 procentų įsitikinęs, kad rinkimus laimės ne Trampas, o Kamala. Aš čia pas mus gatvėse šiemet, kaip ir prieš ketverius metus, vėl gal kokį šimtą už ją agitavusių plakatų pats savo rankomis nuo stulpų nuplėšiau. Privačiose teritorijose, kiemuose prie namų, tokių ir išvis buvo tiesiog nesuskaičiuojama daugybė, beveik prie kiekvieno namo. Vaikščiodavau čia mūsų rajono gatvėmis, mėgaudamasis rudeniškų medžių grožiu, bet nuotaiką visada sugadindavo būtent daugybė tokių plakatų. Jeigu agitacinis plakatas priklijuotas prie kokio nors stulpo, kuris stovi gatvėje, o ne privačioje teritorijoje, tai aš visada, praeidamas, būtinai juos nuplėšiu. Bet kada tokie plakatai pakabinti šalia privačių namų, žinoma, tada negaliu nieko padaryti. Na o jie juk, kartoju, prie vos ne šalia kiekvieno namo! Visi už Kamalą, nė vieno už Trampą!.. Gadino tad ne tik nuotaiką, bet ir apskritai rudens grožį...
Štai todėl ir maniau, kad būtent Kamala laimės. Na taip, rezultate čia juk, galima sakyt, būtent taip ir buvo. Pas mus Oregone už ją prabalsavo 55 procentai rinkėjų, kai tuo tarpu už Trampą — tik 41 procentas. Taigi todėl aš visada visiems ir sakau, kad gyvename mes čia priešų apsuptyje...
Ką gi, Trampo pergale mes, žinoma, džiaugiamės, net labai džiaugiamės, tačiau tikrai nesitikime iš jo kažkokių stebuklų. Juk čia, Amerikoje, toli gražu ne viskas priklauso tik nuo vien prezidento. Trampo ketinimai gali būti geri, net labai geri, bet jis mažai ką galės realiai padaryti, kada jo rankos surištos šėtoniškosios Sistemos, kuri trukdys jam dabar tiesiog kiekviename žingsnyje. Amerikoje juk, kaip žinia, yra dar ir vadinamoji „giluminė valstybė“ („deep state“), kur čia valdo daugmaž viską ir visus, įskaitant ir prezidentą...
Beje, nors aš ir sakau, kad Trampas buvo pats geriausias prezidentas iš visų, buvusių čia per daugiau nei 30 metų, man gyvenant Amerikoje, tačiau tikrai nepasakyčiau, jog jis man taip jau labai patinka. Ypatingai po to, kai labai nusivyliau jo neveiklumu „blekmaterių“ ir „antifų“, kur čia siautėjo, kėlė riaušes 2020 metais, atžvilgiu.
Pagrindinė priežastis, dėl kurios balsavau aš už jį trečią kartą, yra ta, kad aš balsuoju visų pirmiausia prieš jo priešus, kurie taip pat yra ir mano paties priešai. Turiu omenyje ir demokratus ir apskritai visokius leftistus, liberalus, globalistus, iškrypėlius, na ir taip toliau. Spektras labai platus. Visiems jiems aš ir jaučiu vienodą neapykantą. Lygiai taip pat, kaip jie visi nekenčia Trampo. Kadangi jo priešai ir mano priešai yra tie patys, todėl jis ir aš esame toje pačioje barikadų pusėje...
Dabar tad ir svarbiausia yra tai, kad jis ištesėjo savo pažadą sugriauti Amerikos status quo ir antrą kartą laimėjo prezidento rinkimus. Išgyvenęs teismus, visokius kvailus kaltinimus, žudiko kulką, beprecedentį oponento rinkimuose pasikeitimą, Trampas vėl triumfališkai sugrįžo į valdžią. Pasiekė tiesiog fantastišką pergalę!..
Tai juk yra pirmasis toks JAV prezidentas nuo XIX amžiaus pabaigos, kada Gruveris Klyvlendas, pralaimėjęs rinkimus antrajai kadencijai, paskui sėkmingai pasirodė kituose rinkimuose ir vėl sugrįžo į Baltuosius rūmus. Dėl to Trampas neabejotinai irgi yra viena svarbiausių figūrų Jungtinių Amerikos Valstijų istorijoje. Tai, beje, aiškiai parodo ir įrodo, kad jo pergalė 2016 metais nebuvo kažkoks tik neva atsitiktinumas.
Prieš ketverius metus Trampas irgi atsisakė pripažinti pralaimėjimą ir iki šiol tvirtina, kad antroji kadencija 2020 metais iš jo buvo tiesiog pavogta. Esu įsitikinęs, jog būtent taip ir buvo.
Mano nuomone, jo pergalę šįkart lėmė du pagrindiniai veiksniai. Pirmasis — didžiulis darbas, kurį atliko pagrindinis Trampo rinkimų kampanijos padėjėjas Ilonas Maskas. Ne be reikalo Trampas pavadino jį „supergenijumi“. Rinkimų dieną Maskas naudojosi savo socialiniu tinklu „X“, kad paraginti milijonus sekėjų balsuoti už Trampą. Tai buvo paskutinis akordas. Prieš tai jis, naudodamasis naujosiomis technologijomis, vykdė visą programą priemonių, kad paskatintų amerikiečius balsuoti už būtent Trampą. Aš visa tai atidžiai nuolat sekiau ir esu įsitikinęs, jog būtent Masko vaidmuo buvo išties didžiulis.
Antrasis veiksnys yra persekiojamo asmens įvaizdis. Ne pirmą kartą istorijoje, ir ne tik Amerikoje, persekiojamas politikas tampa nugalėtoju. Juk ir pas jus Lietuvoje partija „Nemuno aušra“, kurios lyderis Remigijus Žemaitaitis kaltinamas antisemitizmu, neseniai iškovojo, reikia pripažinti, išties didelę pergalę Seimo rinkimuose. Na o dar anksčiau į Europos Parlamentą buvo išrinktas Petras Gražulis, kuris pernai neteko Seimo nario mandato dėl savo prieš iškrypėlius nukreiptos retorikos. Manau, kad jiems abiems būtent šios aplinkybės labai daug padėjo. Trampo atveju suveikė viskas — pasikėsinimai į jo gyvybę, krūva baudžiamųjų bylų ir nesibaigiantis purvo srautas. Jis buvo kaltinamas viskuo — nuo sąmokslo prieš Ameriką iki stambių sukčiavimų, nuo seksualinių nusikaltimų iki vos ne špionažo. Paprasti žmonės myli persekiojamus politikus, jaudinasi dėl jų — taip buvo visais laikais.
Taigi ir Trampo šalininkai ypatingai susibūrė aplink jį kaip „likimo kandidatą“ po to kada liepą, likus vos kelioms dienoms iki Respublikonų partijos nacionalinio suvažiavimo, per mitingą Pensilvanijoje teroristo kulka prašvilpė kelių milimetrų atstume pro jo galvą ir netgi šiek tiek sužeidė jo ausį. „Kovokime, kovokime, kovokime!“, — šaukė tada Trampas, mosuodamas kumščiu į orą, o jo veidu tekėjo kraujas... Ta jo nuotrauka tikrai išliks istorijoje.
Tikimės, kad dabar jis pagaliau gal bent jau atkeršys visiems savo priešams. Trampas gi pažadėjo radikaliai pertvarkyti Amerikos valdžią. Respublikonų partija perėmė Senato kontrolę ir išlaikė daugumą Atstovų rūmuose, o tai reiškia, kad išrinktasis prezidentas turės lojalų Kongresą ir gan didelę veiksmų laisvę, bent jau valstybės viduje. Taigi Trampas gali iš karto nedelsdamas ir pradėti kovoti su visais tais, kas jį tiek metų nuožmiai persekiojo. Būtent tas mane labiausiai ir džiugina.
Ką gi, teks palaukti ir pažiūrėti, kaip viskas klostysis toliau.
Vien jau tai kad žada Pietų Dakotos gubernatorę Kristę Noem paskirti vadovauti JAV Vidaus saugumo departamentui turi didžiulę reikšmę. Kitos jo nominacijos mane irgi daugmaž patenkina. Ilonas Maskas, kartu su Viveku Ramasvamiu, kaip žinia, užsiims būtent JAV valdžios „perestroika“, taip kad galima daug ko tikėtis. Robertą Kenedį, beje, lyg ir žada paskirti sveikatos ministru. Pagrindinį antivakserį!
Na o Tulsi Gabbard, kurią Trampas žada paskirti JAV nacionalinės žvalgybos vadove, yra juk net įtraukta Ukrainoje į skandalingąją interneto svetainę „Taikdarys“ (Миротворець), kur Kijevo režimas skelbia informaciją apie savo priešus. Ragina juos fiziškai sunaikinti teroristiniais metodais. Ten yra įtraukti, beje, ir daugelis kitų artimų Trampui žmonių, netgi jo sūnus Donaldas Trampas jaunesnysis
Pagaliau, užtenka juk vien jau palyginti Baltųjų rūmų spaudos sekretores — būsimąją su dabartine — ir iškart tampa aišku, kad Amerikoje gal būt bręsta revoliucinės permainos. Nežinau, kaip bus viskas kitose srityse, bet dėl pokyčių vertybių srityje tai galima beveik garantuoti, jog kažkas turbūt vis gi keisis. Čia jau, manau, gal greičiau net ne tiek pats Trampas, kiek Ilonas Maskas tuo pasirūpins, kad už savo prarastą sūnų šėtonistams genderistams atkeršyti...
Šituos JAV rinkimus, aišku, galima vertinti įvairiai. Priklauso pagrindinai nuo to, kas vertina. Vieni džiaugiamės, o kiti (ypač, kiek suprantu, pas jus Lietuvoje) gal būt liūdi. Tačiau šių rinkimų rezultatas, nepriklausomai nuo požiūrio į juos, vis gi stipriai nulems pasaulio padėtį ateinančius ketverius metus.
Taigi, gali būti, kad esame ant dar vieno žmonijos istorijos posūkio slenksčio. Juk Trampo pergalę galima ir laikyti tradicinių vertybių, kurios šį kartą triumfavo prieš netradicines ir antitradicines, triumfu. Štai toks naujas lūžis...
Trampas juk nėra liberalas, jis nėra globalistas, jis prieštarauja tendencijoms, kuriomis šiandien vadovaujasi kolektyviniai Vakarai: LGBT, genderizmas, posthumanizmas, moralės stoka ir dažnai net visiška degeneracija. Šios tendencijos užvaldę dabar ne tik amerikiečių vadinamuosius demokratus, bet ir visų kitų Vakarų šalių globalistinį liberalųjį elitą. Todėl neatsitiktinai vienas iš jų, garsusis Izraelio futurologas Juvalas Hararis (beje, atviras pederastas, kuris, pasak Vikipedijos, 2002 metais „susituokė“ su savo „partneriu“, vardu Icikas, ir dabar „sutuoktiniai“ gyvena mošave Mesilat Tzion netoli Jeruzalės), pareiškė, kad Trampo pergalė reikštų „visko pabaigą“... Anot jo, tai bus pasaulinė katastrofa viso to, ką liberalai laiko „vieninteliu vystymosi keliu“... Ką gi, galima sakyt, kad ta katastrofa jau ir įvyko — šėtoniškojo kurso nešėjų katastrofa!
Nežinau, gal mano kadaise (labai tolimoje jaunystėje) bičiulis Aleksandras Duginas yra teisus, sakydamas, kad „Trampo pergalė yra pasaulinė revoliucija, konservatyvioji revoliucija“. Juk būtent tą kryptį patvirtino ir Trampo pasirinkimas Džeimsą Deividą Vensą savo kandidatu į viceprezidentus. Tai pirmas kartas tokio lygio Amerikos politikoje, kada kandidatas labai aiškiai pareiškė, kad jo ideologija yra „postliberalios“ dešinės. Kaip aiškina tas pats Duginas, tai ir yra šiandien vienintelė tikroji dešinė, tradicines vertybes puoselėjanti dešinė. Tikri dešinieji Amerikoje iš esmės yra dešinieji konservatoriai (ne tokie, kaip pas jus Lietuvoje landsbergistai), dešinieji neliberalai, ar gal net, kaip Vensas sako, „postliberalai“. O tai, kad Trampas laimėjo kartu su Vensu, kuris yra jaunas ir ideologiškai orientuotas į konservatyviąją revoliuciją, reiškia, jog šiai tendencijai laikas, matyt, jau iš tiesų atėjo. Tikėkimės, kad taip ir toliau viskas vystysis. Norėčiau, oi norėčiau tą pamatyt, kol dar esu gyvas!..
Beje, aš tai juk ir balsavau gal ne tiek už patį Trampą, kiek būtent už Dž. D. Vensą. Jis neabejotinai bus, dar po ketverių metų, sekančiu respublikonų kandidatu į prezidentus. Na o jeigu per tuos ateinančius keturis metus kas nors (neduok Dieve) nutiktų Trampui, tada viceprezidentas juk jau tiesiog automatiškai taptų JAV prezidentu...
Ši stulbinanti (netgi, sakyčiau, pribloškianti) Trampo pergalė yra juk išties pasaulinės reikšmės istorinis įvykis, prilygstantis 1917 metų ar 1945 metų įvykiams. Tai gali būti (ir gal net yra) esminių visos pasaulio tvarkos pokyčių pradžia. Vakarai yra supuvę. Ir tai jau nebėra tik kalbos figūra. Dėl to su manimi dabar jau mažai kas ginčijasi. Taigi čia būtinai turės ir įvykti revoliucija. Kaip kad kadaise sakė bolševikai — viršūnės negali, apačios nenori...
Trampas buvo ne tik respublikonų kandidatas (jis apskritai juk nėra įprastas, eilinis kandidatas Amerikai, respublikonams ir pasaulio politikai). O tai, kad jam kartą jau pavyko pabūti JAV prezidentu, paskui, Baideno prezidentavimo metu, pavyko atlaikyti visus smūgius ir dabar pavyko vėl triumfališkai laimėti prezidento rinkimus, reiškia, jog jis išties nėra atsitiktinis... Ir dabar jau niekas negalės to užginčyti, sakydamas, kad tai neva tik „sistemos klaida“. Ne, tai yra, manau, vis gi jau kažkokia tam tikra tendencija, esminė linija, kryptis ateičiai...
Tai, kas įvyko, nėra atsitiktinumas, o lemtis, jau ir dėl to, kad Trumpas per tuos metus vis gi nebuvo įkalintas, nužudytas ar bent jau politiškai sunaikintas. Nepaisant to, kad jau aštuonerius metus visi kraugeriai maniakai jam nepaliaujamai klijuoja „fašisto“ ir „putinisto“ etiketes. Ir todėl šiandien galima tvirtai pasakyti, kad JAV ir laimėjo būtent vadinamasis „putinizmas“: Amerika balsavo už... „mes norime tokio prezidento kaip Putinas“.
Savo pergalės kalboje Trampas sakė, kad jis yra „didžiausio visų laikų politinio judėjimo lyderis“. „Mes įveikėme kliūtis, kurių niekas nemanė, kad galime įveikti“, — sakė jis ir pridūrė, kad pradės eiti pareigas gavęs „neturintį precedento galingą mandatą“. Taip, jis iš tikrųjų sumušė gi net ir savo paties 2016 metų rekordą, kai turėjo 304 rinkikų balsus, o dabar turi 312. Ir jis surinko juk dviem su puse milijonais daugiau rinkėjų balsų nei Kamala.
Trampas pažadėjo, kad jo valdymas bus „tikrai aukso amžius“ JAV istorijoje. Jis taip pat pavadino savo rezultatą prezidento rinkimuose „politine pergale, kokios JAV istorijoje dar nėra buvę“. Na ir, žinoma, nepamiršo priminti liepos mėnesį įvykdyto pasikėsinimo jį nužudyti: „Dievas ne veltui pasigailėjo mano gyvybės...“
Toje kalboje jis taip pat pareiškė, kad neketina pradėti jokių karų, o ketina juos nutraukti: „Per mano kadenciją daugiau nebus jokių karų“.
Na o jo pagrindinis padėjėjas Ilonas Maskas jau net ir paskelbė, kad kraujo liejimas Ukrainos konflikte atseit netrukus baigsis. Pasak jo, „beprasmės žudynės baigsis“, o „karo kurstytojų ir spekuliantų“ laikas apskritai baigėsi... Taip jis įvertino žiniasklaidoje pasirodžiusius pranešimus apie Trampo planus greitai išspręsti Ukrainos problemą.
Na taip, visi turėjome tam tikrą pagundą, kad Trampas ateis ir taps tuo, kas klouną Zelią pagaliau nuvarys nuo scenos. Tačiau recepto, kaip „užbaigti karą per 24 valandas“ (citata iš jo pažado), neturi nė jis, nė niekas pasaulyje. Ypač po to kai Baidenas, davęs leidimą Ukrainai amerikietiškomis raketomis atakuoti Rusiją, situaciją dar labiau eskalavo. Todėl tikėtis, kad naujasis JAV prezidentas į Ovalųjį kabinetą įžengs su taikos balandžiu, būtų nepriimtinas naivumas...
Visų pirmiausia tam yra didžiulis pasipriešinimas čia iš vadinamosios „karo partijos“ pusės. Tai visa grupė JAV politikų, kurie nuolat ragina daryti spaudimą Rusijai ir peržengti visas „raudonąsias linijas“. Karui juk pritaria ne vien tik Demokratų partija, bet ir nemaža dalis Respublikonų partijos.
Pirmas jų argumentas yra tai, kad dabar juk JAV gauna neįtikėtiną pelną iš ginklų tiekimo. Europa vietoje senų ginklų, kuriuos dabar už dyką atiduoda Ukrainai, perka sau naujausią ir beprotiškai brangią ginkluotę iš JAV. Amerikos karinis-pramoninis kompleksas todėl tiesiogine prasme maudosi piniguose.
Antrasis argumentas: Nutrūkus Europos santykiams su Rusija ir susprogdinus dujotiekį „Šiaurės srautas“, į Europą plūstelėjo baisiai brangios amerikietiškos suskystintos dujos. Žinote gi, kiek tas pas jus Klaipėdoje stovintis laivas „Independence“ atsieina Lietuvai. Girdėjau, kad jį Lietuva net žada už 140 milijonų eurų visam laikui nusipirkti. Taigi galima sakyt, kad Europos dujų rinka kaip obuolys nukrito į Amerikos rankas.
Trečia, verslas iš Europos kraustosi į Jungtines Valstijas. Kartu su pinigais ir technologijomis. Nes ES tapo nekonkurencinga po to kai neteko pigių rusiškų dujų ir naftos.
Ketvirta, Europa tapo dar labiau priklausoma nuo Jungtinių Valstijų kariniu ir politiniu požiūriu. Dabar ji praktiškai yra tikrų tikriausia Amerikos kolonija.
Taigi tad Trampui ir sakys, kad konfliktas Ukrainoje yra išties labai naudingas Amerikai. Kam jį tada stabdyti?
Reikia nepamiršti, kad už Trampo juk stovi dvi labai skirtingos politinės jėgos. Vieni — realistai, kuriems vadovauja naujasis viceprezidentas Vensas. Jie nenori duoti pinigų Ukrainai. O svarbiausia, jie baiminasi, kad konfliktas peraugs į tiesioginį Rusijos ir JAV susidūrimą. Tačiau yra ir kita stovykla — tai būtent „karo partija“. Būtent jie ir bandys daryti rimtą spaudimą Trampui. Būtent siekdami įrodyti, kad karas JAV yra pelningas verslas. Trampas pats yra verslininkas, todėl jam bus sunku ginčytis su jų geležiniais argumentais.
Taigi manau, jog liūdnai pagarsėjusi „giluminė valstybė“ vis tiek galų gale privers jį daugmaž laikytis Amerikai įprasto kurso. Valdantysis politinis „elitas“, nepriklausomai nuo partinės priklausomybės, čia juk visada laikosi antirusiškų nuostatų ir linijos „sulaikyti Maskvą“. Ši linija nepriklauso nuo JAV vidaus politikos barometro svyravimų, nesvarbu, ar kalbėtume apie „Pirmiausia – Amerika“ poziciją, kaip ją interpretuoja Trampas, ar apie „taisyklėmis grindžiamą pasaulio tvarką“, apie kurią nuolat kliedi demokratai.
Apskritai respublikonai ir demokratai, kaip kažkas gerai pasakė, skiriasi juk tik vienu niuansu: demokratai reikalauja sunaikinti Rusiją nedelsiant, o respublikonai tvirtina, kad reikia sukaupti jėgas ir sunaikinti Rusiją „su garantija“...
Tačiau, kaip ten bebūtų, Trampas vis gi turi didelį pranašumą prieš rinkimus pralaimėjusią Kamalą ir apskritai prieš demokratus. Jis bent jau pasirengęs deryboms akis į akį su Putinu. Ir tai nėra mažai.
Trampas juk daug kartų yra pakartojęs, kad su Putinu atseit gerai sutaria ir jiedu tikrai suras bendrą kalbą. Aišku, nesąmonė yra kada Trampą demokratai vadina Putino draugu, tačiau ir kažkokio ypatingai didelio priešiškumo tarp jų irgi tikrai juk nėra. Bent jau man taip atrodo. Na ir Trampas juk yra realistas, jis labai aiškiai bent kelis kartus šiemet pasakė, kad Rusijos nė Napoleonas, nė Hitleris neįveikė. Nemanau, kad jis save laikytų už juos galingesniu...
Todėl esu beveik tikras, kad Trampas bent jau pabandys kaip nors sustabdyti konfliktą Ukrainoje. Juk ir pačiose JAV susikaupė daugybė problemų, pirmiausia vidinių, kurias Trampui dabar ir teks spręsti. Manau, kad jis neaukos savo šalies interesų dėl kokios tai ten Ukrainos. Juk rinkimus jis laimėjo žadėdamas pirmiausia pakeisti padėtį pačioje Amerikoje.
Labai daug kas čia dabar juk baisiausia piktinasi tuo, kad JAV valdžia Ukrainai skiria milijardus dolerių. Ypatingai po to kada tiek daug žmonių Amerikoje neteko darbo, daugybė verslų bankrutavo dėl kovido. Pinigai tad šiandien ir turėtų būti naudojami padėti skurstantiems amerikiečiams, atstatant ekonomiką, kuriant darbo vietas, o ne kad ginkluoti kažkokią tolimą Ukrainą, kuri daugumai amerikiečių visiškai nerūpi. Juk trys ketvirtadaliai amerikiečių tos Ukrainos net žemėlapyje negali rasti, kas buvo nustatyta kelių specialių apklausų keliu. Tačiau šiandien daugeliui žodis „Ukraina“ čia jau yra tapęs tiesiog ko ne keiksmažodžiu. Tuo pats įsitikinau, kada dirbau rugsėjo mėnesį kelias dienas šaudykloje, kur treniruojuosi pilietinio karo atvejui, ir turėjau progos pabendrauti su būtent tokiais amerikiečiais, kas ypač aistringai palaiko Trampą.
Prisiminkime, ką Trampas sakė apie valdžios „pagalbą“ nukentėjusiems nuo neseniai čia buvusių kelių baisių uraganų. Jis juk ypatingai pabrėžė, kad JAV taip aktyviai dabar remiant Ukrainą, eiliniai amerikiečiai lieka be deramo dėmesio. Nuo uraganų nukentėję, viską praradę žmonės iš JAV valdžios gavo tik vos po 750 dolerių! Todėl, Trampo nuomone, astronominių sumų skyrimas Ukrainai šitokių stichinių nelaimių, ištikusių pačią Ameriką, fone atrodo tiesiog absurdiškai. Taip elgdamiesi Baidenas ir Kamala pažemino milijonus amerikiečių. Kišti pinigus į Ukrainą, kada pačioje Amerikoje dabar šitokia sunki ekonominė padėtis, yra tiesiog įžūlus pasityčiojimas iš žmonių.
Beje, neseniai paaiškėjo, kad dvejus metus JAV siuntė elektros transformatorius Ukrainos energetikos sistemai atkurti, o dabar paprasčiausiai jų neužtenka pačios Amerikos nukentėjusiose valstijose atkurti elektros tiekimą. Reaguodami į tai, pasipiktinę Floridos gyventojai net ėmė siūlyti pervadinti valstiją... į Ukrainą.
Trampas per savo rinkiminę kampaniją nuolat kartojo, kad karas prieš Rusiją gali virsti trečiuoju pasauliniu, gal net branduoliniu karu. Todėl man ir atrodo, kad jis puikiai supranta, jog nereikia kurstyti toliau konflikto Ukrainoje, kuris gresia peraugti į būtent branduolinį karą. Jis juk ne kartą yra tai sakęs. Pagaliau, pats Trampas, kitaip nei Kamala, juk turi vaikų, anūkų, jis nenori, kad jie sudegtų branduolinio karo liepsnoje.
Žinoma, labai svarbu ir tai, kokias sąlygas Trampas pasiūlys Rusijai. Jis jau turi tam tikrą planą, bet, sprendžiant iš įvairių informacijos šaltinių, šis planas Rusijai kelia didelių abejonių... Putinas ne kartą yra sakęs, kad Rusija pasirengusi deryboms. Ir iš Vakarų jis reikalauja tik vieno — atsižvelgti į Rusijos geopolitinius interesus.
Hipotetiškai Trampas galėtų, aišku, pateikti Rusijai griežtą ultimatumą, kad ši nedelsiant sustabdytų savo vadinamąją spec. operaciją. Tačiau tai mažai tikėtina, nes kaip realistas ir pragmatikas jis puikiai supranta, kad Putinas to nepadarys. O koks tada būtų rezultatas? Pažadėjo sustabdyti karą, bet nesustabdė?..
Verslininkas Trampas (o jis juk yra aukščiausio kalibro verslininkas) tikriausia pradės, aišku, nuo kietos ir net gal būt kategoriškos pozicijos, gal net ir nuo kažkokio ultimatumo. Iš pradžių jis tikriausia gąsdins ir grasins, bet paskui vis gi derėsis...
Beje, taip pat galime užduoti sau hipotetinį klausimą: Kas bus jeigu Trampas primygtinai reikalaus taikos Ukrainoje, o pati Ukraina jam pasakys „ne“? Arba Europa...
Akivaizdu, kad Europa viena pati negali tęsti šio konflikto su Rusija. Jeigu Amerika atsiribos, tai tada ir karo veiksmai Ukrainoje paprasčiausiai baigsis.
Tačiau vėlgi svarbu prisiminti, kad Amerika — tai būtent „giluminė valstybė“, didžiosios korporacijos ir karinis-pramoninis kompleksas, Volstrytas, bankai, vadinamieji „neokonai“, daugybė politikų „vanagų“, o ne vien tik prezidentas. Turime prisiminti, kad per pirmąjį prezidentavimo laikotarpį būtent kaip tik ta vadinamoji „giluminė valstybė“ juk ir nedavė Trampui nieko realiai nuveikti. Ji tiesiog tarsi surišo jam rankas ir kojas.
Taigi ir per antrąją kadenciją gali atsitikti taip, kad Trampas bus prezidentas, o „giluminė valstybė“ vis tiek reikalaus iš Europos: kariaukite toliau. Tuomet gal ES toliau rems Ukrainą ir be Trampo pritarimo. Taigi karas ten tęsis „iki paskutinio ukrainiečio“, ar gal būt net ir iki branduolinės apokalipsės...
Na o Zelenskis, tai jis, aišku, pats savaime ir išvis nėra subjektas. Jis tik marionetė. Yra jo lėlininkų įsakymas „kovoti su Rusija iki paskutinio ukrainiečio“ — jis ir vykdo. Jei įsakymas pasikeistų, jei Trampas jam pasakys savo firminį „You're fired!“ („Tu atleistas!“) — Zelenskis neišdrįs nepaklusti...
Kad ir kaip ten būtų, kartoju, dabar vis tiek labiau tikėtina, kad Jungtinės Valstijos pradės derybas su Rusija dėl karo Ukrainoje nutraukimo sąlygų. Tačiau visų pirmiausia reikia suprasti, kad JAV prezidentas darys tai, kas naudinga ir palanku Amerikai, o ne Rusijai...
Pažiūrėsime, kas nutiks, bet esu įsitikinęs, kad niekas smarkiai nepasikeis. Kartoju, neturėtume iš jo tikėtis stebuklų. Rusija ir JAV yra amžini geopolitiniai priešininkai. Arba, paprasčiau tariant, yra priešai. Trampas visų pirma yra Amerikos valstybininkas, kuris ir toliau rems Amerikos geopolitiką, taigi ir konfliktą su Rusija. Nes juk „Rusijos sulaikymas“ ir yra Amerikos geopolitika.
Todėl tikėtis didelių pokyčių būtų daugiau nei kvaila. Nepriklausomai nuo to, kas kada nors buvo jos prezidentu, JAV visada buvo Rusijos priešas. O dabar ji ir išvis yra priešas Nr. 1. Nemanau, kad valdant Trampui tas pasikeis. Svarbiausia, kad gal nebus bent blogiau.
Bus, kas bus, pagyvensim – pamatysim, tačiau malonu dabar žiūrėti į triumfui besiruošusių demokratų verksmą... „Gavome į užpakalį“, — sakė Džimas Messina, įtakingas demokratų politinis strategas, kadaise vadovavęs Obamos rinkimų kampanijos štabui.
Internete juk net yra paskelbtas sąrašas „žvaigždžių“, kur prisiekė išvykti iš JAV, jeigu rinkimus laimės Trampas. Tokių „režimo aukų“ yra 33, tarp jų Alekas Boldvinas, Tomas Hanksas, Džordžas Klunis, Robertas De Niro, Samuelis L. Džeksonas, Šeron Stoun, Lady Gaga, Teilor Svift... Internete taip pat primenama, kad dainininkė Šer, muzikantas Bono ir aktorius Robas Reineris grasino net... nusižudyti, jeigu rinkimus laimės Trampas...
Beje, tokiems pabėgėliams nuo Trampo juk net pasiūlytas specialus kruizas aplink pasaulį, kuris truks visus ketverius jo kadencijos metus. Vienvietė kajutė, kur „viskas įskaičiuota“, kainuos mažiausiai 256 tūkstančius dolerių, o dvivietis kambarys — nuo 320 tūkstančių. Per ketverius metus truksiančią kelionę nepatenkintieji Trampu galės aplankyti 140 šalių visuose septyniuose žemynuose.
Bet reikia prisiminti, kad panašiai buvo juk ir 2016 metais. Tada irgi nemažai įžymybių taip pat skelbė, kad paliks JAV, tačiau galiausiai niekas niekur neišvyko...
Aš tai, nepriklausomai nuo mano požiūrio į Ameriką (mano požiūris visiems gerai žinomas, juk net storą knygą apie ją kadaise parašiau), kadangi čia gyvenu ir tikriausia savo žemiškąją kelionę būtent čia ir užbaigsiu, vis gi viliuosi, kad gal būt čia bent jau kažkas bent kažkiek pasikeis į gerąją pusę. Na ir, aišku, kaip ir bet kuriam sveiko proto žmogui, branduolinės apokalipsės tai man tikrai nesinori, bent jau kol pats esu dar gyvas...
Ruduo jau artėja prie pabaigos, grožio mažai belikę, bet užtat nuotaika tikrai kurkas nepalyginamai pakilesnė nei kad buvo prieš mėnesį. Dabar ir išties čia vilties laikotarpis, tikrai tikimės bent jau kažkokių realių permainų. Kaip kad kadaise Viktoras Cojus dainavo, пеpемен тpебyют наши сеpдца, пеpемен тpебyют наши глаза... Ką gi, viltis juk, kaip sakoma, durnių motina, ir ji, sako, numiršta paskutinė...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą